APIE ANTANĄ JARMALĄ


Print

Dzūkelis

jarmala_111„Vytai, mintimis nuklydęs į studijų metus, prisimink ir mane.Kurso ir kambario draugas Antanas“. Taip užrašyta ant čia skelbiamos Antano Jarmalos nuotraukos. Mirusiųjų prašymų negalima nepaisyti.Šioje „knygoje“ beveik niekas apie jį neužsimena. Arba tik užsimena. Gal aš su juo daugiau negu kiti buvau pažįstamas? Tad reikia nors šį tą… Deja, dabar Antaną matau tarsi laiko gerokai nublukintą rankraštį, kuriame tik kai kurie žodžiai dar šiaip taip įskaitomi.

Studijuoti jis atvažiavo iš Dzūkijos. O konkrečiau? Dzūkeliu jį vadindavome. Po kelerių studijų metų sostinėje mes, provincialai, daugiau mažiau sumiesčionėjome, bet tik ne Antanas. Išvažiavo iš Vilniaus koks ir atvažiavo: kuklus, net drovus, dzūkuojantis. Pakaklėje – tautinė juosta, švarkelis daug visko matęs. Manau, sostinėje jis jautėsi kaip svečias, veržte veržėsi namo, ir ne tik dėl to, kad ten jo laukė Monikutė, jeigu neklystu – kaimo mokytoja. Kurse jis buvo beveik nepastebimas, neretai patraukiamas per dantį. 

Šypseną keldavo jo juokas, nes vienas priekinis „kaplys“ buvo nuskilęs. Eidavo kažkaip stypčiodamas, tiesus kaip styga. Kartą aš jo eiseną kurso draugų akivaizdoje pabandžiau suvaidinti. Antanas droviai šypsojosi, o Norbertas Vėlius mane už tai pabarė. Daugiau taip niekada nesielgiau.

Nežinau kodėl Antanas mane pasirinko jo santuokos liudininku (beje, Vytautas Kasperavičius – irgi). Gal kiti nesutiko? Monikucės (taip jis visada vadindavo savo mylimąją) giminaitės (jeigu neklystu – tetos) bute Antakalnyje ar Žvėryne pavalgėme pietus, palinkėjome jauniesiems neblėstančios meilės…

Jau buvau neseniai vedęs, mokytojavau Santaikos aštuonmetėje mokykloje, gyvenau Alytuje nedideliame kambarėlyje, kurio duris vieną gražią rugsėjo mėnesio dieną pravėrė Antanas su man nepažįstamu vyriškiu, atvykę iš Daugų. Ant stalo pastatė butelį. Nustebau, kad mano palinkėjimai santuokos proga neišsipildė: Antanas su žmona jau negyveno, kaip ir jo draugas su tuo metu spaudoje įdomius straipsnius rašiusia lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Vienas buvo savąją palikęs, kitas žmonos paliktas – abu, kaip supratau, ėjo pavojingu meile nusivylusiųjų keliu.

Dar vieną kartą su Antanu mačiausi kurso draugų susitikime, kai linksminomės Norberto Vėliaus sodyboje. Tada sužinojau, kad Antanas yra parašęs kažkokią mokykloms skirtą gramatiką, kurią Norbertas žadąs jam padėti išleisti, kad  vadovauja pagyvenusioms kaimo saviveiklininkėms, kurios, pasak Norberto, jį tiesiog dievinančios…

Štai tiek liko iš to sunkiai įskaitomo, gerokai pageltusio „rankraščio“. Neabejoju, Antanas Jarmala buvo įdomi, sudėtinga asmenybė, todėl tikiuosi, kad atsiras žmonių, kurie, perskaitę šį tekstą, jį papildys rašiniais apie puikų lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją, etninės kultūros puoselėtoją Antaną Jarmalą. Internete man pavyko sužinoti, kad ta gramatika, kurią Antanas parašė, jau senokai išleista – tai „Gramatiniai uždaviniai ir žaidimai“; kad jis buvo garsaus etnografinio ansamblio (sėkmingai koncertavusio net Maskvoje) „Žemyna“ įkūrėjas ir vadovas.

Vytautas Visockas


Prisijunkite prie diskusijos