Pasaulinis ekonominis karas. IV dalis: Diena, kai lijo žmonėmis


Print

„Boeing 777“ keleivis, vis dar prisisegęs diržu prie sėdynės, gulintis Ukrainos laukuose. Tai vaizdas, sukrėtęs didelę dalį pasaulio.

Sukrėtė ne tik tai, kad siaubinga mirtimi žuvo 298 nekalti žmonės. Prie mirčių šiuolaikinė visuomenė yra įpratusi ir dažniausia reakcija į pranešimus apie žuvusiuosius kariniuose veiksmuose yra abejingumas arba kanalo perjungimas.

Juk koks skirtumas, kur ir kiek žūsta, nes vis tiek nieko negalime pakeisti. Tačiau šį kartą situacija kitokia ir bent mes Lietuvoje neturėtume ramiai jos užmiršti, nes tai ne šiaip atsitiktinės aukos, tai Vladimiro Putino ėjimas, siunčiantis mums aiškų signalą. Į jį nereaguoti negalima.

Paskutinis Rusijos koziris

Motinos, tėvai, vaikai, skrendantys 17 reisu, negalėjo įsivaizduoti, koks likimas jų laukia. Juk dauguma jų mirė ne iš karto, kai į lėktuvą pataikė rusų gamybos raketa. Dalis jų iš milžiniško aukščio krito savo sėdynėse ir mirė siaubingose kančiose. Panašiai kaip Aleksandras Litvinenka, kai išdavė KGB ir nusprendė nebetarnauti V. Putinui, todėl buvo nunuodytas radioaktyviuoju poloniu pačiame Londono viduryje. Kaip žinoma, įtariamieji A. Litvinenkos nužudymu pasislėpė Rusijoje, o ši savų neišduoda.

Teigiama, kad ir raketos, kuria buvo numuštas lėktuvas, paleidimo įrenginys taip pat gana greitai kirto Ukrainos ir Rusijos sieną, kad neliktų nei įrodymų, nei žmonių, kurie Rusijoje dabar yra saugūs. Gal net bus apdovanoti už puikiai atliktą operaciją.

Tačiau A. Litvinenkos atveju daugeliui suvokiama tokio nusikaltimo logika. Juk taip žiauriai nužudydamas buvusį KGB pareigūną V. Putinas nusiuntė žinią visiems buvusiesiems, kad KGB struktūrose buvusiųjų nebūna.

Tačiau kokį signalą turėjo nusiųsti žiauriai nužudyti 298 „Boeing 777“ keleiviai? Daugeliui į šį klausimą atsakyti labai sunku, nes gyvenime nesusidūrus su tuo, kaip veikia Rusijai dirbančios ar bent bandančios įtikti struktūros, labai sunku suvokti, kaip arti gali būti pinigai ir mirtis. Nenori pinigų? Tai gal nori mirti? Arba pasėdėti kalėjime? O jei vis dėlto neišsigandai, tai gal nori daugiau pinigų?

Galios žaidimuose pinigai ir žmonių godumas – dažniausiai naudojami instrumentai, kuriais užvaldomi reikiami žmonės, o baimė – pats geriausias šio instrumento pardavėjas. Nes kai reikia rinktis tarp pinigų, ramaus gyvenimo ir tam tikrų vertybių, kurios priimtinos diktatoriui, atstovavimo ir kitos pusės, kurioje – A. Litvinenka ir 298 žuvę keleiviai, apsispręsti nelengva. Taigi, nužudydamas ar sudarydamas sąlygas nužudyti (koks skirtumas?) beveik 300 nekaltų žmonių V. Putinas siunčia signalą Europai, kad ši turi rinktis – arba pinigai ir bendradarbiavimas Kremliui priimtinomis sąlygomis, arba mirtini pavojai.

Tokios nežmoniškai ciniškos veiksmų logikos stengiasi neakcentuoti net didžiausi Vakarų leidiniai, nes kaip derantis su banko plėšikais, kurie nušauna kelis įkaitus, kad gautų to, ko nori, taip ir su Rusijos veiksmais – bandoma apsimesti, kad ji blefuoja, nes priešingu atveju po tokio teroro akto reikėtų nusileisti visur. Juk šiandien pas Rytų Ukrainoje siaučiančius teroristus atsidūrė moderniausios raketos, o rytoj gali atsidurti ir moderniausios raketos su branduoliniu ginklu… Todėl JAV ir Vakarų Europos leidiniuose vartojami terminai kiek švelnesni: spaudžia Vakarus į kampą, siekia sukurti problemų, kurių be Rusijos Vakarai negalės išspręsti, todėl Rusija bus reikalinga kaip partnerė. Nerašoma apie tai, kas vyksta iš tiesų – kad šantažuoja mirtimi.                   

Kraujas – ekonominių karų instrumentas

Tai, kad karas, kariniai konfliktai ar bent jau teroristų finansavimas yra tam tikras geopolitinės kovos instrumentas, tikriausiai akivaizdu. Ir šioje situacijoje Vakarai, ypač JAV, tikrai nėra šventi. Tačiau jei norime būti objektyvūs, neturėtume nuslysti į Rusijos propagandos kartojamą melą, kad visi yra vienodi, o Rusija daro tik tai, ką daro ir JAV, tačiau visi skriaudžia Rusiją, nes ji geresnė ir bando padėti visiems, kuriuos persekioja JAV!

Nes juk dažniausiai Vakarai remia sukilėlius, kurie priešinasi kruviniems režimams, o Rusija remia visus, kurie priešinasi Vakarams, ir visai nesuka sau galvos, kiek savo piliečių kraujyje, korupcijoje ir mele yra permirkę jos remiami režimai. Žinoma, dažnai problema, ypač Rytuose, yra ta, kad laimėję kovą su diktatoriumi patys kovotojai vėliau nusprendžia tapti diktatoriais, todėl ne kartą Vakarai yra patekę į spąstus, kai paremia vienus, kad šie nugalėtų kitus, o vėliau išaiškėja, kad yra priversti kovoti su tais, kuriuos anksčiau rėmė, nes jie taip pat pavojingi.

Tačiau tokios situacijos dažniausiai būna išimtys, o ne taisyklė. Juk subyrėjus Sovietų Sąjungai Lenkija, Lietuva, Latvija ir Estija pateko į Vakarų įtakos zoną ir šiandien yra daugiau ar mažiau veiksmingos demokratijos, o Baltarusija, Uzbekistanas, Kazachstanas, valdant Viktorui Janukovyčiui – ir Ukraina buvo ir yra patekę į diktatorių, kurie linkę valdyti, kol kvėpuos, rankas.

Taigi, Vakarai siekia remtis visuomenėmis, siekiančiomis laisvės, gerovės ir atskaitingos valdžios, o Rusija visur remiasi galios centrais, siekiančiais valdžios, pinigų ir tylių bei klusnių piliečių (vergų). Todėl nėra ko stebėtis, kad, tam tikroje valstybėje laimėjus demokratinėms jėgoms, procesas nenutrūksta ir kova tęsiasi, tik kita forma. Anksčiau Rusija rėmė diktatorių, kad šis atsilaikytų prieš jį verčiančias jėgas, o laimėjus demokratinėms jėgoms Rusija iš karto persiorientuoja: siekia jas papirkti, suskaldyti ir trukdyti joms gyventi, kol jos pasiduoda jos įtakai arba dėl keliamos netvarkos pralaimi rinkimuose ir į valdžią grįžta prokremliškos jėgos.

Bet juk Lietuvoje toks veiksmų scenarijus mums turėtų būti puikiai žinomas. Juk čia tai nuolat vyksta, o prokremliškos politinės jėgos ir šiandien neslepia džiaugsmo, kad į viceministrus gali siūlyti tuos, kurių pozicijos akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos nacionaliniams interesams ir kurių veikla padės griauti Algirdo Butkevičiaus Vyriausybę iš vidaus ar bent trukdys priimti sprendimus, mažinančius Rusijos ir oligarchinių grupių įtaką.

Šioje vietoje galime pasidžiaugti, kad bent keli pastaraisiais metais buvę bandymai išvesti žmones į gatves, kad su šakėmis kovotų su provakarietiška Lietuvos valdžia, buvo nesėkmingi. Beje, apie visuomenės kiršinimo būdus, išnaudojant tam tikrus įvykius ar žmones bei įtaką žiniasklaidai, detaliau rašome žurnalo „Valstybė“ politikos skiltyje, o čia turime atkreipti dėmesį į tai, kad finansuojant teroristus ir remiant juos ginklais siekiama tokių pačių tikslų, kaip ir finansuojant populistus bei juos remiant Rusijos ar nuo jos pinigų priklausomomis verslo, žiniasklaidos bei teisėtvarkos pajėgomis. Šiais procesais stengiamasi destabilizuoti valstybės gyvenimą ir valdžią perimti į sau palankių grupių rankas.

Todėl jei Lietuva niekaip nesugeba išsivaduoti iš šių jėgų įtakos, kodėl turėtume stebėtis, kad valstybėse, kuriose įsižiebė karinė konfrontacija, užgesinti ją, jei Rusija joje turi interesų, pavyksta tik tuo atveju, jei Vakarai atsitraukia, o Rusijos remiami diktatoriai išžudo ar įkalina visus, kurie kelia grėsmę jų valdžiai.

Vienišas tvarkdarys kruvinomis rankomis

Šio „Valstybės“ numerio tendencijose rašome apie realią situaciją Rusijoje, kai žmonių gyvenimo kokybė atvirkščiai proporcinga jos šūkių grožiui. Kuo baisesnė Rusijos statistika, tuo garsiau V. Putino režimas trimituoja apie didžią rusų tautos misiją išgelbėti krikščionišką civilizaciją nuo supuvusių Vakarų. Šios perkreiptos realybės padarinys – teroristų tankai, važinėjantys Ukrainoje ir papuošti stačiatikių vėliavomis.

Juose labai dažnai sėdi musulmonai čečėnai, kurių tautai stuburą V. Putinas sulaužė ne tik represijomis, bet ir pinigais. Dabar čečėnai – geriausias pavyzdys to, apie ką rašau šiame straipsnyje. Būdas užvaldyti ir didinti įtaką siūlant rinktis tarp pinigų ir mirties – labai veiksmingas. Apie pinigų ir samdinių vaidmenį XXI a. karuose rašoma Arūno Sprauniaus straipsnyje „XXI a. „sėkmės džentelmenai“, o čia pamėginkime atsakyti į klausimą, kodėl karo džokerį geopolitinėje kovoje V. Putinas panaudojo Europoje.

Vertinant įvairius pasaulyje vykstančius konfliktus, reikia konstatuoti, kad didelėje jų dalyje Rusijos dalyvavimas yra arba aktyvus, arba labai aktyvus. Tai paaiškinama tuo, kad visų pirma Rusija siekia būti pasauline galia, tačiau tiesa ta, kad jai būtina būti pasauline galia, nes V. Putino pasirinktos strategijos įgyvendinti kitaip neįmanoma.

Kinija pasirinko kitokią strategiją ir kuo puikiausiai auga, o jos piliečių pajamos greitai aplenks Rusijos piliečių pajamas, nors dar prieš dešimtmetį skyrėsi kelis kartus. O štai KGB struktūrų augintinis, kaip tikriausiai ir jo komarados, nusprendė eiti sovietiniu keliu – remtis brangiais energijos ištekliais ir pajamomis, gaunamomis iš jų eksporto, didinti savo galią. Šiam tikslui būtina kontroliuoti kuo daugiau pasaulyje vykstančių procesų, galinčių turėti įtakos energijos išteklių, visų pirma naftos ir dujų, kainoms.

Taigi jei kur nors Afrikoje randama naftos, tai pats geriausias būdas pasiekti, kad ji nebūtų išgaunama – tiekti ginklus dviem konfliktuojančioms gentims, kad šios nuolat žudytųsi, todėl ten būtų neįmanoma užtikrinti saugios gavybos. Kad procesas nenutrūktų, tereikia normuoti ginklų tiekimą, tai yra duoti daugiau kulkų tiems, kurie pralaimi. Žinoma, tai tik vienas iš mažiausiai dešimties pavyzdžių, kaip galima kontroliuoti situaciją. Nes juk galima remti diktatorius, eksportuojančius naftą ir taip kontroliuoti kainas, arba remti diktatorių, kuris gali daryti įtaką transporto srautams – tai ir vėl Rusijai gali suteikti konkurencinį pranašumą ir leisti didinti kainas.

Taigi, priešinimasis JAV, kuris Rusijoje vadinamas priešinimusi imperializmui, iš tiesų visų pirma yra priešinimasis mažoms žaliavų kainoms, stengiantis trukdyti energijos išteklių, ypač pigesnių, gavybai. Beje, Lietuvoje ką tik sutrukdėme skalūnų dujų net ne gavybai, o tik jų telkinių tyrimui, todėl mums šis procesas turėtų būti labai artimas. Tad galima tik pasidžiaugti, kad vieni didžiausių skalūnų dujų telkinių yra JAV, nes jei jie būtų kiek silpnesnį stuburą turinčioje valstybėje, tikriausiai pinigų arba mirties derybinis triukas būtų padėjęs įtikinti, kad išgauti šio brudo tikrai neverta.

Vis dėlto, kai kalbame apie Europą, turime pripažinti, kad iki šiol Rusija vengė mojuoti mirties džokeriu ES panosėje, nes būtent Europa ir buvo pagrindinė mokėtoja už brangstančius energijos išteklius. Todėl „prasisukęs“ su karine pagalba per visą pasaulį dividendus V. Putinas susirinkdavo Europoje. Tačiau, kaip jau rašėme prieš keletą metų, ši strategija buvo pasmerkta ir buvo tik laiko klausimas bei to, kokia skausminga bus griūtis.

Europa turėjo būti pavergta elegantiškai

Žvelgiant į Europą, kartais iš tiesų atrodo, kad ji – tarsi jauna mergelė, kurią nuolat stengiasi suvilioti JAV kaubojus ir rusų Čiapajevas. O ši vis stengiasi kaip nors draugauti tiek su vienu, tiek su kitu, bet neatsako nė vienam. V. Putino strateginė klaida ir buvo ta, kad jis manė, jog sugebės Europai pasiūlyti daugiau, tada ją užvaldyti ir taip sumažinti JAV įtaką bei padidinti savąją. Jo planas buvo toks paprastas, kad jį perskaityti JAV tarnyboms buvo labai lengva.

Visų pirma dėl operacijų visame pasaulyje užsitikrinti didžiausias energijos išteklių kainas. Tada, didinant bendradarbiavimą su Europa ir jos priklausomybę nuo Rusijos energijos išteklių, stiprinti tarpusavio ryšį, paremtą įdomia logika: jūs perkate naftą ir dujas, mes garantuojame tiekimą, tačiau už tai mes perkame Europos gamintojų produkcijos daugiau nei kitų ar net kiek brangiau ir dar eurą mylime labiau nei dolerį ir juo kaupiame daugiau finansinio rezervo nei kitos pasaulio valstybės.

Tokia priklausomybė iš pradžių Europą turėjo sužavėti, nes juk didelė dalis pinigų, sumokamų už energijos išteklius, grįždavo į Europos įmonių sąskaitas. Deja, ilgainiui tapo akivaizdu, kad su šiais pinigais grįžta ir Rusijos įtaka, nes vis daugiau bendrovių pradėjo veikti kaip Rusijos interesų lobistės. Todėl Rusijos įtaka pradėjo augti didžiuliu greičiu.

Tai pradėjo kelti nerimą didelei daliai rimtesnių politikų, nes jie suprato, kad augant nuo Rusijos rinkos priklausomų bendrovių skaičiui prasidėjo išstūmimo procesas, kai bendrovės, kurios turi pelningų užsakymų Rusijoje, pradėjo laimėti konkurencinėje kovoje su tomis, kurios jų neturi. Taigi, mokėdama vis daugiau už energijos išteklius Europa vis labiau skatino save užvaldyti: tai džiugino tik tuos, kuriems didžiausias baimes kelia JAV dominavimas. Visa tai vyko tada, kai Rusija siekė ir tebesiekia sudėlioti energetikos infrastruktūrą taip, kad kuo ilgiau išlaikytų dominavimą ES rinkoje.

Tačiau šis procesas turėjo būti tik tarpinis žingsnis prieš kitą šuolį. Sėkmingai pasiekęs tikslą –dominuoti Europoje, ir iš to gaudamas didžiausias pajamas V. Putinas siekė finansus nukreipti tam, kad įsigytų šalių kaimynių, kurios būtinos norint sukurti Eurazijos sąjungą. Ši sąjunga Rusijai gyvybiškai reikalinga, nes pasaulyje, kurio ekonomikoje šiuo metu dominuoja nuo 400 mln. iki 1,5 mlrd. gyventojų turinčios valstybės, su savo 143 mln. gyventojų Rusija niekaip negali pretenduoti į galybės vaidmenį.

Todėl Eurazijos sąjungos sukūrimas, siekiant priartėti bent jau prie 250 mln. gyventojų, buvo svarbiausia strategijos dalis. Jos rezultatas – Rusija turėjo kontroliuoti dar didesnę rinką, įgyti didesnę derybinę galią, greitai įtvirtinti bendrą valiutą kaip vieną iš atsarginių pasaulio valiutų (mėgstama visų šių laikų vadų svajonė) ir pagaliau palaidoti JAV dolerio dominavimą. O ką jau kalbėti apie tai, kad pagal tokį planą ES turėjo tapti būtent Rusijos sąjungininke dalijantis Šiaurės ašigalio teritorijas ir turtus.

Tai, kad šis planas labai problemiškas, rašėme jau seniai, nes beveik visose pozicijose jis paremtas rinkos iškraipymu ir pasiektų pozicijų kontrole, todėl sukontroliuoti jį demokratinėse visuomenėse turėtų būti labai sunku. Nebent visos jos transformuotųsi į Silvio Berlusconi tipo lyderių valdomas demokratijas arba nebūtų jokių alternatyvų, tačiau to tikėtis būtų naivu.

Būtent šioje situacijoje didžiausią vaidmenį, griaunant V. Putino imperijos kūrimo planus, atliko JAV. Užuot pradėjusios papirkti ES įmones, jos pradėjo išgauti skalūnų dujas. Labai atpigus energijos ištekliams, susidarė situacija, kai dalis ES bendrovių perkėlė savo gamybą į JAV, o kitos bendrovės pradėjo kelti klausimus, kiek ilgai ES galės išsilaikyti, kai JAV kainos tokios žemos, o draugai iš Rusijos lupa tiek daug.

Gana greitai tokių nelaimingų bendrovių skaičius perkopė skaičių tų, kurias V. Putinas buvo prisijaukinęs pelningais užsakymais, todėl įtakos namelis pradėjo griūti. O nedėkingoji Europa nusprendė įgyvendinti Trečiąjį energetikos paketą. Dėl to V. Putinui tapo aišku, kad svajonė apie augančias pajamas dūžta į šipulius. O situacija keičiasi ir gali sustiprėti ne ES priklausomybė nuo Rusijos, o Rusijos priklausomybė nuo ES.

Tarsi to dar nebūtų gana, mažėjant finansinėms galimybėms dotuoti imperijos augimą (reikia prisiminti, kiek dešimčių milijardų eurų sukaupė valdžioje buvęs V. Janukovyčius), ir vėl prieš bandomą įtvirtinti korumpuotą diktatūrą sukilo ukrainiečiai. Jų sukilimą gal ir buvo galima sustabdyti, tačiau atsižvelgiant į tai, kokio dydžio tai šalis, norint ją nutildyti būtų reikėję investuoti ne ką mažiau nei į Sočio olimpiadą.

O užtikrinti, kad partneriai Ukrainoje didelės dalies neišvogs, dar sunkiau. Taigi, susidarė situacija, kai beveik vienu metu ES atlaisvino energetikos kilpą, o didysis Eurazijos karūnos deimantas papuošė ES karūną. Esant tokiai situacijai suprantama, kad byrant pergalingai vizijai kilo noras visiems parodyti, kas yra kas. Priešingu atveju, prarandant įtaką ES ir Ukrainoje, dalis Rusijos gyventojų galėjo nuspręsti, kad diktatorius nusilpo. Taigi atsiradus baimei pasirodyti visišku liurbiu Rusijos piliečių akyse, teko išsitraukti iki šiol prieš Europą nenaudotą kozirį. O Krymo okupacija, nekaltų žmonių žudymas ir teroras turėjo padaryti teigiamą įspūdį nuolat imperialistiniais Vakarais gąsdinamai Rusijos liaudžiai.

Europa negali nereaguoti į Rusijos veiksmus

Jei V. Putinas nepakeis savo strategijos ir stengsis įgyvendinti savo viziją (to nekantriai laukia jo pakalikai, taip pat ir Lietuvoje), Europa vis dažniau prieš save matys mirties džokerį. Todėl bendros sankcijos, nukreiptos į Rusijos ekonomiką, yra būtina, bet nepakankama priemonė. Be jokios abejonės, tai sumažins dalies ES bendrovių priklausomybę nuo Rusijos ir gal jų lobizmą Kremliaus naudai, kaip ir Rusijos pajamas bei pinigais grįstos įtakos plėtrą.

Tačiau juk dėl didžių tikslų Rusijos liaudis įpratusi kentėti, ypač kai yra tik du pasirinkimai: pakentėti su mažiau pinigų ar priekaištauti, gauti per galvą ir patekti į kalėjimą. Todėl tikėtina, kad šiandien jau padidinusi mokesčius Rusija ras pinigų tiek tolesniam karinių jėgų naujinimui, tiek ištikimų struktūrų ES rėmimui. Svarbiausia tai, ar ES aplinka bus tokia pat palanki Rusijos įtakos plėtrai. Nes kuo daugiau korupcijos, neskaidrios konkurencijos ir užvaldytos žiniasklaidos, tuo lengviau savo šaknis suleidžia Rusijos interesai.

Taigi, šiandien ES turi atsakyti į klausimą, ar valstybėse, į kurias taikosi Rusija, pavyks sumažinti korumpuotų struktūrų įtaką. Turime suprasti, kad kalbama ne apie pavienius korupcijos reiškinius, o apie sistemas, kai suauga teismai, kiti teisinės valstybės institutai, oligarchinės grupės, valdančios žiniasklaidą ir politiką, kai valstybės sistemos funkcionuoja taip, kaip naudinga tam tikroms grupėms. Visos šios struktūros labai pažeidžiamos Rusijos interesų, nes siekia išsaugoti savo įtaką ir pinigų srautus, todėl lengvai įkalbamos pabendradarbiauti vienu ar kitu klausimu.

Žinoma, tai nereiškia, kad visi šie žmonės tikrai būtų laimingi, jei Lietuvą okupuotų Rusija, tačiau pabendradarbiauti tam, kad išsaugotum sau naudingą korumpuotą aplinką, kur interesai sutampa, juk nėra tolygu pritarti karinei okupacijai! Toks požiūris ir sudaro sąlygas V. Putinui tikėtis, kad lietuviai patys gali sugraužti savo valstybę, o jam tereikės laiku stumtelėti ar finansuoti virtimą į reikiamą pusę.

Taigi, jei nemažės korupcinių sistemų įtaka, tai bus vilties ženklas V. Putinui, kad Europos ar bent jos dalies pavergimo planas dar gali pavykti, todėl jis nebandys imtis atsarginio plano ir nepasuks Kinijos keliu – neieškos, kaip stiprinti savo ekonomiką ir augti augant konkurenciniam pranašumui. Jis ir toliau sieks suskaldyti Europą ir užvaldyti ją iš vidaus, nes tai jam atrodys realu ir daug paprasčiau nei ką nors atnaujinti.

Tad jei Europa nori atgrasyti V. Putiną nuo mojavimo mirties džokeriu, ji turi ne tik taikyti ekonomines sankcijas, mažinti Rusijos finansinį potencialą, bet ir ryžtingai skaidrinti teisinę, verslo bei žiniasklaidos aplinką, kad išnyktų terpė, kurioje gali veikti V. Putino galia. Tokiu atveju mirties džokerio vertė kovojant dėl įtakos Europoje sunyks. Nes jei nebus tų, kurie gali sėti paniką ir raginti draugauti, ir liks tik tie, kurie ragins išsivaduoti iš priklausomybės, skatinti Rusijoje demokratiją ir stiprinti ES gynybinę galią, naudoti mirties džokerį galėtų tik kvailys.

O V. Putinas toks nėra, todėl ilgainiui jis būtų priverstas judėti naujo pusiausvyros tarp savo vizijų ir ES vertybių taško link.

XXX

Citatos

Rusija ES ekonomikai gali smogti tik ribodama energijos išteklių tiekimą. Tai teoriškai įmanoma, nors Rusijai tais mėnesiais tikriausiai tektų pabadauti. Tokiai aukai diktatorius tikriausiai galėtų ryžtis, tačiau yra didesnė problema nei badaujantys piliečiai. Toks sprendimas labai sustiprintų JAV ir kitų energijos išteklių tiekėjų pozicijas, o labiausiai nukentėtų tokie sąjungininkai kaip Kinija, nes sumažėtų jos eksportas į ES. Taigi, ekonominio spaudimo priemonės ir toliau daugiausia bus susijusios su lenkiškais obuoliais ar lietuvišku jogurtu.

Bandymas priversti bijoti kitų valstybių gyventojus yra būdas diktatoriams ar šiaip teroristams telkti nuo jų priklausančius žmones savo šalyje. Tačiau tai taip pat turi įtakos didinant pakalikų motyvaciją kitose šalyse. Juk daug ramiau gyventi, kai žinai, kad V. Putinui visai atitrūkus nuo realybės ir atvažiavus su tankais galėsi saugiai stovėti su gėlėmis ir dar pretenduoti išsaugoti savo verslą ar pareigas.

Kova dėl Ukrainos turi ne tik strateginę dimensiją, susijusią su Rusijos siekiu sukurti galingą Eurazijos imperiją, bet ir su kitu tikslu, kurio anksčiau buvo siekiama toliau esančiose valstybėse – mažinti konkurentų, galinčių tiekti energijos išteklius, skaičių. Todėl Krymas, šalia kurio, kaip teigiama, gali būti milžiniški energijos išteklių klodai, jau okupuotas, o Rytų Ukraina, kurioje yra milžiniški anglių ir, kaip teigiama, skalūnų dujų klodai, jau užtvindyta Rusijos apginkluotais teroristais.

Mūsų žurnalo redakcija akcentuoja sisteminės korupcijos žalą, nes su pavieniais, net pačiais smulkiausiais, nusikaltimais mėgstama kovoti būtent neskaidriose valstybėse, nes kaunantis su nesisteminiais mažmožiais visų pirma galima demonstruoti visuomenei, kad apsivalymo procesas vyksta, be to, stengtis pričiupti opozicionierius ar šiaip neįtinkančiuosius sisteminės korupcijos bosams.

Korupcija Europai daro labai daug žalos. Visų pirma išvagiami milijardai. Šie išvogti pinigai padeda stiprėti verslo struktūroms, kurios yra pažeidžiamos, todėl gali būti veikiamos išorės jėgų. Todėl jei ir teisinėje sistemoje yra daug ryšių, ypač su verslu, kurie velkasi nuo senų laikų ir yra pagrįsti korupciniais santykiais, o visą šią aplinką stebi, šantažuoja ir globoja Rusijos tarnybos, tai paralyžiuoja valstybę. Nes teisėtvarkos ir verslo užvaldymas greitai plinta į politiką ir žiniasklaidą. Dėl to susidaro visuomenei priešiška aplinka, o tokioje sėti pyktį ir agresiją labai lengva. Todėl net jei valstybėje bus padorus prezidentas ir premjeras, nesugriovus neskaidrių sistemų, tokios ES narės išliks labai pažeidžiamos.

XXX

——-

VLADIMIRAS PUTINAS LABIAUSIAI BIJO PILIEČIŲ IR UŽVALDYMO

Siekdama tapti stipri, Rusija neturi didelio pasirinkimo. Jai būtinos technologijos, investicijos ir net aukštos kvalifikacijos darbo jėga. Šių resursų galima gauti bendradarbiaujant su ES, JAV arba Kinija.

JAV nelabai tinka, nes V. Putino aplinka paniškai bijo būti užvaldyta iš vidaus. Kinija – taip pat problemiška partnerė, nes dar neturi tokių pažangių technologijų, kokias turi Vakarų bendrovės, o gyventojų turi dešimt kartų daugiau. Todėl jei dėl artimesnės partnerystės prasidėtų didesnė kinų migracija į Rusiją, šiai grėstų ne šiaip užvaldymas ir apie viso pasaulio rusų suvienijimą būtų galima užmiršti.

Taigi, lieka Europa, kuri nėra valdoma taip centralizuotai, kaip JAV ar Kinija, todėl galima giliau suleisti šaknis. Be to, Europa vis dar priklauso nuo Rusijos energetikos, todėl yra atlaidesnė tam, kaip su savo piliečiais elgiasi Rusija.

Tad kai tenka rinktis tarp JAV, kurios skatina demokratinius procesus, Kinijos, kuri gali užversti Rusiją savo piliečiais, lieka vienas pasirinkimas – ir toliau stengtis kaip nors įsikibus į ES garvežį įvažiuoti į gerovės aukštumas. Deja, Rusijos problema ta, kad ji ne tik visą laiką siekia važiuodama užsilipti ant sprando, bet dar ir terorizuoja kitus garvežiu važiuojančius keleivius ir demonstruoja, kas čia „kiečiausias“ patinas. Todėl besikeičiant energetinei ir makroekonominei aplinkai V. Putinui reikės koreguoti savo stilių. Arba ES neturės kito pasirinkimo, kaip savo bėgius pakreipti į JAV pusę.

——

VLADIMIRAS PUTINAS NESUSTOS IKI KITŲ METŲ PAVASARIO

Kaip jau ne kartą rašėme, Rusija sieks destabilizuoti padėtį Ukrainoje iki šildymo sezono pradžios, nes būtent šioje srityje Kremliaus pakalikai yra suformavę didžiausią sisteminę Ukrainos problemą. Esmė ta, kad prokremliški politikai, būdami valdžioje, kylant dujų kainoms Ukrainos finansus nukreipė ne tam, kad būtų pereita prie pigesnio biokuro, o tam, kad vartotojams būtų kompensuojamos šildymo išlaidos. Todėl brangstant dujoms augo valstybės išlaidos, o vartotojai to nepajuto tiesiogiai, nors tai turėjo milžiniškos įtakos tam, kaip panaudojami iš piliečių surenkami mokesčiai. Didelė jų dalis buvo skiriama šilumos kainoms dengti.

Todėl ir dabartinė Ukrainos valdžia yra patekusi į šiuos spąstus, nes dujas greitai pakeisti kitu kuru neįmanoma, todėl šį rudenį, kai prasidės šildymo sezonas, teks arba ieškoti milijardų, kad būtų galima ir toliau kompensuoti dujų kainas ir vartotojams tiekti beveik tris kartus pigesnį, nei realiai kainuoja, šildymą, arba informuoti visuomenę, kad dėl to valstybė gali galutinai bankrutuoti ir gerokai sumažinti, o gal net visai panaikinti dotacijas. Šio momento ir laukia Rusija. Jai palankios jėgos iš karto kontratakuos aiškindamos, kad fašistai nori sušaldyti ir nuskurdinti Ukrainą. Taigi, tikėtis, kad iki kitų metų pavasario Rusija nesistengs iš visų jėgų sujaukti Ukrainos visuomenės smegenų, būtų naivu. Todėl šiandien ES ir JAV visų pirma turėtų planuoti, kaip kuo greičiau sumažinti priklausomybę nuo brangių dujų, ir pradėti vykdyti perėjimo prie biokuro planus, taip pat finansinės pagalbos paketą, kuris sumažintų riziką, kad šilumos kainos gali grąžinti „Gazprom“ draugus į valdžią.

—–

RUSIJOS AGRESIJA SUTELKĖ LIETUVĄ

Rusijos veiksmai Ukrainoje turi įtakos Lietuvos visuomenės nuotaikoms – lietuviai vis labiau orientuojasi į stipresnę ir glaudžiau bendradarbiaujančią ES. Beje, apklausa buvo vykdoma iki numušant keleivinį lėktuvą „Boeing 777“, taigi šiandien tokios apklausos rezultatai turėtų būti dar palankesni glaudesnei Europos integracijai.

AR PRITARIATE DIDESNEI VISOS ES INTEGRACIJAI IR GLAUDESNEI LIETUVOS INTEGRACIJAI Į EUROPĄ?

 

N

%

 

Taip

479

47,9

 

Ne

219

21,9

 

Nežinau

302

30,2

Iš viso

1 000

100,0

AR NORĖTUMĖTE, KAD ES TURĖTŲ KARIUOMENĘ, KURIAI KIEKVIENA VALSTYBĖ SKIRTŲ SAVO ŠALIES KARIUOMENĖS DALĮ?

 

N

%

 

Taip

407

40,7

 

Ne

251

25,1

 

Nežinau

342

34,2

Iš viso

1 000

100,0

Šaltinis – visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus“

Nuotraukoje: žurnalo „VALSTYBĖ“ redaktorius Eduardas Eigirdas, šios publikacijos autorius.

Informacijos šaltinis – žurnalas "Valstybė".

2014.09.09; 16:19


Prisijunkite prie diskusijos