Atsimenate lietuviškąjį žaidimą „Surask dešimt skirtumų“? Mums, vaikams, būdavo pateikiami keli panašūs piešinėliai. Žvelgiant į juos tekdavo surasti, pavyzdžiui, dešimt skirtumų.
Žinoma, galvosukį įveikdavome ne iš karto. Reikėdavo laiko ir susikaupimo skirtumams aptikti. Bet juk aptikdavome. Atidžiau įsižiūrėjus į piešinius paaiškėdavo: tai akys žvelgia į skirtingas puses, tai šalikai plaikstosi priešingomis kryptimis…
Kodėl prisiminiau šį vaikystės žaidimą? Lietuvškoji Temidė nūnai prokurorų valia priversta žaisti panašų žaidimą – ieškoti skirtumų ir gaišti laiką nepagrįstai kalinamojo sąskaita. Beje, Lietuvos teisėsaugai nedera imtis jokių žaidimų. Lietuviškoji teisėsauga privalėtų ieškoti tik tiesos ir teisingumo. Niekam iš Temidės tarnų nederėtų veltis į jokius žaidimus: nei į politinius, nei į patriotinius, nei į ekvilibristinius.
Bet žaidimas, kurio lietuviškoji teisėsauga griebėsi Medininkų žudynių byloje, – ypatingai pavojingas. Lietuviškoji teisėsauga ieško skirtumų ten, kur skirtumai – akivaizdūs. Bet ji kažkodėl nepastebi net labiausiai į akis krentančių skirtumų. Prokurorai, teisės specialistai rašo išsamius, plačius ir tuo pačiu painius paaiškinimus, kodėl ginkluotus policijos rinktinės „Aras“ pareigūnus ir muitininkus būtų galima traktuoti kaip civilius asmenis, nesusaistytus su valstybe jokiomis priesaikomis, pareigomis, tarnybine rizika bei atsakomybe. Tuo pačiu mūsų teisėjai verčiami analizuoti ilgus ir painius traktatus, bandančius išaiškinti, kuo civiliai asmenys panašūs į oficialiame valstybės pasienio punkte budėjusius muitininkus, policininkus ar pasieniečius.
Beje, valstybei ir be teisėsaugos išaiškinimų suvokiančiai, jog civiliai asmenys negali būti prilyginami kariškiams, muitininkams, policininkams ir pasieniečiams, šis tyrimas brangiai kaštuoja. Paskaičiuokime, kokios solidžios prokurorų, teisėjų, ekspertų algos, ir turėsime įspūdingus skaičius.
Bet baisiausia, kai mūsų teisės specialistai, gretindami civilio asmens paveikslėlį su policininko ar muitininko nuotrauka, nelinkę matyti akivaizdžiausių skirtumų. Tarsi pasienyje įrengtame muitinės poste galėtų budėti bet kuris iš mūsų – bedarbis, studentas, žurnalistas, mokytojas, gretimos sodybos gyventojas ar turistas.
Baisu dar ir dėl to, kad mes visi puikiai suvokiame, kodėl pradėtas šis žaidimas. Medininkų žudynių bylos nesugebėjome ištirti per du dešimtmečius. Šios gėdos niekad nenusiplausime. Todėl protingiausia išeitis – garbingai pripažinti savo bejėgiškumą. Tuomet nereikėtų gudrauti, spekuliuojant mėgėjiškomis tarptautinių sąvokų interpretacijomis.
Bet kažkas, matyt, vengdamas bent jau moralinės atsakomybės, karštligiškai bando išsisukti iš keblios padėties, Medininkų žudynių bylai stengdamasis pritaikyti įstatymą, numatantį atsakomybę už Karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui. Juk jei šis įstatymas būtų pritaikytas, prapultų būtinybė bylą išvežti į archyvą įsigaliojus patiems ilgiausiems senaties terminams.
Ir vis dėlto Medininkų žudynių bylai senaties terminų neturintis įstatymas dėl Karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui pritaikomas tik vienu vieninteliu atveju – jeigu tą naktį poste būtų budėję ne muitininkai, ne policininkai, ne pasieniečiai, o civiliai asmenys, nesaistomi su Lietuvos valstybe jokiais ypatingais ryšiais.
Štai kodėl Lietuvos generalinė prokuratūra dar 2011-ųjų gegužę pateikė ilgiausią apeliacinį skundą „Dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo“. Įdomu, kad mūsų prokurorai patys iš pradžių prašė sučiuptąjį Rygos OMON milicininką Konstantiną Michailovą – Nikuliną teisti už žmogžudystę sunkinančiomis aplinkybėmis, kai gyvybė atimama ne mažiau nei dviems pareigūnams, o Vilniaus apygardos teismas šį prokurorų prašymą aklai patenkino.
Todėl vargu ar būtų teisinga ir įmanoma sutikti su prokurorų priekaištais ir viešu Vilniaus apygardos teismo kvailinimu, esą neva teismas neteisingai kvalifikavo žmogžudystę Medininkų poste ir pritaikė ne tą baudžiamojo kodekso straipsnį.
Kodėl prokurorai persigalvojo – akivaizdu. Jiems verkiant reikalingas įstatymas, leidžiantis išvengti senaties terminų. Ką daryti? Ieškoti prokuroriškąją versiją patvirtinančių argumentų?
Prokurorai savąjį apeliacinį skundą pateikė 2011-aisiais. O po maždaug dvejų metų Mykolo Riomerio universiteto Tarptautinės ir ES teisės instituto prof. dr. Justinas Žilinskas pateikė išvadą, įrodinėjančią, kodėl prokurorų reikalavimai – pagrįsti, logiški, teisėti. Taigi prof. dr. J.Žilinsko išvada gula į Medininkų žudynių bylą ir, žvelgiant atidžiai, yra palanki gelbėjimosi rato beieškantiems Lietuvos prokurorams.
Bet ar įmanoma išgelbėti tai, ko neįmanoma išgelbėti vadovaujantis galiojančiais įstatymais, logika ir sveiku protu? Net jei prokurorai pateiks Lietuvos Apeliaciniam teismui dešimt išvadų, teikiančių politiškai angažuotus argumentus, kodėl buvusiam Latvijos omonininkui K.Michailovui – Nikulinui galima taikyti įstatymą, numatantį atsakomybę už Karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui, vargu ar Medininkų poste žuvę mūsų pareigūnai taps civiliais asmenimis !
Slaptai.lt pateikia keletą savo pastebėjimų, kurie byloja, jog įstatymas „Nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai“, nepaisant net prof. dr. J.Žilinsko išvadų, niekaip negali tikti Medininkų žudynių bylai.
Pirmasis pastebėjimas: teisiami ne eiliniai, o generolai
Tarptautinis Baudžiamasis Tribunolas buvo sukurtas 1998 metais tirti nusikaltimus, įvykdytus Bosnijoje ir Serbijoje, vėliau – Ruandoje. Visi šie tiriami nusikaltimai sietini su etniniu valymu. Ypač didelis dėmesys kreiptas į aplinkybę, ar šių konfliktų aukos buvo vien atsitiktinai pasitaikę žmonės. Daug dėmesio skirta ir aiškintis, kokiomis priemonėmis nustatyta bei įtvirtinta konkreti nusikalstama politika, tapusi įsakymų žudyti taikius asmenis pagrindu.
Bet svarbiausia, kad visa įstatymo rūstybė buvo nukreipta būtent į nusikalstamą politiką formavusius politinius vadovus ir jiems pavaldžių kariuomenių bei karinių junginių vadeivas. Taigi atsakomybė už Karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui taikyta prezidentams, ministrams, generolams, bet ne eiliniams. Juk net Niurnbergo tribunolo metu nebuvo teisiami eiliniai kariai.
Jei Lietuva būtų reikalavusi bent jau tuometinio SSRS vadovo Michailo Gorbačiovo paaiškinimų, – turėtume vieną situaciją. Bet Lietuva dabar visą savo pyktį sukoncentravusi į Rygos OMON milicininką, teturėjusį eilinio laipsnį…
Antrasis pastebėjimas: „formalioji ir faktinė politika“
2013-ųjų kovo 13-ąją prof. dr. J.Žilinsko Generalinei prokuratūrai pateiktoje išvadoje pažymima, kad Lietuvos įstatymų leidėjas ypatingai sugriežtino Romos statuto 7 straipsnio nuostatas, perkeldamas jas į LR BK 100-ąją straipsnį, numatydamas, kad asmens nusikalstamoje veikoje turi būti didelis mastas ar sistemingumas.
Bet prof. dr. J.Žilinskas teigia, kad pakanka įvykdyti bent vieną ar kelias nežmoniškas veikas ir tokį nusikaltimą esą jau galima traktuoti kaip valstybės ar organizacijos „formaliąją ir faktinę politiką“. Ar tikrai galima pritarti tokiai šio teisininko argumentacijai?
Šie jo argumentai, man regis, prieštarauja Romos statuto 7 straipsnio nuostatoms ir papildomoms sąvokoms, kurių nei Romos statuto, nei LR BK 100-ąjame straipsnyje nėra. Nėra būtent tokios sąvokos kaip „politikos dalis“. Vaizdžiai tariant, arba būta antihumaniškos politikos, arba jos nebūta; ją privaloma įrodyti, pagrindžiant abejonių nekeliančiais įrodymais, o ne subjektyviai šališkomis prielaidomis ar mėgėjiškais išmąstymais.
Antihumaniškos politikos niekas nesveria kilogramais, nematuoja centimetrais, neanalizuoja procentais. Priešingu atveju esama pavojaus įsivelti į begalinius ir beprasmius ginčus, kiek reikia epizodų, kad nusikalstama veika būtų traktuotina kaip nusikaltimas žmoniškumui.
Tad siūlymas vertinti vieną nužudymo veiką kaip padarytą nusikaltimą žmoniškumui neatitinka Romos statuto sąvokos „didelis mąstas“ bei įneša painiavos atskiriant nusikaltimus žmoniškumui nuo nusikaltimų žmogaus gyvybei. Be kita ko, toks teigimas panašus į akivaizdžią politinę, bet ne teisinę pagalbą savąsias versijas teisme įrodinėjantiems prokurorams. Tik pamanyk: nereikia visumos, užtenka vienui vieno epizodo, ir pati griežčiausia kokia tik gali bausmė, – garantuota.
Trečiasis pastebėjimas: visos abejonės traktuotinos kaltinamojo labui
Svarbu nepamiršt ir žaidimo taisyklių, teigiančių, jog nusikaltimo sąvoka privalo būti aiškinama labai tiksliai, nesivadovaujant jokiomis analogijomis. Iškilus bent menkiausiai abejonei, sąvoka aiškinama kaltinamojo ar nuteistojo naudai. Bet iki šiol visos abejonės Medininkų žudynių byloje kažkodėl buvo traktuojamos ne Rygos OMON milicininko labui.
Ketvirtasis pastebėjimas: civilių aukų gausa
Prof. J.Žilinskas teisingai atskleidžia užpuldinėjimo turinį, siedamas užpuolimus su masiškumu, paplitimu, sistemiškumu bei valstybės ar organizacijos politika. Tačiau jis daro loginę klaidą, susiaurindamas nusikalstamą rezultatą iki vieno faktinio atvejo. Taigi užpuolimas privalo būti nukreiptas į platų civilių gyventojų ratą, siekiant kuo daugiau civilių aukų.
Pavyzdžiui, tarptautinis baudžiamasis tribunolas dėl Jugoslavijos (vertinant Dragoliub Kunarac veiklą) pažymėjo, kad sistemingas užpuolimas atliekamas vienas po kito ir nėra atsitiktinis. Štai tokį nusikaltimą galima atskirti nuo nežmoniškų atsitiktinių, pavienių nusikalstamų aktų. Medininkų muitinės posto pareigūnų skerdynės buvo vienintelis toks kraupus atvejis. Visais kitais atvejais išvengta mirčių ir sunkių kūno sužalojimų. Be to, nėra jokių žinių, jog buvęs Rygos OMON milicininkas K.Michailovas – Nikulinas būtų dalyvavęs mažiau skausmingai pasibaigusiuose Lietuvos pasienio punktų užpuolimuose.
Penktasis pastebėjimas: privalomas elementas – aiški „valstybinė politika“
Siekiant inkriminuoti 100-ąjį Baudžiamojo kodekso straipsnį dar būtina įrodyti, jog asmuo, atliekantis užpuldinėjimus, privalo suvokti, kad ši veika yra didelio masto ir sisteminga. Kaltinamasis asmuo asmeniškai privalo pritarti būtent tokio pobūdžio veiksmams. Visos veikos ar bent viena iš jų turi būti atliekama dideliu mastu ir sistemingai. Užpuldinėjimas turi būti suprantamas kaip daugybiniai veiksmai, kurių tikslas – įgyvendinti valstybės ar organizacijos politiką skatinant ir kurstant šiuos veiksmus.
Didelis mastas siejamas būtent su nukentėjusiųjų asmenų skaičiumi. Bet juk mūsų prokurorai nepateikė nė menkiausios žinutės, jog K.Michailovas – Nikulinas būtų siekęs masiškai ir sistemingai žudyti Lietuvos civilius žmones. Taip, jis 1991-aisiais nebuvo Lietuvos ir Latvijos atsiskyrimo nuo SSRS šalininkas. Tačiau kur duomenys, patvirtinantys, jog šis jau daugiau nei šešešą metų Lukiškių tardymo izoliatoriaus vienutėje kalintis asmuo būtų troškęs masiškai žudyti nepriklausomybės siekusius lietuvių tautybės civilius asmenis?
Šeštasis pastebėjimas: tarp civilio ir kariškio – dešimtys skirtumų
Romos baudžiamojo tribunolo statutas ir Ženevos konencija aiškiai įvardina asmenų grupes, kurias apima sąvoka „civilis“, atribojant ir atskiriant civilius nuo asmenų, vykdančių valstybės pareigūnų funkcijas. Kad ir kaip bandytų gudrauti mūsų prokurorai, bet muitinės pareigūnai oficialiai vykdė valstybines pareigas. Jie buvo pasiruošę ginti valstybės interesus ir savo gyvybes. Jie puikiai suvokė, kad jiems bet kada gali tekt atremti SSRS imperijos šalininkų ar kriminalinių banditų antpuolį. Jie taip elgėsi sąmoningai, puikiai suvokdami galimus pavojus. Tad jie niekaip negali būti priskirti civilių gretoms, nors, sakykim, tą naktį rankose ir nelaikė šaunamųjų ginklų.
Nejaugi mūsų teisės specialistams neaišku, kuo sukarinti pasienio ir muitinės kontrolės postai skiriasi nuo civilių objektų? Kaip diena nuo nakties ar žiema nuo vasaros. Pirmoji objektų grupė nėra saugoma tarptautinės humanitarinės teisės, antroji – saugoma. Pasienio ir muitinės kontrolės postai, milicijos ar muitinės patalpos, net samdytų privačių saugos įmonių darbuotojai, kuriems išduodami koviniai ginklai, antrankiai ar guminės lazdos, – negali būti prilyginti civiliams asmenims.
Septintasis pastebėjimas: latviškasis pėdsakas
Ypač svarbus vadinamasis latviškas klausimas, kurį pastaruoju metu ypač dažnai kelia K.Michailovo – Nikulino advokatai Arūnas Marcinkevičius, Ingrida Botyrienė ir Oskaras Ruodė. Jie klausia, kokiu pagrindu Lietuvos prokuratūra, pateikdama apeliacinį skundą pakeistame kaltinime K.Michailovui inkriminuoja veiksmus, kuriuos jis, būdamas SSRS VRM Vidaus kariuomenės Rygos Ypatingosios paskirties milicijos būrio (OMON) pareigūnu – eiliniu milicininku, 1991 metų sausio 14 – rugpjūčio 21-ios dienomis įvykdė Latvijos Respublikos teritorijoje prieš Latviją ir jos civilius gyventojus.
Kodėl šis klausimas – aktualus? Ogi už Latvijos teritorijoje kadaise atliktus nusikaltimus K.Michailovas – Nikulinas jau buvo nuteistas Latvijoje ir atliko jam paskirtąją bausmę. Ir vis dėlto esama akivaizdžių požymių, jog mūsų prokurorai K.Michailovui – Nikulinui linkę inkriminuoti latviškus nusikaltimus, už kuriuos jis jau bausmę atliko.
Štai tik mažytė ištrauka iš mūsų prokurorų parengto apeliacinio skundo: „tyčia (…) vykdydamas ir remdamas SSRS valstybės ir jos organizacijų (…) politiką dideliu mastu ir sistemingai užpuldinėti tarnybines pareigas vykdančius Lietuvos ir Latvijos valdžios atstovus, kitus Lietuvos ir Latvijos valstybėms lojalius civilius, juos žudė“.
Tad akivaizdžiausia, kad Lietuvos prokurorai bando K.Michailovui – Nikulinui inkriminuoti Latvijos veikas. Mūsų prokurorams šito reikia siekiant pagrįsti tokias sąvokas kaip „masiškumas“ ir „dažnumas“. Bet ar logiškas, argumentuotas, galų gale – ar teisėtas toks inkriminavimas? Juk Latvijos generalinis prokuroras Eriks Kalnmeijers viešai vienoje televizijos laidoje labai aiškiai pasakė: „Lietuvos pusė kreipėsi į Latvijos generalinę prokuratūrą dėl šio nusikaltimo perkvalifikavimo klausimo, kuris buvo inkriminuojamas Nikulinui. Latvijos generalinė prokuratūra davė atsakymą, kad iš esmės mes davėme vieną kartą leidimą patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl tų faktinių veiksmų, kuriuos jis įvykdė, be juridinės kvalifikacijos, ir, kad jeigu kvalifikacijos apimtis, tai yra pareikštų veiksmų nesikeičia, tai mes neprieštaraujame“.
Tai – viena medalio pusė. Bet negalima nematyti antrosios medalio pusės. Juk Latvijos atstovas pabrėžia: „Bet čia atsirado kita problema ir ji iki šiol neišspręsta, kadangi Lietuvos pusė į savo kaltinimą įtraukė veiksmus, kuriuos šis žmogus padarė Latvijos teritorijoje ir už kuriuos jis buvo nuteistas ir atliko bausmę, ir būtent šioje dalyje Latvijos prokuratūra prieštaravo, kadangi pažeidžiamas tarptautinis principas „ne bis in idem“, tai yra principas dvigubo nebaudimo už tą patį nusikaltimą. Tai yra tie veiksmai, kurie buvo padaryti Latvijoje, negali būti įtraukti į kaltinimą Lietuvoje“ (kalba netaisyta, nekoreguota).
Tad kodėl mūsų prokurorai reikalauja to, ko teisiškai negalima reikalauti? Jie juk kreipėsi į Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegiją prašydami nagrinėti nusikalstamą veiką, kuri jau buvo ištirta ir teisiškai įvertinta Latvijoje pagal latviškus įstatymus.
Nejaugi mūsų prokurorai nežino, jog Lietuvos Konstitucija kategoriškai draudžia žmogų bausti už tą patį nusikaltimą du sykius?
Redakcijos Slaptai.lt prierašas. Artimiausiu metu pateiksime dar vieną žvilgsnį į Mykolo Riomerio universiteto Tarptautinės ir ES teisės instituto prof. Dr. Justino Žilinsko išvadą, perduotą buvusio Rygos omonininko K.Michailovo – Nikulino likimą narpliojančiam Lietuvos Apeliaciniam teismui.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2014.04.09; 10:15
