Šiandien iš profesinių sąjungų valdžia pripažįsta tik tris centrus: LPSK (Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija), LDF (Lietuvos Darbo Federacija) bei Solidarumą (Lietuvos profesinė sąjunga “Solidarumas”) ir su jais derasi. Jie veikia kartu arba bent jau imituoja bendrą darbą. Tačiau šalia jų jau daug metų veikia profsąjungos, kurios save vadina „laisvomis ir nepriklausomomis“ ir oponuoja trims save vadinančiomis „galingiausiais, didingiausiais ir skaitlingiausiais nacionaliniais centrais“.
Nepriklausomos profesinės sąjungos dažniausiai veikia šakiniu principu: NPPSS (Nacionalinis pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimas), LŠDPS (Lietuvos švietimo sistemos darbuotojų profesinė sąjunga), Sandrauga (Jungtinė profesinė sąjunga), kurios kaip ir atskirai po vieną, taip ir susijungusios gali pretenduoti į nacionalinių centrų ar centro statusą.
Yra ir kitų nepriklausomų profsąjungų, bet jos silpnos, vienoms trūksta narių skaitlingumo, galbūt kai kurioms – intelektualinio potencialo, o labiausiai visoms trūksta Ryžto. Kalbant apie nepriklausomas profsąjungas – tai jei jos susijungtų arba bent įkurtų tarybą, koordinuojančią visų jų veiksmus – taptų labai stipria jėga. Prie jų, laikui bėgant, prisijungtų ir kitos nepriklausomos profesinės sąjungos, o galiausiai – labiausiai iniciatyvios ir veiklios vadinamųjų profsąjungos centrų.
Deja, Vyriausybė, kaip ir save vadinantys centrai, pamiršta, apie ką kalba Lietuvos Respublikos Konstitucijos 50 straipsnis, o jis sako: „Profesinės sąjungos kuriasi laisvai ir veikia savarankiškai. Jos gina darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises bei interesus. Visos profesinės sąjungos turi lygias teises“. Tą patį kalba ir LR profesinių sąjungų įstatymo 3 straipsnis: „Visos profesinės sąjungos turi lygias teises“, deja, Vyriausybė kalbasi ir derasi tik su tais, kas palankesnis ir nuolankesnis. O kas gali būti nuolankus ? Ar ne tas, kas iš Vyriausybės ir mūsų biudžetinių pinigų yra išlaikomas? Tai kur čia tie demokratiniai principai, LR Konstitucija ? Matyt kažkas pamiršo, kas yra demokratijos apibrėžimas, kuris kalba apie lygybę ir laisvę, apie visų piliečių lygybę prieš įstatymą ir vienodas politines teises. O tai reiškia, kad visi laisvi žmonės turi vienodas teises, be jokių išskirtinių teisių ir privilegijų
Kalbant apie Vyriausybei palankius ir jos pripažįstamus centrus (LPSK, LDF, SOLIDARUMAS), tai jos yra pasyvios. O kaip gali būti kitaip, jei jų centrinis aparatas išlaikomas finansuojant Vyriausybei, ES socialiniam fondui bei kitiems fondams per projektus, skirtus socialinio dialogo skatinimui? Jos nėra ir negali būti savarankiškos ir laisvos, nes yra priklausomos ir dėl to lengvai valdomos. Jei neplėtotų socialinio dialogo – negautų lėšų, o tai jiems pražūtis. Kalbant apie pasiekimus, tai jei tokie ir yra, tai tik atskirų šakų ir jose esamų komandų darbo dėka, bet be Centrų pagalbos dėka. Strateginiais klausimais viską primeta Centras, bet dėl savarankiškumo ir ryžto nebuvimo, iniciatyvios atskirų šakų profsąjungos eina daugiau susiskaldymo keliu. Kad tai suprastume, pakanka susipažinti su jų vidine virtuve ir esamais nesutarimais. Čia daug ką lemia asmeninės lyderių ambicijos, simpatijos ir antipatijos. Bet viską galutiniam etape lemia pinigai, skirti Centrų administracijai išlaikyti per socialinio dialogo skatinimo projektus. Taip Vyriausybė iš Centrų gauna pritarimus projektams, bloginantiems darbuotojų sąlygas ir interesus. Deja, profsąjungų centrai šiai dienai pamiršo pagrindinį profsąjungos postulatą, kad jos „gina darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises“. Ar ne dėl Centrų išdavikiškos ir parsiduodančios politikos, iš jų pradėjo bėgti lyderiai, specialistai, atskirų šakų profesinės sąjungos bei aktyviausi nariai, kurie vėliau iš bendražygių tapo priešais?
Tai kas gi suskaldė profsąjungos vienybę? Ar subyrėjo ji ne dėl valdžios politikos? Ar nesuskaldė jų ginčai dėl nuo tarybinių laikų palikto turto ir kai kurių Centrų noro būti išlaikytiniais? Ar ne iš mūsų tarpo išrinktų atstovų ir Vyriausybės dėka buvo iškraipytos pagrindinės vertybės, kurios ir suskaldė profesines sąjungas?
Kai kada susimąstau, kieno čia didžiausia kaltė? Mūsų Valdytojų – Seimo, Vyriausybės ar profsąjungos lyderių? Manau, jog blogio šaknys glūdi pačioje visuomenėje, t.y. mumyse. Galvojant plačiau, tam tikrą įtaką valdžios formavimui bei profsąjungų lyderių sprendimams turi ir visuomenė, t.y. mes, tame tarpe ir profsąjungų nariai. Pažvelgus giliau, matosi, kad žmonės renka į Seimą anksčiau teistus asmenis, piktnaudžiaujančius užimamomis pareigomis, renka tuos, kuriems yra iškeltos bylos dėl pinigų plovimo, piktnaudžiavimo savo padėtimi, klastojimo. Reiškia, tolerancija neteisingumui mūsų visuomenėje yra labai didelė. Ir jeigu mes visa tai toleruojame, tada mūsų Valdytojai, be abejo, jaučiasi skatinami elgtis nusikalstamai, neteisėtai, nesąžiningai ir aplaidžiai. Ar ne todėl mes gyvename labai blogai, žemiau skurdo ribos, ir tik prašom valdžios numesti mums kokį kąsnelį? Ar ne dėl mūsų pačių kaltės mūsų Valdytojai tarnauja neoliberalizmo ideologams? Ar ne dėl to laukinio kapitalo puoselėtojų viršūnei atitenka didžiulės pajamos ir milžiniški pelnai? Ar ne dėl to visas finansinis kapitalas perskirstomas jų naudai, įstatymai Seime priimami jų naudai, o likusi visuomenės dalis laikoma bado dietos sąlygomis ir yra verčiama tenkintis trupiniais, nubyrančiais nuo valdančiųjų stalo?
Kai mes esama tokie baigštūs, susiskaldę, nesusijungę, tada labai lengva mus valdyti. Tokia yra mūsų žiniasklaida, tokios yra mūsų bendruomenės, profsąjungos – kurios gyvena iš numestų nuobirų. Padidinus mokesčius, pabloginus materialines sąlygas, kiekvienas stengiasi užsitarnauti bent menkiausią dovaną, bent tūkstantį litų ar kokį milijoną iš kapitalui tarnaujančios valdžios. Tokiu atveju tenka keliaklupsčiauti prieš valdžią. Tai yra kapitalistinės sistemos pamatas, kai „elito“ viršūnei atitenka turtai, valstybinės pajamos, o visa mokesčių našta perkeliama ant paprastų, eilinių žmonių pečių.
Negi mes negalime atskirti pelų nuo grūdų? Juk visi suprantame, kad politinės viršūnės „elitas“ valdymo modelį įgyvendina labai paprastai, kuria tokius įstatymus, priima tokius sprendimus ir sudaro tokius sandorius, kurių dėka valstybės, tai yra visų mokesčių mokėtojų sąskaita, nepagrįstai turtėja stambiosios monopolijos – stambusis kapitalas. Vėliau tos monopolijos finansuoja partijas, partijos numeta trupinius parsidavusioms profsąjungoms, po rinkimų partijos, atėjusios į valdžią, stengiasi sudaryti žalingus sandorius ir priimti įstatymus, kurie tik blogina mūsų, t.y., dirbančiųjų padėtį, ir kurie vėlgi pasitarnauja kelioms monopolijoms. Monopolijos vėl duoda partijoms „rinkiminių pinigų“, ir taip sukasi tas uždaras ratas, iš kurio mūsų politikai patys išeiti nenori.
Manau, laikas suprasti vieną dalyką, kad melo technologijos ir melo komercija nekuria jokio produkto. Tas uždaras ratas – melo rinka, kurią organizuoja politikai ir parsidavusios profsąjungos nekuria jokio naudingo produkto ar gerbūvio. Atvirkščiai, neskaidriais sandoriais yra „plaunami“ pinigai iš valstybės kišenės ir „perpumpuojami“ į oligarchines bendroves. O po to dalis tokiu būdu „išplautų“ valstybės lėšų „perpumpuojama“ į valdančių partijų ir politikų kišenes, kuriamos viešųjų ryšių schemos, padedančios suklaidinti ir apgauti visuomenę.
Taip sukasi tas užburtas „elitinės“ sistemos ratas, neduodantis jokio realaus, naudingo produkto, išskyrus melą ir viešuosius ryšius, kuriais siekiama tikroviškai pavaizduoti tai, kas nėra tikrovė. Tokiu būdu valstybė stumiama gilyn į krizę. Demokratiška valdžia turėtų siekti investuoti valstybės lėšas į tikrą ir skaidrų verslą, sukuriantį tikrą produktą, kurį galima parduoti užsieniui. O kaip galima parduoti užsieniui melą? Įsisukę į amžiną melo ratą, į tą melo rinką mes grimztame vis gilyn ir gilyn.
Nuotraukoje: komentaro autorius Rimas Armaitis.
2010.12.06
