Iš tiesų – laikas ne eilinis. Lietuva dar niekada nebuvo tokiame dvigubame-trigubame pavojuje, kaip dabar. Valstybingumo pagrindas kaip ir pakirstas. Aiškus to įrodymas – Konstitucinio Teismo elgesys, kai piliečiams praktiškai atimama teisė į jų valios išreiškimą referendumais, nors tai prieštarauja pagrindiniam Lietuvos įstatymui – pačiai Konstitucijai.
Su Konstitucija nebesiskaitoma, ja manipuliuojama pagal Seimo valdančiosios daugumos užmačias. Ankstesnės valdžios nesusitupėjusių biurokratų pasirašyta stojimo į Europos Sąjungą sutartis šiandiena žeidžia didelės Lietuvos piliečių dalies tautinį orumą, sukelia rūpestį, ar netapsime nuskurdinti kampininkai savo žemėje.
Didinama, kaitinama, tiesiog modeliuojama situacija „rusai puola“ tampa politinių spekuliacijų pagrindu. Tai nuolatos vyksta per žiniasklaidą bei kitas masines komunikacijos priemones, ir įtariu, jog tokia politika vykdoma sąmoningai. Nesakau, kad nėra agresijos galimybės, tačiau plėtojama viena baimė „rusai puola“, visai neatsižvelgiant į galimybes tą atremti ar išvengti, rodo, jog tai gali būti dūmų uždanga, kurioje pasislėpus galima lengvai nemačiomis „prakišti“ dar kokią nors politinę ar ekonominę aferą.
Tokia afera gali būti Lietuvos ir Lenkijos santykių plėtotė, sumanyta pačioje Nepriklausomybės pradžioje, kada, kaip teko skaityti spaudoje, paaiškėjo M. Burokevičiaus ir Lenkijos Prezidento p. Kvasnievskio kontaktai su užuomina į derybas dėl galimos Vilniaus krašto autonomijos.
Sumaištis, kilusi dėl politikų netalentingai sumanytų lietuvių abėcėlės pokyčių motyvuojama net ir taip: juk Prezidentė pati pasakė, kad Rusijos agresijos atveju mums su lenkais tektų pirmos linijos.
Spekuliacija gudri ir apima jau du aspektus – padėti Putinui suskaldyti Lietuvą, vėl ilgiems amžiams sukiršinant ją su kaimyne Lenkija, ir kirsti per Prezidentės reitingus, įveliant ją į šį skandalą. Nes ruporai, nuolatos pilantys iš piršto išlaužtą informaciją, jau veikia ne vieni metai.
Tačiau tikrieji dabartinės agresyvios Rusijos politikos vasalai išryškėja kasdien vis labiau. Štai Rusijos televizija rodo žinomos žurnalistės R. Janutienės negatyvią ir neetišką laidą apie Prezidentę, kaip D. Grybauskaitės „kompromatą“. Kyla klausimas – kas gi dirba Rusijai šiuo atveju? Dalia Grybauskaitė ar Janutienė su visu TV kanalu, užsakiusiu šias laidas? O Z. Vaišvilos atsibodusios konferencijos, nuolatos ieškančios, kaip įrodyti D. Grybauskaitės „raudonumą“? Suprantama, šiandien D. Grybauskaitė labai neparanki Rusijai, kadangi savo pastangomis ir tarptautiniu autoritetu sukėlė NATO gynybinį kordoną.
Keisti dalykai tuose informaciniuose karuose… Yra pagrindo manyti, kad Penktosios kolonos, kuri Lietuvoje ryškėja jau ne šiandien, žygis į Lietuvą prasidėjo drauge su Nepriklausomybės paskelbimu. Šio proceso apogėjus buvo praėjusieji Seimo rinkimai ir po jų sudaryta valdančioji dauguma.
Tačiau kiek „priešų“ Lietuvoje berastų atkaklieji persirengusieji „pėdsekiai“, didžiausias priešas vis tiek lieka rinkėjai, kurie balsavo už dešimtį litų. Kas bebūtų dabar – kalti tie patys, kurie stūgauja, kokia prasta nūnai Lietuvos valdžia. Valdžia iš tiesų prasta, bet nereikia stūgauti, o susikaupti artimiausiai ateičiai. Mulkių klaida – balsuoti už menką pinigėlį, parduodant garbę – gali reikšti ir parduotą kalbą bei tėvynę, ir tegul ši klaida niekada nebūna pakartota.
Kaip begerbčiau socialdemokratą p. Balčytį kaip asmenį ir jo profesinius įgūdžius, vis tiek matau, kad jis savo korektiška persona pridengia tikrąją Penktosios kolonos ašį. Ši taip lengvai, paprastai, taip tyliai, taip neblogai atradus pasiteisinimą prieš tautą dėl to, kad „dabar reikalingas Lietuvos ir Lenkijos solidarumas, nes rusai puola“, savo sumanyta akcija su mūsų abėcėle atskleidžia tikruosius socdemų uždavinius. Sakau – uždavinius, nes ta akcija akivaizdžiausia šios partijos politikos iliustracija.
Kad partija nuosekliai laikosi savo politinės strategijos – akivaizdu. Manau, kad ji turi ir neviešinamą strategijos dalį. Manau, kad partijos ir jos išugdytų užsienio reikalų ministrų požiūriai sutampa visais klausimais. Tad ar kyla neaiškumas – kodėl per jau minėtą ES URM pasitarimą Atėnuose Lietuva nepritarė Lenkijos, Estijos ir Rumunijos iniciatyvai priimti bendrą nutarimą dėl sankcijų Rusijai sugriežtinimo?
Kodėl, vis tik? Gal todėl, kaip jau minėjau, kad tuo bus kenkiama dabartinei Rusijos politikai, kurią aiškiai išreiškė Žirinovskis, pasiūlydamas pasidalyti Lenkijai Ukrainą ir Lietuvą. O atidavimas mūsų abėcėlės, neva kaip draugystės įrodymas Lenkijai, galimai „pirmų linijų“ partnerei, jei „Rusija puls“, vėl gi – tik širma, apdumianti tautos akis, nes šis žingsnis būtų kaip tik pagrindinė pagalba Putino politikai. Nes, jei tai pavyktų padaryti, tokiu pat greituoju „šacher-maker“ būdu būtų priimtas ir Tautinių mažumų įstatymas, kurio projektą teko skaityti ir apie tai net rašiau… Ten, berods, tvyrojo ir idėja visą dokumentaciją valstybine kalba tvarkyti lenkiškai. Bet juk šiuose rajonuose gyvena ir lietuviai, kurių daugelis jau dabar nebegali leisti vaikų į lietuviškas mokyklas, kur uždarinėjami lietuviški vaikų lopšeliai-darželiai.
Po paskutinių Seimo „pasitvarkymų“ dalis mokyklų, kur dėstoma valstybine kalba, bus paverstos dvikalbėmis mokyklomis. Ar tai nereiškia atviro lietuvių nutautinimo proceso, kuris jau smarkiai įsibėgėjęs? Viskas veda į teritorijos autonomizavimą, o tokia sritis, iš Rusijos importavus referendumų madą, kaip buvo Kryme, visiškai nesunkiai gali referendumą pakartoti ir paprašyti kaimynės Lenkijos, kad šį kraštą priimtų savo globon.
Tai palaipsnė perspektyva. Jokios agresijos. Jokio grubumo. Tik pradėkime nuo abėcėlės ir – paraleliai tuo pačiu metu – nuo referendumo dėl 100 tūkstančių balsų. Keista, kad nesugalvota – dėl šimto balsų. Sustotų Seimo autonomiją paskelbę seimūnai į eilutę ir išreikštų tautos valią…
Progos naikinti Lietuvą sugalvojamos įvairiausios. Na, balandžio 20 d. sueina dvidešimt metų, kai Lietuva su Lenkija 1994 metais („valdė“ A. M. Brazauskas, UR ministras buvo P. Gylys) pasirašė bendradarbiavimo sutartį (kaip seniai jau tai prasidėjo…). Dvidešimt metų jubiliejus šiandieniniams socdemams pasirodė tinkamas pretekstas paspartinti veiksmą. Ponas Kirkilas ta proga tikriausiai neblogai jaustųsi, nuskridęs pas kaimynus su abėcėle ant lėkštutės.
Šiandien daug kas priklauso nuo politinės valios ir nuo to, kiek politikai atsimena priesaiką – saugoti Lietuvos žemių vientisumą. Sutartyje nėra saugiklio mūsų kalbos ir kultūros išsaugojimui. Politikai elgiasi kaip banda, kurią gano sumanūs dabartinės daugumos piemenys. Šią diversiją aktyviausiai buldozeriu stumia visi socdemai. Kalbos komisija akivaizdžiai prispausta, nes ji gi priklausoma nuo politikų. Po Seimo statuto pakeitimo ji pateko į padėtį, kai, nepritarus ataskaitai, galima siūlyti atleisti vadovą. Ar yra vadovas Lietuvoje, kuris už postą ir atlyginimą neparduotų Lietuvos, jos kalbos, kultūros?
Šiai daugumai valdant, politizuotos visos įstaigos, kurių darbe gali dalyvauti Seimas. Drąsiai galima sakyti, kad Lietuvoje de facto veikia svetimos valstybės politikos adeptai ir Lietuva vedama tiesiai į teritorinį susiskaldymą, kuris turėtų sukelti pamišėlišką Kremliaus juoką iš visų mūsų išsivadavimo pastangų.
Ir visa tai, brangieji, jūsų rinkiminio balsavimo dėka. Ir visa tai akivaizdžiai praradusios tapatybę arba brangiai nupirktos mūsų žiniasklaidos bei televizijos dėka. Iš ten sklinda keisčiausi ir idiotiškiausi kurstymai, provokatoriški bandymai bei interpretacijos, kurie akimirksniu perkeliami į tautą ir net į visuomeninių judėjimų politiką. Tai masinės sąmonės valdymo mechanizmai.
Protestuojant prieš akciją su abėcėle, nereikėtų sakyti – „tomaševskininkai“… Čia dirba abi pusės. V. Tomaševskis akivaizdžiai demonstruoja savo politiką, jis dirba Lenkijai, su kuria jį jungia tautybė, kalba ir t. t. Jis gal vienintelis neapsimeta. Todėl su Lenkų rinkimų akcija galima kalbėtis atvirai – jų tikslai aiškūs. Bet… O ar nedirba Rusijai, praradusiai teisę į Pabaltijį? LRA prisideda prie informacinio karo veiksmų, kuriuos aktyviai vykdo Lenkija prieš mūsų šalį, – turiu galvoje ir nedviprasmiškus p. Sikorskio pasisakymus, kurių mažą dalį jau esu citavusi – ir, nors yra Lietuvos valstybės piliečiai, jie aktyviai orientuoja lenkiškai kalbančius Lietuvos žmones tapatintis su Lenkijos valstybe. Tą rodo jų šventiniai šūkiai ir atvirai nešamos lenkiškos vėliavos.
O kaip elgiasi visi likusieji Seimo „netomaševskininkai“, kurie bendru partijų susitarimu pasižadėjo vieningai balsuoti už šiuos mūsų rašybos, pagrindinio kalbos dėmens, pokyčius? Jie daro viską (ir 20 metų tą darė), kad lietuviai nebetapatintų savęs su Lietuva. Bet kokie, kad ir Vakarų vertybinio šiukšlyno, blizgučiai ar akivaizdžios deformacijos buvo iškeliami aukščiau už viską, kas savita, kas – mūsų.
Kas jie tokie, kurių pritarimu užslėptai šliaužia net prigimtinių dalykų naikinimas ar niveliacija, įsileidžiamas žmogaus prigimties individualumo žalojimas? Ką svarbaus jiems gali reikšti kalba, kai nieko nereiškia bręstanti gyvybė ar gimstant atsinešta lytis. Lenkai kartais žymiai geresni politikai, jie demonstruoja aukštą moralę ir drąsą, kovodami už savo siekį parlamento tribūnoje, ir tuo akivaizdžiai nušluosto nosį lietuvių socdemų moteriškėms, kurios ateinančią gyvybę – globalų visatos reiškinį – sutapatina su apgamu ant savo kūno ir teigia, kad gali su tuo daryti, ką nori.
Visuotiniu mastu išugdyta savinieka ir savinaika, mūsų tyčiojimasis iš mūsų pačių pasiekė zenitą. Tradicija kaip stabilumo garantas daužoma į šipulius, nors būtent ji atspindi ir saugo svarbiausius baltiškosios savimonės dėmenis. Kas tie barbarai mūsų nūdienoje? Garbingi vyrai su mantijomis parceliuoja Pagrindinį Lietuvos Įstatymą, tuo parceliuodami ir savo profesinę garbę ir žmogišką savigarbą. Seimo užgaida gali paveikti bet kokią valdžią – net Konstitucinį Teismą, – taip viskas surišta, jau nekalbant, kad Valstybės saugumo departamentas vykdo atvirą valstybės saugumo naikinimo politiką. Ar čia ne vieningas globalus, nuosekliai vykdomas priešiškos mums valstybės slaptųjų tarnybų strateginis planas susigrąžinti prarastą TSRS teritorijos dalį, žaidžiant mūsų jausmais, aistromis ir buvusia priklausomybe slaptųjų agentų luomui?
Mūsų priešams, o jų tikrai yra, tai lengva padaryti ir nereikia jokių raketų – jų įvaizdis išliks švarus. Juk viskas taip sustrateguota, pradedant ekonomikos sunaikinimu, imituojant jos reformą, kad viskas padaroma neva „savų“ rankomis. Bet gal tų „savų“ yra lygiai tiek, kiek išvežta iš Lietuvos KGB talkininkų bylų?
Analizuojant įvairioms valstybės gyvenimo sritims, o ypač privačiam verslui ir švietimui priimtus kenksmingus įstatymus, aktus ar potvarkius, matoma nuosekli griovimo sistema, kurią palaiko vis tos pačios partijų viršūnėse esančios grupės. Pagal Rinkimų įstatymą kelios, keliolika ar keliasdešimt pavardžių išliko ir išliks amžinai sąrašų viršūnėse, tuo užtikrindamos jų savininkams ir vietą valdžios viršūnėse.
Sekant sveiko proto logika ir stebint, kaip sistemingai naikinama viskas nuo ūkio iki kultūros, o dabar jau – ir iki kalbos, būtų išmintinga pažiūrėti ir atrinkti vis tas pačias pavardes, kurios valdžioje sukasi nuo pat pirmųjų rinkimų. Esu linkusi manyti, kad tai ir gali būti Penktosios kolonos ašis. Tai liečia visas be išimties partijas, išskyrus asmenis, kurių balsavimai neturi destruktyvios reikšmės. Ir, žinoma, prie to reikia pridėti dar kažkiek, kurie iškrenta, tačiau amžinai užima strateginius valdžios postus. Tos pavardės niekada nebeturi būti išrinktos.
Mūsų valstybė – visų savo institucijų našlaitė. Ji neturi nieko, kas ją gintų. Drąsiai teigiu, kad ši Prezidentė, visą kadenciją dirbusi valstybinių institucijų sabotažo sąlygomis, sugebėjo beveik stebuklo būdu pakelti pasitikėjimą Lietuva pasaulio akyse, esant jai tokiai apleistai, sutryptai, paniekintai ir apvogtai. Manau, kad puolimas prieš šią Prezidentę yra ir Lietuvos naikinimo tąsa.
Norint išbristi iš liūno, į kurį mus, tikinčius laisve ir nesuprantančius grėsmių išradingumo, įvilko dvidešimt su viršum metų nepriklausomybės sabotažo, reikia priimti kardinalius sprendimus. Pirmiausiai reikia atvirai pripažinti, kad visus tuos metus Lietuvą valdė neišprusę, žemo mentaliteto, savanaudžiai, godūs ir Lietuvai neištikimi, net priešiškai nusiteikę žmonės. Ir tai buvo visose kadencijose, išskiriant gal keliolika pavardžių. Visose kadencijose buvo spekuliuojama tautinėmis vertybėmis, Lietuvos gerove, priimami populistiniai sprendimai, priimtiniausi masėms, kurias jie patys puikiai valdo.
Tą patį darė tiek konservatoriai, tiek priešingi jiems. Tarp konservatorių skelbiamų doktrinų ir jų veiksmų – neperžengiama bedugnė. Abu priešingi partiniai sparnai konkuravo ir kovojo tarpusavyje, „po stalu“ susitardami dėl svarbiausių dalykų, kurie neša milžinišką naudą. Nė vienas jų nedirbo valstybei, o savo elektorato energiją nukreipdavo tik kovai su partiniu „priešu“.
Niekingi žmogeliai! Jie sukiršino tautą, suskaldė jos vienybę savo aptakiomis, muiluotomis, nieko nereiškiančiomis frazėmis bei įvardijimais. Kiek dorų žmonių jie atgrasė nuo politikos. Dalis tautos buvo priversta išvykti ieškotis pragyvenimo svetimuose kraštuose. Buvo užčiaupti mokslo ir meno korifėjai. Išugdėme dabartinius karjeristus be ideologijos, prisišliejančius bet kur tik dėl posto. Netekome darbingų, iniciatyvių žmonių. Dalis tapo amoralūs savo kultūros atžvilgiu.
Dalis, kuriems nebuvo įskiepyta tautinė savigarba ir sustiprėjusi tautinė savimonė, su malonumu priėmė sovietinę „mums broliai – visos tautos“ ideologiją, ir šiandiena nesistebėkime, kad sumankurtėjo mūsų vaikai. Sovietinė, su religijos skelbiamomis vertybėmis bei su tautinėmis kultūromis kovojanti ideologija skiriasi nuo dabartinės, sklindančios iš Vakarų, siekiančios suniveliuoti ne tik tautybes, bet ir lytis, tačiau taip pat yra pažeidžianti mūsų pasaulėjautą, savimonę, per amžius susiklosčiusią gyvenimo būdo sanklodą.
Ir mūsų dabartiniai jaunieji inteligentai su malonumu perėmė tai, ko nespėjo išmokti realios istorijos pamokose, nes buvo dar negimę arba per maži. Visus tuos metus politiniai diversantai nepaprastai aktyviai veikė švietimą ir buvo padaryta beveik viskas, kad jaunimas apie dvasines vertybes, kaip žmogaus esybės bei kultūros svarbiausią komponentą, nesužinotų nieko. Taigi dabar reikia pradėti nedelsiant, tučtuojau nuo savęs kūrimo iš naujo.
Pagarbiai – rašytoja, Kovo 11-osios Akto signatarė Vidmantė Jasukaitytė.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Informacijos šaltinis: http://www.vidmantejasukaitytė.wordpress.com.
2014.05.08; 06:59
