Valstybė skriaudžia meno ir muzikos mokyklas ( 3 )


Print

Gintaras Skapas, LŠDPS Vilniaus m. susivienijimo pirmininkas, savo pranešime “Papildomas ugdymas socializacijos kontekste. Socialinės pasekmės mokytojui ir švietimo sistemai” ypač pergyveno dėl naujų įstatymų, naujų nurodymų, lyg savaime atsiradusių pataisų, naujos koncepcijos. Jis teigė, jog susidaro labai įdomi linija, kuri vieningai siekia sunaikinti tai, ką iki šiol turėjome. Siūlomame švietimo įstatymo pakeitimo įstatymo projekte jis pasigedo gilesnės sociologinės, istorinės ir teisinės analizės. Pranešėjo nuomone, įstatyme yra dalykų, prieštaraujančių nuosekliam tautinės mokyklos koncepcijos įgyvendinimui. G. Skapas kalbėjo apie “netoliaregišką ir tiesmukišką pataikavimą Europos direktyvoms, siekiančioms kuo greičiau ištrinti Lietuvą iš Europos žemėlapio, paversti beveidžiais, o kartais ir belyčiais padarais krašto jaunuomenę”.

Jo nuomone, siūlomų pakeitimų griūtis yra apėmusi visą švietimo sistemą – nuo pradinio iki aukštojo mokslo. Jis pasigedo papildomo ugdymo problemų, jam adresuojamų funkcijų gilesnės analizės, nors papildomu ugdymu galima įgyvendinti daug reikalingų, į formalius rėmus netelpančių ugdymo uždavinių. Kritiškai jis vertino ir tuos Švietimo ministerijos ir kai kurių meno įstaigų vadovus, kurie meninį ugdymą bijo įvardyti kaip kryptingą, papildomą formalųjį ugdymą, teigdami, jog dauguma mokyklų nepajėgios dirbti pagal formaliojo ugdymo programinius reikalavimus.

Juk iš bendrojo ugdymo mokyklų  niekas nereikalauja parengti matematikus, istorikus, kalbininkus. Todėl muzikos ir meno mokyklos turėtų suteikti kultūrinį, estetinį ir etninį identitetą ir duoti pagrindus toliau lavintis asmenybei. Remiantis VPU sociologiniais švietimo tyrimais,  28 proc. respondentų mano, kad meno mokyklos, įgyvendindamos savo socializacines funkcijas, keičia socialinę aplinką. Apie netiesioginį teigiamą poveikį byloja Sveikatos apsaugos ministerija, jos atlikti tyrimai dėl paauglų narkomanijos. 16 proc. vaikų iki 15 metų jau yra vartoję narkotinių, psichotropnių medžiagų. Regionuose, kuriuose veikia meno mokyklos, šis skaičius yra žymiai mažesnis.

Kalbėtojas pabrėžė, jog meno mokyklos pedagogas daug dėmesio skiria psichologiniam mokinio komfortui, siekia, kad patogiai jaustųsi ne tik mokinys, bet ir žmogus, atėjęs į koncertą. Jis teigė, jog Švietimo ministerijai nerūpi meninis, muzikinis ugdymas. Su nerimu konferencijos dalyviai išklausė žinią, jog pateiktoje naujoje neformaliojo vaikų švietimo įstaigoms koncepcijoje nubraukiamas ir tikrasis mokytojo darbas: “jau bijoma įvardinti, kad mokome vaikus –  dabar mokome belytę asmenybę – ugdytinį: nei Tėvynės, nei lyties, nei amžiaus – ugdytinis”.

Prof. Eduardas Gabnys, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rektorius, pradėjo savo kalbą nuo šioje konferencijoje skambėjusios minties, jog Lietuvos muzikos ir meno mokyklos iš tiesų yra nacionalinė vertybė. Pažymėjo, jog Lietuvoje  jau daug metų veikia unikali muzikinio ugdymo sistema, duodanti labai gerus rezultatus, o šiandien bandoma kėsintis į tą sistemą. Kaip  rektorius jis tvirtino, kad šių metų priėmimas į aukštąsias meno mokyklas, į universitetų muzikines specialybes iš esmės buvo sužlugdytas. Lyginant su  2008 m., šiais metais į valstybės finansuojamas vietas buvo priimta tik 46 procentai stojančiųjų.

Jo nuomone, šie nelabai viešinami skaičiai yra rimtas signalas. Profesorius teigė, jog rimta problema yra ta, kad konservatorijos dėl savo “šiek tiek apgailėtino” statuso negali pasirinkti geriausių vaikų, nes nebeliko nei profesinės kvalifikacijos, nei išsilavinimo dokumento, tik brandos atestatas, nes pagal statusą jos yra bendrojo lavinimo mokyklos su sustiprintu muzikos dėstymu. Tokią padėtį rektorius pavadino pasikėsinimu į tobulą sistemą. Kalbėjo ir apie grėsmes, iškilusias vaikų muzikos mokykloms, kurios yra visos kultūros, muzikinio švietimo sistemos pagrindas. Jis su nepasitikėjimu žiūri į neformalaus ugdymo koncepciją, nes joje nemato muzikos.

Profesorius pabrėžė, jog būtina išsaugoti unikalią muzikinio ugdymo sistemą, kurios lietuviams pavydi kolegos Vakaruose ir ieško būdų ją perimti. Pranešėjas kalbėjo apie  koordinacinėje muzikinio ugdymo taryboje vykstančias diskusijas, apie ministerijai teikiamus racionalius pasiūlymus, apie profesionalaus požiūrio į muzikinį ugdymą stygių.

Kalbėdamas apie ateitį, profesorius mąstė realistiškai: “Mokyklos turėtų įvertinti susiklosčiusią padėtį, ir būtų labai neteisinga taktika, jeigu bandytume tiesmukiškai, labai emocionaliai priešintis, nepriimdami kartais galbūt konstruktyvios kritikos arba visiškai atsisakydami vertinti  ir ekonominę padėtį”. Jis svarstė, jog pagrindinę muzikinio ugdymo idėją būtų galima išsaugoti ir sustiprinti, jeigu į muzikos ir meno mokyklas pavyktų pritraukti daugiau vaikų, nes 4000 litų vienam ugdytiniui iš tiesų yra didelė suma. Pasak profesoriaus, tos mokyklos, kurios turi choreografiją, dailę, dramą, iš tiesų yra stipresnės. 

Pranešėjas siūlė muzikos mokyklose diegti daugiau programų, padidinti programų įvairovę – jos turėtų būti langvesnės, populiaresnės, prieinamesnės. Tokiu būdu už tas pačias lėšas būtų galima padidinti mokinių skaičių. Pradiniame etape galbūt užtektų tik pradmenų, kurie palengvintų muzikos rašto studijas, atvertų kelią į muzikavimo galimybes. Rektorius taip pat pažymėjo, jog būtina išskirti profesinę linkmę. Neigiamu dalyku jis laiko tai, kad  muzikos mokyklos labai stengiasi išsaugoti vaiką kuo ilgesnį laiką.

Kalbėdamas apie šią konferenciją, profesorius pažymėjo, jog labai svarbu, kad  ir plačioji visuomenė susipažintų su padėtimi muzikos ir meno mokyklose. Taip pat reikėtų tinkamai informuoti ministeriją, savivaldybes.

Profesorė dr. Rita Aleknaitė–Bieliauskienė kalbėjo tema “Lietuvos muzikos, meno mokyklos ir besikeičiančios visuomenės kontekstas”.

Profesorė apgailestavo, kad į konferenciją neatvyko niekas iš neformalaus ugdymo koncepciją rengusių žmonių. Jos nuomone, dažnos koncepcijos yra jau iš anksto nuspręstos ir manoma, kad jų nebereikia nė svarstyti – šuo loja, bet jo balsas į dangų neina. Kalbėtoja laikė didele bėda, kad sugriuvo Moksleivių technikos namai ir daug neformalaus ugdymo institucijų, kurios vaikus užėmė darbu po pamokų. Padaugėjo mokinių, besišlaistančių gatvėse. Muzikos mokyklas lankantys vaikai labai turiningai leidžia laiką, todėl jie nepatenka į policijos suvestines.

Pranešėja kritikavo Švietimo ministrą ir jo pavaduotoją, kurie mini Vokietiją ir Suomiją kaip meninio ugdymo pavyzdžius, ir klausė, kodėl jie tų pavyzdžių patys nebando realizuoti. Vokietijoje neformalus švietimas vykdomas labai kryptingai, juo rūpinasi visuomenė,  religinės bendruomenės ir kitos institucijos. Suomijoje valstybė taip pat rūpinasi neformaliu meniniu ugdymu. Mokslininkė priminė jau legenda tapusį epizodą, kai Vokietijoje kartą po koncerto profesoriaus Sauliaus Sondeckio vienas vokietis inžinierius paklausė, kodėl jis grojo būtent tą partitūros redakciją, ir čia pat emocingai paklausė: “Kuris mūsų jaunosios kartos inžinierius po koncerto galėtų pateikti dirigentui tokį klausimą, jeigu jis nebus lankęs Dvariono ar kitos solidžios muzikos mokyklos?”

Paisidžiaugusi Panevėžio mokytojų atsakaita, R. Aleknaitė – Bieliauskienė teigė, jog tą patį būtų galima pasakyti ir apie kitų miestų muzikos mokyklų veiklą. Ji ypač pabrėžė didžiulį pedagogų indėlį, padedantį vaikams suprasti muzikavimo prasmę, skleidžiantį muzikinę kultūrą regionuose, ir čia pat klausė savęs ir visų: “Kodėl tos neformalaus ugdymo koncepcijos atsirado dabar, staiga? Juk neformalųjį ugdymą Lietuvoje vykdo kultūros centrai, Mokytojų namai – vienas geriausių Lietuvoje multikultūrinis centras, kultūros namai, nevyriausybinės organizacijos, jaunimo organizacijos, techninės kūrybos centrai, Moksleivių rūmai, kvalifikacijos kėlimo centrai, vaikų socializacijos centrai, vaikų ir jaunimo dienos centrai, bendruomenių centrai, religinių bendruomenių centrai, Trečiojo amžiaus universitetai, popamokinė  veikla mokykloje ir t.t.” Pranešėja stebėjosi, kam kuriama nauja koncepcija, ir svarstė, ar nebūtų paprasčiau paklausti toje veikloje dalyvaujančių žmonių, kodėl jie blogai dirba, ir klausė: “Kodėl jiems reikia kurti naują koncepciją?“

Aptardama valstybės vaidmenį svarstomu klausimu, profesorė stebėjosi, kodėl bendruomenė, kuriai kuriami dokumentai, apie juos sužino paskutinė. Tokie dalykai turi būti daromi viešai. Pateikusi nepavykusius visuomenės atstovų bandymus gelbėti Šiaulių konservatoriją, profesorė vėl kategoriškai klausė: “Kur ta visuomenė, kam ji reikalinga, jeigu yra grupelė žmonių, kurie kažką daro, o ta visuomenė pašneka ir išeina? Tai yra antivalstybinis požiūris”. Susirūpinusi esama padėtimi, muzikologė pateikė nelinksmą 2008 metų migracijos saldo iš regionų. Atskirtus nuo didžiųjų miestų miestelius ji pavadino išmirštančiais. Jų vaikams nėra kuo nuvažiuoti į miestų muzikos mokyklas.

Kaip ir prieš ją kalbėjusieji, profesorė neigiamai vertino meno ir muzikos mokyklų priskyrimą savivaldybėms, nes daugelio savivaldybių tarybų nariai meninį ugdymą dažnai laiko laisvalaikiu: daug pinigų ištraukia muziejai, bibliotekos. Pavyzdžiui, Panevėžys jau sunaikino Baltoskandijos akademiją, naikina dailės galeriją, mažai kas beliko…

Kliuvo valdžiai ir dėl nevykusio Lietuvos įvaizdžio formavimo: “Ministerija, kurios dabar lyg ir nebėra, išleido kažkokio amerikiečio knygutę apie Lietuvos įvaizdį – gražiai išleista knygelė, kabo internete; autoriui sumokėta labai daug pinigų, o toje knygoje nė puse žodžio neužsimenama apie meną kaip įvaizdžio kūrėją. Ten taip pat neminimas nei mokslas, nei švietimas. Įvaizdį kuria kažkas kita. “Reikėjo panaikinti Marijampolės muzikos mokyklą ir nebūtų buvę Urmanavičiūtės”, – negailestingai reziumavo pedagogė.

Protų nutekėjimą mokslininkė laiko globalinio masto problema ir mano, jog visi privalo turėti galimybę išvažiuoti ir mokytis garsiausiose pasaulio aukštosiose mokyklose, dalyvauti pasaulinėje meno veikloje. Bet jie turi būti laukiami namuose. Ir čia jau valstybinės reikšmės klausimas.

Puikus pavyzdys yra ir Sugrįžimų festivalis, organizuojamas Liucijos Stulgienės, kuri savo darbais verta profesorės vardo. Festivalis vyksta, nors L. Stulgienės vadovaujamas Muzikų rėmimo fondas gauna vos porą tūsktančių litų, o, pavyzdžiui, 300-iai skautų  Švietimo ministerija skiria pusę milijono.

Dar viena valstybinė problema – žinybų nesusikalbėjimas. Profesorė priminė, jog sovietmečiu Kultūros ir Švietimo ir mokslo ministerija derindavo edukacinę veiklą, jai buvo skiriamas finansavimas. Nebuvo vaikų, kurie sakytų, kad galima dainuoti be mikrofono, nes triskart metuose daugelyje Lietuvos mokyklų, ypač tolimuose regionuose, girdėdavo muziką. Per mėnesį šalies mokyklose iš viso buvo surengiama nuo 50 iki 60 koncertų Lietuvos vaikams. Palyginimui: 2000 m. – 494, 2008 m. – 106 koncertai.

Dėl meninio ugdymo apleidimo kritikos teko taip pat Valstybinei filharmonijai ir Švietimo ministerijai –  ministerija negali atsiriboti nuo profesinio ugdymo; jai tenka kaltė dar ir dėl to, kad Lietuvoje didėja beklausių armija – kai per televiziją vyrai dainuoja “ant kalno mūrai”, girdisi tik žodžiai, o melodijos nėra. Priminusi, kad iki 1940 m. Lietuvos mokyklose buvo muzikos pamoka ir choro pamoka, pranešėja teigė, jog muzika yra ne laisvalaikio užsiėmimas, o žmogaus asmenybės ugdymas.

Profesorė pateikė sektiną Vokietijos pavyzdį – ten mokyklose muzikuojama, biografijų nemokoma. Biografijas galima pasiskaityti internete.

(Bus daugiau)

2009.11.30


Prisijunkite prie diskusijos