Nors valdė daugybę miesų ir rezidencijų, Dubingius Radvilos pasirinko kaip savo laidojimo panteoną. 2004-2007 m. bendromis antropologų, istorikų, menotyrininkų ir archeologų pastangomis identifikuoti 8 Radvilų giminės atstovų palaikai:
Mikalojaus Radvilos Juodojo ir jo žmonos Elzbietos Šidloveckos-Radvilienės; Mikalojaus Radvilos Rudojo, jo vyresniojo sūnaus Mikalojaus Radvilos bei jo žmonos Elenos Hlebovičiūtės; Rudojo jaunesniojo sūnaus Kristupo Perkūno pirmosios žmonos Onos Sobkuvnos ir jų mažamečio sūnaus Mikalojaus Radvilos bei Perkūno sūnaus Jonušo Radvilos.
Dubingių piliavietė. Istoriniai atradimai
Dubingių piliavietė labai reikšminga Lietuvos istorijoje, ji – ne tik viena svarbiausių kovos su kryžiuočiais taškų, bet ir glaudžiai susijusi su faktiniais LDK valdovais – Radvilomis, yra šios garbingos giminės laidojimo vieta.
Dubingių klestėjimą galima sieti su XVII a. pirmąja puse, kai piliavietėje buvo mūrijama daug statinių, įrengtas Radvilų panteonas. Po XVII a. vidurio karų prasidėjo Dubingių nuosmukis, o XVII – XIX a. visi piliavietėje buvę statiniai sunyko.
Nuo 2003 m. piliavietėje vykdomi archeologiniai tyrinėjimai. Ištirta buvusi bažnyčia, rastos ir atidengtos Radvilų rūmų liekanos, tačiau svarbiausias atradimas – 2004 m. aptikti garbingos ir ypač Lietuvos istorijai nusipelniusios Radvilų giminės palaikai.
Kunigaikščių Radvilų giminė
Tai viena įtakingiausių šeimų Lietuvos istorijoje. Radvilos neabejotinai veikė politinę ir kultūrinę valstybės raidą. Pusbroliai Mikalojus Radvila Juodasis ir Mikalojus Radvila Rudasis užėmė aukščiausius LDK postus, buvo Lietuvos kancleriai, etmonai, Vilniaus vaivados, Ponų tarybų vadovai, gavo Šventosios Romos imperijos kunigaikščių titulus, XVI a. viduryje buvo faktiniai LDK valdovai. Jų ir jų vaikų kartos yra žymiausios ir galingiausios visos lietuvių kilmės Radvilų giminės istorijoje. Rudojo sesuo ir Juodojo pusseserė Barbora tapo net Lietuvos didžiąja kunigaikštiene bei Lenkijos karaliene, o vienas Juodojo sūnų Jurgis – pirmuoju Lietuvos kardinolu, buvo kandidatu į Romos popiežius.
Nė viena didikų giminė nei Lietuvoje, nei Lenkijoje nėra davusi valstybei tiek žymių ir garsių valstybininkų – ministrų, senatorių, karvedžių ir kitų aukštų valstybės pareigūnų. Radvilos turėjo išskirtinę privilegiją saugoti Lietuvos valstybės archyvą.
Kunigaikščių Radvilų giminė visada kovojo už Lietuvos valstybingumo išsaugojimą ir stiprinimą, siekė neutralizuoti Lenkijos siekius sudaryti glaudesnę uniją ar net įjungti LDK į Lenkijos Karalystės sudėtį. Aktyviai dalyvavo rengiant visus Lietuvos Statutus, garantavusius Lietuvos valstybės suverenitetą, prieštaravo Liublino unijos sudarymui. Lietuvos valstybingumui stiprinti planavo panaudoti net konfesinius santykius, paversdami Lietuvą Kalvino tikėjimą išpažįstančia valstybe ir tuo atsispirdami katalikiškosios Lenkijos, liuteroniškosios Prūsijos ir stačiatikiškosios Maskvos pretenzijoms. Prireikus ir kardu gynė Lietuvos valstybės interesus karo laukuose.
Kunigaikščiai Radvilos pasižymėjo kaip aktyvūs kultūros ir meno rėmėjai, mokslo mecenatai, bažnyčių ir vienuolynų fundatoriai, inicijavo Biblijos vertimą ir paskelbė lenkų kalba, prisidėjo prie seniausio Lietuvos žemėlapio parengimo, jėzuitų kolegijos pavertimo Vilniaus universitetu, diacezinės kunigų seminarijos ir Popiežiškosios seminarijos Vilniuje steigimo, visos švietimo sistemos formavimo.
Pagerbiami Radvilų giminės atstovai
Nors valdė daugybę miesų ir rezidencijų, Dubingius Radvilos pasirinko kaip savo laidojimo panteoną. 2004 – 2007 m. bendromis antropologų, istorikų, menotyrininkų ir archeologų pastangomis identifikuoti 8 Radvilų giminės atstovų palaikai:
Mikalojaus Radvilos Juodojo ir jo žmonos Elzbietos Šidloveckos-Radvilienės; Mikalojaus Radvilos Rudojo, jo vyresniojo sūnaus Mikalojaus Radvilos bei jo žmonos Elenos Hlebovičiūtės; Rudojo jaunesniojo sūnaus Kristupo Perkūno pirmosios žmonos Onos Sobkuvnos ir jų mažamečio sūnaus Mikalojaus Radvilos bei Perkūno sūnaus Jonušo Radvilos.
Šis vienas didžiausių pastarųjų dešimtmečių Lietuvos archeologinių ir istorinių atradimų yra svarbus ne tik Lietuvai, bet ir kitoms buvusioms LDK valstybėms, kuriose išlikęs šios giminės kultūrinis palikimas ir tebegyvena Radvilų palikuonys.
(Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmų tekstas)
Tai unikalus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės maršalkos Mikalojaus Kristupo Radvilos (Našlaitėlio) 1582-1584 m. kelionės po Palestiną, Siriją, Egiptą, Kiprą, Kretą, Apeninų pusiasalį dienoraštis. Jame aprašoma Artimųjų Rytų tautų praeitis, papročiai, tikinčiųjų santykiai, architektūra, kūryba, prekyba, klimatas, diplomatinės tarnybos ir daugybė kitų to meto kasdienybės realijų.
M. K. Radvila gerai orientavosi tų tautų politiniame gyvenime, skyrė įvairias tautines grupes, žiūrėjo į jas ne išdidaus europiečio, bet protingo, objektyviai vertinančio žmogaus akimis.
M. K. Radvila (Našlaitėlis) į Nesvyžių kvietėsi, globojo ir rėmė materialiai kultūros darbuotojus. Nesvyžius garsėjo savo biblioteka. Reikšmingiausias šios veiklos rezultatas – organizuoti LDK lauko kartografavimo darbai, kurių pagrindu buvo sudarytas ir 1613 m. Amsterdame išleistas LDK žemėlapis.
Vytauto VISOCKO nuotr.
