Iki šiol niekaip nesugebama susitarti, kaip derėtų lietuviškuose tekstuose rašyti kitų kalbų kilmės tikrinius vardus. Pasidarė madinga juos rašyti ,,europietiškai“, t.y. ,,autentiškai“, ,,originalia forma“.Tokiam rašymui pritaria  Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Tačiau bėda, kad ,,autentiškai“ parašytus svetimvardžius mažai kas gali perskaityti. Kyla pagrįstas nepasitenkinimas. Prabilta net apie tokio tikrinių svetimybių vartojimo grėsmę lietuvių kalbos pagrindams, apie šiurkštų Valtybinės kalbos įstatymo ir  skaitytojų teisių pažeidimą

Skaitytojų dėmesiui pateikiame Lietuvos vartotojų asociacijos Valstybinės kalbos (skaitytojų teisių) grupės ir Lietuvių tautinės kultūros forumo Nuolatinės darbo grupės bendrą pareiškimą tuo klausimu. Pareiškimas 2006 m. kovo 14 d. įteiktas Lietuvos Respublikos Seimui ir Valstybinei lietuvių  kalbos komisijai.

Kartu Seimui įteiktas Lietuvos kultūros kongreso pirmininko dr. Krescencijaus Stoškaus raštas, kuriuo pritariama pareiškimui ir raginama ,,imtis veiksmų, kad lietuvių kalbos būklė nebūtų reglamentuojama tik pagal kokios nors siauros žmonių grupės vaizdinius ir interesus“.

Lauksime skaitytojų nuomonės dėl  pareiškime išdėstytų teiginių.

                                              *    *    *

NEGARBINGI  MĖGINIMAI  PATEISINTI  NEPATEISINAMĄ LIETUVIŲ KALBOS IR RAŠYBOS  ARDYMĄ

Atsakymas Valstybinei lietuvių kalbos komisijai. Klausimas Lietuvos Respublikos Seimui: kiek dar leisite Kalbos komisijai  savavaliauti, nepaisyti įstatymų?

Trumpa informacija

Žinomi teisininkai doc. Stasys Šedbaras, Audronė Bugelevičienė, dr. Algimantas Dziegoraitis, Jonas Ivoška, LMA  narys ekspertas ir Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys prof.habil.dr. Pranas Vaičekonis ir prof.habil.dr. Alfonsas Vaišvila Lietuvos aide  2004 m. birželio 18 d. paskelbė išvadą ,,Svetimvardžių ,,autentiškoji“ rašyba prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams“. Išvadą apsvarstė ir jai pritarė Lietuvos teisininkų draugijos valdyba  (2004 05 10) ir Lietuvos advokatų taryba (2004 06 10). Su Lietuvos vartotojų asociacijos lydraščiu 2004 m. birželio 21 d. ji buvo įteikta Lietuvos Respublikos Seimo Valdybai ir LR Vyriausybei.

Lietuvos vartotojų asociacija atsakymą gavo tik iš LR Seimo Švietimo,  mokslo ir kultūros komiteto (2004 07 09) ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (2004 07 14).

Seimo Valdybos pavedimu Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas atsakė, kad jis ,,neturi įgaliojimų keisti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimų“. Todėl paprašė Kalbos komisijos dar kartą  savo posėdyje apsvarstyti svetimvardžių rašymo principus ir pateikti Komitetui išvadas visais LVA rašte ir jo prieduose keliamais klausimais. Nežinome, ar Kalbos komisija įvykdė šį prašymą. Tačiau žinome, kad iki šiol neįvykdytas  LR Seimo 2002 m. rugsėjo 17 d. protokolinis nutarimas, įpareigojęs Kalbos komisiją patikslinti savo nuostatas svetimvardžių rašymo klausimu.

Kalbos komisijos nuomonę dėl teisininkų išvados sužinojome  iš šios komisijos pirmininkės pavaduotojos Jūratės Palionytės Lietuvos vartotojų asociacijai ir LR Vyriausybei (kopija)  adresuoto 2004 07 14 rašto. Teisininkų išvadą  Valstybinė lietuvių kalbos komisija lengva ranka atmetė,   t.y. pasielgė lygiai taip pat, kaip  yra įpratusi elgtis su lietuvišką tikrinių svetimybių formą ginančių kalbininkų, informatikos specialistų, kitų profesijų inteligentijos atstovų  argumentuotais siūlymais. 

Neskubėjome reaguoti į gautą atsakymą, nes Seimo narių ir visuomenės dėmesį visą 2004 metų antrąjį pusmetį traukė priešlaikiniai Prezidento ir  artėjantys Seimo rinkimai, po jų  – pareigybių dalybos, Vyriausybės sudarymo problemos. Pernai iškilo naujų  politinių skandalų. Politinis šurmulys nežinia kada baigsis, o lietuvių kalbos reikalai negerėja. Kalbos komisija ir Kalbos inspekcija savo pareigų deramai  neatlieka.

Neatsitiktinai akademikas, poetas Justinas Marcinkevičius Didžiojo Vilniaus Seimo šimtmečio minėjime  2005 m.  gruodžio 5 d. pateikė liūdną faktą: ,,Šiandien turime ir valstybę, ir Valstybinės kalbos įstatymą, tik, deja, mažai kam rūpi, kaip to įstatymo laikomasi. Ar mūsų dabartinis Seimas negalėtų pagaliau sukurti komisijos (kvalifikuotos!), kuri kartu su visuomene ištirtų ir apsvarstytų valstybinės kalbos būklę, ypač jos išstūmimą iš viešosios erdvės.“

Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas tame pačiame minėjime taip pat pasakė prasmingus žodžius: ,,Nuo svetimo kardo mes apsiginsime. Apsiginsime kartu su NATO, su Europos Sąjunga. Bet nuo svetimos raidės turėsime, turime gintis patys. Net jeigu tai ir ne kirilica.“ ( Respublika, 2005 12 07, p.22–23).

Pritardami Justinui Marcinkevičiui ir Artūrui Paulauskui, mes šį kartą atkreipiame Lietuvos Respublikos Seimo  dėmesį  į negarbingą ir lietuvių kalbai pragaištingą Valstybinės lietuvių kalbos komisijos elgesį sprendžiant kitų kalbų kilmės tikrinių žodžių  vartojimo klausimą.

Kalbos komisijos vadovybė, neturėdama  argumentų teisininkų išvadai paneigti, mėgina savaip aiškinti  Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 14 ir 29 straipsnius, Konstitucinio Teismo  1999 m. spalio 21 d.  nutarimą, Valstybinės kalbos įstatymo 22 straipsnį, kalbininko Prano Skardžiaus (1899–1975) suformuluotą  kalbos  netaisyklingumo apibrėžimą,  lietuvių rašomosios kalbos istorijos faktus, Europos Sąjungos teisines nuostatas ir tikrinių svetimybių vartojimo klausimu  vykstančios diskusijos pamokas.

Palyginkime teisininkų išvadą, lietuvių kalbos istorijos faktus  ir  Kalbos komisijos atsakymą.

1. Nesupranta ar nenori suprasti Konstitucijos  5 str. 3 dalies, 14 ir 29 str. esmės

Teisininkų išvadoje parašyta, kad reikalavimas (,,rekomendavimas“)  dokumentuose, mokslinėje ir informacinėje literatūroje nelietuviškos kilmės  tikrinius žodžius vartoti ne lietuviškai, bet ,,originaliosiomis formomis“ pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalį (Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms), 14 straipsnį  (Valstybinė kalba – lietuvių kalba) ir 29 straipsnį, kuriame įtvirtintas piliečių lygiateisiškumo principas. Pažeidžia todėl, kad siaurina lietuviškos rašybos sritis ir didžiajai visuomenės daliai beprasmiškai apsunkina lietuviškų tekstų skaitymą, riboja piliečių savišvietos galimybes.

Kalbos komisijos vadovybė abejoja, ar minėti straipsniai yra susiję su valstybinės kalbos vartojimu. Nesupranta, kad Konstitucijos teiginys Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms  įpareigoja visas valdžios institucijas, taigi ir Valstybinę lietuvių kalbos komisiją, nuosekliai ginti viešąjį, visuomeninį  interesą, priimti tokius sprendimus, kurie tenkintų didžiosios visuomenės dalies poreikius arba bent jau nesudarytų dirbtinių, beprasmiškų sunkumų piliečiams.

Dėl Konstitucijos 29 straipsnio Kalbos komisijos atsakyme rašoma: ,,Abejotina, ar asmens pavardės autentiškos formos parašymas, pavyzdžiui, laikraštyje, laikytinas  privilegija, greičiau atvirkščiai – taip užtikrinama visų šalių  ir tautybių asmenų lygybė išsaugant autentišką tapatybės žymenį“.

Pirmiausia hibridinė vartosena,  kurią atkakliai diegia Kalbos komisija,  ,,autentiško tapatybės žymenio“ neišsaugo. Ji ne tik neužtikrina  ,,visų šalių ir tautybių asmenų  lygybės“, bet yra aiškiai diskriminacinė, nes  Kalbos komisijos nutarimu saugomi vien tik  lotyniško pagrindo ,,autentiški tapatybės žymenys“. Jie į lietuvišką tekstą brukami aklai mėgžiojant ,,vakarietišką“ rašybą. Taip ribojama lietuviška  rašyba,  beprasmiškai  apsunkinamas   tokio   teksto   skaitymas. Trumpai tariant, Kalbos komisija, įteisindama ir gindama hibridinę tikrinių svetimybių vartoseną, siaurindama lietuviškos rašybos sritį, tenkina ne visuomenės daugumos poreikius, o tik dalies intelektualų tuščias ambicijas, norą pasirodyti dideliais ,,europiečiais“. Ar reikia dar didesnio Konstitucijos 5, 14 ir 29 straipsnių pažeidimo?

2.      Nekreipia dėmesio į Konstitucinio Teismo argumentus, kuriais yra pagrįstas  1999 m. spalio 21 d. nutarimas

Kalbos komisijos vadovybė abejoja, ar Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio   21 d.   nutarimas ,,Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo ,,Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ tiesiogiai sietinas  su bendru svetimvardžių rašymo klausimu, nes ,,proceso metu buvo nagrinėtas iš esmės priešingas dalykas – ar Lietuvos piliečių vardų ir pavardžių rašymas lietuviškais rašmenimis Lietuvos Respublikos piliečio pase neprieštarauja  Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinio Teismo nutarime sakoma, kad Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo ,,Dėl vardų ir pavardžių rašymo  Lietuvos Respublikos piliečio pase“ 2 punktas Konstitucijai neprieštarauja, tačiau nepateikta komentarų dėl 3 punkto, kuriame kalbama apie galimybę kitos valstybės pilietybę turėjusių asmenų vardus ir pavardes rašyti pagal tos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą“.

Nors Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarime vertinamas tik minėto LR AT  nutarimo 2 punktas , tačiau teisininkų išvadoje logiškai ir dokumentuotai išaiškinama, jog ,,Konstitucinio Teismo nutarimo teiginiai, kuriais įrodoma, kad Lietuvos piliečio pase vardai ir pavardės nepriklausomai nuo asmens tautybės ir kitų požymių (taigi nepriklausomai ir nuo pilietybės. – Mūsų pastaba) privalo būti rašomi lietuviškai, tiesiogiai tinka visai svetimvardžių  rašybai visuose viešuose lietuviškuose tekstuose, nes tiek  pilietybės santykiai, tiek periodinės spaudos ir knygų leidyba, tiek reklama ir viešieji užrašai yra viešojo valstybės gyvenimo sritys. Todėl Kalbos komisijos 1997 m. birželio 19 d. 60-ojo nutarimo 5-as punktas ir jo 2003 m. naujosios redakcijos projektas, ribojantys lietuvišką svetimvardžių rašybą dokumentuose, mokslinėje, informacinėje literatūroje, akivaizdžiai nesuderinami su konstituciniu valstybinės kalbos statusu, nebrangina lietuvių kalbos kaip konstitucinės vertybės, šiurkščiai pažeidžia lietuvių kalbos vartotojų teises.“

Ar Kalbos komisijai šis akivaizdaus dalykas vis dar neaiškus?

Kalbos komisijos atsakyme atkreipiamas dėmesys į tai, kad Konstitucinio Teismo nutarime nieko nepasakyta apie LR AT 1991 m. sausio 31 d. nutarimo 3-čią punktą, kuriame kalbama apie galimybę kitos valstybės pilietybę turėjusių asmenų vardus ir pavardes  Lietuvos pase rašyti pagal tos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą. Informuojame, kad Konstitucinis Teismas dar turės galimybę tai padaryti, nagrinėdamas Seimo nario Stanislovo Buškevičiaus 2004 m. vasarą pateiktus klausimus (bylos  Nr. 25/03). 

Jeigu Konstitucinis Teismas nuosekliai vadovausis minėtu savo nutarimu, jo argumentavimo logika, tikrai  pripažins, kad visuose Lietuvos Respublikos išduodamuose  dokumentuose   vardai  ir  pavardės  privalo  būti  rašomi   lietuviškais rašmenimis pagal lietuvių kalbos rašybos dėsnius. Kitų tautybių asmenų vardai ir pavardės gali būti pateikiami be lietuviškų galūnių arba atitinkamos kalbos rašmenimis tik šalia pagrindinio lietuviško įrašo. 

Iš esmės tokiu principu  vadovavosi Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1990 m. gegužės 9 d. priimdamas nutarimą ,,Dėl pavardžių,  vardų ir tėvo vardų (tėvavardžių) rašymo Lietuvos Respublikos piliečio   pažymėjime“. Dabar nuo šio principo laipsniškai traukiamasi  Tai matyti tiek iš minėto LR AT 1991 m. sausio 31 d. nutarimo 3 punkto, tiek iš naujojo LR vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projekto 5 straipsnio (pastarasis projektas 2005 05 31 paskelbtas Teisingumo ministerijos  interneto tinklalapyje). Tačiau tai antikonstitucinė tendencija. Seimo tiesioginė pareiga kuo skubiau sustabdyti jos  plitimą. Galime pasidžiaugti, kad Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas 2005 m. lapkričio 9 d. Vyriausybės pateiktą  projektą atmetė kaip prieštaraujantį Konstitucijos 14 straipsniui.

3. Valstybinės kalbos įstatymo 22 str. ir tikrinių svetimybių vartojimas

Kalbos komisijos atsakyme  mėginama įrodyti, kad  Valstybinės kalbos įstatymo 22 straipsnis, reikalaujantis laikytis  taisyklingos lietuvių kalbos normų, nieko bendra su tikrinių svetimybių vartojimu neturi. Esą  ,,Kalbos komisijos nutarimo Nr.60 5-ame punkte išdėstyti kitų kalbų asmenvardžių ir vietovardžių   vartosenos lietuvių kalboje principai grindžiami nuostata, kad svetimvardžiai nėra lietuvių kalbos žodžiai, todėl lietuvių kalbos taisyklingumo  reikalavimai jiems netaikytini, panašiai kaip jie netaikomi nelietuviškiems žodiniams prekių ženklams, įmonių, periodikos leidinių, meno kolektyvų, sporto  komandų pavadinimams. Kiekvienoje kalboje funkcionuoja tam tikras kiekis kitų kalbų faktų, tarp jų ir asmenvardžių ar vietovardžių, bet dėl to nė vienos kalbos sistema dar nesugriuvo. Ar lietuvių kalba silpnesnė?“

Taip. Lietuvių kalba, palyginti su didžiosiomis pasaulio kalbomis, yra labiau pažeidžiama. Apskritai mažų tautų kalboms nuolat gresia menkėjimo, prastėjimo ir    vartojimo sferos siaurėjimo pavojus. Kuo mažesnės tautos kalba, tuo jai reikia didesnio valstybės dėmesio  ir didesnių ja kalbančių žmonių pastangų  puoselėti savo gimtają kalbą ir nuo pražūtingų svetimų įtakų ginti. Ypač tai aktualu dabar, globalizacijos epochoje. Jau kartą lietuvių kalbai buvo atsivėrusi ,,broma ing viečnastį“. Ar Kalbos komisija nori, kad  ta ,,broma“ vėl atsivertų?

Kalbos komisija vadovaujasi keista logika: tikrinės svetimybės – ne lietuvių kalbos žodžiai, tai esą jiems netaikytini ir lietuvių kalbos taisyklingumo reikalavimai. Kaipgi netaikytini, jeigu tame pačiame Kalbos komisijos rašte pripažįstama, kad juos vis dėlto reikia  minimaliai pritaikyti (pridedant galūnes) prie lietuvių kalbos sistemos, nes kitaip  nebūtų aiškūs sakinio sintaksiniai ryšiai. Tačiau minimalaus pritaikymo nepakanka. Tam, kad atsirastų tikri sintaksiniai ryšiai, kitų kalbų kilmės asmenvardžius ir vietovardžius pirmiausia reikia lietuviškai parašyti.

Taigi Kalbos komisija tarsi  supranta, kad svetimvardžius, patekusius į lietuviškus tekstus, būtina taikyti prie lietuvių kalbos sistemos, tačiau keista, kad ji niekaip nesuvokia, jog pirmiausia reikia juos parašyti lietuviškai, lietuviškais rašmenimis, kad galėtume perskaityti.

Kiekviena tauta turi savitą raidyną. Ir lotynišką alfabetą pasirinkusios tautos  kiekviena savaip pritaikė jį savo kalbai, prikūrė įvairių papildomų (diakritinių) ženklų. Maža pažinti atskiras raides.Dar reikia  žinoti, kaip tos raidės ar jų junginiai atskirose kalbose tariami. Išsiaiškinti tarimą, jį suderinti su lietuvių fonetikos išgalėmis, įjungti į tinkamą mūsų daiktavardžių linksniuotę ir lietuviškai parašyti – autorių,  vertėjų, redaktorių ir leidėjų   tiesioginė pareiga ir garbės reikalas. Atsisakymas tai daryti, lygiai kaip ir  skatinimas to nedaryti, be jokių abejonių, vertintinas kaip nepagarba lietuvių kalbai, ją ginantiems įstatymams ir skaitytojams.

Turėtina galvoje ir tai, kad asmenvardžiai ir vietovardžai – tai ne tas pat, kas žodiniai prekių ženklai, įmonių, periodikos leidinių, meno kolektyvų ar sporto komandų pavadinimai, todėl pastarieji tekste paprastai  išskiriami kabutėmis. Tačiau ir jie lietuviškuose tekstuose turėtų būti verčiami arba bent  rašomi lietuviškomis raidėmis,  autentišką grafinę formą  pateikiant skliausteliuose.

Tad veltui Kalbos komisijos rašte mėginama nuginčyti teisininkų išvadą,  kad ,,visais atvejais, kai lietuviškuose tekstuose pirmenybė teikiama nelietuviškais rašmenimis (,,autentiškai“, ,,originaliąja forma“) parašytiems svetimvardžiams,  yra šiurkščiai pažeidžiamas Valstybinės kalbos įstatymo 22 straipsnis. Negana to, ,,autentiškoji“ rašyba, ardydama lietuvių kalbai būdingą sakytinės ir rašto kalbos vienovę, slopina lietuvių kalbos savitumą, kurį Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo 4 str. 8 punktas reikalauja saugoti ir ugdyti.“

4.      Tikrinės svetimybės ir kalbos taisyklingumas

Kalbos komisijos rašte tvirtinama, kad ,,žymus kalbininkas  Pranas Skardžius lietuvių kalbos taisyklingumo tikrai nesiejo su svetimvardžių rašyba“.

Netiesa. Ir P.Skardžius, ir Antanas Salys, ir Jonas Jablonskis stengėsi tikrinių svetimybių vartojimą derinti prie lietuvių kalbos ir rašybos, taigi jiems rūpėjo  kalbos taisyklingumas ir šiuo atveju. Būtent dėl to tvirtai reikalavo  prie ,,originalia forma“ pateikiamų tikrinių svetimybių rašyti lietuviškas galūnes. Tačiau per darbų gausą jie nespėjo visko iki galo išsiaiškinti ir, spręsdami tikrinių svetimybių vartojimo klausimus, ne visada buvo nuoseklūs, taikstėsi su minėtu daliniu sulietuvinimu, hibridine rašyba. Didysis latvių kalbininkas Janis Endzelynas 1935 m. atkreipė lietuvių kolegų dėmesį į tokios rašybos ydingumą ir draugiškai aiškino, kodėl latvių kalbininkai moko svetimus vardus rašyti pagal tarimą, pridedant, jeigu reikia,  originalo formą skliaustuose, ir ,,vietoj mums trūkstamo svetimo garso dedant šiam svetimam garsui artimiausią mūsų pačių kalbos garsą. Pvz., vietoj anglų dusliojo th mūsų  t.“ Priminė, kad K.Būga irgi  lietuviškai rašė, pvz., vokiečių kalbininko Leskyno (Leskien) pavardę (Leskynas, o ne Leskienas).[ Žr. Rasma Gryslė. O kaip manė Endzelynas? // Literatūra ir menas, 1968 09 07].

Teisininkai cituoja ne kalbos taisyklingumo, bet jos  netaisyklingumo apibrėžimą – ,,netaisyklinga yra tai, kas prastai yra suprantama, kas visai yra nesuprantama ir kas sunkiai suprantama“,– kurį P.Skardžius suformulavo ­1927 metais studijoje ,,Bendrinė kalba ir jos vartojimas“. Tai paprastas ir kartu  nepriekaištingas apibrėžimas, be kita ko, labai tiksliai atskleidžiantis ir vadinamosios ,,autentiškosios“ rašybos  absurdą. Pagaliau   net  jeigu  ir  nebūtų   tokio  apibrėžimo, dabar kalbos mokslo duomenimis  yra įrodyta, kad  ,,autentiškoji“ svetimvardžių rašyba netelpa į taisyklingos lietuvių kalbos rėmus. Ji nepriimtina jau vien dėl to, kad lietuviško teksto vientisumas ardomas  kitų tautų rašmenimis parašytais žodžiais, pažeidžiančiais lietuvių kalbai būdingą sakytinės ir rašytinės kalbos vienovę.                 

Beje, Pranas Skardžius į gyvenimo pabaigą atsisakė hibridinės rašybos. Tai matyti iš jo parengto ,,Rašybinio lietuvių kalbos žodyno“. Be to, savo autobiografiniame pasakojime ,,Mano gyvata ir darbas“, paskelbtame 1974 m.  Aidų žurnale (JAV), kitų kalbų kilmės tikrinius vardus jau rašo lietuviškai, originalią formą nurodydamas skliausteliuose: H.A.Tenas (Taine), B.Kročė (Croce), Jurgis Gerulis (Georg Gerullis), Smailsas (Smiles), Getingenas (Goettingen), Klivlendas (Cleveland) ir t.t. (P.Skardžius. Rinktiniai raštai. T.2. – V.,1997, p.11–29).

Gyvendamas emigracijoje JAV, hibridinės rašybos atsisakė ir kitas tarpukario Lietuvos  kalbininkas Petras Jonikas (1906–1996). Lituanistikos instituto 1987 metais Čikagoje išleistame veikale ,,Lietuvių kalba ir tauta amžių būvyje“ tikrines svetimybes jau ištisai vartoja tik sulietuvintas, o originaliąsias formas pateikia knygos pabaigoje pridėtoje rodyklėje.

5.  ,,Autentiškuoju “ tikrinių svetimybių vartojimu nesidžiaugta ir tarpukario Lietuvoje

Kalbos komisijos atsakyme pirmosios Lietuvos Respublikos laikų (1918–1940)  tikrinių svetimybių rašyba vaizduojama beveik kaip pavyzdinė, nors tokia ji toli gražu nebuvo. Anuomet lietuvių kalbos teisinė apsauga,  palyginus su dabartine, buvo daug menkesnė. Tada neturėta nei Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, nei Valstybinės kalbos inspekcijos, nei Valstybinės kalbos įstatymo. Pagaliau nebuvo ir Konstitucinio Teismo. Todėl nieko nuostabaus, kad anuomet neiškilo ir teisinio ginčo dėl nelietuviškos svetimvardžių rašybos, dėl šiurkštaus skaitytojų teisių pažeidimo. Tačiau ir tada ,,autentiškąja“ rašyba nesidžiaugta, matyta jos daroma žala.

Žinomas kultūros veikėjas Stasys  Tijūnaitis (1888 – 1966) Lietuvos žiniose  1938 m. vasario 15 d. (Nr.38) rašė:  ,,Buvo laikas, kad nulietuvėjusi tautos šviesuomenė, sąmoningai žalodama kalbą, vijo ir išvijo lietuvių kalbą iš  viešojo gyvenimo.[…] Dabar naujoji mūsų šviesuomenė vėl pradėjo žaloti kalbą. Skaudu, kad periodika, kuri turėtų žmoniškai tvarkyti spaudos žodį, taip įžūliai suskato kalbą gadinti: tuščiu pamėgdžiojimu  pradėjo knisti gražaus lietuvių kalbos medžio šaknis. […]. 

Svetimus žodžius ir vardus rašydami, darome tokių nesąmonių, kad net koktu. Tegul vakariečiai rašo ir taria savo žodžius ir vardus kaip sau nori. Bet mes jų žodžius ir vardus rašome  s a v o  žmonėms.

Mūsų laikraščiai leidžiami lietuviams. Tai tenebūnie žmonės mulkinami taip parašytais vardais, kurių skaitytojai nemoka perskaityti ir taria taip, kaip parašyti. Kas mums darbo, kaip prancūzai ar anglai taria ir rašo: jų tokia kalba ir rašyba, jie tai daro savo žmonėms, visai nekreipdami dėmesio į lietuvius. Bet mūsų kalbai visai netinka vakariečių rašybos pavyzdžiai: mes savo žodžius tariame taip, kaip parašyti, ir rašome taip, kaip tariame, todėl mums neįmanoma kitaip rašyti ir svetimų vardų.“

Kaip viskas nūdieniška. Tarsi šiandien parašyta. Gražaus lietuvių kalbos medžio šaknys tebeknisamos…  Tai daryti skatina Kalbos komisija  savo 1997 m. 60-uoju nutarimu  dėl    svetimvardžių   rašybos. Štai kokią  ikikarinę  tradiciją    tęsia Valstybinė  lietuvių kalbos komisija! (Jos atsakyme skaitome: ,,Taigi dabar galiojančiame Kalbos komisijos nutarime išlaikomas ikikarinės tradicijos tęstinumas.“).

6.      Nepagrįstai dangstomasi Europos Sąjunga

,,Atkreiptinas dėmesys į tai, – rašoma Kalbos komisijos atsakyme, – kad Lietuvai nedera nepaisyti ir Europos Sąjungos teisinių nuostatų bei tradicijų. Kai kuriose srityse, pavyzdžiui, tarptautinio transporto, turi būti laikomasi tarptautinių susitarimų, todėl tiek pavardės, tiek vietovardžiai kelionės bilietuose, tam tikroje informacijoje rašomi originalo formomis.“

Gerai, kad Kalbos komisija atkreipia į tai dėmesį, bet labai blogai, kad pati pamiršta teisininkų išvadoje konstatuotą faktą, jog ,,lietuvių  kalbos tvarkyba, taip pat nelietuviškos kilmės tikrinių vardų rašymo lietuviškuose  tekstuose principų nustatymas, yra išimtinė lietuvių tautos, Lietuvos valstybės teisė. Europos Sąjunga į tuos dalykus nesikiša. Net jeigu ir atsirastų tokių mėginimų, juos privalėtume atremti.“

Europos Žmogaus Teisių Teismas, kaip žinome, atmeta  pretenzijas tų  asmenų, kurie  reikalauja, kad jų asmenvardžiai būtų rašomi išimtinai jų tautybės kalbos rašmenimis: 2001 m. gegužės mėn. buvo atmestas Lietuvos piliečio, o 2005 m. vasario pradžioje – dviejų Latvijos piliečių šios rūšies skundai.

EŽTT pabrėžė, kad ,,valstybinė kalba yra viena pagrindinių konstitucinių vertybių, panašiai kaip šalies teritorija, vėliava ir valstybės santvarka.“ Todėl valstybė, konkrečią kalbą paskelbusi valstybine, įsipareigoja užtikrinti savo piliečiams jos vartojimą (žr. LETA 2005 02 09 pranešimą, taip pat Latvijos dienraštį Diena, 2005 02 09). EŽTT pripažino kiekvienos valstybės teisę pačiai nustatyti, kaip rašyti vardus ir pavardes.

Mūsų valstybėje ši tvarka  yra aptarta minėtu LR Konstitucinio Teismo nutarimu. Apskritai Europos Sąjungoje kalbos, kaip ir kultūros, švietimo politika, yra kiekvienos šalies vidaus reikalas. Tad neminėkime Europos Sąjungos vardo ir jos tradicijų be reikalo… 

7.      Kas lemia nesutarimus?

Kalbos komisijos atsakyme teigiama, kad ,,nesutarimus lemia skirtingas požiūris į svetimvardžius. Vieni mano, kad svetimvardžiai yra lietuvių kalbos dalis ir todėl turi būti adaptuojami, kiti – kad tai nėra lietuvių kalbos faktai, todėl neturi būti lietuvinami, o tik minimaliai pritaikomi (pridedant galūnes) prie mūsų kalbos sistemos.“

Kaip minėjome, ,,minimalaus pritaikymo“ nepakanka. Ir nesutarimus  lemia anaiptol ne abstraktus teorinis ginčas, bet  skirtinga  vertybinė orientacija.

,,Autentiškosios“ tikrinių svetimybių rašybos šalininkai dedasi dideliais europiečiais   ir  įvaizdį   vertina   labiau   už  esmę.  Pasak  jų,   jeigu   svetimvardžiai ,,autentiškai“ rašomi  beveik visoje Europoje, beveik visų  lotyniško pagrindo alfabetą vartojančių tautų, kaip mes  galime išsiskirti, elgtis kitaip. Pasirinkę aklo mėgdžiojimo kelią, jie nepaiso lietuvių kalbos dėsnių, skaitytojų interesų.  Stokodami argumentų, graibstosi demagogijos.

Lietuviškosios tikrinių svetimybių vartosenos šalininkų vertybinė orientacija visai kita.  Jiems visų pirma  rūpi  esmė. Jie brangina lietuvių kalbos savitumą,  siekia, kad  tikrinės svetimybės  būtų  tinkamai integruotos į lietuvių kalbą ir  paskaitomai parašytos, kad būtų laikomasi galiojančių kalbos apsaugos įstatymų. Būtent čia,  jų supratimu,  ir yra tikrasis europietiškumas.

Pagal lietuvių kalbos dėsnius tikriniai daiktavardžiai, ateinantys iš lotynišką ar jam artimą alfabetą vartojančių kalbų, negali būti vartojami bei rašomi vienaip, o iš likusiųjų – kitaip. Kalbininkas prof. Vincas Urbutis straipsnyje Seniai metas atsisakyti mūsų tikrinių svetimybių ,,originalių formų“ rašo: ,,Visa lietuvių kalbos skolinių – tiek tikrinių, tiek bendrinių – ilgaamžė istorija rodo, kad jų pavidalas nuo šaltinio kalbos rašybos nepriklauso. Iš svetur ateinantys žodžiai integruojasi į mūsų kalbą prisitaikę prie jos fonetikos ir įgiję savo žodžiams įprastą morfologinę formą“. Pabrėžia, kad ,,bendrinės kalbos rašyba  tegali būti viena visam kalbos žodynui ir , be to, privaloma visiems   lietuvių  kalbos  bendruomenės  nariams“ (  Atgimimas, 2003 11 07  ). Autoriaus teiginiams pritarė 54 kalbininkai profesoriai ir docentai, bet Kalbos komisija prof. V.Urbučio siūlymo net nesvarstė.

Kalbos komisija ir kiti ,,originalių formų“ šalininkai nepaiso minėtų lietuvių kalbos prigimties dėsnių. Todėl lietuviška tikrinių svetimybių vartosena (kaip tariamai ,,sovietinė“ atgyvena)  toliau visaip siaurinama.

8.                         Atmetamas Vinco Kudirkos nustatytas principas

Kalbos    komisijos    atsakymas    dėl    teisininkų    išvados    baigiamas   tokiu apibendrinimu: ,,Kalbos   komisija,     kolegialiai     kalbos   vartosenos     klausimus sprendžianti institucija, atsižvelgusi į kelis dešimtmečius vykstančias diskusijas, priėmė minėtą 60-ąjį nutarimą, kuris, jos nuomone, kol kas yra vienintelis įmanomas kompromisinis sprendimas.“

Taip manydama, Kalbos komisija labai klysta. Klysta todėl, kad pasikliaudama mėgdžiojimo instinktu, prarado gebėjimą objektyviai vertinti argumentus svetimvardžių rašymo klausimu. Savo 1997 m. birželio 19 d. 60-ojo nutarimo 5 punktu smarkiai susiaurinusi tikrinių svetimybių lietuvišką rašymą ir skatindama mokslinėje bei informacinėje literatūroje pirmenybę teikti ,,autentiškoms“  formoms, sukėlė didžiulę, su kalbos kultūra nesuderinamą ir kalbai pavojingą maišatį. Žmonės nebegali perskaityti lietuviškuose tekstuose  nelietuviškai rašomų kitų tautų tikrinių vardų. Štai kokie to ,,kompromisinio sprendimo“ tikrieji padariniai.

,,Vargu ar kitur pasaulyje rasi, kad tas  pats svetimvardis mokslinėje literatūroje būtų rašomas vienaip, o populiariuose leidiniuose – kitaip. Šiuo požiūriu lietuvių kalbos tvarkytojai, skelbiantys, jog mes turime sekti Europos tautų pavyzdžiu, tikrai pasižymi keistu originalumu“ (žr. prof. A. Piročkino ir Klaipėdos universiteto kalbininkų bei kitų humanitarų viešą laišką Kalbos komisijai ,,Dėl Vardyno pakomisės projekto ,,Kitų kalbų asmenvardžių ir vietovardžių vartojimo lietuvių kalboje principai““ // Mokslo Lietuva, 2003 11 06, Nr.19, p. 13). 

Tad štai tą su kalbos kultūra nesuderinamą ir kalbai pavojingą  maišatį, tą ,,keistą originalumą“ Kalbos komisijoje šeimininkaujantys ,,autentiškosios“ rašybos šalininkai  vadina ,,kol kas vieninteliu įmanomu kompromisiniu    sprendimu“.  Jo esą nereikėsią, kai mūsų visuomenė  išmoks Vakarų Europos kalbų. Tada esą  bus  galima visuotinai pereiti prie ,,autentiškosios“ svetimvardžių rašybos. Pasak prof. Vytauto Ambrazo, reikalavimas svetimvardžius rašyti lietuviškai – tai ,,bandymai sugrąžinti sovietinių laikų tvarką” (Lietuvos aidas, 2003 10 27), o J.Palionytės žodžiais, – ,,sovietinės ir vakarietiškos tradicijos konkurencija“ (Respublika, 2004 04 06).

Tokie aiškinimai iškreipia tikrovę.

Dėl tikrinių svetimybių Lietuvoje varžosi anaiptol ne ,,sovietinė ir vakarietiška“, o lietuviška ir nelietuviška jų  rašymo  tradicija.

Lietuvių kalbos istorija liudija, kad ,,ne ,,sovietinė” valdžia išrado ir primetė lietuviams svetimvardžių lietuvinimą. Svetimvardžių lietuvinimas, rodantis natūralią kalbos tendenciją, turi trijų šimtų metų su viršum patirtį, kurią dera branginti ir XXI amžiuje” (Arnoldas Piročkinas. Dėl lietuviškos svetimvardžių rašymo tradicijos // Atgimimas, 2001 05 25).

Viešuose laiškuose Kalbos komisijai siūlomą principą visus nelietuviškus tikrinius vardus rašyti lietuviškai, o prireikus originalo formą, kaip papildomą informaciją, nurodyti skliausteliuose, nustatė ne kažkokie  ,,prorusiškai nusiteikę kairuoliai inteligentai”, kaip įsivaizduoja mūsų ,,vakariečiai“ (Literatūra ir menas, 2003 11 28), bet Vincas Kudirka, vienas pagrindinių lietuvių tautinio atgimimo veikėjų, glaudžiai bendradarbiavęs su kalbininku Jonu Jablonskiu! Apie 1890 metus V.Kudirkos parengtame lietuvių rašybos taisyklių rinkinėlyje  ,,Statrašos ramsčiai” dėl tikrinių svetimybių  rašymo pasakyta:,,§ 9. Svetimus vardus ir pavardes rašome taip, kaip ištariama, o kabėse pridedame kaip rašoma tam tikroje kalboje[…]”.

Būtent šis principas yra vienintelio galimo protingo kompromiso pavyzdys. Tik juo nuosekliai vadovaudamiesi, galime gražiai, nedarkydami savosios kalbos ir rašto sistemos ir nesudarydami beprasmių sunkumų skaitytojams, lietuviškuose tekstuose ten, kur reikia, pateikti tikrą, o ne tariamą (hibridinę) svetimvardžių  grafinę autentiką.

Prieš  šešerius metus, 2000 m. vasaryje,  buvo paskelbtas pirmasis 158 kultūros ir mokslo žmonių laiškas tuo reikalu. Per tą laiką vykusiose diskusijose kalbos ir informatikos mokslų duomenimis, teisininkų argumentais  tvirtai įrodytas hibridinės (,,autentiškosios“) tikrinių svetimybių rašybos absurdiškumas, jos daroma žala. Tačiau ir nepaneigiamų argumentų priremta,  Kalbos komisija, kaip matome iš jos atsakymo, atsikalbinėja,  neketina atsižvelgti į argumentuotus siūlymus. Taip ir lieka neaišku, kodėl Kalbos komisijai  nepatinka Vinco Kudirkos principas, kuris vienintelis gali padėti išbristi iš dabartinės svetimvardžių rašymo pelkės?

Taigi kartu su teisininkais dar kartą klausiame: Kada baigsis Seimui atskaitingos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ir jos ekspertų savivalė nustatant svetimvardžių rašymo tvarką? Ar dar ilgai bus laužomi valstybinės lietuvių kalbos apsaugos įstatymai, žalojama  lietuvių rašto sistema, sudarkyta kalba leidžiamos visai visuomenei reikalingos knygos (Visuotinė lietuvių enciklopedija ir kt.), beprasmiškai ribojamos visuomenės savišvietos galimybės?

Atsakymo lauksime iš Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko, Švietimo, mokslo ir kultūros, Teisės ir teisėtvarkos komitetų,  Seimo frakcijų seniūnų, taip pat ir iš pačios Valstybinės lietuvių kalbos komisijos.

Lietuvos vartotojų asociacijos Valstybinės kalbos (skaitytojų teisių) grupės vardu:   Pranciška Regina Liubertaitė, Algimantas Baltakis, Bronislovas Genzelis, Algimantas Dziegoraitis, Gintautas Iešmantas, Jonas Ivoška, Stanislovas Juodvalkis, Algis Povilas Kasperavičius, Edvardas Kriščiūnas,  Juozas Misevičius, Vytautas Rimša, Jonas Rubikas, Angonita Rupšytė, Mindaugas Tamošiūnas, Jonas Varnauskas.

Lietuvių tautinės kultūros forumo Nuolatinės darbo grupės vardu: Gintaras Songaila, Dalia Urbanavičienė, Algimantas Birbilas, Romualdas Grigas, Marius Kundrotas, Algimantas Liekis, Romualdas Ozolas. 

Vilnius, 2006 m. sausio 12 d. – vasario  28 d.

Pareiškimą Lietuvos vartotojų asociacijos Valstybinės kalbos (skaitytojų teisių) grupės ir Lietuvių tautinės kultūros forumo Nuolatinės darbo grupės vardu pasirašė 22 asmenys, tarp jų Kovo 11 d. Nepriklausomybės akto signatarai  Bronislovas Genzelis, Gintautas Iešmantas ir Romualdas Ozolas, rašytojas Algimantas Baltakis, Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas Romualdas Grigas, teisininkai dr. Algimantas Dziegoraitis ir Jonas Ivoška, serijinio mokslo darbų leidinio ,,Lietuvos mokslas“ vyriausiasis redaktorius dr. Algimantas Liekis, Lietuvių tautininkų sąjungos pirmininkas Gintaras Songaila, Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkė dr. Dalia Urbanavičienė,  Lietuvos bibliotekininkų draugijos garbės narys Vytautas Rimša.  

Lietuvos aidas, 2006 03 20, 21, 23, Nr. 64, 65, 66

P.S. Dalykiško atsakymo iš adresatų nesulaukta. Nepriklausomų teisininkų išvados nepaisoma. Padėtis nesikeičia.

2010. 06. 22