Teisingumo ministerija baigia rengti Nacionalinę kovos su korupcija programą. Tai jau ne pirma programa, kurias rengė įvairios valdžios. Kaip žinoma, visos tokios programos praktikoje buvo neefektyvios. Jokių teigiamų rezultatų kovoje su korupcija iš esmės nebuvo pasiekta. Galima numanyti, kad visos šios programos buvo kuriamos tik dėl to, kad žmonėms būtų sudarytas įspūdis, jog kažkokia kova su korupcija tarsi ir vyksta, nors, iš tikrųjų, tai būdavo tik tokios kovos imitacijos.
Tikėtina, kad panašių tikslų siekiama konstruojant eilinę naują 2011-2014 m. Nacionalinės kovos su korupcija programą. Ir štai kodėl. Šioje naujoje programoje yra išskirtos šešios sritys, kurios, pasak Teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus, yra pačios jautriausios.
Tai: viešieji pirkimai; sveikatos apsauga; teismai ir teisinės institucijos; teisėkūra ir viešųjų sprendimų priėmimas; verslo priežiūra; teritorijų planavimas ir statyba.
Tačiau šiame programos projekte nėra įrašyta esminė, pagrindinė sritis, kuri bet kokioje panašioje programoje turėtų užimti pagrindinę vietą. Tai – politinė korupcija. Jei kad ir neblogai paruoštoje programoje nėra įrašytos politinės korupcijos, tokia programa iš karto tampa menkaverte ir jos ateitį nuspėti nėra sunku.
Šiuo atveju situaciją būtų galima palyginti taip: jei pas daktarą (šiuo atveju aukščiausią valdžią) ateina pacientas (šiuo atveju valstybė), sunkiai sergantis kepenų vėžiu, o daktaras vietoj to, kad skubiai paskirtų radikalų gydymą ar net darytų būtiną operaciją, pacientui išrašo vitaminų, pataria daryti ryte mankštą ir nevalgyti aštriai, teigdamas, kad tai turėtų sustiprinti jo organizmą ir visą imuninę sistemą, todėl pacientas turėtų pasveikti. Turbūt visi supranta, kad šansų išgyti tokiu atveju praktiškai nebūtų.
Lietuvoje didžiausia problema yra ne korupcija medicinoje ar kelių inspekcijoje. Pati pavojingiausia – politinė korupcija, kuri pasireiškia ne tik konkrečiais veiksmais, t. y. piniginio kyšio davimu, bet dar blogiau – sisteminiais, įvairiais politinio – verslo, valstybei žalingais susitarimais, už kuriuos vėliau niekas niekada aukščiausioje valdžioje nebelieka atsakingas.
Politinių partijų finansavimas yra politinės korupcijos pamatiniai daigai. Apie tai visos iki vienos esamos ir buvusios politinės valdžios užsispyrusiai nenori pradėti kalbėti. Turbūt neverta ir priminti, kad Lietuva likusi beveik vienintelė Europos Sąjungoje, kurioje leidžiama juridiniams ir fiziniams asmenims finansuoti politines partijas.
Būtent politinė korupcija įteisina ir socialinę nelygybę, kuri Lietuvoje ypač ryški. Politinė korupcija didele dalimi pasireiškia biudžeto rengimo etape, pavyzdžiui, mažinant išlaidas, skiriamas švietimui ir sveikatos sektoriui ar antikonstituciškai „nupjaunant” pensijas. Tuo pat metu pinigus, remiantis įvairiausiais Vyriausybių nutarimais ir Seimo priimtais įstatymais, skiriant gerai žinomiems, liaudyje tiesiog „pinigų plovyklomis” vadinamiems projektams.
Taigi naujajame Teisingumo ministerijos kovos su korupcija programos projekte, kuriame yra neblogų ir ambicingų dalykų, politinė korupcija beveik nefigūruoja. Kodėl? O gi turbūt todėl, kad politinės korupcijos turinį sukuria aukščiausi politiniai pareigūnai, būtent nuo to ir prasideda visos didžiosios šalies bėdos.
Aukščiausiuose valdžios sluoksniuose esantys politiniai pareigūnai patys, metai iš metų nuosekliai trypia Konstitucinę nuostatą, kad prieš įstatymą visi lygūs. Deja, Lietuvoje prieš įstatymą nėra visi lygus, ir tai kaskart liudija kasdieniai nesibaigiantys, vis nauji pavyzdžiai.
Neįtikėtina, kad žodis „korupcija” apskritai nefigūruoja ir Baudžiamajame kodekse. Nekyla abejonių, kad tai nėra tik atsitiktinumas. Būtina padaryti taip, kad Baudžiamasis kodeksas labai aiškiai ir konkrečiai apibrėžtų, kas gi iš tiesų yra korupcija ir ką su ja derėtų daryti.
Jei visos pajėgos nebus koncentruotos į blogį numeris vienas – politinę korupciją, bet kokios, kad ir turinčios savyje teisingų nuostatų, antikorupcinės programos bus pasmerktos dar nepradėjusios veikti. Nes politinė korupcija tiesiogiai puoselėja visas kitas korupcijos rūšis įvairiausiose srityse, tuo pačiu ir minimas naujajame Teisingumo ministerijos Nacionalinėje kovos su korupcija programos projekte.
Kitas svarbus dalykas – kad ir kokios geros gali būti išrašytos programos, kad ir kokie tobuli įstatymai gali būti priiminėjami, viskas veltui, jei mūsų teisėsauga tėra tarsi gesintuvas aukščiausių šalies politikų nešvarių darbų scenarijuose, kuris reikalingas gesinimui tais atvejais, kai į viešumą vienaip ar kitaip prasiveržia informacija apie valdžios vykdomas nusikalstamas veikas.
Būtent klestinti politinė korupcija tiesiogiai turi įtakos ir neregėtai apgailėtinam teisėsaugos struktūrų darbui; teisėsaugos, kuri tiesiogiai ir atvirai tarnauja ne visuomenei, o tik išskirtiniam politikų ratui. Politinė korupcija ypač aršiai skatina korupciją teisėsaugoje. Nesvarbu, ar tai būtų eilinio piliečio nužudymas ar neadekvačiai išpūstas nereikšmingas aukšto valdininko auto įvykis, visa tai turi būti tiriama vienodai skaidriai ir operatyviai. Tačiau taip nėra. Todėl įsigalėjęs politikų ir aukštų valdžios pareigūnų nebaudžiamumas iki rekordinių aukštumų sustiprino ir vis stiprina visuomenės nepasitikėjimą teisėsauga.
„Tiek politikų, kiek reikia pasodinti – nepasodinsi, nes tam nėra pajėgų”, – įsitikinęs buvęs Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovas Valentinas Junokas.
Galima neabejoti, kad V. Junokas sako tiesą, tikrai nėra tiek pajėgų, kad visus nusikaltusius politikus galima būtų pasodinti. Ir tai natūralu, juk tie patys politikai ir susikūrė sau tokią teisinio nihilizmo terpę, kurioje jaučiasi absoliučiai saugūs, visiškai laisvi ir nebaudžiami savo veiksmuose ir dar turėdami tokį stiprų tarną kaip valstybinio kriminalinio pasaulio buferis – Generalinė prokuratūra.
Tačiau tokioje Nacionalinėje kovos su korupcija programoje turi būti numatyta, o vėliau ir pasirūpinta, kad pagaliau atsirastų tos pajėgos ir finansavimas tam, kad politikų būtų pasodinta tiek, kiek ir reikia jų pasodinti. Ir kad, pavyzdžiui, tokios rinkiminės anomalijos kaip praėję savivaldybių tarybų rinkimai nesikartotų, kai politikai, įgyvendinę milžiniškas žalos šaliai pridariusius projektus, pasirašę daugybę skurdinančių gyventojus sutarčių, virto visuomenininkais ir vėl lyg niekur nieko pateko į valdžią, žadėdami naujus „aukso puodus”.
Nacionaliniai stadionai, veksai, valdovų rūmai, „flailalai”, leo, niekada nesibaigiantys įvaizdžių ir strategijų kūrimai, ES lėšų pompavimai ir begalė kitų „projektų”, galų gale net ir naujajame Teisingumo ministerijos Nacionalinės kovos su korupcija programos projekte paminėtos šešios sritys yra iki šiol visiškai neliečiamos didžiosios politinės korupcijos tiesioginis padarinys.
Todėl primygtinai Teisingumo ministerijai siūlytume į šią naująją Nacionalinę kovos su korupcija programą pirmu numeriu įrašyti būtent politinę korupciją. Ir neabstrakčiai, o labai aiškiai ir analitiškai pateikti bent kelias dešimtis politinės korupcijos pavyzdžių, kurie yra mūsų šalyje: kaip viena ar kita itin stambaus masto afera buvo planuojama, kaip vystoma, kaip buvo įgyvendinama ir, galiausiai, kaip buvo gesinama aukščiausiuose valdžios sluoksniuose ar, blogiausiu atveju, Generalinėje prokuratūroje ar pačiuose teismuose.
Pradedant kovą su didžiąja korupcija, labai svarbu pradėti nuo žmonių švietimo apie šį blogį, pirmiausia kasdien išnaudojant visus mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomus žiniasklaidos kanalus. Reikia ne tik rodyti reklaminius klipukus (per kuriuos kartais irgi išplaunami ir paleidžiami vėjais nemenki mokesčių mokėtojų pinigai), kad kyšio davimas pareigūnui yra nusikaltimas, dėl kurio reikia kreiptis į STT.
Daug svarbiau – nuosekliai, kiekvieną dieną konkrečiais pavyzdžiais aiškinti, kas tai yra didžioji politinė korupcija ir kokios yra viso to pasekmės. Tada net ir Prezidentui bus sunku slėpti vadinamuusius „politinius žaidimus” po kovos su korupcija skraiste.
Pati aukščiausia valdžia visiems piliečiams turi įteigti, kad su politine korupcija per visą 20-ies metų atkurtos nepriklausomos Lietuvos laikotarpį niekada nebuvo bandyta kovoti, todėl rezultatai kalba patys už save.
Būtent tai viešai ir garsiai pripažinus, galima bus pradėti tikėti, kad šį kartą valdžia neblefuoja. Galima tik nuspėti, kad jei taip atsitiktų, visuomenės palaikymas būtų milžiniškas, ir požiūris į valdžią, kaip į nepataisomą blogį, taip kaip yra dabar, gana greitai imtų keistis.
Be abejo, pirmieji politikų ir pačių teisėsaugininkų areštai, be kurių neįmanoma apsieiti, ar iš valstybės iždo pasipelniusių garsenybių turto konfiskavimai, suteiktų dar didesnį pagreitį žmonių pasitikėjimo valdžios institucijomis atkūrimui.
Tuo pačiu keistųsi ir tvyrantis Lietuvoje depresyvus psichologinis laukas. Galiausiai suveiktų grandininė reakcija, kuri apimtų ir ekonomiką. Pasaulio praktika aiškiai rodo: kur nėra vietos politinei korupcijai, daug sunkiau egzistuoti ir kito lygmens korupcijoms, todėl pragyvenimo lygis tokiose šalyse yra klestintis.
Kartais pagalvoji, kaip nedaug reikia, kad viskas imtų keistis? Ar pavirs nuolatinė kovos su korupcija imitacija tikra kova su korupcija, klausimas atviras. Teisingumo ministerija baigdama rengti Nacionalinę kovos su korupcija programą šioje vietoje turi visus šansus pasirodyti iš geriausios pusės. Tai būtų neįtikėtinai maloni staigmena didžiajai daliai šalies gyventojų.
Ekspertai.eu nuotraukoje: aktorius Šarūnas Puidokas, tvirtinantis, jog pirmiausiai iš Lietuvos reikia išguiti politinę korupciją. Šarūnas Puidokas – ekspertai.eu lyderis.
2011.03.10
