PAKITUSIOS LIETUVIŲ TAPATYBĖS IR ISTORINIO SĄMONINGUMO KONTŪRAI KINTANČIOS EUROPOS KONTEKSTE (4)


Print

Kitu kampu apie Brunono istoriją

2009-siais metais Lietuva labai iškilmingai (netgi pompastiškai) šventė jos vardo suminėjimo tūkstantmetę sukaktį.

Apie ją nekalbėsime, bet apsistosime prie šios sukakties „kaltininko“ šventojo Brunono (Bonifacijaus).

Oficialiai, netgi kategoriškai teigiama, kad šio asmens, jo nužudymo dėka Lietuvos vardas buvo „įvestas“ į civilizuotą pasaulį. Iki tol apie mūsiškąjį, t. y. protėvių organizuotą pasaulį, tarsi būtų niekas nieko nežinojęs. Tarsi Lietuva iki tol būtų neegzistavus…

Man buvo pateikta faksimilė, parodanti prieš keliolika metų Priegliaus krante, netoli Įsruties (dab. Černiachovskas, Kaliningrado sr.) rastą pinigėlį. Jo pakraščiuose buvo graikiškais rašmenimis iškaltas įrašas: ugoprusulituakung (Ugo prūsų ir Lietuvos valdovas). Vardan teisybės reiktų pastebėti, kad „kungais“ buvo vadinami skandinavų karaliai. Bet tai jau antraeilės reikšmės klausimas…

Iškalta ir minimo pinigėlio pagaminimo data – 567 metai. Apie tais amžiais egzistavusią bendrą prūsų ir lietuvių valstybę savo tekstuose yra pastebėjęs ir Matas Pretorijus (XVII a.). Kodėl mūsų istorikai (ir politikai!) apie tai tyli? Žinau, net nebando šiuo radiniu pasidomėti? Kodėl taip yra, atsakymą susirasti palieku pačiam skaitytojui.

O mes, lietuviai? Praėjus tūkstančiui metų, toliau, negerbdami savęs, žemindamiesi kitų akyse, džiaugėmės šv. Brunono istorijoje suminėtu Lietuvos vardu. Gal iš tiesų „pavėlavome“? O šiaip, orumu nepamatuotas lietuvių triumfas vien dėl vardo suminėjimo buvo apvainikuotas įvairiais renginiais. Kadangi vienai iš Vilniaus gatvių buvo suteiktas šv. Brunono vardas, apie tą Kvedlinburgo analuose užfiksuotą faktą – įvykį pakalbėkime šiek tiek detaliau.

Brunono nužudymas ir pasaulio visuomenei, ir mūsų jaunajai kartai pateikiamas kaip gėdingas tuometinių pagonių (suprask – pusiau laukinių) – mūsų protėvių susidorojimo su krikščionių misijos vadovu (ir su pačia misija) aktas. O kodėl į visa tai nepažvelgiama iš kitokių, šalies prestižui naudingesnių pozicijų? Kodėl šiuo atveju neužsimenama, kad tuometinė šv. Romos imperija aktyviai plėtė savo įtaką ir ieškojo naujų teritorijų, kurių gyventojus galėtų paversti savo vasalais?

Brunonas, nenukariavus dar pačių prūsų, 1002 m. buvo įšventintas tos iškilios, bet intensyviai puolamos tautos arkivyskupu. Kaip rodo šaltiniai, šis hierarchas labai nuodugniai studijavo čekų arkivyskupo Adalberto – šv. Vaitiekaus Prūsijoje nužudymo istoriją (997 m.). Neslėpė žavėjimosi savo pirmtako žygdarbiu (misija) ir jo paskelbimu šventuoju.

Taip, Brunonas iš tiesų buvo neeilinis šv. Romos diplomatas. Įdomus faktas: jis buvo aplankęs net pečenegus (1008 m.). Na, o jo misija, skirta Lietuvai, informacine ir materialine prasme buvo puikiai ekipuota; jo komandos sudėtyje buvo 18 asmenų… Vieną iš jų, kaip žinome, gyvą paleido, kad savo „šeimininkams“ paliudytų apie įvykį. Apie tyruose pasimetusiųjų „pagonių“ barbarybę…

Žvelgiant į šią istoriją iš platesnių pozicijų, tarsi savaime kyla klausimas: kodėl, aiškinant Brunono istoriją, visai neužsimenama apie tenykščių – kur įvyko aprašoma drama – Lietuvos pasienio (greičiausiai – jotvingių) gyventojų bendruomeninio sutarimo kultūrą? Apie jų ypač organizuotą savigyną nuo svetimšalių invazijos? Nuo piršte peršamos visai svetimos, aisčiams nepriimtinos ideologijos?

O svarbiausia – nekalbama apie jų pasaulėžiūrines vertybes, gyvensenos būdą. Nekalbama apie savigyną nuo tapsmo kažkuo „kitu“; nuo tapsmo to kažko „kito“ vasalais, mokančiais tam „kažkam“ dešimtinės duoklę? Mūsų protėviai ir jų giminaičiai jotvingiai, sūduviečiai ir prūsai bylinėjosi ne tik už savo žemių ir gyvenimo būdo neliečiamybę. Labiausiai jie bylinėjosi už laisvę! Už laisvę būti savimi.

Argi štai tokia minėto įvykio interpretacija (nenuklysdama nuo faktinės tiesos) neprisidėtų prie mūsų yžtančios ideologijos ir net valstybinio patriotizmo gesimo stabdymo? Prie jaunuomenės nacionalinio orumo ugdymo?.. O atviriau ir plačiau pasakius – ar nesustiprintų tolerantiškesnio (dvasingesnio) mąstymo ir pačioje Europoje pozicijos?

Bet… Lietuviui gal nedrąsu?.. Gal jam patogiau yra pasilikti kitų, niekinančių jo tautos dvasinės kultūros praeitį, advokato pozicijoje?

Senieji lietuvių valdovai: „dux“ ar „rex“?

2014-siais metais keliais etapais Vilniaus Karininkų ramovėje vyko įdomi diskusija. Kodėl Ramovėje? Pasirodo, to prasmingo disputo iniciatoriais buvo mūsų šalies kariškiai. Užsienio (NATO) valstybių karo akademijose studijuoja, turimą kvalifikaciją kelia nemažai mūsų respublikos karininkų. Ne vienas iš jų rašo darbus, kuriuose mini Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, jos valdovus; tais ar kitais aspektais liečia šios, kadaise ir Europoje garsėjusios valstybės – imperijos, karo istoriją.

Mūsų karininkų kolegos ir oponentai pateikia klausimus: „Jei Lietuva buvo kunigaikštystė, tai kam tas administracinis vienetas buvo pavaldus?“ „Jeigu jūs savo valdovus vadinate kunigaikščiais ir dar savo karinius junginius pavadinate jų vardais, tai kam, kokiam karaliui jie buvo pavaldūs?“ Mūsiškių atsakymai, kad tiek LDK, tiek ją valdžiusieji didieji kunigaikščiai bent gerus porą šimtų metų buvo savarankiški, niekam nepavaldūs, oponentų neįtikindavo.

Bendras Lietuvos kariuomenės ir Mokslų akademijos organizuotas seminaras-diskusija tema: „Lietuvos valstybės statusas XIII–XIV amžiuje“ tiesiog apnuogino nuo seno neužgijusią žaizdą: mūsų (ir kitų) sąmonėje gilias šaknis suleidusią klastotę. Švelniau išsireiškus – nesusipratimą, kurio pašalinimui praleistas geriausias šansas: nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas 1990-siais.

Didelės pagarbos ir pasitikėjimo yra vertas poetas, literatūrologas ir lietuvių kultūros istorikas dr. Algimantas Bučys, daug laiko ir sveikatos paaukojęs archyvuose gulinčios medžiagos studijoms. Publikavęs ne vieną įspūdingą veikalą, tarp kurių ypatingu fundamentalumu išsiskiriančią monografiją „Seniausioji lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“ (2012 m.). Minėtame seminare dalyvavęs A. Bučys negailėjo kritinių pastabų, adresuotų Lietuvos istorijos instituto 2005 metais išleistam dokumentų rinkiniui: „Mindaugo knyga. Istoriniai šaltiniai apie Lietuvos karalių.“

Dalyvavau ir aš minėtame seminare-diskusijoje, todėl turiu visas teises pasiremti A. Bučio mintimis, atsakingai atlikta jo analize. Juo labiau, kad šitaip pasielgus, ir pačiam skaitytojui bus suprantamesnis čia keliamos problemos sudėtingumas (o kartu – ir kai kurių mūsų istorikų laikymasis negarbios, ydingos pozicijos).

A.Bučys mūsų istorikams primena, kad Istorijos instituto leidinyje pateikti šeši dar prieš Mindaugo karūnavimą popiežiaus Inocento IV laiškų (datuojamų 1251 m.) vertimai su klastotėmis. Visais šešiais laiškų atvejais Mindaugas vertėjų (ir rinkinio sudarytojų) įvardinamas Lietuvos kunigaikščiu. A. Bučys klausia ir atsako: „Susiraskime tų laiškų originalus. Ir ką matome?

Nė viename lotyniškai rašytame laiške Mindaugas nevadinamas „dux“ (kunigaikščiu), o tik „rex“ (karaliumi). Kritikas teisėtai piktinasi ir tuo, kad sąvoka „Lithuaniae regnum“ (Lietuvos karalystė) ano rinkinio sudarytojų pateikiama menkinančia forma – „Lietuvos kraštas“. Kritikos strėles A. Bučys paleidžia dar ir dėl to, kad rinkinyje nepateikti net popiežiaus laiškų originalai! Ta proga tikslinga pastebėti, kad popiežius Inocentas IV buvo vienas iš labiausiai išsilavinusių tos epochos žmonių.

Popiežius Jonas XXII į LDK valdovą Gediminą irgi kreipėsi „rex“ titulu. Ikikrikščioniškieji skandinavų valdovai irgi buvo tituluojami „rex“, o jų valdos „regnum“ (anglų kalboje: „king“ ir „kingdom“ – karalius ir karalystė).

O istorija su Vytauto Didžiojo karūnavimu ir karaliaus karūna? Argi galima laikyti pamatiniu, rimtu argumentu jo netituluoti karaliumi vien dėl to, kad „kažkas“ banditiškai pavogė jam skirtą karūną? Sunku patikėti tuo, kad Konstancos (tuometinės Šventosios Romos imperijos) archyvuose nebūtų užsilikęs dokumentas – sertifikatas, bylojantis apie Vytautui „iš Dievo malonės“ patvirtintą, tuometėje krikščioniškosios Europos tautų ir valstybių bendrijoje įteisintą karaliaus titulą?

Kaip teigia prof. Z. Kiaupa, imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis buvo jau suorganizavęs ir antro karūnos egzemplioriaus labiau apsaugotą gabenimą į Lietuvą[1]. Bet Vytautas, matomai sukrėstas ano įvykio, labiau palūžo su savo sveikata ir, nesulaukęs dovanos, mirė.

Na, o anie? Pavogę karūną? Anot prof. Z. Kiaupos, apiplėšimą buvo suderinę su tuometiniu Romos popiežiumi Martynu V, nelabai sutarusiu su pasaulietinės Šventosios Romos imperatoriumi ir labiau patikėjusiu mūsų kaimynais ir jų įsiūlyta lietuvių christianizacijos misija. O štai garsiojoje Strasbūro freskoje, menančioje Vytauto Didžiojo laikus, Lietuva pavaizduota su karūna!

Prieš keliolika metų parašiau ir spaudoje paskelbiau traktatą apie lietuviui būdingą „kumečio sindromą“. Blogai, kai šį bruožą įžvelgi vadinamųjų valstybininkų mąstysenoje ir elgsenoje. Dar blogiau, kai tą pamatai savųjų istorikų ceche.

Kitu kampu apie karaliaus Mindaugo žūties aplinkybes

Mindaugo nužudymas išpopuliarintame istorinio pasakojimo variante siejamas su seserėno, Žemaičių kunigaikščio Treniotos ambicijomis; su Nalšios kunigaikščio Daumanto kerštu karaliui, kuris neva „nusisavino“ jo žmoną – mirusios karalienės Mortos seserį (pagal paprotį atvykusią globoti našlaičių). Kas nors panašaus, apie ką ir kaip įpratintas galvoja eilinis Lietuvos pilietis, galėjo būti; galėjo turėti įtakos sąmokslui.

Bet kai tokia versija primygtinai peršama kaip pagrindinė, tikėtina, kad lietuvius pasauliui kažkas jau prieš tai stengėsi parodyti kaip „politines neūžaugas“, kaip už civilizacijos ribų gyvenusius „pagonis“. Svetimųjų rankomis sukurptas naratyvas, kartais net su detektyviniu pasimėgavimu, tebekartojamas lietuvių lūpomis.

Tvirtai tikėtina, kad Mindaugas, subūręs lietuvių ir jiems giminingų genčių valstybę, gyveno ir veikė labai prieštaringoje epochoje. Nuo Romos pusės slinko itin galinga, visais atžvilgiais ypač gerai organizuota ir vidujai integruota banga – bažnytinė ir pasaulietinė imperija vienyje. Ne tiek malda, kiek kalavijas ir papirkinėjimai tai bangai skynė kelią. Iš pietryčių slinko nemažiau galinga jėga, tik skirtingai nuo Romos, čia priekyje ėjo vienuolynai ir malda, „papirkę“ ženklią dalį baltų giminaičių. Šios abi civilizacinės bangos turėjo šimtametes, netgi tūkstantmetes savo sanglaudos ir veiksmo tradicijas.

Tačiau aisčiai-baltai šimtmečius gyveno visai kitu civilizacijos turiniu ir kultūros ritmu. Jų būtis buvo grindžiama gamtojauta, kosmojauta, tolerancija ir darnos siekiu, dora ir ypač pačios buities saikingumu. Svetimumu prabangai, apie ką gana vaizdžiai yra išsireiškęs dar K. Tacitas (gyvenęs I a.). Su valstybės sukūrimu buvo siekta visa tai pervesti į savitumą išsaugojančios trečios jėgos – santykinai įvardinkime – „pagoniškosios“ civilizacijos rangą.

Būtent tuo tikslu VIII–XI amžiais buvo supilta pagrindinė masė nedidukų piliakalnių, alkakalnių, kurie turėjo „imituoti“ katalikų bažnyčias, ortodoksų cerkves ir atlikti vietinių bendruomenių dvasinio (sakralinio) bei socialinio susitelkimo centrų funkcijas… Tačiau jėgos buvo nelygios. Anos dvi bangos, lyg ir padėjusios suformuoti lietuvių valstybės – karalystės organizmą, nuosekliai ir suinteresuotai jį graužė ir iš išorės, ir iš vidaus.

Karalius Mindaugas buvo atsidūręs aukščiau įvardintų trijų didžiųjų jėgų susikirtime. Su kiekviena iš jų, regis, pagal to meto išgales jisai siekė išlaikyti santykius, megzti dialogus. Ne karaliaus kaltė, kad jį patį tos jėgos (rungtyniaudamos tarpusavyje) sutraiškė. Savarankiška, stipri lietuvių karalystė aplinkiniam pasauliui buvo nepageidautina. Juolab, kad ji dar siekė ne tik išsaugoti, bet ir demonstruoti kitiems savo kultūrinį mentalitetą. Deja…

Prielaidai, kad Mindaugo nužudymui gal net lemiamą įtaką turėjo išorinės jėgos, netiesiogiai, bet vis dėlto pakankamai įtikinamai byloja štai kad ir tokie artefaktai. Lenkų istoriko J. Dlugošo nuoroda į 1264 metus (praėjus metams po Mindaugo nužudymo), kai su Europos pagalba mūsų kaimyno buvo atliktas jotvingiškų („pagoniškų“) žemių valymas nuo jos autochtonų; tais pačiais metais kryžiuočių (ir jų pagalbininkų) galutinai, su H. Manto nužudymu, užslopintas prūsų sukilimas…

Praeis šimtas su viršum metų. Virš Lietuvos sklandys geopolitinė tyla! Dar labiau sutvirtėjusi Roma atsirinks ir parems taikingesnį, bet suktesnį misionierių, kuris kruopščiau atliks Lietuvos krikšto ir savo dvasia senos, iškilios kultūros slopinimo misiją. Esmingai iškreips praeities aiškinimą.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: sociologas, publicistas, habilituotas socialinių mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas Romualdas Grigas.

(Bus daugiau)

2016.01.29; 05:50


[1] Kiaupa, Zigmantas. Lietuvos valstybės istorija. – Vilnius, Baltos lankos, 2006.


Prisijunkite prie diskusijos