Kiekvieną kartą pasklidus žiniai apie Lietuvoje nužudytą žmogų, visuomenė krūpteli. Bejėgėmis aukomis, kurias aprauda ne tik artimiausieji, tampa ir kūdikiai, ir garbaus amžiaus senoliai, ir garsūs, ir niekam nežinomi.
Kraupios, dažnai absurdiškai atrodančios, ką tik įvykdyto nusikaltimo detalės tarsi rėžiasi į mūsų pasaulio suvokimą ir bent keletą dienų, savaičių eina iš lūpų į lūpas, kol jų vietą užima kitos. Kartais dar šiurpesnės ir dar absurdiškesnės.
Ir tik nedaugelis, nekalbant apie aukos artimuosius, su įvykdytu nusikaltimu „neišsiskiria“ tol, kol jį įvykdęs asmuo nesulaukia pelnyto atlygio. Vienas iš tokių žmonių yra prokuroras – organizuojantis, vadovaujantis ir kontroliuojantis ikiteisminį tyrimą.
Apie tai, koks yra šis darbas ir kaip dvasios pusiausvyrą išlaiko juodžiausius žmonių gyvenimo scenarijus narpliojantis prokuroras, Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vyriausiajai specialistei Gabrielei Gendvilaitei pasakoja Šiaulių apygardos prokuratūros 1-ojo Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė Jūratė Tamašauskienė.
G.G. Pastaruosius mėnesius netyla žiniasklaida, pranešdama apie vis baisesnį įvykį, susijusį su pasikėsinimu į žmogaus gyvybę ar net nužudymą. Ką apie tai sako Jūsų patirtis?
J.T. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad tokiais atvejais protą užtemdo alkoholis. Labai retai būna tiriami nužudymai, kurie būtų įvykę įtariamajam būnant blaiviam. Taip pat labai dažnai ne tik nusikaltėlis, bet ir auka, kiti konflikte dalyvavę asmenys, būna apsvaigę nuo alkoholio, ypač kai smurtinės mirtys įvyksta namų aplinkoje.
Jei žmonės yra blaivūs, tai net ir įvykus labai aštriam konfliktui, jie suvokia, kad yra tam tikros ribos, kurių peržengti nevalia, ir norom nenorom ieško būdų kažkaip kitaip išspręsti konfliktą, rasti tokį sprendimą, kuris bent iš dalies tenkintų abi puses. Pastebime, kad dažniausiai smurtinės mirtys įvyksta buitinėje aplinkoje ir didžioji dalis konflikto dalyvių būna apsvaigę nuo alkoholio.
G.G. Iš viešai pateikiamos mums informacijos susidaro įspūdis, kad tokių nusikaltimų vis daugėja ir kad jie lieka neišaiškinti, o kaltieji – nenubausti. Ar taip yra iš tiesų?
J.T. Geriausiai kalba skaičiai. Maždaug prieš dvidešimt metų Lietuvoje per metus buvo nužudoma beveik šeši šimtai žmonių, prieš dvejus – 176, pernai – 185. Turiu pastebėti, kad pernai Šiaulių apygardoje pradėjome 36 ikiteisminius tyrimus dėl nužudymų ir tai beveik dvigubai daugiau, nei prieš dvejus metus – tai neramina.
Tačiau didžioji dalis jų baigiami ir perduodami į teismą, vien iš 2015 metais pradėtų baigėme jau 18 tokių bylų. Šiaulių apskrityje gali būti ramu ir visą mėnesį, tačiau būna situacijų, kai staiga per savaitę padaromi keli nužudymai. Neretai tai vyksta švenčių metu. Mano vertinimu, dabar šie nusikaltimai išaiškinami tikrai ir greičiau, ir efektyviau. Anksčiau ar vėliau prieš teismą tenką atsakyti kiekvienam, kuris kaltinamas nužudymu. Ir tai nėra vienos kurios nors teisėsaugos grandies ar institucijos nuopelnas. Tai darnaus komandinio prokuroro ir tyrėjų darbo rezultatas.
Šiuo metu galiu pasidžiaugti ir tik padėkoti policijos tyrėjams, kurie tikrai yra labai aukštos kvalifikacijos, motyvuoti ir atsakingi. Visi nuolat mokomės ir dabar turime visai kitas galimybes nei anksčiau, įskaitant ir techniką bei kitas priemones. Sunku net palyginti ikiteisminį tyrimą prieš 20 metų ir dabar. Vien tai, ką sužinome, atlikdami DNR tyrimus, yra labai daug, o kur dar kitos mokslo teikiamos galimybės.
Bet, mano manymu, ikiteisminiame tyrime svarbiausias buvo ir liks žmogus. Viskas priklauso nuo to, kaip kriminalistas ar tyrėjas susitelks darbui. Taip, būna, kad kartais, atrodo, jog „neriesi iš kailio“, siekdamas surinkti duomenis ir juos tinkamai įvertinti, o vis tiek siekiamo rezultato kaip nėra taip nėra. Ir atvirkščiai – kartais esminiai dalykai ima ir išaiškėja tarsi savaime, netikėtai. Bet, mano manymu, tas „netikėtai“ iš esmės yra atkaklaus darbo „ieškok ir rasi“ rezultatas.
G.G. Ką jaučia prokuroras dirbdamas su tokiomis bylomis? Ar ilgainiui pamirštami matyti vaizdai, šiurpinančios įvykio detalės ir aplinkybės?
J.T. Kai bylos nagrinėjimas teisme pasibaigia, tikrai norisi pamiršti visą informaciją, susijusią su ja. Nesinori nieko atsiminti ir laikyti savyje. Tai būtų labai sunku, juk tiriant bylą sužinoma labai daug neigiamos informacijos. Todėl stengiuosi prisiminti tik tai, kas teigiama, emociškai gerus dalykus.
Įsimena tie atvejai, kai nukentėję po nuosprendžio paskelbimo prieina ir pasako ačiū. Juos įsimenu todėl, kad iš tikrųjų nukentėjusieji tuo metu išgyvena skausmą, būna susijaudinę. Iš atminties sunkiausia išstumti baigiamąsias kalbas teisme. Kai salėje sėdi artimo žmogaus netektį išgyvenę artimieji, jauti, kad salėje tvyro įtampa ir pasidaro emociškai sunku. Todėl labai svarbu yra tinkamai pasiruošti, atlikti namų darbus.
Jei tu gerai pasiruoši bylos nagrinėjimui, turėsi svarius argumentus, tai ir kalbą pasakyti bus lengviau. Ir vienas iš sunkesnių dalykų yra kalbėti apie siūlomą bausmę kaltinamajam. Kad ir kokią bausmę pasiūlysi, nukentėjusiems, artimiesiems, išgyvenantiems netektį, ji atrodo per maža.
G.G. Ar nenorėtumėte dirbti kitoje srityje, pavyzdžiui, išaiškinant ekonominius nusikaltimus ar korupcijos atvejus?
J.T. Nėra didelės reikšmės, kokios nusikaltimus tirti. Vienus tyrimus lengviau organizuoti, kitus – sudėtingiau. Man asmeniškai, nieko nėra svarbiau ir reikšmingiau už žmogaus gyvybę, todėl jaučiu didelę atsakomybę ir pareigą, kad būtų atskleisti visi įvykdomi nužudymai.
G.G. Kiek metų jau dirbate prokurorės darbą? Kodėl pasirinkote šią sritį?
J.T. Esu baigusi lietuvių kalbos ir literatūros studijas, kažkada dirbau teismo posėdžių sekretore Šiaulių miesto apylinkės teisme. Dirbant sekretore visada geriausią įspūdį palikdavo prokurorai. Įsidėmėdavau jų kalbas palaikant valstybinį kaltinimą, jie išsiskirdavo gyvybingumu, kūrybiškumu, įtaigumu. Bendraujant su jais ir sulaukiau pasiūlymo ateiti dirbti į prokuratūrą.
Pradėjau studijuoti teisę ir dirbti prokuratūroje. Šį sausį jau suėjo lygiai 20 metų, kaip dirbu šį darbą. Su nužudymo bylomis pradėjau dirbti dar karjeros pradžioje dirbdama stažuotoja, kada prokurorai budėdavo ir patys vykdavo į įvykio vietą, ten fiksuodavo duomenis apie padarytą nusikaltimą. Vėliau beveik 5 metus tyriau kitokius nusikaltimus, susijusius su seksualine nepilnamečių prievarta, dar tiek pat metų – ekonominius – finansinius, bet prieš keletą vėl grįžau tirti nužudymų.
G.G. Esate moteris, žmona, dviejų vaikų mama. Ar grįžus namo pavyksta „uždaryti duris“ – pamiršti darbų rūpesčius?
J.T. Durų neuždarau, nes mėgstu viską kontroliuoti (šypsosi). Todėl jei reikia, tyrėjas gali skambinti ir per pietų pertrauką ir vakare ar net savaitgalį. Turiu žinoti, kokia situacija, jei pradėtas ikiteisminis tyrimas ar norima atlikti tam tikrus veiksmus byloje. Tad pilnai atsipalaiduoti negaliu. 
O dėmesį nuo darbo dažniausiai nukreipia vaikai. Jie visada paskutinę minutę prieš einant miegoti staiga prisimena, kad rytoj į mokyklą reikia nusinešti kokį nors rankdarbį ar pan. Paprastai tokiu metu jau nerasi dirbančios parduotuvės, tad darbo tenka imtis mamai. Savo malonumui su dukra mėgstame dalyvauti visokiuose edukaciniuose užsiėmimuose, lankome kūrybines dirbtuves. Tokios veiklos ir atpalaiduoja, nukreipia dėmesį. Be abejo, smagu kuo daugiau laiko skirti vaikams.
G.G. Prokuratūros kolektyve esate žinoma ir kaip pagrindinė kelionių organizatorė. Kaip atsitiko, kad kiekvienais metais mūsų darbuotojus išsivežate vis į naują šalį?
J.T. Tarp kolegų buvo pasiūlyta mintis, o aš išgirdusi ją panorau padėti. Esu aplankiusi nemažai šalių, todėl organizuoti keliones man yra vienas malonumas. Smagu matyti džiugių kolegų veidus, kurie patenkinti ne tik darbu kolektyve, bet ir kartą per metus kartu praleidžiama kelione. Esame aplankę Italiją ir Izraelį, o šiais metais suplanavę vykti į Portugaliją.
G.G. Ką labiausiai norėtumėte palinkėti žmonėms šventų Velykų išvakarėse?
Noriu palinkėti šilumos ir darnos namuose, gerų idėjų ir sklandaus jų įgyvendinimo.
G.G. Ačiū už pokalbį.
Nuotraukose: prokurorė Jūratė Tamašauskienė.
Informacijos šaltinis – www.prokuraturos.lt
2016.03.26; 08:13
