Vygandas Račkaitis
1957 m. rugsėjį į Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros susirinko gana margas studentų būrys. Tarp mūsų, ką tik baigusių vidurinę mokyklą, buvo ir solidžiau atrodančių studentų – grįžusių iš tremties bei lagerių, atitarnavusių sovietinėje armijoje, jau ištekėjusių moterų. Būta ne tik amžiaus ir gyvenimo patirties skirtumų. Kur kas laisviau jautėsi vilniečiai ir atvykusieji iš kitų didmiesčių. Ne taip bijodavo egzaminų, įskaitų baigusieji vidurinę aukso arba sidabro medaliu. Vyresnio amžiaus bendrakursiai laikėsi nuošaliau, vengė pasakoti apie save. Nebuvo linkę atvirauti ir bendraamžiai. Labiau suartėdavo tie, kuriems tekdavo gyventi viename bendrabučio kambaryje.
Iš pradžių labiausiai susidraugavau su Vidminu Vizgirda. Mudu buvom bendraamžiai, abu rašėm eilėraščius (tada kone visi lituanistai buvo poetai), vienas kitam skaitydavom savo kūrybą. Kartu eidavom į šokių vakarus, drauge ruošdavomės egzaminams užsidarę iki išnaktų kurioje nors auditorijoje. Jis paprastai gyvendavo su aukštesnių kursų studentais arba ten, kur būdavo grįžusiųjų iš tremties. Prisimenu, vis pasišaipydavo iš jau senstelėjusio germanisto Vaičiūno, kuris netrukus buvo pašalintas iš universiteto. Dar mokykloje pramokęs esperanto kalbos aš susirašinėjau su keliais užsieniečiais, gaudavau laiškų iš JAV, Ispanijos, Vakarų Vokietijos ir kitų šalių.
Po kiek laiko pasigedau kaip tik tų „vakarietiškų“ laiškų. Įtarimas krito, kad juos paėmė Vidminas. Niekaip negalėjau suprasti, kam jam jų prireikė. Dingus laiškams, nutrūko ir susirašinėjimas, jau negaudavau atsakymo į savo laiškus. Kai kas ėmė aiškėti, kai baigus universitetą Vidminas Vizgirda buvo įdarbintas LKJS CK, kiek vėliau – LKP Centro komitete. Nebuvo jis nei aktyvus komjaunuolis, nei koks veikėjas ar mokslo pirmūnas, ir še tau – dirbs tokioje nomenklatūrinėje įstaigoje! Matyt, turėjo nuopelnų… Vadinasi, aš nepažinojau savo draugo…
Ne vienus metus gyvendami viename kambaryje, dalyvaudami turistiniuose žygiuose, dviese keliaudami po Karpatus susidraugavom su Vytautu Visocku, tapom dvasios gentainiais. Tai vienintelis bendrakursis, su kuriuo nenutrūko ryšiai iki šiol, kasmet vienas kitą aplankome.
Malonu ir įdomu buvo bendrauti su kurso išminčiais – Kęstu, Algimantu, Norbertu, Albertu, Viliumi, Ipolitu, o štai kurso lyderio Alekso, kuris visur rodydavo savo pranašumą, draugijos vengdavau. Pagarbiai žiūrėdavau į Romualdą Ozolą, žavėjo jo talentas, ryžtas. Vienu tarpu sutapo mūsų keliai į „Tauro“ bendrabučio 211 kambarį, kur gyveno jo būsimoji žmona bendrakursė Irena ir Aldona, dėl kurios aš buvau pametęs galvą. Tame kambaryje mes keturiese atšventėm 1960 m. kovo 8-ąją, buvom laimingi… Linksmai nuteikdavo užvesdamas dainą Aldonas, juokindavo savo pokštais ir pašmaikštavimais Gintautas Brukas, žodžio kišenėje neieškantis Sigitas Varnagiris. Pabendraudavau ir su storžieviu Romu Laurinavičiumi, kuris ištuštinus butelį vyno tapdavo lyriškas, net sentimentalus – nors prie žaizdos dėk…
Nežinau kodėl merginos buvo atskirtos nuo vaikinų, jų grupės seniūnė buvo stropioji Evalda Strazdaitė. Nors ir bendrakursės, bet dauguma su mumis beveik nebendraudavo. Tik tokių energija trykštančių, kaip Jolanta Eidrigevičiūtė, Irena Bliuvaitė, visur buvo pilna. Buvo keletas merginų, kurios savo grožiu traukė akį, joms negalėjai būti abejingas. Tai Rūta Būdaitė, Toleina Daržinskaitė, Aldona Grigaitytė, Teresė Ramanauskaitė, Irena Žvigaitytė, Irena Paškevičiūtė. Gimnastikos sporto meistrė, linksmuolė Irena Žvigaitytė susilaukė net trijų gerbėjų – jai ėmė asistuoti Kęstas, Algimantas, Vilius. Praėjo nemažai laiko, kol Irena iš šio triumvirato išsirinko Algimantą. Į Romualdo Ozolo širdį įkrito Irena Paškevičiūtė, labai simpatiška, miela mergina. Aš merginau Aldoną. Kartu vaikščiodavom į koncertus, parodas, spektaklius, žiūrėdavom kino filmus, džiaugdavomės pavasariu Vingio parke, Valakampiuose, prie Žaliųjų ežerų. Daug šviesių valandų buvo drauge praleista, bet galop mūsų keliai išsiskyrė. Matyt, aš dar nemokėjau mylėti… Kitų mūsų kurso gražuolių Toleinos, Teresės, Rūtos bendrakursiai vaikinai nesudomino, jos laukė savo princų iš kitur.
Kasmet mūsų būrys keliais studentais sumažėdavo. Vieni nubyrėdavo neišlaikę įskaitų ir egzaminų, kiti dėl politinių ar kitokių priežasčių. Prisimenu, kiek mes, keliolika vaikinų, patekę superreikliam dėstytojui Leonui Valkūnui, prisikamuodavom dėl lotynų kalbos. Mums reikėjo mokėti visas lotynų gramatikos taisykles, versti į lietuvių kalbą lotyniškus tekstus, iškalti atmintinai kelis Ovidijaus „Metamorfozių“ puslapius. Jau pirmais studijų metais iš šios grupelės iškrito keli studentai – Vytautas Kasperavičius, Albertas Ulys, Leonardas Grudzinskas, Vidmantas Urbonas. Leonardas ir Vidmantas išsigelbėjo nuo lotynų kalbos perbėgę į žurnalistiką. Tik per plauką išliko mūsų gretose Sigitas Varnagiris. Kelis kartus pavytam jam vis dėlto pasisekė suminkštinti kietą docento Valkūno širdį.
Tyliai, ramiai pasitraukdavo iš mūsų tarpo buvusieji bendrakursiai. Gal tik patys artimiausi draugai ar draugės žinodavo tų pasitraukimų priežastis. Tačiau, kai 1960 m. pavasarį iš universiteto buvo pašalintas trečio kurso lituanistas Vladas Pupšys, buvo pagarsinta visame fakultete. Vladas – keleriais metais vyresnis už mus, atėjusius tiesiai iš mokyklų, atkentėjęs lageriuose, praradęs dešinę ranką, bet rašantis kairiąja gražiau už daugelį kurso draugų. Mūsų kurse „gulagininkai“ buvo dar ir Gražina Šmulkštytė, Česys Cemnolonskis. Mes su pagarba žiūrėjom į juos, bet, žinoma, buvo ir tokių, kaip neregys labai jau sovietinis Vytautas Stanaitis, kuris anuos laikė buržuaziniais nacionalistais. Mes kartais neatsargiai pajuokaudavom, kad visus akluosius nesunku paversti raudonais…
Nors ir buvo leista buvusiems politiniams kaliniams studijuoti, siekti aukštojo mokslo, bet jėgos struktūros nenuleido nuo jų akių. Į kagėbistų rankas pakliuvę Vlado Pupšio dienoraščiai, laiškai kažką be galo papiktino antisovietinėmis nuotaikomis, ryšiais su „liaudies priešais“. Vladą pasmerkti buvo sušauktas atviras komjaunimo susirinkimas, kur partorgė, mūsų kurso studentė, rašytojo Alfonso Bieliausko žmona Marija savo pranešime demaskavo suteršusį tarybinio studento vardą, užsimaskavusį buržuazinį nacionalistą Vladą. Savo pasisakyme jai pritarė Vytautas Stanaitis ir dar vienas kitas „aktyvistas“ iš kitų kursų. Visi kiti tylėjom ir tikriausiai mąstėm, kad reikia būti atsargesniems. Niekas nesiryžo jo ginti. Prieš vėją nepapūsi… Po kelių dienų Vladas rektoriaus įsakymu, kaip netinkantis būti tarybiniu studentu, buvo pašalintas iš Universiteto. Po šito įvykio ir man teko peržiūrėti savo užrašus, o kai kuriuos puslapius išplėšti, sunaikinti.
Su Vladu Pupšiu susitikau po keturiasdešimt metų. Neatsimenu, kur ir kokiomis aplinkybėmis mes pasimatėm po ilgesnio laiko, bet atsinaujinusi pažintis peraugo į draugystę. Vladas džiaugėsi mano kartu su žmona Milda parašytomis knygomis apie Joną Biliūną, Liudviką Didžiulienę-Žmoną, leidžiamu tautinės-religinės krypties savaitraščiu vaikams „Kregždutė“ Aš džiaugiausi, kad jis, užbaigęs Vilniaus pedagoginį institutą, dirba pedagoginį darbą, yra apsigynęs disertaciją, parašęs monografijas apie Lietuvos mokyklą 1915–1918 m. ir apie Jano Komenskio ryšius su Lietuva.
Vladas man yra padovanojęs savo atsiminimų knygą „Atsimainymų kalnas“ (2008). Joje jis pasakoja apie nelegalios grupės įkūrimo aplinkybes, suėmimą, tardymus, kalėjime ir ypatingo režimo lageriuose patirtus išgyvenimus. Prisimena ir pašalinimo iš universiteto atvejį, geruoju mini kai kuriuos dėstytojus ir bendrakursius. Draugystė su Vladu tęsėsi iki jo mirties. Palaikėm ryšį laiškais, jis kartu su broliu Vytautu kelis kartus yra mane aplankęs Anykščiuose. Po Vlado mirties Vytautas išleido jo atsiminimų knygą „Prašau žodžio…“ Joje pasakojama apie sunkų ir sudėtingą Vlado gyvenimo kelią, sutiktus žmones. Labai vertėtų perskaityti šią knygą visiems buvusiems jo bendrakursiams, po daugelio metų susipažinti su tauria asmenybe, jau nuėjusia į Amžinybę.
Daugiau kaip prieš 50 metų gavę diplomus, palikom universitetą, išsiskirstėm kas sau. Kai kurių bendrakursių, nors ir penkerius metus sėdėjom tose pačiose auditorijose, nepažinau. Jeigu kada nors dar ir susitiktume, tikriausiai nepažintume vienas kito. Nebesusitiksiu niekada tų, kurie liko gyvi tik atmintyje. Jau net aštuoniolika mūsiškių pakirto Giltinės dalgis. Nebėra Vidmino, su kuriuo esu praleidęs daug valandų, nebėra Norberto, Leonardo, Vlado, Česio, kurių aplankymas mane Anykščiuose labai nudžiugindavo: malonu būdavo pašnekučiuoti, prisiminti studijų laikus.
Su Česiu Cemnolonskiu, gerokai vyresniu, buvusiu tremtiniu, kurį vadindavome Česiuku, studijų laikais beveik nebendravau. Kai jis apsigyveno Panevėžyje, įsidarbino aklųjų mokykloje, atvykęs į Anykščius į komandiruotę, susirado mane. Paskui mes protarpiais susitikdavom, pasikeisdavom laiškais. Dalyvavau ir jo laidotuvėse. Mirė Česys nesulaukęs Lietuvos nepriklausomybės. Tuomet, kai mudu bendravom, aš nė nenutuokiau, kad Česlys kartu su mano tėvu Juozu Jurkumi buvo tremtyje, kažkur Jenisejsko srityje. Po tėvo mirties, paleistas iš lagerio, Česys parvežė į Lietuvą Juozo Jurkaus užrašus, iš duonos padarytą rožančių, šaukštą ir perdavė jo seserims. Kai iš jų gavau ir paskaičiau tuos užrašus, man galutinai paaiškėjo, kad aš – ne Račkaitis, o nesantuokinis Juozo Jurkaus sūnus.
Juozas Jurkus, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto lituanistas, įsižiūrėjo jau ištekėjusią mano mamą dar būdamas studentas. Tarp jų įsiliepsnojo meilė, gimiau aš, mama išsiskyrė su Račkaičiu, man davusiu tik savo pavardę. Dar studijuodamas universitete Juozas Jurkus atsidėjo žemaičių tarmės studijoms, jo vadovas buvo Pranas Skardžius. Tapęs Telšių gimnazijos direktoriumi, vedė Mato Šalčiaus dukterį, šokėją Donatą, ir meilė mano mamai užgeso. Jurkaus žmona gimdydama mirė, jos dukrą artimas Jurkaus draugas Vytautas Mačernis pasiūlė pavadinti Naktelės vardu. Naktelę užaugino jos tetos, nes Juozas Jurkus, 1945 m. pakviestas dėstytojauti į Vilniaus pedagoginį institutą, eidamas į savo pirmąją paskaitą, buvo suimtas ir atsidūrė lageryje. Ten jis susitiko su Česiu Cemnolonskiu, kuris daug ką būtų galėjęs man papasakoti apie mano tėvą, jo paskutines dienas. Tik dabar galiu Tau, Česiuk, padėkoti, kad parvežei tą liūdną rašytinį palikimą. Turiu ir gana įdomius Juozo Jurkaus atsiminimus apie Vytautą Mačernį.
Taigi, aš – ne Račkaitis, bet jau per vėlu keisti pavardę. Mes – pokario metų karta. Manau, kad ir kai kurių kitų bendrakursių šeimose būta skaudžių įvykių, netekčių. Apie tai mes niekam nesipasakodavome, buvo neatsargu atvirauti net su artimais draugais. Buvome pažįstami ir… nepažįstami.
