Mūsų švietimo reformos strategai nuėjo kosmopolitizmo keliu. Pradžią padarė Darius Kuolys
Šioje ištraukoje buvęs švietimo ir mokslo ministras atskleidžia priežastis, lėmusias tautiškumo susilpnėjimą, o dalies jaunimo ir visišką praradimą. Įvardina kai kuriuos to meto politikus ir švietimo ideologus, tyčia ir netyčia labai pakenkusius lietuvių tautai. Tik kai kuriuos. Reikia tikėtis, kas nors kada nors parašys išsamią studiją su visų tautiškumo ir patriotiškumo niekintojų ir naikintojų pavardėmis, ypač tų, kurie dabar tarsi atsisuko patys prieš save ir bando paslėpti padarytas klaidas ir jų pasekmes.
Praradimai milžiniški ir vargu ar pataisomi. Tad juo didesnė kaltė tų, kurie visokiais būdais trukdė ugdyti “sąmoningus valstybės piliečius, gimtojo krašto patriotus”.
Nepalyginti sunkiau buvo siekti antrojo užsibrėžto tikslo – padaryti Lietuvos mokyklą savo dvasia lietuvišką, kad ji ugdytų sąmoningus valstybės piliečius, gimtojo krašto patriotus, kad šia prasme ji būtų tokia kaip prieš karą. Tada buvo sukurta tautinė mokykla, kuri atlaikė visas karų ir okupacijų negandas. Dabar tokios mokyklos kūrimo sunkumų šaknys, mano įsitikinimu, glūdėjo bolševikinės praeities palikime. Skirtingai nuo padėties kaimynų šalyse, paskutiniais okupacijos dešimtmečiais komunistų partija Lietuvoje buvo tapusi gana lietuviška: joje vyravo lietuviai.
Ši aplinkybė labai pravertė Atgimimo metu, tačiau vėliau buvę bolševikai ir šiaip sovietų ideologijos paveikti žmonės tapo rimta kliūtimi pertvarkant švietimą, kaip ir apskritai visą mūsų gyvenimą. Negalėdami viešai propaguoti bolševizmo, daugelis buvusių komunistų “išpažino” širdžiai artimesnį kosmopolitizmą, suprantant jį blogąja prasme kaip patriotizmo, Tėvynės meilės, pagarbos savo valstybei neigimą, neleidusį po okupacijos lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei atsikelti.
Ši “liga” ypač išplito įtakinguose intelektualų sluoksniuose ir tarp buvusių “karjeros bolševikų”, išsikerojo visų pakopų mokyklose. Ji tapo populiari net nepritarusių sovietinei santvarkai žmonių sluoksniuose, kovojusių su bolševizmu, kurie vėliau ėmė aktyviai reikštis. Iš čia kilo tokių sąvokų kaip Tėvynės meilė vengimas mokykloje (kurį laiką buvęs ryškus net oficialiuose dokumentuose), valstybės švenčių ir minėtinų dienų ignoravimas ir pan. Nuo pat pirmųjų buvimo ministru dienų jutau labai didelį tokios ideologijos atstovų ir jai prijaučiančiųjų spaudimą.
Švietimo ir mokslo padėtis Lietuvoje man atėjus šiuo atžvilgiu buvo labai sunki. Buvo tikimasi, kad Lietuvai vėl atgavus nepriklausomybę, bus baigta pradėtoji švietimo reforma, ar bent pasinaudota jos pagrindais, žinoma, atsižvelgus į pasikeitusias sąlygas ir laiko reikalavimus. Tačiau mūsų švietimo reformos strategai nuėjo kitu keliu. Būdami tipiški teoretikai (daugelis iš jų patys nedirbę mokykloje), švietimo reformos modelį jie kūrė nusižiūrėję į Vakaruose esančias švietimo sistemas, beje, gerokai įvairuojančias.
Elgėsi taip, lyg mes pedagogikos srityje būtume buvę kokie beturčiai. Ignoravo Stasio Šalkauskio, Antano Maceinos, Prano Mašioto ir kitų žymiųjų Lietuvos pedagogų palikimą, arba į jį nedaug tekreipė dėmesio. Nepaisė kelių šimtų metų Lietuvos mokyklos patirties. Ją iš tikrųjų sėkmingai panaudojo tik mūsų išeiviai, kūrę lietuviškąjį švietimą toli nuo Lietuvos tenykštėmis sąlygomis. O pas mus švietimo koncepcija buvo kuriama sudurstant Vakarų švietimo elementus. Daug kas atgimstančiai šaliai buvo pritaikyta dirbtinai, taip sakant, Vakarų švietimo elementai buvo spraudžiami į Lietuvos realybę lyg į kokią Prokrusto lovą.
Neorientavo prisidėti prie tautos Atgimimo ir tuometiniai švietimo vadovai, laikęsi atokiai nuo Sąjūdžio.
Jų sukurtoje tautinės mokyklos koncepcijoje Tėvynės meilės sąvokos reikia ieškoti su žiburiu. Taigi toji mokykla lengvai galėjo netekti savo esminio bruožo – tautiškumo. Reikėjo daryti viską, kad to neatsitiktų, kad nepaskęstume kosmopolitizmo jūroje.
To darbo ėmiausi bemaž nuo pirmųjų dienų. Visur aiškiai ir tiesiai pabrėždavau tautinio auklėjimo reikšmę. Kokia tautinė mokykla be tautinio auklėjimo! Stengiausi rodyti pavyzdį.
Stengiausi visaip remti pastangas, žadinančias jaunimo tautinį sąmoningumą, puoselėjančias Lietuvių etninę kultūrą. Kiek pajėgdamas stengiausi nuvykti į šventinius renginius mokyklose, kurios mane kviesdavo. Nevengdavau ir pabarti tų mokyklų vadovų ir mokytojų, kurie tokias šventes ignoruodavo, nors tai mokyklai turėjau tam tikrų sentimentų. Antai mane nustebino gimtoji Ukmergė, kurioje minint Valstybės dieną – Mindaugo karūnavimą (07 06) iškilmėse prie Laisvės paminklo ir Piliakalnio papėdėje nebuvo mokytojų ir mokinių, išskyrus Užupio mokyklos, kuri prieš karą buvo pradinė mokykla Nr. 2 ir kurią esu baigęs. Nesimatė net garbingą prezidento Antano Smetonos vardą turinčios vidurinės mokyklos (buvusios gimnazijos, kurią baigiau) atstovų. Negi už tai girsi mokyklų vadovus!
Dalyvaudavau pasitarimuose, kuriuose kalbėta dėl tautiškumo ir jaunimo auklėjimo lietuviška dvasia. Kiekviena proga stengdavausi paremti tuos kalbėtojus, kurie kėlė jaunimo patriotinio auklėjimo reikalą.
Šalia patriotinio man labai rūpėjo dorovinis auklėjimas, apskritai mūsų jaunosios kartos dora. Bolševikų laikais ji buvo suprantama iškreiptai. Siekiau krikščioniško auklėjimo, nes tik toks buvo pajėgus nuplauti nuo jaunų sielų praeities dulkes, tą dvasinę eroziją, kuri pasireiškė didžiausiomis blogybėmis: girtavimu, narkomanija, seksualiniu palaidumu ir kt. Tačiau ta kryptimi veikti buvo nelengva jau vien dėl to, kad visose švietimo pakopose dirbo daug ateistų.
Nerimą kėlė tikybos mokymo bėdos mokyklose.
Prieš mano pastangas ugdyti jaunąją kartą lietuviška dvasia, laikantis krikščioniškų idealų, piestu stojo priešiškai nusistačiusi pedagogų (ir save tokiais laikančių) grupė. Pradžią padarė Darius Kuolys, iš profesijos net ne pedagogas, bet lituanistas, pats mokykloje nedirbęs.
Buvo taip. Pirmosiomis darbo Ministerijoje dienomis savo namų pašto dėžutėje radau man adresuotą voką be atgalinio adreso, tik su Vilniaus pašto antspaudu. Voke buvo niekieno nepasirašytas eiliuotas tekstas, pavadintas “Odė Dariui” (jį esu paskelbęs knygelėje “Kaip aš buvau ministru”). Tai pamfletas, kuriuo aš, matyt, buvau įspėjamas, jog Darius Kuolys darys viską, kad būčiau pašalintas iš ministrų. Kas pamfleto autorius, man ir dabar tebėra mįslė.
Jame minimas Sorošo (Atviros Lietuvos) fondas. To fondo veiklą jau anksčiau stebėjau, man ji ne visais atžvilgiais patiko: daugiausia buvo remiami kosmopolitizmu dvelkiantys projektai, ignoruoti lietuvių tautiniai reikalai. Pakanka susipažinti su Fondo pompastiškai pristatyta 100-ąja knyga “Dievo žaislas: Lenkijos istorija”, tipišku beviltiškai pasenusios unijinės ideologijos veikalu, brukamu mūsų skaitytojams. Matyt, ir aš Fondui buvau neparankus, nors prieš jį niekur neužsiminiau.
Beje, po trijų mėnesių (1997 03 21) Kuolio organizuoti debatai “Švietimo reforma ir Lietuvos visuomenės kaita” – puolimas prieš mane, kai atsirado priešprieša “mes” ir “jūs” (žr. Dialogas, 1997 03 28) – vyko būtent Atviros Lietuvos fondo patalpose. Tiek Kuolys, tiek jo bendrininkai Fondą visą laiką garbino, buvo su juo artimai susiję. Daugiau priežasčių pykti ant manęs turėjo pagrindo eldėdėpistai – jau vien dėl mano griežto nusistatymo prieš partinių diplomų galiojimą, be to, bolševikinio mąstymo žmonės bijojo tautinės mokyklos atgimimo.
Be šio pamfleto, buvo ir daugiau įspėjimų, kad Kuolio turiu saugotis, nes jis mane pulsiąs. Deja, tada į tai neatkreipiau rimto dėmesio. Ir be reikalo. Greit paaiškėjo, kad Kuolys man iš tikrųjų rezga pinkles.
Tai – ketvirtoji ištrauka iš akademiko Zigmo Zinkevičiaus knygos “Prie lituanistikos židinio”, kur rašoma apie labai sunkų, neilgą, neužbaigtą, bet labai vaisingą jo darbą Švietimo ir mokslo ministerijoje.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: akademikas Zigmas Zinkevičius.
(Bus daugiau)
2012.04.04
