Rašytojų klube rugsėjo 19 dieną paminėtas prozininko, dramaturgo Leonido Jacinevičiaus gimimo 70-etis (1944-1995). Minėjimą vedė Romas Gudaitis, jubiliato kūrybos visumą apžvelgė profesorė Jūratė Sprindytė, kūrinių paskaitė aktorius Algis Butvilas.
Buvo įdomu išgirsti, ką apie rašytoją mena jo bendrakursiai iš Vilniaus universiteto 1962 metų laidos bei su juo artimai bendravę literatai.
Beje, dalyvavę pagerbime Leonido bendrakursiai Stasys Kašauskas, Rimantas Šavelis jau atšventė savo septyniasdešimtmečius, Sauliaus Šaltenio ši sukaktis laukia kitąmet. Visa trijulė pažėrė labai įdomių atsiminimų apie per anksti Anapilin išėjusį talentingąjį savo kolegą, iš kurių, anot Romo Gudaičio, išeitų bent porą puikių novelių.
Kalbėjusieji akcentavo ambicingą Leonido charakterį, drąsias politines pažiūras, jam nesvetimą savaip suvokiamą literato įsitvirtinimą rašytojinėje valdžioje. Literatūrinės karjeros siekdamas, jis žinojo, kad be TSKP nario bilieto net skyriaus vedėjo kėdės neužimsi, todėl apsisprendė pats ir suagitavo Šavelį, Šaltenį ir kitus kursiokus ruoštis „perversmui“ – valdžios perėmimui iš rašytojų veteranų.
Tačiau bičiuliai paskutiniuoju momentu pasielgė „išdavikiškai“, ir „šlovingosios“ gretose pretendentas atsidūrė vienas. Dėl šios išdavystės, kaip mena Šavelis, Leonidas smarkiai užsirūstino ir kursiokams už tai vėliau atsirūgo. Aukščiausias Leonido J. karjeros pasiektas laiptelis – savaitraščio „Literatūra ir menas“ vyr. redaktoriaus pavaduotojo, o paskui ir vyriausiojo postas 1989 metais.
Leonidas skyrėsi iš kursiokų-kaimietukų ne tiktai išvaizda (visada pasitempęs, visada kostiumuotas, šlipsuotas), bet ir savo kilme: gimė Kaune, inteligentų šeimoje, kurioje nestigo knygų, todėl bendrakursius stebino apsiskaitymu, intelektu, savistovia nuomone.
Įdomų jubiliato erudicijos faktą minėjime paliudijo literatūrologas Algimantas Bučys. Kai jis rašė knygą „Rašytojų atvaizdai“, išsiuntinėjo prozininkams klausimynus, tarp jų ir Leonidui. Vakare jis perskaitė prozininko atsakymą į klausimą, kokius pasaulinės ir kokius lietuvių literatūrų prozininkus jis labiausiai vertinąs; iš pasaulinės Leonidui labiausiai patinkąs J. DosPassosas , iš lietuvių – Vaižgantas. Tikrai – verta dėmesio Leonido erudicijos amplitudė.
L. Jacinevičius buvo aktyvus ano meto literatūrinio proceso dalyvis, dalyvaudavo literatūrinėse diskusijose (J. Sprindytė teigė, kad jo pasisakymas garsiojoje diskusijoje apie vidinį monologą buvo vienas įdomiausių), dažnai keliaudavo po tarybines respublikas, ieškodamas pažangių, savo pažiūroms artimų rašytojų; labai vertino tuometę ukrainiečių literatūrą.
S. Šaltenis, parašęs kartu su L. Jacinevičiumi miuziklą „Ugnies medžioklė su varovais“, sugebėjo prisiminimų žiupsnyje žvilgtelti į Leonidą net per Maidano prizmę, – papasakojo apie kelionę į Kijevą, į kurį ukrainiečiai pakvietė pažiūrėti savo pjesės, kuri buvo parodyta tuose Profsąjungų kultūros rūmuose, iš kurių berkutininkai šaudė į protestuojančius prieš Viktoro Janukovičiaus veidmainystę.
Kalbėjusieji palietė ir intymesnius dalykus. Literatūrologas A. Bučys, uždegęs jubiliato atminimui žvakelę, prisipažino, kad tuo metu, kai rašė knygą „Barbarai vice versus klasikai“, į jo sapnus įkyriai pradėjo lankytis Leonidas, ir tiktai tada, kai parašė apie jį straipsnį, sapniniai vizitai nutrūko. Šaltenio, Šavelio liudijimu iš pažiūros nenugalimasis „liūtas“ (Leonidą draugai vadino Levu) asmeninėje, šeimyninėje aplinkoje buvo jau kitoks, – jautrus, pažeidžiamas, nebijantis parodyti ir graudulio ašaros…
Minėjimo kulminacija galima pavadinti sūnaus Mindaugo pasirodymą, atvykusio (pavėluotai) tiesiai iš… Berlyno, kur sėkmingai dirba advokato darbą. Aukštas, lieknas, gražus, ir toksai, kaip jo tėvas, kostiumuotas, gavęs žodį, jaudinosi, bet paskui įsikalbėjo, atsivėrė. Prisipažino, kad stengiasi perimti tėvo asmenybės principingumą, veržlumą, norą tobulėti. Teigė, kad savo verslą grindžia ne vien kapitalistiškai, bet ir altruistiškai. O savo „antrajai pusei“, norinčiai geriau pažinti jį patį, duodąs paskaityti tėvo raštus, pavyzdžiui, romaną „Trys meilės dienos prie jūros“, apysaką „Įsiklausymo valandos“.
Ir J. Sprindytė, ir A. Bučys minėjime akcentavo greitą rašytojų užmarštį, į kurią gramzdina ir laikas, ir, deja, patys žmonės, vice versus skaitytojai, kritikai, leidėjai. Kad tai teisybė, liudijo ir tuščias Rašytojų klubo stalas, stovintis prie įėjimo į salę, – ant jo nebuvo nei vienos jubiliato knygos.
O galėjo būti šiai 70 – ečio sukakčiai pakartota kokia nors L. Jacinevičiaus knyga. Be abejo, geriausias rašytojo atminimas būtų jo kūrybos rinktinės pasirodymas. Ir šių eilučių autorius jaučiasi L. Jacinevičiui skolingas, – už tai, kad jis „padėjo“ man išleisti pirmąją knygą. Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad esu dėkingas ir vakare dalyvavusiems Leonido draugams S. Šalteniui, R. Šaveliui, – jeigu ne jų originali kūryba, verčianti gerokai „palaužyti“ galvą, nebūčiau išleidęs pirmosios knygos „Tiesė ir zigzagai“ (1976), kurioje šio „triumvirato“ kūrinių analizė užėmė didžiausią vietą straipsnyje, skirtame lietuvių prozos psichologizmo bei subjektyvizacijos tendencijoms aptarti.
Tame straipsnyje rašiau: „S. Šaltenio ir L. Jacinevičiaus, R. Šavelio indėlis į lietuvių jaunųjų rašytojų pasiekimus nemažas. Šių literatų talentas pražydo tuo metu, kai lietuvių prozoje epinis, panoraminis žvilgsnis į tikrovę buvo pastūmėtas į šoną, o į pirmą planą iškelta introspekcija. Tokia naujų ieškojimų kryptis atitiko jų jautrias menines individualybes, jiems kūrybos tikslu tapo savęs atradimas. Jaunieji prozininkai intensyviai ir aistringai eksploatavo savąjį „aš“, pagyvindami bendrąją tuometinės prozos paletę…“
Toliau platokai aptariu S. Šaltenio meninius ieškojimus (jo apysaką „Riešutų duoną“, kino apysaką „Henrikas Montė“), o apie jubiliatą rašiau… „Kiek kitaip klostosi L. Jacinevičiaus kūrybinė evoliucija. Apysaka „Rūgštynių laukas“, sulaukusi palankaus kritikos ir skaitytojų įvertinimo, paties autoriaus, atrodo, nepatenkino ir jis užaštrino ironišką, groteskišką tikrovės suvokimą. Jam nepriimtina žmogaus asmenybę dengianti kaukė, jis nori nuplėšti ją ir pamatyti tikrąją žmogaus vertę. L. Jacinevičius išsaugojo dvasinį maksimalizmą, kūrybinį paraką. Tai, objektyviai žiūrint, puikios prozininko savybės. Tik gal L. Jacinevičiui reiktų praplėsti savo kūrinių meninį lauką, suteikti jiems daugiau visuomeninio svorio, vengti siauros saviraiškos, kameriškumo“.
Parėjęs iš minėjimo, susiradau L. Jacinevičiaus groteską „Keičiu gyvenimo būdą“ ir dar kartą (po 40 metų) perskaičiau. Apysaka ir po tiekos metų paliko gerą įspūdį. Nedaug ką keisčiau ir savo tuometinėje jos analizės argumentacijoje. Paskutiniuoju kūrybos laikotarpiu parašyti kūriniai „Trys meilės dienos prie jūros“, „Įsiklausymo valandos“ liudija autoriui iškilusių kūrybinių užduočių prieštaringumą. Prigimtinis polinkis į skeptišką, kritišką mintį, sunkiai derinosi su rašytojo vidinio pasaulio procesais, su dvasios autentikos diktatu ir su pačios tikrovės sudėtingumu. Kažkokio lemiamo faktoriaus kūrybai trūko ar neužteko. Gal trūko ir asmenybei.
Trijų iš eilės talentingų prozininkų – B. Radzevičiaus, R. Gavelio, L. Jacinevičiaus – netikėtas, nelaikis gyvenimo siūlų nutrūkimas (o dar pridėjus poetų S. Gedos, A. Karosaitės likimus) byloja apie žmogaus – kūrėjo vidinių bei socialinių ryšių paslaptingą determinizmą.
Nuotraukoje: pirmojoje nuotraukoje – literatūros kritikas Alfredas Guščius, šio teksto autorius; antrojoje nuotraukoje – rašytojas Leonidas Jacinevičius (nuotraukos autorius – R.Rakauskas, 1987 metai).
2014.09.22; 17:24
