Saulius Kizelavičius
Pirmadienį BNS išplatino pranešimą, o internetinis leidinys 15min.lt pakartojo, esą Armėnijos premjero sūnus Ašotas atliks privalomąją karo tarnybą „neramiame Kalnų Karabacho regione“. Nevengti karinės tarnybos – gražus žingsnis. Bet, sutikite, tai – joks didvyriškumas. Taip turi būti. Taip turėtų būti. Karinę tarnybą atlikti privalo visų valdžios atstovų sūnūs, jei tik leidžia sveikata.
O štai žinia, jog Ašotas tarnaus ne kur nors užnugaryje, bet būtent priešakinėse linijose – jau turi akivaizdžią politinę potekstę. Jūsų portalas ne sykį atkreipė skaitytojų dėmesį, jog Lietuva, kaip ir visos kitos NATO bei Europos Sąjungos valstybės, nepripažįsta Armėnijos teisės į Kalnų Karabachą. Šis, kaip teigia BNS ir 15min.lt, neramus regionas priklauso Azerbaidžanui. Tokia oficiali NATO ir ES pozicija. Be kita ko, Jungtinės Tautos ne sykį ragino oficialųjų Jerevaną trauktis iš Kalnų Karabacho išvedant visas savo karines pajėgas. Bet Armėnija nepaiso Vakarų raginimų, prašymų, reikalavimų. Todėl nusipelno pasmerkimo.
Akivaizdu, kad taikios revoliucijos keliu į valdžią atėjusio Armėnijos premjero, kuris dedasi esąs demokratas, sūnaus tarnyba Kalnų Karabache – tai toks pat gėdingas užsiėmimas, kaip ir tarnyba karinėse struktūrose, kurios okupavo Moldovos, Gruzijos, Ukrainos teritorijas. Armėnai gali vadinti Kalnų Karabachą kaip tinkami. Bet Kalnų Karabachas taip ir liks pagal tarptautinę teisę Azerbaidžanui priklausančiu regionu. Ir visai nesvarbu, kad dabar ten daugumą sudaro armėnai (o kaip kitaip gali nutikti Armėnijos okupuotame krašte?). Pavyzdžiui, dabartinėje Kaliningrado srityje dauguma gyventojų – rusakalbiai. Bet ar ši tiesa paneigia tiesą, kad šios žemės – okupuotos, aneksuotos ir kolonizuotos? O jei persikelsime į Pietų Kaukazą ir atidžiau pažvelgsime į kalnus? Tą patį, ką Kremlius įgyvendino Kaliningrado srityje, Moldovoje, Gruzijoje ar Ukrainoje, oficialusis Jerevanas, padedamas to paties Kremliaus, bando įdiegti ir Kalnų Karabache.
Nuolat kartojamas posakis, jog Kalnų Karabache nūnai dauguma gyventojų – armėnų tautybės, todėl, suprask, Vakarams ir Azerbaidžanui būtina šią tikrovę priimti kaip neišvengiamą, – neteisinga. Literatūros šiuo klausimu jau turime net lietuviškai. Sakykim, Jūsų portale paskelbta Leono Juršos knygutė „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“, kurioje išsamiai išdėstyta, kaip šimtmečiais Rusija kolonizavo Kaukazą, dirbtinai keisdama nacionalinę Azerbaidžano sudėtį.
Nematyti skrupulingai išguldytų publicisto L.Juršos argumentų, paremtų neišgalvotomis praeities realijomis, pavyzdžiui, Turkmančajaus sutartimi tarp Rusijos ir Irano, – kvaila. O gal neigsite, kad 1828 metais buvo pasirašyta Turkmančajaus sutartis? Tik primityvus, politiškai angažuotas žmogus neigia akivaizdžius senovės įvykius.
Todėl Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano sūnaus Ašoto karinė tarnyba „priešakinėse pozicijose“ – ne vien propagandinis žingsnis, kuriantis premjerui N.Pašinianui neva padoraus ir sąžiningumo politiko įvaizdį. Vakarams į demonstratyvų premjero sūnaus troškimą tarnauti „priešakinėse linijose“ pirmiausia derėtų žvelgti kaip į agresijos, nukreiptos prieš kaimyninę šalį, demonstravimą. Karinė tarnyba savo žemėje – šventas reikalas. Atlikti privalomąją karinę tarnybą neteisėtai okupuotame Kalnų Karabache, juolab tuo didžiuotis, – visai kas kita.
2018.07.10; 07:33
