Jūsų leidinyje užtektinai išsamiai rašyta apie Lenkijos prezidento Lecho Kačinskio ir jį lydėjusios delegacijos žūtį aviakatastrofoje prie Smolensko (Lenkijos prezidentas skubėjo pagerbti Katynės aukas). Įdomios ir Mindaugo Peleckio, ir Valerijos Novodvorskajos pastabos. Tačiau per mažai, man regis, pabrėžta, kodėl L.Kačinskis labai skubėjo į Katynės iškilmes. O skubėjo todėl, kad Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas kartu su Rusijos premjeru Vladimiru Putinu pirmieji pagerbė Katynėje sušaudytų tūkstančių lenkų karininkų atminimą. Pagerbė taip, kad tik aplenktų Lenkijos prezidentą L.Kačinskį ir jo delegaciją. Ir aplenkė. Į Katynę abiejų šalių ministrai pirmininkai D.Tuskas ir V.Putinas atvyko pirmieji. L.Kačinskis liko net nepakviestas. Štai kodėl L.Kačinskis skubėjo. Taigi kai Lenkijos premjeras D.Tuskas neva nuoširdžiai lieja graudžias ašaras dėl L.Kačinskio mirties, – netikėkite. Tos ašaros nėra nuoširdžios.
Taip pat atidžiai perskaičiau jūsų apžvalgininkų įtarimus, jog ši aviakatastrofa galėjo būti ne atsitiktinė, o specialiai sumodeliuota. Taip, šioje istorijoje – daug nežinomųjų, keistų atsitiktinumų, įtartinų sutapimų. Tačiau nedera pamiršti ir 1943 metų liepos 4-osios tragedijos, kai virš Gibraltaro sudužo Didžiosios Britanijos karinių oro pajėgų lėktuvas, gabenęs Lenkijos laisvųjų karo pajėgų vadą tremtyje Vladislavą Sikorskį (Wladyslaw Sikirskij). Toji aviakatastrofa lenkams irgi buvo skausminga. Juk žuvo vyriausiasis vadovas tremtyje – generolas V.Sikorskis ir keliolika aukšto rango karininkų. Sprendžiant iš išlikusių dokumentų, gyvybę išsaugoti pavyko tik lėktuvą vairavusiam pilotui.
Oficiali versija: vos tik iš britų karo aerodromo pakilęs bombonešis sudužo dėl užstrigusių vairalazdžių. Žodžiu, dėl techninių gedimų. Tačiau nereikia pamiršti, kad generolo V.Sikorskio tada labai nekentė Maskva. Juk 150 tūkst. lenkų kariuomenei vadovavęs generolas buvo nutraukęs bet kokius diplomatinius santykius su tuometine SSRS vadovybe Kremliuje. Svarbu nepamiršti, jog V.Sikorskis diplomatinius santykius su Josifu Stalinu nutraukė būtent tada, kai Katynėje buvo rasti 20 tūkst. lenkų karininkų palaikai, o Kremlius uždraudė Raudonojo Kryžiaus atstovams atlikti nepriklausomą tyrimą.
Dar kelios įdomios detalės. Šalia Gibraltaro aerodromo stovėjusio V.Sikorskio lėktuvo maždaug pusdienį stovėjo sovietų lėktuvas, turėjęs į Maskvą parskraidinti rusų ambasadorių I.Maiskį. Tad akivaizdu, kad šalia tuo metu kažkodėl nesaugoto V.Sikorskio lėktuvo mažų mažiausiai keletą valandų stovėjo sovietų orlaivis. Be to, tais metais, kai į lemtingą kelionę pakilo V.Sikorskio lėktuvas, Gibraltare veikė žymusis sovietų šnipas Kimas Filbis. O juk K.Filbis buvo profesionaliai apmokytas rengti sabotažo akcijas ir pats mokė britų žvalgus imtis tokių akcijų.
1969-aisiais metais britų karo pilotas Robinas Kuperis atliko nepriklausomą šios žūties tyrimą ir nustatė, jog “saugumo priemonės minėtame oro uoste buvo minimalios, todėl tikrai egzistavo galimybė įvykdyti sabotažą”.
Taip pat akivaizdu, kad populiaraus ir narsaus lenkų generolo mirtis Kremliui buvo labai naudinga. Iš politinės arenos eliminavus V.Sikorskį (beje, pasižymėjusį kovose su bolševikais 1919 – 1920 metais, o 1940-aisiais vadovavusį Laisvajai Lenkijos armijai, integruotai į Didžiosios Britanijos pajėgas), J.Stalinui buvo žymiai lengviau po Antrojo pasaulinio karo pavergti pusę Europos. Politikos ekspertai bei istorikai įsitikinę, jog išlikęs gyvas generolas V.Sikorskis būtų pajėgęs Lenkijai iškovoti žymiai didesnes politines ir ekonomines laisves, nei jų iškovojo Lenkija po 1945-ųjų (panašiai, kaip tuometinis Jugoslavijos vadovas Broz – Tito).
Taigi generolo V.Sikorskio žūtis – dar viena paslaptinga, iki galo neištirta istorija.
2010.04.26
