Turbūt, jums atėjus į balsavimo patalpas jūs nieko įtartino nepastebėsite. Jei norėtumėte, galėtumėte įsitikinti, kad ir balsavimo biuletenių skaičiavimo procedūros yra daugmaž skaidrios.
Vyriausioji rinkimų komisija didesnės įtakos rinkimų rezultatams taip pat neturi, jos darbas rinkimų dieną didžiausia dalimi – mechaninis, duomenų iš vietinių rinkimų komisijų sumavimas ir pateikimas visuomenei. Ir skundų dėl rinkimų įstatymo pažeidimų priėmimas.
Dvigubi balsavimo urnų dugnai, specialūs rašalai, suklastoti, pertekliniai balsavimo biuleteniai, „mirusių dūšių“ balsai, visa tai jau, atrodo, praeitis. Bet rinkimai klastojami ir toliau. Pirmiausiai, perkant balsus.
Apie balsų pirkimo būdus
Balsų pirkimus galima suskirstyti į dvi kategorijas pagal užmokestį: užmokestį pasitikėjimo principu ir užmokestį po „teisingo“ balsavimo su įrodymais.
Mokėjimas pasitikėjimo principu paprastas. Klastotojo nustatytas svyruojantis rinkėjas paremiamas materialiai, ir iš jo prašoma, kad jis balsuotų taip, o ne kitaip. Bet visada yra rizika, kad svyruojantis rinkėjas apgaus.
2012 metais, Seimo rinkiminės ir patariamojo referendumo atominės elektrinės klausimu kampanijos metu, Lietuvoje kilo skandalas, kai visiškai atsitiktinai buvo atskleista kalinių balsų nupirkimo schema.
Teisėsaugos rankose atsidūrė slapta daryti vaizdo įrašai, kuriuose užfiksuotos derybos dėl įkalinimo įstaigose laisvės atėmimo bausmes atliekančių asmenų balsavimo už Darbo partiją.
Filmuotoje medžiagoje užfiksuota, kaip tariamasi dėl kalinių „paramos“ keliems „darbiečiams“. Kalbama apie konkrečias sumas, dėliojami balsavimo instrukcijų kaliniams mechanizmai.
Įrašuose – nurodymai, už ką kaliniai turėtų balsuoti, o už ką – ne, ką kaip reitinguoti bei paaiškinimai, kaip įkalintiesiems bus atlyginta už jų balsus. Kaip kalinių motyvavimo priemonę, balsų pirkėjo tarpininkas ciniškai nurodo, pvz., tai, kad balsavimo dieną dalis nuteistųjų paprasčiausiai nebus mušami, t.y. net 5 litų negaus.
Teismo metu vienas iš teisiamųjų, pasižadėjęs perduoti pinigus kaliniams, aiškino, kad jis nesiruošė papirkinėti kalinių, o pinigus skyrė kitiems reikalams. Panašu, taip ir buvo.
Kur kas labiau paplitęs komercinis, „karusele“ vadinamas balsų pirkimo būdas, atsiradęs kartu su parlamentarizmu.
Jo esmė tokia.
Pirmasis užverbuotas rinkėjas balsavimo patalpoje teisėtai pasiima tuščią balsavimo biuletenį, suvaidina, kad jis uždaroje kabinoje kažką pildo, ir tuščią biuletenį, jo neįmetęs į urną, arba įmetęs A 4 formato sulankstytą popierių, atneša pirkėjui, kuris, paprastai, laukia jo kokiame nors privačiame bute ar automobilyje netoli balsavimo vietos. Už tai gauna užmokestį.
Kitas nurodytu laiku pas pirkėją atėjęs „rinkėjas“ gauna pirkėjo reikiamai užpildytą biuletenį ir siunčiamas balsuoti. Atėjęs į balsavimo vietą ir teisėtai gavęs naują švarų biuletenį, į urną įmeta atsineštą reikiamai užpildytą, o neužpildytą grąžina pirkėjui ir gauna užmokestį. Ir taip karuselė sukasi tol, kol baigiasi nupirktųjų skaičius.
Labai panašus patobulintas balsavimo suklastojimo būdas – kabinoje užpildyto biuletenio nufotografavimas, kad ir mobiliuoju telefonu, ir vaizdo įrašo pateikimas pirkėjui. Prie biuletenio, kad viskas būtų tikra, padedamas pirkėjo įduotas koks nors daiktelis.
Demaskuoti tokius klastojimus, jei jie gerai konspiratyviai parengti, galėtų nebent specialiosios tarnybos.
Efektyviausias rinkimų klastojimo būdas
Rinkimų klastojimas – tai ne tik vulgarus balsų pirkimas.
Rinkimai laikytini suklastotais, kai klastotojai rinkėjui sąmoningai melagingai sukuria neigiamą oponuojančio kandidato ar partijos įvaizdį, taip manipuliuodami kasdieninio gyvenimo rūpesčiais užimto žmogaus laisvo pasirinkimo teise.
Šis rinkimų klastojimo būdas bene pats efektyviausias, bet reikalauja didelio pogrindinio „agitatorių“ tinklo.
Pirmasis žingsnis tokiam rinkimų klastojimui būna jam pasirengusių jėgų iššūkis priešininkui pasirašyti iškilmingą pasižadėjimą nenaudoti su melu, šmeižtu besiribojančių agitacijos priemonių.
Viešojoje erdvėje rinkimų klastotojai oficialios rinkimų kampanijos metu iš tiesų sukuria politkorektiškos kovos įvaizdį, tačiau per savo pogrindinių agitatorių tinklą ne viešoje erdvėje išvysto tokią melo ir oponentų šmeižto kampaniją, kad tik laikykis.
Pateiksiu vieną pavyzdį iš savo asmeninės patirties prezidento rinkimuose „Brazauskas prieš Lozoraitį“ tuo aspektu.
Mykolui Brazauskui ir Stasiui Lozoraičiui iškilmingai viešai pareiškus, kad rinkiminėje kampanijoje abu naudos tik riteriškus rinkiminės kovos metodus (1993 metai), užklydau į vieną Seimo ūkinių reikalų padalinį (ne Seimo rūmuose). Jame kaip tik buvo prasidėjusi eilinių padalinio darbuotojų smegenų plovimo politvalandėlė. Tada jie, buvusieji komunistų vadai ir vadukai, kagėbistai, nesivaržė net pašalinių.
Ir jame sužinojau „naujienas“. Pasirodo, S. Lozoraitis net aukštojo mokslo baigimo diplomo neturi (o Brazauskas tai turi), iš viso neaiški asmenybė, yra įtarimų, kad ne tas pats asmuo, kaip JAV skelbiama, ūkiniuose reikaluose – nulis, ir t.t. Pražūsime visi, jei išrinks ne Brazauską.
O Brazauskas TV debatų kovoje riteriškai reiškė pagarbą Lozoraičiui.
Ir kaip čia neprisiminus net viešai skelbtas žinias apie Vytauto Landsbergio vilas Šveicarijoje?
Rinkimų klastojimas taip pat pasireiškia, kai darbdaviai baugina ir agituoja savo samdytus darbuotojus balsuoti už tą ar kitą kandidatą, partiją, nes kitaip, aiškina jie, firma gali subankrutuoti, o samdiniai netekti darbo.
Baltosios pirštinės
2012 metais po Seimo rinkimų pirmojo turo kilus skandalui dėl masinio rinkėjų papirkinėjimo rinkėjų balsais nuskriaustos partijos kur tik nesikreipė, ką tik nedarė, kad pirmojo Seimo rinkimų turo rezultatai būtų anuliuoti.
Bet Vyriausioji rinkimų komisija savo sprendimo nepakeitė. Už rinkimų rezultatų pirmajame ture ir referendumo rezultatų patvirtinimą balsavo 9, prieš pasisakė 6 VRK komisijos nariai.
Kadenciją baigiantis Seimas ir Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su paklausimais, ar per šiuos rinkimus nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas.
Konstitucinis teismas atsakė: taip, Seimo rinkimų įstatymas buvo pažeistas. Bet rinkimų ir referendumo rezultatai vis viena anuliuoti nebuvo.
Skandalas ne tik sukėlė pasipiktinimo audrą visuomenėje, bet ir paskatino įvairias nevyriausybines organizacijas bei judėjimus imtis prevencinių veiksmų.
Reaguodami į galimą neskaidrią veiklą ir antrojo turo metu akcijos „Darom“ iniciatoriai VšĮ „Mes Darom“ kartu su Vyriausiąja rinkimų komisija (VRK) ir Policijos departamentu paskelbė akciją „Baltosios pirštinės“. Iniciatyvos tikslas – paskatinti visus Lietuvos žmones prisidėti prie skaidraus antrojo rinkimų turo vykdymo ir užkirsti kelią balsų pirkimui.
„Baltųjų pirštinių“ pasirodymas suveikė, skundų dėl rinkimų įstatymo pažeidimų buvo nedaug.
Kita vertus, turbūt akivaizdu, kad balsų pirkimui ruošiamasi iš anksto, vyksta susitikimai, degradavusių asmenų paieška ir verbavimas, ir šiuos veiksmus joks visuomeninis judėjimas, neturintis juridinės teisės kištis į privatų gyvenimą, demaskuoti negali. Tai gali padaryti tik tarnybos, turinčios savo agentūrinius tinklus, slapto pasiklausymo ir stebėjimo galimybes.
Priešnuodžiai
Ar kam nors kyla abejonių po to, kas įvyko Ukrainoje, kad Seimas, Prezidentas gali būti ne tik valstybę kurianti, bet ir ją griaunanti jėga?
2011 metais Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas pasakojo, kad iš skundų galima spręsti, jog rinkėjų balsų kaina Lietuvoje svyruoja nuo 5 Lt iki 50-70 Lt.
Tegul vienas balsas kainuoja 50 litų. Lietuvoje 2012 metų Seimo rinkimų ir referendumo dėl atominės elektrinės statybos sąrašuose buvo 2,6 milijonai piliečių. Dalyvavo 1,36 milijono.
Tarkime, didelė svetima valstybė, turinti daug naftos dolerių, nori nusipirkti visą Lietuvos Seimą ir Prezidentą, kurie iškeldintų šalį iš Europos Sąjungos ir NATO. 2 x 1 360 000 x 50 = 136 000 000. Kažkokia niekinga 136 milijonų litų suma. Bet to, po geros pogrindinės agitacijos turbūt ir pusės jos nereikėtų. Nereikėtų ir referendumo, nes po atitinkamos Seimo ir Prezidento politikos pačios ES ir NATO išmestų Lietuvą iš savo klubų.
Perkantys balsus, klastojantys rinkimus yra valstybės priešai. Nesvarbu, ar vykdantys nedraugiškos valstybės užduotį, ar tai darantys iš savanaudiškų paskatų. Priešai – ir balsų pardavėjai, tik paprastai ne jų būna iniciatyva.
Tačiau mūsų Baudžiamajame kodekse rinkėjų balsų pirkėjų-pardavėjų nerasime XVI skyriuje „Nusikaltimai Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei santvarkai“.
Jiems skirtas XXVI skyrius „Nusikaltimai asmenų rinkimų teisėms ir Lietuvos Respublikos Prezidento, Seimo, Europos parlamento bei savivaldybių tarybų rinkimų ar referendumų tvarkai“.
Jau minėtoje kalinių papirkimo byloje, kurioje buvo siekta papirkti 3000 kalinių už 30 000 litų. Pirmą kartą padariusieji nusikaltimą net nebuvo nuteisti realiu laisvės atėmimu, o skirtos baudos neviršijo 30 000 litų.
Rinkėjų, nuo kurių gali priklausyti šalies likimas, papirkimas iš esmės prilyginamas kyšio valdininkui davimui už kokį nors ne visai teisėtą jo veiksmą!
Ir ką? Po tokio gražaus pavyzdžio balsų pirkimas artimiausiuose Prezidento rinkimuose nunyks? Atvirkščiai. Išryškėjusi nebaudžiamumo atmosfera ir labai maža pirkėjų-pardavėjų rizika būti demaskuotiems tik dar labiau paskatina valstybės priešus nusikalstamiems veiksmams.
Taip vertindami savo valstybės renkamas institucijas po kokių nors eilinių Prezidento ir Seimo rinkimų neilgai trukus pamatysime tai, ką neseniai stebėjome ir tebestebime Ukrainoje, kuriai, jei ne Euromaidanas, jau nedaug buvo likę iki valstybės likvidavimo. Ne tik Krymo praradimo. Ir dar nežinia, kuo visa tai baigsis.
Juk šiandien visi žino, kad paskutinieji Prezidento ir Parlamento rinkimai Ukrainoje ne be Kremliaus pagalbos buvo masiškai klastojami.
Klausimas tik toks, ar suspėtų tokiais būdais išrinkta „Lietuvos“ valdžia apsiginti nuo atsikvošėjusių piliečių, išėjusių į aikštes ir gatves, pasikviesdama į pagalbą žaliuosius žmogeliukus, kurie čia pat, už Nemuno, už Medininkų. O gal jie jau ir Lietuvoje vaikšto, kol kas kostiumuoti.
Ir jokia Amerika tokiu atveju mums nepadės.
Taigi priešnuodis Nr. 1 – sugriežtinti bausmes balsų pirkėjams ir pardavėjams nustatant griežtą minimalią bausmę laisvės atėmimu ilgiems metams.
Masinius balsų pirkimus, kaip ir pogrindinio (organizuoto) rinkiminio agitpropo organizatorius demaskuoti neįmanoma be tarnybų, turinčių savo agentūrinius tinklus, slapto pasiklausymo ir stebėjimo galimybės.
Turint omeny pavojus valstybei, iškylančius iš tokių nusikaltimų, sveikas protas turėtų arba įpareigoti jau veikiančias tokias tarnybas, ypač Valstybės saugumo departamentą, tirti tokius nusikaltimus, arba įsteigti esamų tarnybų vadovaujantį koordinacinį veiklos ta kryptimi centrą, arba įsteigti specialią tarnybą tiems tikslams. Suprantama, su atitinkamu finansavimu. Tai būtų priešnuodis Nr. 2. Žinoma, pasigirs klyksmas – taip politizuosime specialiąsias tarnybas, nes teks sekti ir politikus. Bet kito kelio nematau.
Istorijoje apie masinius rinkėjų papirkinėjimus 2012 metais išryškėję nesutarimai Vyriausiojoje rinkimų komisijoje dėl rinkimų rezultatų teisėtumo, išspręsti komisijos narių balsavimu „9 už, 6 prieš“.
Ypatingai svarbius klausimus net Seimas įpareigotas teigiamai spręsti ne mažesne, negu 4/5 Seimo narių dauguma.
Tad priešnuodis Nr. 3 būtų balsavimo Vyriausiojoje rinkimų komisijoje įtikinamumas. Už rinkimų rezultatų pripažinimą teisėtais turėtų balsuoti ne mažiau, negu 4/5 komisijos narių – 12. Jau geriau pakartoti rinkimus, negu rizikuoti Lietuvos saugumu.
Ir priešnuodis Nr. 4, žinoma, – „Baltųjų pirštinių“ judėjimo stiprinimas.
Tik nereikia užmiršti, kad ir niekšai gali užsimauti baltas pirštines.
Nuotraukoje: buvęs ilgametis Seimo užsienio informacijos analitikas Lietuvos Seime dr. Kastytis Stalioraitis, šio straipsnio autorius.
2014.04.13; 11:30
