Vangumas – lietuviškas bruožas


Print

Šeštadienį Lietuvos profsąjungų konfederacijos suorganizuotas mitingas prie Vyriausybės rūmų atrodė taip, kaip ir toji diena – krito šlapdriba. Vangiai. Ant galvų, po kojom.

Drėgna buvo net širdy. Stovėjau iš pradžių priešais Seimo rūmus, nuo kurių ir prasidėjo eisena Gedimino prospektu link Vyriausybės rūmų, paskui ir ten, ir stebėjau žmonių veidus.

Žmonių veidai – štai ta svarbiausia, esmingiausia bet kokio sambūrio paradigma.

Taigi veidai. Lietuviški, beveik apatiški. (Pro akis praplaukia arabų veidai, jų degančios akys…).

Štai lėtai slenka toks riebuiliukas ir karts nuo karto tingiai per megafoną kartoja: Kubiliau, grąžink pensijas, nes pensininkai badu numirs. Jis į tokį nepanašus, dingojos man. Arba toks senukas, sutiktas eisenoje: nubustų velionis Paleckis, iškarštų kailį anūkui (Algirdui Paleckiui – aut. past.). Už ką, klausiu nesuprasdamas, juk tęsia senelio žygius. Pasižiūri kaip į kvailį: senelis buvo geras, o šis – kažkoks.

Koks? Atsakymai šioje šalyje dažnai panašėja, na, į tuos, kurie būna Klausimėlyje.

Visa kita – transporantai,  nykūs  tekstai, – tai jau tik dekoracijos, teatrinės detalės.

Šlapdriba.

Su teatru Lietuvoje – prastai. Tiksliau – su idėjomis. Tie patys banalūs, esmės nekeičiantys šūksniai: duokit daugiau duonos, tai yra, padidinkit minimalųjį atlyginimą, grąžinkit ikikrizines pensijas ir t. t.

300 policininkų neturi ką veikti.

Cituojamos velionio Poeto eilės. Ar į temą?

Garso aparatūra nekokybiška, todėl niekas nieko negirdi.

Žmonės net iš Klaipėdos, iš Šiaulių, Panevėžio…

Varguoliai, anot Poškos, na, ne to, ne dionizo, o Sauliaus, Meslitos.

Išsikvėpimas.

„Per dvejus metus visas Vyriausybės dėmesys buvo sutelktas tik į verslo sąlygų gerinimą. Nors didžiausia dalis biudžeto buvo surenkama iš paprastų dirbančių žmonių. Dėl to pasitikėjimas premjeru ir yra tragiškas. Tai pataisyti paprasta – sudaryti sąlygas eiliniam žmogui pajusti tą skelbiamą ekonomikos gerėjimą. Tada kiltų ir pasitikėjimas, nes sprendimai – tikrai įmanomi, jiems tereikia postūmio“, – sakė A.Černiauskas.

Ar dienai praėjus, galėtum prisiminti pagrindinę, kas norėta pasakyti?

Norėjosi žiovauti, nors į burną ir krito šlapios snaigės.

Idėjų, lyderių stoka Lietuvoje stumia šalį atgal, ir to negali matyti tik aklas. Kęstutis Čilinskas, Algimantas Matulevičius… Bandau raustis atmintyje ir dar ką nors prisiminti, na, tokius, kurie dar kažkaip bando tautą kelti. Bet su tuo prikėlimu, na, žinote: Valinskas jau kėlė.

Lietuva tampa panaši į pelkę.

Štai tokie pastebėjimai. Tuščiažodžiauti nesinori, lai tai daro kiti.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2011.03.21


Prisijunkite prie diskusijos