9. Negrįžtančiųjų emigracijos lemtis
Sudėtinga pirmosios lietuvių politinės emigracijos istorinė situacija, kasdienybė ir pagaliau būtis Rusios teritorijoje nulėmė lietuvių ten sukurtos literatūros painų likimą.
Šiuo atveju, kaip visais emigracijos ar egzodo („Išėjimo iš Tėvynės“) atvejais, tenka kalbėti apie literatūros kūrėjus, netekusius tiesioginio (konkrečioje vietoje ir konkrečiu metu) ryšio su visos tautos būties „šaknimis“ ir istoriniu „kamienu“.
Iš esmės čia kalbame apie tą patį biblinį Išėjimą, kurį stengiausi ryškinti, rašydamas apie pirmąjį lietuvį vienuolį ir vienuolyno statytoją kunigaikštį Vaišvilką, pajutusį ir įvykdžiusį Patriarcho misiją „eiti tolyn nuo savo gimtinės, tėvų ir namų“.
Tačiau Patriarcho misija tuo ir nepaprasta, kad „ėjimas nuo savo gimtinės“ yra ėjimas į nežinią su viltimi rasti savo giminei ir tautai Pažadėtąją žemę, kur visų laukia turtinga ir derlinga dirva.
Taigi „Išėjimo“ metafora Vaišvilkui drauge buvo ir „Sugrįžimo“ metafora.
Tuo tarpu kiekviena gausesnė emigracija pasižymi tuo, kad joje didesnę dalį sudaro Negrįžtantieji.
Palikę Tėvynę vienais ar kitais sumetimais ilgainiui jie nebetenka Tėvynės interesų ir iškrinta net iš nostalgijos magiškojo rato. O po to – vėliau ar anksčiau – išnyksta svetimo krašto etnose, dingsta Tėvynės požiūriu neįžvelgiamoje nežinioje, ir tauta jų neberegi, net norėdama pamatyti.
Literatūros istorijoje tautinės įžvalgos dar sunkesnės ir tragiškesnės, nes, XX a. lietuvių išeivio rašytojo Mariaus Katiliškio (iki 1949 m. Albinas Marius Vaitkus, 1914–1980) žodžiais tariant, „Išėjusiems negrįžti“, tai yra Negrįžtantieji, o ypačiai – jų palikuonys, ilgainiui vis rečiau ima vartoti gimtąją kalbą.
Negrįžtančiųjų vaikai, anūkai, proanūkiai, kaip rodo universalusis dėsnis, trečioje emigrantų kartoje jau nebemokės kalbėti gimtąja kalba, nors galimos retos išimtys. Taip jau veikia gamtos dėsnis – nuo „tautos kelmo“, „tautos kamieno“ atskilusi emigracija pasmerkta asimiliuotis.
Pirmoji lietuvių emigracija XIII a. neišvengė ir negalėjo išvengti nenumaldomo dėsnio. Veltui ieškotume mūsų dienomis ar net XVI–XIX a. genealoginėse lentelėse lietuviškų XIII a. emigracijos palikuonių vardų ar dinastijų, nors gal aš klystu, ir kada nors bus atliktas lingvistinis tyrimas, tarkim, pagal senovės Naugardo ir Pskovo rašytinių archyvų saugomus duomenis, ieškant ir atrandant lietuviškas ir baltiškas šaknis tenykščiuose giminių dinastiniuose vardynuose.
Emigrantų lietuviški vardai išnyksta be pėdsako.
10. Lietuvių ir prolietuviška literatūra Šiaurės Rusioje
Literatūros istoriko geresnė padėtis netgi tais atvejais, kai jam tenka ieškoti ir atrasti lietuvių sukurtus kūrinius, parašytus ne gimtąja kalba, o tarkim, universaliomis viduramžių kalbomis – lotynų arba senąja slavų kalba. Viduramžių lietuviai ilgus šimtmečius rašė šiomis abiem universaliomis kalbomis ir nėra jokio pagrindo jų kūrinių neįtraukti į lietuvių literatūros istoriją.
Tiriant lietuvių išeivijos ar egzodo kūrybos atvejus literatūros istoriko darbas komplikuojasi dėl tos paprastos priežasties, kad pirmos ar jau kurios kitos nutautėjusios kartos lietuvis pradeda rašyti kita, nebe gimtąja kalba, todėl neretai patenka į kitos tautos literatūros istoriją.
Jei toji tauta jam atrodo mielesnė ar garbingesnė, neretai toks rašytojas ir pats save ima vadinti kitos tautos rašytoju, dažnokai net nutylėdamas savo tikrąją kilmę. Pasaulio literatūroje tokių pavyzdžių – šimtai ir tūkstančiai, nors tarp jų veikiausiai nemaža būtų kriptoetninių atvejų, kai rašytojas vengia ar bijo nurodyti savo tikrąją etninę kilmę ir pavardę.
Lietuviškoji XIII a. išeivija, kaip galima spėti iš anksčiau mūsų aptartų itin sudėtingų ir vėliau net pavojingų istorinių aplinkybių, galėjo naudotis kriptoetniniais vardais, kaip naudojosi viduramžiais ir net Naujaisiais laikais nemaža žydų rašytojų visame pasaulyje.
Tačiau seniausiosios lietuvių literatūros istorikui dažniausiai tenka susidurti ir tyrinėti sakralinės literatūros tekstus, kurie paženklinti viduramžiams būdingu dvigubu anonimiškumu – mums nežinomas ne tik kūrėjo vardas, bet ir tautybė. Sakralinė literatūra iš prigimties ir pagal paskirtį yra aukščiau asmeninės.
Nors, tarkim, krikščioniškoji literatūra bibliografiškai ir literatūrologiškai tiriama jau kone du tūkstančius metų ir jos tyrimui įsteigti didžiuliai mokslinių institutų sambūriai, skiriami nemaži finansiniai ištekliai ir telkiami gabūs mokslininkai, vis dėlto kiekvienas sakralinės ir bažnytinės literatūros istorikas paliudys, kad dar egzistuoja aibės „baltųjų dėmių“, anoniminių kūrinių arba pseudo autorių, kurių pirmesnė mokslininkų nustatyta autorystė, atidžiau panagrinėjus, nepasitvirtino. Kartais neverta net spėlioti, kas buvo vieno ar kito kūrinio autorius.
Nemanau, jog kam nors pavyks kada nors nustatyti, kas konkrečiai parašė šioje knygoje aptariamus ir chrestomatijoje skelbiamus kūrinius.
Tas pasakytina tiek apie Lietuvos teritorijoje sukurtus tekstus, tarkim, „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimas“, tiek už Lietuvos ribų XIII a. išeivių ir jų palikuonių parašytus tekstus, tarkim, kūrinius, skirtus pirmiesiems lietuviams krikščionims šventiesiems – šv. Charitinai Lietuvaitei ir šv. Daumantui Timotiejui.
Tačiau žinojimas, kad abu šventieji buvo XIII a. bėgliai iš Lietuvos ir gyveno emigracijoje su šimtais tokio pat likimo lietuvių išeivių, leidžia ir įpareigoja literatūros istoriką išaiškinti ir įrodyti ne vieno literatūros kūrinio lietuvišką kilmę ir tiesioginę prolietuviškos jo dvasios bei temos sąsają tiek su kūrinių herojais – Lietuvos karaliaus sūnumi vienuoliu Vaišvilku, vienuole šv. Charitina Lietuvaite ar kunigaikščiu karvedžiu šv. Daumantu Timotiejumi, tiek su lietuviškąja ar prolietuviškąja šių istorinių asmenų aplinka, kurioje tik ir tegalėjo atsirasti jiems skirti lietuviškos ar prolietuviškos dvasios kūriniai – hagiografijos, giesmės, maldos ir kiti sakraliniai bei pasaulietiniai tekstai.
Seniausiosios lietuvių literatūros istorikui tokiu būdu tenka dvigubo sudėtingumo ir atsakomybės darbas – pirmiausia reikia atrasti, atrinkti iš daugelio universaliomis viduramžių kalbomis (senąja slavų kalba ar lotyniškai) parašytus lietuviškos kilmės ir prolietuviškos dvasios tekstus, galėjusius atsirasti tik lietuviškoje aplinkoje Lietuvoje arba už jos ribų, ir įrodyti jų priklausomybę Lietuvos kultūrai.
Tik po to galima užsiimti tradicine literatūrologo rutina, tai yra – pasakoti autorių biografijas, nagrinėti kūrinius tekstologiškai, narstyti jų siužetus, temas, žanrines ypatybes, stilistiką, poetiką ir visus kitus dalykus, kurių aiškinimais užpildomi visi literatūrologų bei literatūros kritikų rašiniai.
Novatoriškas šios knygos pobūdis, kurį lėmė daugelio nagrinėjamų tekstų atradimas arba, kitaip tariant, čia analizuojamų tekstų „nebuvimas“ ankstesnėse lietuvių literatūros istorijose bei vadovėliuose, savaime nulėmė būtinybę pirmiausia atlikti netradicinę ar nerutininę literatūrologo darbo dalį – sudaryti ir pagrįsti seniausiosios lietuvių literatūros kūrinių korpusą, parodyti jo mitinę, idėjinę, žanrinę bei meninę giminystę su seniausiomis pasaulio sakralinėmis literatūromis ir lietuvių mitokūra, tautosaka, raštijos pradžia.
Visa kita rutininė darbo dalis atrodė antrinė, galinti palaukti, kol prie jos prisijungs kiti mokslo žmonės, susidomėję pirmą kartą skelbiamais tekstais ir pasiryžę nuodugnesniems jų tyrimams, reikalaujantiems ne vieno žmogaus ir ne vieno dešimtmečio pastangų bei atsidėjimo.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.
(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, leidykla Versus aureus, 2012).
(Bus daugiau)
2013.06.03
