Tikriausiai nesuklysiu pasakęs, jog viena iš aktualiausių nūdienos temų – kas laimėjo po ES viršūnių susitikimo Vilniuje. Stereotipiškai mąstant situacija – aiški. Ukrainos prezidentas Vladimiras Janukovičius atsuko Europai nugarą ir stumtelėjo šalį Rusijos pusėn. Europa neva gėdingai pralaimėjo, o Rusija, spaudusi Ukrainą nepasirašyti jokių sutarčių, – tarsi laimėjo dar vieną politinių intrigų partiją.
Tokio pobūdžio skirstymas į laimėjusius ir pralaimėjusius ypač gajus dabar, kai oficialusis Kijevas iš centrinių sostinės aikščių grubiai išvaiko savo oponentus. Dar visai neseniai tvirtinęs, jog Ukrainos piliečiai turi teisę kritikuoti šalies valdžią taikiuose mitinguose, Ukrainos prezidentas staiga kardinaliai pakeitė nuomonę, įsakydamas bet kokiomis priemonėmis nutildyti mitinguojančius. Taigi Kijevo centre pralietas kraujas. O kraujo dėmių neįmanoma lengvai nusiplauti. V.Janukovičiui šio akibrokšto dovanoti niekas neskubės. Bent jau artimiausiu metu.
Ir vis dėlto neskubėkime skelbti kategoriškų pareiškimų. Kaip bebūtų keista, dabartinė V.Janukovičiaus laikysena naudinga būtent … proeuropietiškoms jėgoms. Jei bandysime išsiaiškinti, kas šiandien labiausiai Ukrainoje populiarina, tegul ir nesąmoningai, tegul ir nenoromis, prisijungimo prie ES idėją, privalėsime pripažinti, jog tai – antieuropietiški V.Janukovičiaus sprendimai.
Taigi turime paradoksą, kuris, beje, dažnas reiškinys politinių ginčų metu. Jei mėgini sustiprinti palankumą europietiškai idėjai, – ne visuomet būtina tokią idėją beatodairiškai liaupsinti. Jei sieki sustiprinti kryptį Rusijos pusėn, – leisk tautai pačiai įsitikinti ne vien ES privalumais, bet ir trūkumais. Vaizdžiai tariant, tiesmukiškumas – blogas patarėjas lošiant sudėtingas politines partijas. Kartais pravartu elgtis priešingai, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Šitaip tvirtindamas jokiu būdu nemanau, kad V.Janukovičius yra slaptas ES agentas, kuriam pavesta Ukrainoje stiprinti simpatijas europietiškoms vertybėms ir menkinti draugystės su Rusija idėjas. Pasirinkdama antieuropietišką liniją dabartinė Ukrainos valdžia elgiasi nuoširdžiai, natūraliai. Bet ji neįvertina aplinkybės: atsisakius pasirašyti net ir beveik jokios juridinės reikšmės neturinčią sutartį su Europa ekonominis šalies gyvenimas nepagerės. Todėl norom nenorom daugės tokių rinkėjų, kurie šauks – draugais pasirinkome ne ES, o Rusiją, bet algos ir pensijos tokios pat mažos, kaip ir anksčiau. Tokie balsuotojai ilgainiui nuoširdžiai manys – jei būtume išdrįsę pasirašyti asociacijos sutartį su ES, uždarbiai ir pensijos greičiausiai būtų ūgtelėję. Ir atvirkščiai: jei simbolinė sutartis Vilniuje dabar būtų pasirašyta, Ukrainoje netrukus padaugėtų euroskeptikų, nes geresnis ekonominis gyvenimas šalyje vargu ar įmanomas bent jau artimiausiu metu.
Tad kas iš tiesų laimėjo, Ukrainai neištarus Vilniuje žodžio "taip"?
Lapkričio 30-ąją Seimo Europos informacijos biure surengta, man regis, dėmesio verta diskusija, kuriai pirmininkavo Piliečių gynybos paramos fondo direktorius Stasys Kaušinis. Oficiali apskritojo stalo tema – kaip Rytų Europa atrodo po ES viršūnių susitikimo Vilniuje. Renginio iniciatoriai – Lietuvos Seimo parlamentinė grupė "Už demokratinę Baltarusiją" bei Piliečių gynybos paramos fondas.
Organizatorių dėka pasiginčyti dėl Rytų partnerystės ateities susirinko žymių politologų, mokslininkų, visuomenės veikėjų iš Lietuvos, Ukrainos, Rusijos ir Baltarusijos. Pavyzdžiui, savo poziciją išdėstė Rytų Europos studijų centro politologas Laurynas Kasčiūnas, Tarptautinių demokratijų instituto (Kijevas) analitikas Jevgenijus Dykyj ir Nacionalinio tyrimų universiteto "Aukštoji ekonomikos mokykla" (Maskva) politologas Andrėjus Suzdalcevas.
Kokių minčių sukėlė šių svečių pranešimai?
Europa padarė klaidų, derėdamasi su Ukraina. Ji nepasakė, kad asociacijos sutartis – tai mažytis žingsnis, vedantis Ukrainą narystės ES link. Kol Briuselis ir Strasbūras tokių garantijų neduos, tol visos rytų partnerystės buksuos. Mat asociacijos sutartis – beveik tušti žodžiai. Pasirašydama šią sutartį Ukraina nieko konkretaus negauna. Bevizis režimas ir galimybė ukrainietiškoms prekėms patekti į ES rinką – tik kada nors vėliau. Toji sąvoka "kada nors vėliau" – labai neapibrėžta.
Dabartinė Vakarų taktika veiksminga tol, kol derybose dalyvauja dvi pusės – ES ir Ukraina. Bet šiuo konkrečiu atveju situacija klostėsi kiek kitaip. Čia buvo trys žaidėjai: ES ir Ukraina, norinčios susitarti, ir šiam susitarimui prieštaraujanti Rusija. Europa buvo pasyvi žaidėja, o Rusija – aktyvi. Tad ar verta stebėtis Ukrainos valdžios sprendimu?
Svarbu išsiaiškinti ir priežastis, kodėl Ukraina svarstė, ar verta pasirašyti asociacijos sutartį. Jei ekonominiais sumetimais, – vienokia padėtis. Jei turėjo ir geopolitinių tikslų, kaip kadaise Lietuva, Latvija ir Estija, troškusios apsisaugoti nuo Rusijos ir politiškai, ir ekonomiškai, – kita padėtis. Taigi į ES kai kurios šalys žvelgia per geopolitinę prizmę. O tokios įtakingos valstybės kaip Vokietija, Prancūzija, – daugiau kaip į ekonominį darinį. Jei nori priklausyti ES klubui, privalai griežtai laikytis visų ekonominių ir moralinių taisyklių. Nesilaikysi – niekada nebūsi priimtas.
Beje, ES net ir norėdama negalėjo priimti V.Janukovičiaus valdomos Ukrainos, nes Briuselis tokiu atveju būtų priversti pripažinti, jog patys pamina savo sukurtas taisykles. Tiksliau tariant, į padorią kompaniją įsileidžia ne itin džentelmeniškai besielgiantį veikėją.
Kaip bebūtų gaila, ES greičiausiai praras ir Moldovą. Kai oficialusis Kišiniovas pareiškė norįs artėti prie Europos, sulaukė rusiškų sankcijų. Pavyzdžiui, Rusija sudarė trukdžių moldaviško vyno ekspertui į rusiškas rinkas. Moldovos valdžia paprašė, kad Europa kompensuotų šias netektis įsileisdama jos vynus. Bent labai nedidelius kiekius. Europa neįsileido. Europa kitaip ir negalėjo pasielgti, nes egzistuoja griežtos prekybos taisyklės, kurių privalu laikytis visiems ES nariams. Bet Moldovai dėl tokio pasiteisinimo – nė kiek ne lengviau.
V.Janukovičius greičiausiai rimtai svarstė, kaip pasielgti atvykus į Vilnių. Jis, pasinaudodamas unikalia situacija, tarsi lūkuriavo, kuri pusė pažadės daugiau pinigų – ES ar Rusija. Šitaip jis šantažavo ir Briuselį, ir Kremlių. Bet pamatęs, jog ES nieko konkretaus net nežada, – pasirinko rusiškąjį vektorių.
Privalome pripažinti, jog europietiškos integracijos tema – labai sudėtinga. Būta rimtų ginčų net dėl sprendimo, kaip pavadinti Ukrainą – Europos kaimyne ar europietiška kaimyne. Šiose dviejose panašiose sąvokose slypi daug esminių skirtumų.
Įsiminė Ukrainos analitiko Jevgenijaus Dykyj pprisipažinimas, esą jis džiaugiasi Vilniaus nesėkme, nes šis pralaimėjimas iš tiesų yra didelė Europos pergalė. Ukrainiečių simpatijos Europai tik sutvirtėjo. Jei ES būtų pasirašiusi asociacijos sutartį su ne visiškai teisėtu Ukrainos prezidentu, įkalinusiu keletą dešimčių oponentų politiniais sumetimais, – kristų pačios ES autoritetas. Skeptikai priekaištautų ES vadovyvei darant neteisėtus kompromisus. Girdi, ES neturi jokių vertybių bei įsitikinimų, o vien tik pragmatiškus išskaičiavimus. Jei ekonomiškai naudinga, esą galima eit obuoliauti ir su pačiu velniu. Įmanomi ir dar aštresni priekaištai: Vilniuje pasirašius sutartį būtų galima susidaryti nuomonę, esą ES su Rusija konkuruoja tik dėl teritorijų ir žaliavų.
Kitas aspektas – ukrainiečiai šiuo metu idealizuoja Europos Sąjungą. Asociacijos sutartį su ES ukrainiečiai būtų priėmę kaip europietiškos svajonės išsipildymą. Todėl europietiškoji svajonė greitai būtų sprogtų kaip muilo burbulas, nes bent kiek ženkliau geresnio gyvenimo tikėtis neverta. Dabar gi, užuot nusivylę ES, jie nusivils rusiška kryptimi, nes ir nepasirašius asociacijos sutarties ekonomika ženkliai nepagerės. Nepagerės dar ir dėl to, kad šiandieninė Rusija nepasiruošusi Kijevui duoti finansinių paramų vien tam, kad Ukrainoje sustiprėtų integracijos su Rusija šalininkų.
Svarbu nepamiršti ir aplinkybės, jog Rusijos bandymas įtakoti Ukrainos ir ES santykius, pasak analitiko J.Dykyj, – irgi buvo primityvus. Kremlius nebesusigaudo, kas iš tiesų dedasi Ukrainoje. Rusija išvystė antieuropietišką propagandą. Ir kuo labiau dergė Europą, tuo Europa ukrainiečių akyse tapdavo gražesnė.
Ukrainos valdžia taip pat nebesuvokia, kas dedasi Ukrainoje. V.Janukovičius manė sulaukęs lemiamo momento – dėl sutarties pasiderės ir su ES, ir su Rusija. Ir kuri pusė atseikės daugiau finansinių injekcijų, tam ranką ir paspaus. Oficialusis Kijevas manė, kad sėkmingai prekiauja savo valstybe. o iš tiesų nei ES, nei Kremlius nesiruošė prikti Ukrainos. Už dyką – prašau. Už milijardus – jokiu būdu.
Ukrainos valdžia taip pat nesuvokė, kad ji jau nebegali prekiauti valstybe nepasiklausiusi piliečių nuomonės. Nes tokių rinkėjų, kurie turi griežtą nuomonę, – daugiau nei pasyviųjų ir abejingųjų. Ir ta nuomonė – proeuropietiška. Kuo labiau bus skriaudžiami proeuropietiškai nusiteikusieji, tuo Europos populiarumas Ukrainoje tik augs.
Svarbią mintį išdėstė ir iš Maskvos atvykęs politologas A.Suzdalcevas. Jis nemano, kad dabar Kremlius mes milžiniškas lėšas į Ukrainos ekonomiką, kad sutvirtėtų palankumas Rusijos – Ukrainos draugystei. Rusija mano, kad Ukrainos vis tiek neišlaikysi savo įtakoje. Ukraina gravituoja ES link. Ir su šia realybe Rusijai būtina susitaikyti. Kuo greičiau – tuo geriau..
Tačiau ponas A.Suzdalcevas atkreipė dėmesį ir į ES klaidas. Rusija daro klaidų, per daug aktyviai kritikuodama kaimynes. Bet ir Europa elgiasi primityviai, nuolat ir kryptingai kritikuodama Rusiją. Atkakli, ilgalaikė, kryptinga kritika duoda priešingą rezultatą. Aplinkiniai ima nepasitikėti ne tuo, į kurį nuolat laidomos kritikos strėlės, o tuo, kas be paliovos laido kritikos strėles. Tai – bumerango dėsnis.
Taigi visur būtinas saiko jausmas.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2013.12.03
