Lenkų veikėjai rėmė LDDP atėjimą į valdžią. Šie atsidėkodami paliko Pietryčių Lietuvoje vietinei lenkiškai valdžiai veikimo laisvę.
Nelengvai sekėsi išjudinti Kultūros ministeriją, bet pagaliau ir ji prisidėjo su savo kultūrinėmis programomis, skirtomis Pietryčių Lietuvai. Viename kitame jų renginyje teko dalyvauti.
Taigi lietuviško švietimo srityje Pietryčių Lietuvoje pavyko nemaža nuveikti. Šiame darbų bare įvyko lūžis. Svarbiausia, pasikeitė vietos gyventojų požiūris į lietuvišką švietimą. Įsigijome jų pasitikėjimą. Tėvai nebebijojo leisti vaikų į lietuviškas mokyklas, nes matė, kad Vyriausybė tomis mokyklomis rūpinasi, kad jos nebus uždarytos ir vaikams nereikės grįžti į lenkiškas mokyklas, ko jie labiausiai bijojo, nes tuo atveju juos kiti vaikai badytų pirštais: štai ką “litvinai” jums padarė!
Lietuvių kalba niekur nebebuvo boikotuojama. Jos mokytis norėjo ir vyresnieji, suaugę žmonės. Buvau tikras, jeigu visas tasai procesas nebus sustabdytas ar pristabdytas, po kokių ketverių penkerių metų Pietryčių Lietuvos jaunimas tikrai mokės valstybinę kalbą. Reikėjo tokio Pietryčių Lietuvos švietimo bumo prieš kokius penkerius metus. Šiandien visi jauni žmonės jau mokėtų valstybinę kalbą, tuo pačiu ir daug problemų būtų atkritę. Bet taip neįvyko. Lenkų veikėjai rėmė LDDP atėjimą į valdžią, vėliau ir Brazausko išrinkimą prezidentu. Šie atsidėkodami paliko Pietryčių Lietuvoje vietinei lenkiškai valdžiai veikimo laisvę. Nieko nedarė diskriminuojamam lietuviškam švietimui pagelbėti.
Tačiau padėtis ir toliau tebebuvo trapi. Ekstremistai nesėdėjo rankų sudėję. Lenkų rinkimų akcija antruosiuose prezidento rinkimuose rėmė Artūrą Paulauską, kuris pritarė trikalbystei, užsipuolė “žandaro vaidmenį atliekantį” (taip pareiškė) Valstybinės kalbos įstatymą. Paulauskui tapus prezidentu, padėtis būtų buvusi neprognozuojama.
Šalčininkų, ypač Vilniaus rajonų lenkiškos savivaldybės žinioje esančių lietuviškų mokyklų vadovai, pamatę, kaip labai Apskrities viršininko administracija rūpinasi savosiomis, naujai įsteigtomis mokyklomis, be to, ir joms pačioms kartais pagelbėdavo, ėmė prašytis pervedamos į Apskrities priklausomybę. Gavau daugybę prašymų, kuriuose buvo tiesiog maldaujama pervesti prašančiųjų mokyklas į Apskrities priklausomybę Dėl to laikiausi tokios nuostatos: Apskrities pavaldumui reikėtų perduoti lietuvišką mokyklą tik ypatingu atveju, jeigu ji tikrai nebegali egzistuoti dėl savivaldybės daromų skriaudų, o šiaip stengtis pagelbėti esančioms savivaldybės žinioje lietuviškoms mokykloms, labiau jas prižiūrėti ir tikrinti savivaldybių elgesį
Nemaža rūpesčių sudarė ir lenkiškos mokyklos – prasta lietuvių kalbos mokymo padėtis jose, nepalankus Lietuvai auklėjimo turinys. Pereiti prie reikalavimo visose valdiškose mokyklose mokyti valstybine kalba (taip yra daugelyje pasaulio šalių) tada nebuvo galima jau vien dėl labai smarkaus lenkų ekstremistų puolimo, sukėlusio, kaip matėme, tarptautinį skandalą. Labai trukdė ir vis intensyvėjantis savųjų kosmopolitų puolimas prieš mane, daręs tokių reformų planavimą neįmanomą.
Tuo tarpu lenkiškos mokyklos buvo kupinos antilietuviško tvaiko. Iš patikimų šaltinių žinojau, kad kai kur klasėse kabėdavo Lenkijos herbai, kuriuos tuoj pat pakeisdavo Lietuvos herbais, jei tik nujausdavo atvažiuojant svečią ar inspektorių. Apie kokį Lietuvos piliečių ugdymą galima buvo kalbėti tokioje mokykloje! Kartu su vadovėliais būdavo dalijama Jaroslavo Volkonovskio knyga “Ginkluotos kovos sąjungos – Armijos krajovos Vilniaus apygarda 1939-1945 m.” (daktaro disertacija, taigi oficialiai laikyta paskutiniu mokslo žodžiu), priešiška Lietuvai, kuri formavo neigiamą lietuvio įvaizdį, neva lietuviai Vilniaus kraštą yra okupavę.
Lietuvių kalbos mokymas nelietuviškose mokyklose ir toliau liko žemo lygio, nors pastebimai gerėjo. Su pirmaklasiais neretai galėjau geriau susikalbėti lietuviškai negu su vyresniųjų klasių mokiniais. Blogybė buvo tai, kad neretai lietuvių kalbos mokė prasti mokytojai, ne tik ne lituanistai, bet net ne lietuviai, daugiausia lenkai, patys tik šiek tiek tos kalbos pramokę. Tai kėlė tėvų nepasitenkinimą. Ruošiausi rimtai užsiimti tų mokytojų kvalifikacijos patikrinimu bei jos kėlimu, bet dėl kitų darbų ir ypač dėl nuolatinio kosmopolitų trukdymo dirbti, prie to prieiti nebespėjau.
Valstybinės kalbos nemokėjimas (ir valdininkų lenkų nesimokymas!) kaip tik ir inspiravo tokias avantiūras kaip Vilniaus rajono valdžios sprendimas dėl dvikalbystės (1997 12 22). Apskrities viršininkui Aliui Vidūnui suspendavus tą sprendimą, prasidėjo bylinėjimasis, kuriam galo nebuvo matyti. Panaši situacija Lenkijoje būtų absoliučiai neįmanoma. Kiek pajėgdamas rėmiau teisingą Apskrities viršininko požiūrį.
Rūpestį dar kėlė dviejų disciplinų – Lietuvos istorijos ir Lietuvos geografijos – mokymas kitakalbėse mokyklose. Patikrinimas parodė, kad esama nemaža trūkumų: naudojami sovietiniais laikais išleisti žemėlapiai, trūksta vaizdinių priemonių arba jos susidėvėjusios ir moraliai pasenusios, kai kuriose mokyklose naudojama iš Lenkijos labdaros būdu gauta papildoma literatūra, daugeliu atvejų mums visai netinkama, tik apie 60 proc. pedagogų baigę Lietuvos Respublikos aukštąsiais mokyklas, atestuota tik 45 proc. istorijos ir 36 proc. geografijos mokytojų
Nerimą kėlė ir labai brangi kitakalbiams skirtų mokyklinių vadovėlių leidyba. Dėl nedidelių tiražų rusų kalba leidžiami vadovėliai kainavo 2-3 kartus, o lenkiški – net iki 7 kartų brangiau už tokius pačius lietuviškuosius. Tai biudžeto lėšų eikvojimas, darantis tik žalą. Apie padėtį raštu informavau Lenkijos ir Rusijos ambasadas, jų prašiau padengti kainų skirtumą. Priminiau, kad Lenkijos lietuviai daugelio disciplinų vartoja lenkiškus vadovėlius, o Rusijoje net normalių lietuviškų mokyklų nėra, lietuviai priversti mokytis rusiškose.
Lenkijos ambasadorė greit tuo reikalu apsilankė Ministerijoje ir pranešė, kad Lenkija kainų skirtumo kompensacijai pinigų skirti negalinti. Ambasadorė iš principo sutiko, kad būtų laipsniškai pereinama prie kai kurių lietuviškų vadovėlių vartojimo lenkiškose mokyklose (sekant Lenkijos lietuvių pavyzdžiu) ir sutarėme pradėti nuo Lietuvos istorijos vadovėlio, kurio lenkiško varianto kitais metais neleisime. Tai ir būsianti bent dalinė kainų skirtumo kompensacija. Rusijos ambasada į mano raštą nereagavo, nors ambasadorius ir žadėjo “susirūpinti”.
1998 03 06 dalyvavau Šalčininkų rajono mokyklų – lietuviškų ir kitakalbių – direktorių pasitarime. Pasakiau kalbą aktualiausiais reikalais, išdėsčiau savo nuostatas ir atsakinėjau į direktoriams rūpimus klausimus. Pasitarimas praėjo sklandžiai ir bendro sutarimo dvasia, išskyrus Seimo nario lenko Jano Sinkievičiaus išsišokimą. Jis apkaltino mane pastangomis asimiliuoti Pietryčių Lietuvos lenkus. Stipriai atsikirtau, savo ruožtu apkaltinęs patį Seimo narį painiojant dvi sąvokas: valstybinės kalbos mokymą ir asimiliaciją. Valstybinę kalbą gerai išmokęs lenkas bus dar aukštesnės kokybės lenkas!
Kito Seimo nario lenko Jano Mincevičiaus išsišokimas buvo kur kas didesnis. Jis Lenkijos laikraštyje “Dziennik Baltycki” apšmeižė Lietuvos švietimą ir apskritai Lietuvą. Melavo, kad Lietuvoje lenkiškos mokyklos iš biudžeto negaunančios jokių lėšų (iš tikrųjų jas biudžetas išlaiko), kad lenkiškose mokyklose esą negalima kabinti užrašų lenkų kalba (netiesa!), kad tik vienoje bažnyčioje pamaldos tevykstančios lenkų kalba (!). Ir kitame laikraštyje – “Žycie Warszawy” – buvo rašoma, kad pasak Seimo nario Jano Mincevičiaus, “lenkiškos mokyklos negauna jokių dotacijų iš valstybės biudžeto”. 1998 03 16 dalyvavau Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto posėdyje, kuriame pasmerkėme Jano Mincevičiaus (to komiteto nario!) elgesį ir perdavėme apsvarstyti Etikos ir procedūrų komisijai, kuri įpareigojo šmeižiką tame pačiame laikraštyje paneigti šmeižtą
Lenkiškos mokyklos neretai kviesdavosi tikybos mokytojas (katechetes) iš Lenkijos, nors tokių mokytojų Lietuvoje netrūko. Atvykėlės, paprastai vienuolės, nemokėjo Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos, prastai orientavosi mūsų valstybės vidaus reikaluose ir kaip svetimos valstybės pilietės nebuvo ir negalėjo būti lygiavertės mūsų švietimo darbuotojos, todėl buvau linkęs nebetęsdinėti leidimo joms dirbti Lietuvoje. Tai sukėlė nepasitenkinimą kai kurių lenkiškų mokyklų, ypač Paluknio, direktorių ir lenkų klebonų. Tuo reikalu į mane kreipėsi net Lenkijos ambasadorė. Jai pasakiau, kad duosiu leidimą tik tuo atveju, jeigu paprašys Lenkijos valdžia ar jos dvasinė vadovybė (taip numatyta sutartyje). Bet tokių prašymų nesulaukiau
Vilniaus rajono merė Leokadija Janušauskienė, nusiteikusi prieš lietuviškų mokyklų steigimą rajone, Alį Vidūną ir mane apskundė prezidentui Brazauskui, kad mes ir mūsų pareigūnai važinėjame po Vilniaus rajoną be jos žinios (!). Tuo reikalu buvome pakviesti į pasitarimą Prezidentūroje (1998 02 09). Nors ten daugiausia buvo barama pati merė, bet rajono savivaldybės laikraštis “Draugystė” parašė priešingai, esą buvo bartas p. Vidūnas (kažkodėl ne aš?).
Apskritai tasai laikraštis, leidžiamas ir lietuviškai, buvo aiškiai antilietuviško nusiteikimo ir klaidino ne tik kitakalbius, bet ir lietuvius. Man su tuo laikraščiu teko susidurti ir kaip lituanistui kalbininkui. Jame buvo pradėtas spausdinti Vilniaus rajono trikalbis kaimų pavadinimų sąrašas. Skaitytojai buvo klaidinami tvirtinant, kad lietuviški pavadinimai esantys patys naujausi, išversti iš lenkiškų. Teko paneigti tą melą ir skaitytojams paaiškinti, kad iš tikrųjų yra atvirkščiai. Po to laikraščio redakcija nutraukė sąrašo spausdinimą, nes nebegalėjo skelbti netiesos. Neatspausdino ir mano straipsnio apie pavardės Zinkevičius kilmę, apie kurią prieš tai laikraštyje buvo prirašyta netiesos. Savo straipsnį paskelbiau “Vorutoje” (1998 03 07).
Tų pačių metų rugsėjo 2 d. Lenkijos ambasadorė vėl apsilankė Ministerijoje. Tarėmės, kaip išvengti Ričardo Maciejkianieco išpuolio Marijampolio lietuviškoje mokykloje (kai propagandos tikslais buvo bandoma joje įsteigti lenkišką pradinę mokyklą) neigiamų pasekmių.
Tuo klausimu aš jau tą pačią dieną buvau kalbėjęs per lenkų radiją “Znad Wilii”, duodamas interviu rugsėjo 1-osios proga. Su ambasadore teko ir vėliau dar ne sykį susitikti įvairiomis progomis. Visuomet rasdavome bendrą kalbą. Buvau susirūpinęs, kai 1998 m. pradžioje pasiekė gandai, kad Lenkijos valdžia norinti pakeisti ambasadorę. Stengiausi ponią Teichmann užtarti. Laimei, gandai nepasitvirtino. Buvo pakeista ne ji, bet priešiškai Lietuvos atžvilgiu nusiteikęs generalinis konsulas. Vietoj jo paskirtą Olštyno aukštosios pedagoginės mokyklos profesorių Mieczyslawą Jackiewiczių pažinojau iš anksčiau, jis gynė mane nuo lenkų ekstremistų užsipuolimo, todėl jo paskyrimu džiaugiausi. Deja, su juo susitikti kaip ministras jau nebespėjau.
Tai – trečioji ištrauka iš akademiko Zigmo Zinkevičiaus knygos “Prie lituanistikos židinio”, kur rašoma apie labai sunkų, neilgą, neužbaigtą, bet labai vaisingą jo darbą Švietimo ir mokslo ministerijoje.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: akademikas Zigmas ZINKEVIČIUS.
2012.04.02
