Nuoširdžiais plojimais sutiktas profesorius Saulius Sondeckis kalbėjo tema “Meninio ugdymo reikšmė asmenybės formavime tarptautiniame kontekste.“ Profesorius pasidžiaugė, kad įžanginėse kalbose buvo pasakyta tiek daug aktualių minčių. Ypač jį nuramino ministro Gintaro Steponavičiaus patikinimas, jog nerimas dėl muzikos ir menų mokyklų likimo daugiau “susijęs su gandų lygmeniu”.
Nepaisant to, kalbėtojas susirūpinęs klausė: “Ko mes čia susirinkome? Kodėl taip sujudo visos muzikos mokyklos, visi muzikantai?“ Ir čia pat atsakė – “kad padėtume išsaugoti darniai, tikrai geriausiai pasaulyje veikiančią muzikos švietimo ir mokymo sistemą.“
Prof. Saulius Sondeckis priminė 2010 metų vasario 11 dienos kreipimąsi, adresuotą LR Prezidentei, Seimo Pirmininkei ir Ministrui Pimininkui, kurį pasirašė vienuolika žymių Lietuvos muzikų – nė vienas iš jų nedirba muzikos mokyklose. Reikalo rimtumą patvirtina šių iškilių asmenybių pavardės: Juozas Domarkas, Petras Geniušas, Davidas Geringas, Birutė Karosienė, Leonidas Melnikas, Virgilijus Noreika, Gintaras Rinkevičius, Mūza Rubackytė, Saulius Sondeckis, Audronė Vainiūnaitė ir Rimvydas Žigaitis. Profesorius priminė pagrindines šio kreipimosi mintis, kurios gyvybiškai svarbios Lietuvos visuomenės dvasinei sveikatai:
• muzikos mokyklos turi likti ne popamokinio, saviveiklinio ar kitokio pobūdžio būreliais, bet muzikos mokyklomis, o muzikinių įgūdžių lavinimas ir muzikavimas negali būti pakeistas vien pramoga, diletantišku laisvalaikio leidimu;
• muzikos mokyklos turi būti valstybės finansuojamos, likti Švietimo ministerijos žinioje, o ne perduotos savivaldybėms;
• muzikos mokyti galima tik vadovaujantis profesionaliomis, visuotinai pripažintomis muzikos mokymo metodikomis, nepriklausomai nuo to, ar ugdomas mėgėjas, ar būsimas profesionalas.
Pasidžiaugęs, kad Lietuvoje yra savivaldybių, kurios supranta, kad muzikos mokykla yra miesto muzikinio gyvenimo šviesulys, švyturys, garbusis muzikas apgailestavo, kad yra ir tokių savivaldybių, kur narių dauguma klausia, kam tos muzikos reikia, ir balsų dauguma priima sprendimą muzikos mokyklą uždaryti, o jos patalpose įsteigti kazino, ar ką nors kita. Profesorius, kuris jau daug dešimtmečių ne tik visame pasaulyje garsina Lietuvos muziką ir muzikų kuriamą meną, bet ir stengiasi, kad mūsų Tėvynėje būtų perimti kitose šalyse pastebėti sveikintini dalykai, pateikė Ukrainos, kurioje neseniai lankėsi, pavyzdį. Ten visos muzikos mokyklos priklauso Kultūros ministerijai. Pasak profesoriaus, tesprendžia valdžia, kuri ministerija bus atsakinga, bet muzikos mokyklomis turi rūpintis valstybė.
Priminęs šioje konferencijoje pasakytą Vilijos Aleknaitės – Abramikienės teiginį, kad mažiukų negalima rūšiuoti, profesorius pateikė pavyzdį apie tris kadaise negabiais laikytus vaikus, kuriems pagal dabar siūlomą sistemą šeštoje ar septintoje klasėje būtų nerekomendavę toliau mokytis muzikos. Kai Raimundas Katilius buvo septintoje klasėje, pedagogai (jų tarpe ir prelegentas) svarstė, ką su juo daryti – jis grojo kažkaip negyvai, atrodė, iš jo neišeis smuikininkas. Davido Geringo likimas buvo sprendžiamas, kai berniukas mokėsi devintoje klasėje. O baigęs 11-ą klasę, jaunasis smuikininkas pateko mokytis pas Rostropovičių. O trečiasis stovi prieš jus, – pasakė maestro, rodydamas į save ir sukeldamas šilto juoko bangą.
Pritardamas anksčiau kalbėjusiųjų mintims, profesorius pabrėžė, jog tai, ką ministerija siūlo, nėra muzikos mokymo ar muzikinio švietimo koncepcija, ir argumentuotai teigė, jog Lietuva turi geriausiai pasaulyje sustyguotą muzikos mokymo koncepciją. S. Sondeckis pažymėjo, kad muzikinio visuomenės švietimo atžvilgiu mums dažnai bandoma įteigti Skandinavijos pavyzdį, o iš tikrųjų sektinas pavyzdys būtų Vengrija, Lenkija, Bulgarija, Rumunija, Ukraina, Baltarusija. Tokios neturtingos šalies kaip Ukraina Kijevo konservatorijos rektorius neseniai Frankfurte užsakė net 80 tūkstančius eurų kainuojančių Bechsteino firmos fortepijonų. Ukrainos muzikinio švietimo sistema buvo išsaugota.
Pasaulinio garso muzikas pateikė stulbinančių Rytų šalių – Japonijos, Kinijos, Pietų Korėjos – laimėjimų muzikinio švietimo srityje. Dar prieš 20 metų šios šalys importuodavo solistus iš Europos, dabar tų šalių muzikantai laimi taptautinių konkursų prizus.
Sektinas pavyzdys būtų ir Venesuela, kuri turi 2000 vaikų ir jaunimo simfoninių ir kamerinių orkestrų, o Simono Bolivaro orkestras laikomas geriausiu pasaulyje. Praėjusiais metais Vartburgo festivalyje jis grojo penkis koncertus – visi bilietai buvo išpirkti. Profesorius priminė, kad 1976 m. geriausią orkestrą turėjome Lietuvoje, dabartinėmis sąlygomis to negalėtume turėti (1976 m. Sauliaus Sondeckio vadovaujamas M.K.Čiurlionio menų gimnazijos moksleivių orkestras Berlyne pelnė Herberto von Karajano fondo tarptautinio jaunimo orkestrų konkurso aukso medalį. Herbertas von Karajanas šį orkestrą pavadino geriausiu pasaulio orkestru. – I.T.).
Rėždamas konstruktyvią kritiką, profesorius pabrėžė, kad diskutuojamos koncepcijos kūrėjai nieko bendro neturi su muzika, ir ragino stiprinti jau pradėtą klibinti muzikinio švietimo sistemą, grąžinti ją į buvusį lygį ir dar tobulinti. Baigdamas profesorius priminė vieną geriausių ir brangiausių Japonijoje Mynono universitetą – visi jo studentai, nesvarbu, kuriame fakultete studijuoja, privalo groti kuriame nors simfoniniame orkestre. To universiteto rektorius Sauliui Sondeckiui pasakojo, jog ypač instrumentinis grojimas padeda išjudinti tam tikrus “miegančius“ smegenų centrus, kurie žmogaus protui leidžia pasiekti didesnę aukštųjų technologijų pažangą. Šiek tiek šaržuodamas profresorius teigė, jog mes Lietuvoje linkę suvaryti į klasę trisdešimt vaikučių ir mokyti juos vienu pirštu skambinti fortepijonu. Taigi Seimo Konferencijų salės tribūnoje jis turėjo su širdgėla konstatuoti buvusios sistemos griovimo faktus.
Antai, Šiauliuose buvo mokytojos Nijolės Prascevičienės vadovaujamas vaikučių ansambliukas, jų grojimas galėjo iki ašarų sugraudinti, juos būtų galima leisti kur nori, po visą pasaulį. Bet nebėra pinigų, teko tą ansambliuką uždaryti. Pasaulinio garso menininkas jaudindamasis tęsė: “Puikų radijo vaikų chorą Vilniuje uždarė – pritrūko pinigų kelių mokytojų atlyginimams!“ Po to jis priminė, kad rajonuose Atgimimo bangos paskatinti kai kurių miestų šviesuoliai, pasinaudodami uždarytų partijos komitetų pastatais, padėjo gerinti muzikos mokyklų gyvavimo sąlygas. Dabar esą sklando toks gandas, jog ta liūdnai pagrsėjusi koncepcija esą tam ir kuriama, kad, užgniaužus muzikos mokyklas, būtų galima naudingai privatizuoti puikius namus, kartais ir rūmus miestų centruose. Paklausęs auditorijos, ar ne šitaip kalbama Lietuvoje, profesorius susilaukė tuos gandus patvirtinančių plojimų.
Nepaisant Švietimo ir mokslo ministro pasakytų raminančių žodžių, profesorius su baime žiūri į diskusijas sukėlusios koncepcijos kūrimą. Jis išreiškė nerimą dėl to, kad ministerijos žmonės važinėja po Lietuvą ir demoralizuoja muzikos mokytojus, daro jiems spaudimą. Kreipdamasis į susirinkusiuosius, profesorius pasakė: “Jeigu tai gandai, paneikite.“ Pasak prelegento, būtent tie gandai surinko į šią salę tokią gausią auditoriją.
Baigdamas profesorius pasidžiaugė, kad Lietuvoje yra tiek daug tikrų šviesuolių, ir išreiškė viltį, kad jie laiku sustabdys griovimo darbą. Optimistiškai nuteikė garbaus muziko informacija, kad į anksčiau minėtąjį kreipimąsi susilaukta padrąsinančio atsakymo iš LR Prezidentės kanceliarijos, kuriuo Prezidentės vyriausioji patarėja Virginija Gudienė patikino, kad prezidentūros švietimo, mokslo, kultūros ir nevyriausybinių organizacijų grupė nuolat stebės situaciją, susijusią su meniniu ugdymu. “Prezidentūra stebės, o mes taip pat savo ruožtu stebėsime ir padėsime prezidentūrai stebėti, teiksime jai medžiagą ir padėsime priimti tikrai reikiamus ir Lietuvoje laukiamus sprendimus“, – su humoro gaidele baigė savo kalbą profesorius.
LMTA profesorė Veronika Vitaitė kalbėjo tema “Muzikos ir menų mokyklos Lietuvoje – būti ar nebūti.“ Profesorė, kurios kalbą taip pat dažnai pertraukdavo pritariantys plojimai, muzikos mokyklas vaizdingai palygino su medžio šaknimis – kuo jos platesnės, kuo daugiau talentingų vaikų jose mokysis, tuo labiau mąstanti ir kūrybinga bus tauta, o LMTA galės susirnkti aukšto lygio būsimų profesionalų kontingentą.
Žinoma pianistė ir pedagogė pateikė konkrečius skaičius, kurie rodė tragišką LMTA situaciją. Pažymėjusi, jog globalizacijos laikotarpį išgyvens tik kultūringa tauta, profesorė palyginimui pateikė nerimą keliančių faktų. Antai, Kanadoje stojant į universitetą reikia būti sukaupus 100 kreditų: 50 kreditų duoda labai geras brandos atestatas, 50 kreditų duoda muzikos mokykla.
Vadinasi, valstybė siekia, kad įvairių sričių specialistai būtų visapusiškai išsilavinę žmonės.
Pažymėjusi, kad Lietuvą “dvidešimt metų krečia reformos“, profesorė teigė, jog profesionalusis menas turi vienintelį kelią – nuo 5 – 7 metų ugdyti gebėjimus. Muzika ugdo kruopštumą, mąstymą, valią, jautrumą.
Didžiuodamasi prelegentė priminė, kad kasmet apie 200 jaunųjų Lietuvos muzikantų laimi pirmąsias tarptautinių konkursų vietas, ypač pabėždama, kad jų tarpe yra nemažai mokinių iš regionų. Kalbėtoja argumentuotai teigė, jog muzikos mokyklų nebereikėtų “kratyti“ naujomis reformomis. Mokyklose dirba pedagogai su aukštuoju išsilavinimu – jie yra mūsų nacionalinis turtas. Muzikos mokyklų pavadinimą neformaliojo ugdymo institucijomis ji laiko didžiule klaida. Palyginimui pateikė Latviją ir Estiją, kuriose muzikos mokyklos iki šiol priklauso Švietimo ministerijai.
Profesorė kritikavo ministeriją dėl to, kad ji muzikos mokyklų baigimo diplomus bando pakeisti nelabai reikšmingais pažymėjimais. Minėtosios neformalaus ugdymo koncepcijos “kūrėjus“ ji pavadino ministerijos finansuojama grupe, kuri ne labai išmano muziką. “Vaikų užimtumas ir vaikų mokymas – absoliučiai skirtingos sąvokos“, – pabrėžė Veronika Vitaitė, konstatuodama, jog paliktos vaikų muzikos mokyklos savivaldybėms yra pražūtis.
Kalbėdama apie blogybes muzikinio švietimo srutyje, prelegentė pradėjo nuo valdžios – iš 200 ŠMM dabuotojų tik vienas yra atsakingas už muziką, ir tas pats neturi muzikinio išsilavinimo (sic!). Patvirtindama, kad blogėjanti vaikų muzikos mokyklų situacija neigiamai atsiliepia Lietuvos muzikos ir teatro akademijai, ji pateikė įspūdingus skaičius: 2006 m. įstojo 211 abiturientų, iš jų 138 į muzikos specialybes; 2007 m. priimta 206 studentai, iš jų 119 į muziką; 2008 m. prasidėjo Švietimo reforma, į muziką įstojo 117; ką padarė “krepšeliai“ – 2009 m. buvo priimti 68 muzikai. 2010 m. akademijai buvo skirtas 201 krepšelis, tiems, kuriems neliko “krepšelio“, už studijas reikia mokėti 18 tūkst. litų. “Atleiskit, kas šiandien gali mokėti tokią sumą?“ – klausė profesorė, jaudindamasi dėl to, kad mokytis galės tik turtingųjų tėvų vaikai.
Profesorė priminė Europos Sąjungos dokumentus, kuriuose patariama investuoti į kultūrą “atsižvelgiant į susiklosčiusias šalies tradicijas.“ Apgailestaudama ji turėjo konstatuoti, jog Lietuvos tikrovė yra tokia, kad daugelis mūsų abiturientų važiuoja studijuoti į Austriją, Škotiją, Suomiją, kur nereikia mokėti už mokslą.
Išreikšdama salėje sėdėjusiųjų mintis, pranešėja retoriškai klausė: “Kodėl griauname tai, kas geriausia?“ Ji taip pat apgailestavo, kad į savo klausimus profesionalai iš valdininkų nesulaukia jokios reakcijos. Be to, jai ir jos kolegoms apmaudu, kad valstybės vyrai nelanko rimtų spektaklių ir koncertų. Tai rodo jų požiūrį į meną, į kūrėjus, o jie, deja, formuoja mūsų politiką. Ir taip išeina, kad viską sprendžia ne žmonės, o krepšelis.
Pabrėžusi, kad turime aukšto lygio muzikų rengimo sistemą, profesorė su pasididžiavimu kalbėjo apie puikius orkestrus, kvartetus, dirigentus, vokalistus, kompozitorius, kurie garsina Lietuvos vardą. Priminė, kad LMTA antro, trečio kurso studentai priimami į prestižiškiausias pasaulio aukštąsias mokyklas, o mūsų Muzikos akademijoje studijuojantys užsieniečiai joje randa tokią nuostabią kūrybinę atmosferą, kad, pasimokę čia pusę metų, prašo prasitęsti savo studijas.
Išreiškusi susirūpinimą dėl to, kad dvasinių vertybių pirmenybę Lietuvoje vis labiau keičia materialinių vertybių garbinimas, profesorė savo kalbą vis dėlto baigė poetiškai – Liudviko van Beethoveno Devintosios simfonijos ir joje skambančių Friedricho Šilerio „Džiaugsmo odės“ žodžių (Europos ir ES himnas. – I.T.) įkvėpta, profesorė pakvietė apsikabinus, susikabinus kurti grožį ir neleisti griauti kultūros.
Gintaras Skapas, Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos Vilniaus m. profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas savo pranešime “Švietimo reforma: aklavietė ar krachas?“ kvietė būti budriems dėl Seimui jau įteikto Švietimo įstatymo projekto ir jo svarstymo, nes ministras, sveikindamas šios konferencijos dalyvius, esą nebuvo nuoširdus ir atviras. Kad neišeitų taip, kaip visada: “sukuriamos prielaidos, padaroma neišvengiamybė, po to kaip mana iš dangaus priimamas įstatymas, įteisinama neteisybė, kuri šiandien jau yra.“
G. Skapas skaitė labai logiškai parengtą pranešimą, pasverdamas kiekvieną žodį. Lietuvoje vykstančią švietimo reformą jis bekompromisiškai lygino su ispaniška korida, kurioje buliaus vaidmenį atlieka Švietimo ir mokslo ministerija. Įsiutinta dūrių, ji “desperatiškai“ šokinėja tarp Aukštojo mokslo reformos, mokyklų tinklo pertvarkos ar neformalaus ugdymo. Pasak pranešėjo, šioje konferencijoje siekiama išsiaiškinti, ar reikalinga iki šiol gyvybinga ir paklausi muzikos ir meno sistema, kaip tą sistemą supranta joje dirbantys žmonės, ir kokią vietą mums šioje visuomenėje yra numatę mūsų valdininkai, piniguočiai.
G. Skapas atskleidė numatomos koncepcijos pragaištingą požiūrį į muzikos ir meno mokyklose dirbantį mokytoją, koncepcijos projektas jį stumteli keliomis pakopomis žemyn, kalbėjo apskritai apie valdininkų požiūrį į mokytojo profesijos prestižo reikalus. Profsąjungų lyderis atkreipė dėmesį į siūlomų reformų epizodiškumą. Pasak jo, mokykla tapo savotišku turgumi, kuriame išbandomi vis nauji modeliai, siūlomos pataisos mokytoją verčia dirbti epizodiškai, o reformomis pažeidžiamas mokytojas. G. Skapas informavo, kad šiuo metu muzikos mokyklose dirba 250 tarptautinių konkursų laureatų. Apibendrindamas muzikos ir meno mokytojo požiūrį į mokymą ir ugdymą, G. Skapas kalbėjo: “Kieviename vaike turime matyti Čiurlionį ar Tuminą.“
Prelegentas su nerimu įrodinėjo, kad Švietimo ir mokslo ministerija nežino to kūrybinio potencialo, kuris dar bando kompensuoti nužmogėjimą ir kultūrinį krachą. Didžiuodamasis mūsų pedagogais, jis pažymėjo, jog daugelyje muzikos mokyklų dirba aukštųjų mokyklų dėstytojai, profesoriai.
Kalbėtojas pabrėžė, kad Europai mes esame įdomūs dvasios stiprumu, papročiais, dainomis.
Priminęs, kad vadinamojo laisvalaikio leidimo formoms skirta 400 mln. eurų arba 1 mlrd. 400 mln. litų europinių pinigų, kalbėtojas, remdamasis kai kurių plačiai nuskambėjusių projektų finansavimo praktika, į artimiausią ateitį nežvelgė optimistiškai: “Galime įsivaizduoti, kiek iš tų pinigų liks muzikos ir meno mokykloms, kaip neformalaus švietimo institucijoms.“
Vytauto Visocko nuotr.
2010.04.10
