Pavojaus varpai dėl muzikos ir menų ateities pasiekė Seimą


Print

Muzikos ir menų mokyklos Lietuvoje gali didžiuotis gražiomis tradicijomis. Ypač jautriai į bandymus griauti mūsų miestų ir miestelių dvasingumo židinius reaguoja muzikos mokytojai. Dar 1996 m. Lietuvos mokytojų profesinė sąjunga (toliau – LMPS) Klaipėdos universiteto Menų fakultete surengė 1-ąją respublikinę konferenciją tema „Muzikos įtaka mokinių pasaulėžiūros formavimuisi ir mokinių nusikalstamumo mažinimui.“ Pagrindinį organizacinį darbą prisiėmė LMPS Vilniaus skyriaus pirmininkė Nijolė Karaškaitė, kuri nuo 1996 m. koordinuoja šalies muzikos mokyklų veiklą. Visus mokytojos sumanymus palaikė ir padėjo rengti konferenciją tuometinė LMPS pirmininkė, Nepriklausomybės akto signatarė Romualda Hofertienė.

Atrodė, kad valdžios vyrai ir moterys suprato muzikinio ugdymo reikšmę ateities Lietuvai ir mokytojai lyg ir nurimo.

Nauja grėsmė Lietuvos muzikos ir menų mokyklų tinklui iškilo 2002 m. – lapkričio 20 d. įvykusi LMPS konferencija, kurią organizavo tuometinė LMPS viceprezidentė Nijolė Karaškaitė,  „Muzikos mokyklų šiandienos problemos ir ateities perspektyvos valstybinio švietimo reformos šviesoje“ savo rezoliucijoje siūlė, kad naujajame LR Švietimo įstatyme muzikos, meno, dailės, choreografijos mokyklos būtų įteisintos kaip formalaus meninio švietimo įstaigos, galinčios vykdyti ir neformalaus švietimo meninės raiškos programas. Tam pritarė ir Lietuvos muzikos mokyklų vadovų asociacija, mokytojų profesinės sąjungos, žymūs visuomenės veikėjai, mokytojai. Nors užsibrėžto tikslo nepavyko pasiekti, bet pavyko išsaugoti ir iki šių dienų išlaikyti muzikos ir menų mokyklų tinklą.Dabar vartojamas terminas „neformalusis švietimas“ yra nevykęs vertalas iš anglų kalbos, kuris užsienyje reiškia klubų, būrelių veiklą.

mergaite_smuikas

N. Karaškaitė su bendraminčiais visoje Lietuvoje nuolat ieško būdų ir kelių, kaip nesugriauti puikiai veikiančios muzikinio ir meninio ugdymo sistemos. Mokytoja negaili gerų žodžių kolegoms, bet ypač pabrėžia profesorių Veronikos Vitaitės ir Sauliaus Sondeckio nenuilstamas pastangas žiniasklaidoje ginti Lietuvos dvasingumo pamatus.

2009 m. padėtis ne tik pablogėjo, bet pasidarė grėsminga. N. Karaškaitės iniciatyva lapkričio 11-ąją Vilniaus mokytojų namų didžiojoje salėje įvyko Lietuvos kultūros kongreso ir LMPS Vilniaus skyriaus surengta Respublikinė muzikos ir meno mokyklų konferencija „Lietuvos muzikos ir meno mokyklų dabartis, ateitis ir perspektyva: dėl muzikos ir meno mokyklų tinklo išsaugojimo Lietuvoje.“

Konferencijoje kalbėjo mokytojai, aukštųjų mokyklų dėstytojai, LR Švietimo ir mokslo ministerijos, profesinių sąjungų atstovai. Ypač optimistiškai nuteikė Konferencijos dalyvavusių Seimo narių Dalios Teišerskytės ir Astos Baukutės palaikymas ir ryžtas konkrečiai prisidėti prie formalaus muzikinio ir meninio ugdymo sistemos išsaugojimo. Buvo priimtas kreipimasis dėl muzikos ir meno mokyklų tinklo ir vieningos, nuoseklios muzikos švietimo sistemos išsaugojimo Lietuvoje, adresuotas LR Prezidentei, Seimo Pirmininkei, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkui, LR Ministrui Pirmininkui, Švietimo ir  mokslo ministrui. Pasirašė LMPS Vilniaus skyriaus, Lietuvos darbo federacijos, Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos, LMTA darbuotojų atstovybės, Vilniaus Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos darbuotojų profesinės sąjungos vadovaujantys asmenys (Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijoje gautas vasario 22 d., kitose minėtose institucijose vasario 23 d.). Dėl grėsmingos padėties 2010 m. vasario mėn. 11 d. į LR Prezidentę, Seimo Pirmininkę ir Ministrą Pirmininką „su tikėjimu ir viltimi“ kreipėsi vienuolika žymių Lietuvos muzikų. Kreipimasis buvo paskelbtas žiniasklaidoje.

Bet mokytojai, muzikos ir meno pasaulio atstovai matė, kad grėsmės nemažėja, kad Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijoje neatsisakoma minties formalųjį muzikinį  ugdymą kiek galint platesniu mastu pakeisti neformaliuoju, tai yra užsiėmimais būreliuose, kitaip sakant, šuo loja, o karavanas eina. Suprantant, kad delsti daugiau negalima, nes kas gali paneigti, kad liberalcentistai nebandys „neformalaus ugdymo koncepciją“ prastumti Seime, 2010 m. kovo 30 d. Seimo rūmuose buvo surengta konferencija „Muzikos ir menų mokyklų vieta Lietuvos švietimo įstaigų sistemoje.“.

Graudžiai malonią renginio „uvertiūrą“ padovanojo koridoriuje prie Seimo Konferencijų salės groję ir dainavę jaunieji talentai – Vilniaus Algirdo muzikos mokyklos mišrus kvintetas, Vilniaus muzikos mokyklos „Lyra“ merginų ansamblis ir vaikinų trio. Atrodė, jog šalia stovėjęs muzikos mokytojas Danielius Šimkus jaudinosi ne mažiau už savo mokinius.

LR Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius padėkojo konferencijos organizatoriams už šią gražią iniciatyvą ir paragino „pasikalbėti atvirai apie realius dalykus, nesivadovauti viešoje ar ne visai viešoje erdvėje sklandančiais gandais.“ Ministras teigė, jog jam yra tekę aplankyti „ne vieną puikiai dirbančią neformalaus ugdymo muzikos ir meno mokyklą“, ir pasidžiaugė, kad sunkmečiu stengiamasi išsaugoti visas švietimo grandis apimančią sistemą.  Ministras informavo, kad vykstant dabartinei reformai aukštųjų muzikos ir menų mokyklų studentams  buvo skirta daugiau finansavimo negu ankstesniais metais. Bet „neformalaus ugdymo muzikos ir menų mokyklų grandis“, jo nuomone, yra „sunkiausioje situacijoje“.

Kalbėtojas nuramino auditoriją, pranešdamas, kad daug nerimo kėlusi neformalaus ugdymo koncepcija “nėra tolesnio svarstymo objektas“, ir pakvietė nebekalbėti „apie pernykštį sniegą“, o svarstyti, „kas gali leisti neformalaus muzikinio ir meninio ugdymo įstaigoms matyti savo vietą ir aiškią perspektyvą.“ G. Steponavičius pažadėjo, kad ministerijos sudaryta darbo grupė iki balandžio vidurio pateiks muzikos ir menų mokyklų finansavimo modelį. Jis taip pat žadėjo siekti, kiek jo „išgalės leis“, kad muzikos ir menų mokyklų mokinių krepšelis gautų papildomų pinigų.

Baigdamas ministras pasakė, jog ministerija nori būti aktyvi partnerė ir bendromis jėgomis ieškoti sprendimo, kad geriausiai dirbantys galėtų sulaukti didesnės paramos, ir palinkėjo konstruktyvaus dialogo, vadovautis aiškiais argumentais, faktais ir vykstančiais procesais, o ne gandais.

Seimo Švietimo, mokslo ir kutūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys kalbėjo apie jo vadovaujamo komiteto pastangas išsaugoti meninio ugdymo sistemą, jos tradicijas, kurių rezultatai matomi Europoje ir pasaulyje. V. Stundys teigė, jog komitetas kritiškai vertina garsųjį neformalaus ugdymo koncepcijos projektą ir mano, jog negali būti jokios jo sklaidos, kol nepatvirtintas naujasis Švietimo įstatymas. Kalbėdamas apie būsimus šioįstatymo redakcijos svarstymus, jis pabrėžė, jog susirinkusieji turėtų pasakyti, koks turėtų būti tas įstatymas. Pasak politiko, daugiausia nesaugumo kyla toms mokykloms, kurių steigėja yra savivalda, todėl įstatyme turėtų būti saugiklių, kad menų ir muzikos mokyklos jaustųsi saugesnės. Tai yra ir statuso, ir turinio dalykas.

Baigdamas politikas užtikrino, kad šios konferencijos diskusija persikels į komitetą, nes kalbama ne tik apie meninį ugdymą, bet ir apie įvairias jaunimo užimtumo formas. Lygybės ženklo tarp šių dalykų niekas nedrįs rašyti. Seimo narys priminė dr. Meilės Lukšienės žodžius, kad švietimo pamatas yra tautos kultūra ir humanitarika, o meninis ugdymas yra humanitarikos centras. V. Stundžio ir jo vadovaujamo komiteto nuomone, mokykla turi būti humanistinė, mūsų švietimo sistema turi būti grindžiama humanitarine tradicija.

Vilija Aleknaitė–Abramikienė, LMTA absolventė, kreipėsi į susirinkusiuosius kaip politikė. Ji pradėjo nuo subkultūros, apie kurios destruktyvų poveikį jaunam žmogui, asmens psichinei ir dvasinei sveikatai toje pačioje Seimo salėje neseniai kalbėjo vienas prancūzų kunigas. Grįždama į dabartinę situaciją Lietuvoje, Seimo narė klausė:„ar nereikėtų labiau atkreipti ndėmesį į tai, kas visuomenėje yra sveika, kad paskui nereikėtų gydytis?“ politikę šokiravo, kai išgirdo, jog jos dėstytojai, profesoriai taps „neformalūs“. Ji vaizdingais palyginimais pabrėžė „neformalaus ugdymo“ koncepcijos absurdiškumą: „Pabandykime įsivaizduoti – prisikelia Bachas su visa šeima, Mocartas, Beethovenas  ir visi ateina kaip „neformalai.“ Kalbėtojos nuomone, „neformalai“ labiau siejasi su subkultūromis. JIi pati nuo šešerių metų mokėsi muzikos, todėl galėjo argumentuotai teigti, jog muzikos mokymasis yra pats formaliausias ugdymas. Ji taip pat pažymėjo, kad muzikos ir meno mokyklose būtina skirti vienodą dėmesį ir talentingiems, ir mažiau talentingiems. Priminė, kad berniukai lėčiau atsiskleidžia, o moterys labai anksti užsiskleidžia. Todėl mažiukų negalima pradėti rūšiuoti. Muzikos ir dailės mokytoją V.Aleknaitė–Abramikienė palygino su aukskaliu pačia geriausia šio žodžio prasme.

Nuoširdžiais plojimas sutiktas Nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas profesorius Juozas Domarkas, prisiminęs Švietimo ir  mokslo ministro raginimą nesivadovauti neva sklandančiais gandais, pasakė: „Nėra ugnies be dūmų ar dūmų be ugnies.“ Šią mintį pratęsęs liaudišku pastebėjimu – „jeigu filme pasirodo šautuvas, jis vis tiek kada nors iššaus“, maestro žaismingai prabilo apie formalaus ir neformalaus meno skirtumus. „Formalus menas yra tas, kurį turime šiandien, o neformalus turbūt tas, kurį turėsime“ (salėje nuvilnijo šilta juoko banga).

Pasak J. Domarko, kalbant apie muziką, formalus menas yra tas, kurio mokoma profesionaliai, pagal tam tikrą sistemą, o neformaliu profesorius pats esą buvo vaikystėje: labai norėjo muzikuoti, bet vyko karas. Norėdamas kaip nors groti, jis ėmė ieškoti visokių skudučių, skrabalų ir grojo. Jo, kaip „neformalaus“, Plungės gimnazijoje nepriėmė į chorą, bet  „priglaudė“ Bažnyčia – priėmė į savo chorą. Profesorius rimtu veidu su humoro gaidele tęsė: „Ten aš taip pat buvau neformalus, nes choras buvo neprofesionalus.“ Po to jis priminė, kaip jo kartos menininkai reikalavo, kovojo, kad kiekviename mieste ir miestelyje būtų įsteigtos muzikos mokyklos, kaip turi būti įrengtos patalpos, kokie turi būti instrumentai. Tai buvo formalu. Kuriant mokyklų sistemą, tekdavo kariauti su valdžia.

Praėjusią vasarą garbiajam dirigentui teko koncertuoti su Čilės nacionaliniu orkestru sostinėje Santjage. Čilė, viena turtingiausių Lotynų Amerikos valstybių (turi trečdalį viso pasaulio vario išteklių), neturi tokios sistemos, kaip mūsiškė. Vaikai mokosi neformaliojo ugdymo institucijose. Turtingesni tėvai siunčia vaikus mokytis į užsienį. Ten išsimokslinę, jie grįžta namo ir groja orkestruose.

 O Lietuvoje ta sistema veikia. „Tad kaip galima kalbėti apie koncepciją? Ji veikia! Ją reikia išlaikyti!!!“ –  susijaudinęs kalbėjo menininkas.

Baigdamas jis pasakė, jog būtų gerai, kad kas nors šioje salėje skambančias mintis užfiksuotų: „Juk mes neatėjom čia kalbėti apie tai, kiek primelžti karvių ar kiek prikasti bulvių, kaip pertvarkyti Onkologijos institutą. Mes atėjom kalbėti apie muziką.  Ir mes apie tai šiek tiek išmanome.  Todėl būtų labai gražu, kad tie žmonės, kurie pretenduoja į koncepciją, įsiklausytų į tuos žmones, kurie žino, kad koncepcijos nereikia kurti, nes ji jau yra.  „Tai toks būtų mano pasveikinimas Tamstoms“, – baigė gražiomis žemaitiškomis intonacijomis papuoštą kalbą profesorius. Sukeldamas naują šiltų plojimų bangą, maestro pasakė: „Viena prelegentė salėje matė šviesius veidus. O aš matau tamsius veidus. Jūs man atleiskite. Daugelio šalių muzikantai mums pavydi sistemos, kurią lengva ranka norime sunaikinti.“

Vytauto Visocko nuotr.

2010.03.05


Prisijunkite prie diskusijos