2011 m. buvo paskelbti Lietuvos laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių metais. Viena didžiausių netekčių – Rainiuose 1941 m. birželio 24-25 d. naktį žiauriai nužudyti 76 politiniai kaliniai – žemaičiai inteligentai, ūkininkai, moksleiviai. Taip įvardijami šie vyrai, bet tai tik dalis tiesos apie juos.
Iki šiol niekas nesidomėjo, kodėl sovietai buvo su jais tokie žiaurūs, kodėl šiai psichopatiškai egzekucijai buvo atrinkti būtent šie vyrai iš apytikriai pusantro šimto tuo metu Telšių kalėjime buvusių suimtųjų. Tragedijos 70-mečio minėjimai paskatino šių eilučių autorę giliau pasidomėti šiais žmonėmis.
Autorė, remdamasi vieno – Luokės – valsčiaus, priklausiusio Telšių apskričiai, pavyzdžiu norėtų pabandyti įrodyti, kad Rainių kankiniai buvo 1941 m. sukilimo rengėjai, tik jo nesulaukę, nes buvo išduoti iki lemtingų įvykių likus 1-2 mėnesiams. Panašiai mąstė ir po karo sovietiniam NKVD liudijusi Musia Blecherienė: „Baltieji partizanai buvo visi Luokės valsčiaus gyventojai“. Tik šie žodžiai liudytojos lūpose reiškė pasmerkimą. Mums tai turėtų skambėti kaip aukštas įvertinimas, nes tai reiškė nesusitaikymą su okupacija ir savęs aukojimą.
Ir tuo galima įsitikinti sklaidant NKVD pavadintos „Vlado Opulskio ir Adolfo Grušo bei dar 27-nių“ bylos P-18523 Ypatingajame archyve medžiagą, kuria naudojosi šio straipsnio autorė, ir keleto kankinių palikuonių prisiminimais.
Luokė 1941-aisiais buvo tik dalis Žemaitijos karo lauko
Išeivijon pasitraukęs buvęs prieškario Lietuvos žurnalistas Albinas Gražiūnas knygoje „Dviejų okupacijų replėse“ (Vilnius, 1996) kalba apie 1941 m. sukilimo dalyvius Žemaitijoje, kurių nemažai nužudyta Rainiuose. Štai autorius rašo: „Ypač daug už pogrindinės spaudos platinimą buvo suimtų Žemaičių krašte. Tauragėje suimti gimnazijos moksleiviai A. Juozapaitis, P. Kinderis ir A. Brunevičius, o netolimoje Šilalėje – septyni gimnazijos moksleiviai, iš kurių žinomos Tallat-Kelpšos, V. Raudžiaus ir P. Dargio pavardės.
Telšiuose ir Telšių apskrityje už tai areštuota dešimt asmenų: Telšių pradžios mokyklos mokytojas A. Čiurinskas, tarnautojai H. Glazauskas, V. Lileikis ir P. Gužauskas, šoferis L. Malakauskas ir moksleiviai A. Čiužas, K. Puškorius, H. Žvirzdynas, A. Rakas ir Z. Tarvainis. Plungės gimnazijos moksleivis K. Sudargas buvo gaudomas. Turėjo slapstytis ir Ž. Kalvarijos pieninės tarnautojas V. Pabarčius. Visi suimtieji buvo kalinami Telšių kalėjime ir rusų-vokiečių karo pradžioje nukankinti Rainių miškelyje. Raseinių apskrityje enkavėdistai susekė tris pogrindinės spaudos platintojų grupes ir suėmė šešiolika asmenų. Jurbarke buvo suimti…“ (25 psl.) ir t.t.
„Telšių apskrityje pasižymėjo Telšių, Alsėdžių, Ž. Kalvarijos, Luokės (pajuodinta autorės) ir kt. sukilėliai (25 psl.).
„Žemaičių krašte žinomos šios lietuvių pogrindžio organizacijos: Geležinis vilkas ir Lietuvos apsaugos gvardija Tauragės mieste ir apskrity, Šilalės gimnazijos moksleivių sambūris, veikęs apskrityje ir vadinęsis Lietuvos fašistų baudžiamuoju būriu, turbūt norint priešui sukelti daugiau rūpesčio. Raseinių apskrityje veikė Lietuvai išlaisvinti sąjunga, Kelmės – Lietuvos išlaisvinimo vanagai, Telšių – Laisvės žvalgai, Džiugas, Telšių ir Luokės – Saigūnas, o toje pačioje apskrityje, Žarėnuose ir Luokėje – Lietuvos patriotai“ (17 psl.; pajuodinta autorės).
Mus domina pasiruošimas 1941 m. sukilimui Luokėje ir apylinkėse, iš kur į Rainius buvo išvežti ir nužudyti 9 politiniai kaliniai: Adolfas Butkevičius, Stasys Jocys, Petras Maskolenka, Andrius Rudokas, Jonas Rudokas, Zigmas Parafionavičius, Juozas Truška, Adomas Simutis, Česlovas Šalkauskas.
Tai, kad šie vyrai buvo 1941 m. sukilėliai, neabejoja buvęs partizanas ir politinis kalinys, 22-ejus metus kentėjęs sovietiniuose kalėjimuose, nepriklausomos Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo narys Liudvikas Simutis. Jo tėvas Adomas buvo nužudytas Rainiuose. Jis siūlė, kad LGGRTC pripažintų Kario-savanorio (sukilėlio) statusą visiems Rainių kankiniams. „Direktorė Dalia Kuodytė iš pradžių tam lyg ir pritarė, bet vėliau nuomonę pakeitė.
Tada kai kurių kankinių artimieji į LGGRTC kreipėsi su atskirais prašymais suteikti kario-savanorio statusą nukankintiems jų artimiesiems. Bet Komisija pripažino tik žemesnį – Laisvės kovų dalyvio statusą. O tie kankiniai, kurių artimųjų nebėra gyvųjų tarpe, lieka iš Lietuvos kovų istorijos išbraukti, nors niekas neabejoja, kad Jie kovojo iki mirties ir dar galingiau kovojo jau gulėdami Broliškame kape Telšių kapinėse“, – sako Liudvikas Simutis.
Rainių kankinių bylas egzekutoriai išsivežė į Rusiją 1941 m., prasidėjus karo veiksmams Lietuvos teritorijoje ir vokiečių armijai artinantis prie Telšių. Iki šiol valstybė bylų negali atgauti. Matyt, būtent tuo, kad trūksta medžiagos, buvo remtasi priimant sprendimą.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad prieš daugiau kaip dvidešimt metų, dar iki Kovo 11-osios, tuometinio vyriausiojo prokuroro, dabar Seimo nario Liudviko Sabučio iniciatyva buvo sudaryta speciali komisija Rainių tragedijai tirti, kuriai vadovavo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas Juozas Šėrys. Rainių medžiaga buvo tiriama 10 metų ir galų gale nunyko. Kodėl? Gal ateityje kas nors ir atsakys, bet laikas nelaukia: Rainių kankinių vaikai, anomis dienomis buvę mažamečiai, o dabar jau ir patys artėjantys prie saulėlydžio (kai kurių jau ir nebėra), laukia atsakymo.
Tik niekas valstybėje iki šiol tos atsakomybės nesiėmė. Kartais net istorikai Rainių aukas pavadina tiesiog gerais žmonėmis, kas žeidžia, pvz., Stasio Jocio dukrą Birutę Jocytę Garškienę, nes ji įsitikinusi, kad jos tėvas buvo kovotojas už nepriklausomą Lietuvą. Šių eilučių autorė taip pat yra įsitikinusi, kad Telšiuose 76 politiniai kaliniai buvo išskirti iš kitų tarpo dėl to, kad išdrįso kurti pasipriešinimo organizaciją, kaupė ginklus, spausdino ir platino lapelius ir laukė patogaus momento – bręstančio Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karo. Ir tuo ypač suerzino okupantą bei jo pakalikus.
Luokės valsčiuje sukilėliai buvo suimti du kartus
Luokės-Kaunatavos apylinkėse buvo suimtos dvi grupės sukilėlių, taip ir įvardintų – kontrrevoliucinės pogrindžio sukilėlių organizacijos nariai – balandžio 26-30 d. (27 žmonės; kai kuriose pažymose rašoma 22) ir birželio 8 d. (8 žmonės). Rainiuose žuvo būtent antroji suimtųjų grupė ir gegužės 9-ąją suimtas ūkininkas Česlovas Šalkauskas iš Naujikų kaimo. Norėdama rasti kokių nors žinių apie žuvusiuosius Rainiuose, autorė nutarė ieškoti medžiagos anksčiau tame valsčiuje suimtųjų medžiagoje.
Pirmiausia susisiekiau su trijų nužudytųjų – Česlovo Šalkausko, Stasio Jocio ir Adomo Simučio vaikais – Ona Šalkauskaite Bagušiene, Marija Šalkauskaite, Birute Jocyte Garškiene ir Liudviku Simučiu. Iš jų pasakojimų susidariau vaizdą, kas dalyvavo pogrindinėje veikloje 1941 m. ir kas tuo tikslu galėjo bendrauti su jų tėvais. Išvardintame sąraše buvo asmenų, kurie buvo suimti, bet liko gyvi, nes buvo greitai išvežti į Kauno kalėjimą. Jų bylos galėjo likti Lietuvoje, o tardant suimtieji, žiauriai kankinami, galėjo kokiu nors būdu įvardinti ir vėliau suimtųjų pavardes. Nuojauta neapvylė.
Balandžio 26-29 d. suimta grupė labai operatyviai buvo išvežta į Kauną. Vienas iš jų buvo Adolfas Grušas iš Jucių kaimo, kuris šiuo metu gyvena Telšiuose. Jis sako, kad visi išvežti tą pačią naktį.
Kaip rodo Ypatingajame archyve saugoma byla nr. P-18523, užvesta balandžio 25 d., balandžio 26-29 d. Luokės valsčiuje buvo suimti ūkininkai: Kazys Grušas, g. 1893 m.; Adolfas Grušas, g. 1917 m., ir Vacys Grušas, g. 1911 m., broliai iš Jucių; Kostas Sudaris, g. 1877 m., ir Pranas Sudaris, g. 1905 m., iš Žilakių; Vytautas Paškovičius, g. 1883 m., iš Jonaičių kaimo; Antanas Tūma, g. 1900 m., iš Gudiškės; Antanas Rimeikis, g. 1894 m., iš Pašatrijos; Kostas Rumbutis, g. 1899 m., iš Kaunatavos; Liudas Bielskis, g. 1911 m., iš Barvydžių; Pranas Stasiulis, g. 1903 m., iš Barvydžių; Antanas Viktoravičius, g. 1919 m., iš Jucių kaimo; Bronius Vedegys, g. 1896 m., iš Degučių; Juozas Viktoravičius, g. 1909 m., stalius iš Baltakiškės; Juozas Kirlys, g. 1993 m., buvęs Luokės valsčiaus viršaitis; Stasys Kaupas, g. 1900 m., mokytojas iš Kaunatavos; Justinas Petkevičius, g. 1912 m., buvęs Luokės šaulių būrio vadas, buvęs Lietuvos policininkas; jo dėdė Juozas Taraška, g. 1907 m., buvęs pasienio policininkas; Aleksandras Nemčauskis, g. 1893 m., buvęs Luokės valsčiaus sekretorius. Telšiuose buvo suimtas buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas, majoras Vladas Opulskis, g. 1896 m.; Telšių amatų mokyklos mokytojas Stasys Bagdonas, g. 1914 m.; Telšių vykdomojo komiteto darbuotojas Juozas Zabarauskas, g. 1894 m.; Telšių banko tarnautojas Mečys Musteikis, g. 1915 m.; Plungės banko skyriaus darbuotojas Petras Čipkus, g. 1908 m.; mokytoja Stasė Vanagaitė, g. 1916 m., iš Pavandenės ir kt.
Į klausimą, kodėl kai kuriuos išveždavo taip greitai, svarsto savo prisiminimų knygoje „Likimo mozaika“ (Kaunas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 1992) Leonas Vilutis, tuo metu Telšių amatų mokyklos moksleivis, aktyviai dalyvavęs ruošiant 1941 m. sukilimą Telšiuose: „Telšių kalėjime atsargos karininkų ar kitų, jų nuomone, „stambesnių žuvų“ nepalikdavo, iš karto išveždavo į Kauną ar dar toliau“ (55 psl.). Bet gali būti, kad suėmimų mastai Žemaitijoje buvo tokie dideli, kad Telšių kalėjimas jau buvo nepajėgus sutalpinti visų kalinių.
Dabar susipažinkime su buvusio kalinio Adolfo Grušo, suimto balandžio 29 d., istorija. Ji padės nušviesti tų dienų vaizdą, kurio mums nepadės susidaryti nei tardymų medžiaga, nei aukų artimųjų prisiminimai.
Adolfo Grušo istorija
Adolfas Grušas dabar sako ir jo tardymo medžiaga rodo, kad jis nebuvo vienas iš reikšmingiausių sukilėlių organizacijos narių, bet NKVD-istams kažkodėl pradžioje pasirodė, kad kontrrevoliuciniame judėjime tai buvo „stambi žuvis“, nes sekimo byla, kuri tuomet turėjo 2660 numerį, buvo pavadinta „Vlado Opulskio“, įvardinto kaip Telšių apskrities kontrrevoliucionierių vado, „ir Adolfo Grušo bei dar 27“ vardu.
Gali būti, kad jis liudijimuose buvo maišomas su vyresniuoju broliu Kaziu, kuris nepriklausomos Lietuvos metais buvo Luokės šaulių vadas ir iš tiesų buvo gana aktyvus sukilimo dalyvis Luokės valsčiuje. Galimas dalykas, kad Adolfas buvo tiesiog labai judrus, todėl visų matomas ir daugelio minimas, netgi pačių suimtųjų tardymuose. Jis buvo išvežtas į Kauno kalėjimą dar tą pačią naktį, labai žiauriai kankintas ir verčiamas prisipažinti.
Labiausiai kankintojus domino kitų sukilėlių pavardės, – kuo daugiau pavardžių, – ryšiai su Telšiais ir su centru bei Vokietija ir, be abejo, ginklai. Jie jautė, kad Luokėje yra ištisas ginklų arsenalas, tik jiems nesisekė jo rasti. Adolfas, jaunesnysis Grušas, neturėjo ko daug prisipažinti, tai nieko ir nepasakė.
Adolfas Grušas savo istoriją nepriklausomybės pradžioje yra papasakojęs ir įrašęs į juostą. Esu dėkinga jam, kad jis leido juosta pasinaudoti, ji suteikia medžiagos ir mūsų užsibrėžtuoju reikalu, nes padeda susidaryti vaizdą, kas vyko 1941-ųjų vasarą. Pateikiu ištrauką iš Adolfo Grušo prisiminimų. Beje, viename iš „liudytojų“ parodymų, kuriais remiantis buvo suiminėjami luokiškiai-kaunataviškiai, yra pasakymas, kad visa Grušų šeima buvo „belopovstancai“ – baltieji sukilėliai ir agitavo prieš sovietų valdžią Lietuvoje bei rinkimus į SSRS Aukščiausiąją Tarybą.
„Aš, Adolfas Grušas, gimiau 1917 m. balandžio 11 d. Telšių apskrityje, Luokės valsčiuje, Jucių kaime, vidutinių ūkininkų šeimoje. Mūsų šeimoje buvo 10 vaikų, užaugom tik penki – keturi broliai ir viena sesuo, o du broliai ir trys sesutės mirė maži. Iš karto tėvai gyveno sunkiai, nes iš gyvenvietės kėlėsi į vienkiemį, mes visi maži, darbo jėgą reikėjo samdyti.
O vienkiemio žemė buvo apaugusi krūmais, reikėjo viską daryti, kad būtų daugiau dirbamos. 1927 m. pradėjau lankyti pradžios mokyklą Luokėje. Jos keturis skyrius baigiau 1932 m. 1937 m. išėjau savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Tarnavau karo aviacijoje Šiauliuose, Zoknių kareivinėse. Iš ten buvau pasiųstas į Kauno ryšių batalioną. Baigęs ryšių apmokymus buvau sugrąžintas į aviaciją, į Fredą. Eidavom sargybą Kaune, aerodrome, prie angaro ir kitų sandėlių. Iš Kauno buvau iškomandiruotas į Panevėžį, į Pajuostę.
Ten kūrėsi aviacija prie 4 pėstininkų pulko. Buvau paskirtas 8 eskadrilės ryšininku. Budėdavau prie komutatoriaus. 1939 m. buvau paleistas į atsargą, grįžau į namus, ūkyje darbavaus. Besidarbuodamas baigiau statybininkų kursus Telšiuose. Iš molio mušdavau tvartus, ir tėvų ūkyje buvau pastatęs tvartus, statydavau ir kitiems. Kol užėjo bolševikai, galima sakyti, gyvenom gražiai ir laisvai. Užėjus naujai santvarkai baigėsi gražus ir linksmas gyvenimas, nes tai santvarkai nepatiko ūkininkai, ypač mes, jaunieji, vadinami buožių vaikai.
Pradėjo mus įtarinėti, kad mes nemėgstam bolševikų, visi jiems kenkiam. Pradėjo įtarinėti fašistais revoliucionieriais ir dar kitokiais žodžiais. Žinoma, jie mums buvo ne prie širdies, bet mes lig to laiko nežinojom, kas raudonas, kas rudas ar baltas, nes mums tuokart nerūpėjo. Mums rūpėjo darbas, linksmas gyvenimas, kaip buvom pripratę gyventi su visais draugiškai. Mums nebuvo skirtumo, kokia tavo tautybė. Mes viena žinojom, kad mūsų tėvynė – Lietuva, kad mes ją turim mylėti ir čia amžinai gyventi.
Deja, tas mūsų gyvenimas baigėsi, kai atėjo 1941-ieji metai, galima sakyti, siaubo metai, kada naktį iš balandžio 28-os į 29-ąją pasigirdo stiprus beldimas į duris. Mes, trys broliai, miegojom svirne. Atidarius duris kaip žvėris puolė mus enkavėdistai. Išmetė iš lovų ant žemės po vien baltinių ir prie kiekvieno pastatė sargybą, kurie įrėmę durtuvus neleido nė pajudėti, nė pakalbėti. Ir taip išlaikė nuo nakties dvyliktos iki saulės tekėjimo.
O jie dar tebedarė kratą po visus pastatus. Baigė kratą nieko neradę. (Pokalbyje su šių eilučių autore 2010 m. rudenį Adolfas Grušas sakė, kad jų namuose buvę trys šautuvai, kurie kratos metu nebuvo rasti; ginklai po karo perduoti „Šatrijos“ rinktinės partizanams. A.V.Š.) Tai paėmė mano nuotraukas, kurių turėjau nemažai nuo kariuomenės laikų ir šiaip daug pažįstamų.
Paėmė „Ūkininko patarėją“, kaip įrodymą, kad skaitau fašistinį laikraštį. Iškratė mūsų kasdieninius drabužius. Ant durtuvo pamovė – pametė, kad apsirengtume, o mes iki to laiko peršalę nekaip besijautėme. Šitam mūsų suėmimui vadovavo baisiai žiaurus čekistas leit. Galkinas (tuometinio Telšių vykdomojo komiteto pirm. D. Rociaus pasiaiškinime A. Sniečkui 1942 m. šis figūruoja tarp budelių, kurie ekzekucijas vykdė Rainiuose. A.V.Š.). Ir taip mes, trys broliai, buvom areštuoti, kareivių apsuptyje išvaryti į Luokės miestelį.
O ten jau radom daug suimtų, daugiausia ūkininkų, tarnautojų, buvusių šaulių. Surinko, kiek buvo numatę tą naktį, suvarė į sunkvežimius ir su didžiausia apsauga atvežė į Telšius. Patalpino Telšių kalėjime. Išskaidyti buvom po visas kameras. Aš papuoliau žemai, šalia raštinės, į didžiulę kamerą, kuri buvo perpildyta kalinių. Ten esantiems turėjome pasakoti, kas laisvėje, o laisvėje – skausmas, ašaros ir dejonės, nes kiekvieną naktį suėmimai. Prisimenu, susipažinau su Petru Kovaliu. Jis man patarė – daug nekalbėk, nes mūsų tarpe yra visokių, taip vadinamų šnipelių. Ypač įdomaujasi naujai atėjusiais.
Man neilgai teko pabūti Telšių kalėjime, nes tą pačią naktį, 12 val., atsidarė durys, ir kažkoks čekistas paklausė „iš raidės g“, ar yra toks. Kai atsiliepiau, greit įsakė išeiti. Buvau nenusirengęs, nes atsigulti nebuvo kur. Turėjau vietos tik atsisėsti ant grindų. Greit ir išėjau į koridorių. Ten buvo daug kareivių. Atidarė duris į gatvę ir liepė išeiti. Gatvėje stovėjo sunkvežimis, ir jie mane meste įmetė į tą sunkvežimį. Liepė atsigulti. Surėmė durtuvus, įsakė nejudėti ir mane lakino, kaip atrodė, iki stoties. Kai atvažiavom, išlaipino, liepė bėgti.
Aš rusų komandos nesupratau, tai ir neskubėjau, nes supratau, kad mane provokuoja, – bėgo, ir sunaikino. Kitaip jau ir nebegalvojau kaip – sudie, jaunyste. Bet kai vienas kareivis išėjo į priekį, du iš šonų ir du iš užpakalio, tada pagalvojau, kad dar gal nešaus. Ir taip mane atginė į nuošaliai stovėjusį vagoną. Gavęs iš šautuvo buožės į nugarą kaipmat atsidūriau vagone. Ten pamačiau visus, kuriuos atvežė iš Luokės. Pamačiau ir savo brolį Kazimierą. Tik brolio Vaclovo nesimatė. Mus lydintys kareiviai neleido nei kalbėti, nei dairytis.
Tą pat naktį mūsų grupė atsidūrė Kaune. Buvom pervaryti į Kauno kalėjimą ir patalpinti visa grupe į vieną didžiulę kamerą, buvusias kalėjimo dirbtuves. Tik moteris atskyrė. Toje kameroje praleidome gegužės šventes, nes per šventes čekistai neturėjo laiko su mumis užsiiminėti. Ten buvo pažįstami ūkininkai: Juozas Kirlys, buvęs valsčiaus viršaitis; Stasiulis Pranas; Tumas Antanas; Sudaris; Kasiulis; Rimeikis Antanas; du broliai Viktoravičiai – Antanas ir Jonas, buvę kaimynai; mano brolis Kazimieras; Nemčiauskis, valsčiaus raštininkas; Petkevičius Justinas, buvęs šaulių būrio vadas; Taraška Juozas, pasienio policininkas. Tik mano brolio Vaclovo niekur nebuvo. Vėliau sužinojau, kad jį paleido, nes jis buvo iš prigimties invalidas. Matyt, pasigailėjo komjaunuolis, kuris pas jį mokėsi siūti.
Pasibaigus gegužės šventėms prasidėjo mūsų skirstymas, aš papuoliau į 4 skyrių, 94 kamerą. Nors tai buvo vienutė, bet buvo perpildyta žmonių. Ten radau daug inteligentiškų žmonių: gen. Glavacko sūnų Mindaugą; studentą Steikūną; rusų politruką; tarnautoją Zabarauską ir daugelį kitų. Prisimenu, kai vieną naktį į mūsų kamerą buvo įvarytas buvęs Lietuvos aviacijos kapitonas Jaciunskas – baisiai sumuštas. Aš jį vos atpažinau, – man tarnaujant aviacijoje jis buvo mūsų būrio vadas. Toje kameroje prasidėjo ir mano kančių keliai.
Tardyti veždavo į Saugumo rūmus, nes ten buvo visos priemonės tardant kankinti. Buvo uždedami antrankiai, įvarydavo į tardymo kamerą ir prasidėdavo klausimėliai, kurių nebuvai girdėjęs nei sapnavęs. Po vieną niekada netardydavo, sueidavo keliese, ir kiekvienas nuo savęs, pagatavi gyvą suėsti: kas plaukus rauna, kas degančia cigarete blakstienas degina, kas spiria, kas į pakriauklę smūgiuoja…
Prisipažink, kur ginklai, kas vadai, ir visokiausias nesąmones. Kai mato, kad nebeištari nė žodžio, tai vėl parveda į kamerą, kad pastiprėtum ir lauktum kito karto. Negaliu įsivaizduoti, iš kur atsiranda tokių žmonių, jei juos dar galima pavadinti žmonėmis. Ir taip kiekvieną kartą – prisipažink, kad esi kontrrevoliucionierius, fašistas, liaudies priešas, dar kažkoks velnias.
Po kelių tokių žiaurių tardymų pamatę, kad aš, jų akimis žiūrint, menkas veikėjas, iš tos kameros ir to skyriaus iškėlė mane į 2 skyrių, 48 kamerą. Nes 4 skyriuje, jų akimis žiūrint, buvo laikomi baisiausi nusikaltėliai. Ten buvo laikomi Lietuvos karininkai, šauliai, būrio vadai. Vienu žodžiu – visa Lietuvos inteligentija. O ir 48 kamerą, kuri buvo vienutė, radau pilnėčiausią kalinių – buvo 10 žmonių. Ten radau Anykščių kleboną kun. Juozapą Čepėną, kažkokį valdininką Kauną, darbininką iš kažkokio fabriko – Kulišauską ir daug kitų. Kameroje išbuvau iki karo pradžios“.
Tolesnė Adolfo Grušo epopėja tokia: jis su pora žemiečių, buvusiais kaimynais Jonu Vasiliausku ir Antanu Viktoravičium, 1944 m. kartu su frontu pasitraukusiais į Vakarus, iš Kauno kalėjimo išsigelbėjo prasidėjus karui. Kai kurie kiti luokiškiai, įvardinti kaip pavojingi, pateko į evakuojamųjų į rytus sąrašus ir buvo nušauti pakeliui – Baltarusijos teritorijoje – Červenėje arba Igumenėje.
Grįžęs į tėviškę Adolfas liepos viduryje dalyvavo mitinge Luokėje, kur papasakojo apie savo kančias kalėjime. Kadangi jis savo pasisakymą baigė šūkiu: „Tegyvuoja laisva ir nepriklausoma Lietuva“ ir kad jis 1943 m. dalyvavo ginkluotame susirėmime su raudonaisiais partizanais, grįžus bolševikams 1944 m. vėl buvo suimtas ir atliko bausmę net du kartus – porą metų nuo 1946-ųjų kasė „Belomorkanalą“ Europos šiaurėje, o 1949 m. buvo nuteistas 25 metų bausmei.
Kalėjęs Vorkutos lageriuose ir dalyvavęs trijuose kalinių sukilimuose, po 9 metų buvo paleistas, nes po Stalino mirties buvo peržiūrėtos bylos ir atmesti kaip nepagrįsti kaltinimai jam neva žudžius tarybinius piliečius. Dar 1942 m. buvo vedęs, į Vakarus 1944 m. nepasitraukė, nors turėjo galimybę, nes, anot jo, negalėjo palikti šeimos, kurioje jau augo dukrelė Zita.
Baigdamas savo pasakojimą Adolfas Grušas sako: „Ačiū Dievui, visą mano gyvenimą nelaisvėje mane lydėjo Dievo palaima, šv. Mergelės Marijos globa ir ištikimos žmonos meilė“. Jam teko laimė sulaukti nepriklausomos Lietuvos ir atšvęsti jau 96-ąjį gimtadienį. Jis su skausmu prisimena bendražygius, nukankintus Rainiuose. Nors jau nebėra toks stiprus, kad galėtų skaityti poeziją minėjimuose jų žūties dieną, bet vis dar guvus ir šviesios atminties.
Kaltinimai luokiškiams, kuriais remiantis jie buvo suimti
Nutarimus suimti paprastai pildė A. Grušo jau minėtas žiaurusis Galkinas, NKGB vyr. operatyvinis įgaliotinis Telšiuose, valstybės saugumo seržantas; suėmimus dažniausiai tvirtindavo Petras Raslanas, NKGB Telšių skyriaus viršininkas. Nutarimuose suimti Luokės valsčiaus gyventojus naudotasi liudininkų Prano Zubo (pagal toje pačioje byloje esančią NKVD medžiagą, 1942 m. partizanų nušautas), Zubienės, Vilčinsko, Luokės apylinkės įgaliotinio (milicininko) Bulio parodymais. Šie arba patys ką nors girdėjo sukilėlius kalbant, o dažniausiai neva girdėjo iš kitų, bet tų kitų pavardės nenurodomos.
Pirmiausia trafaretiškai įvardijama, kad kaltinamasis yra kontrrevoliucinės organizacijos narys (atkreipiame skaitytojų dėmesį, kad čia naudojama enkavėdistų terminologija). Pvz., seržantas Galkinas „rado“, kad Antanas Tuma, g. 1900 m., iš Gudiškių k., Luokės valsčiaus, kilęs iš valstiečių-buožės šeimos, lietuvis, SSRS pilietis, raštingas, vedęs, Šaulių organizacijos narys, yra kontrrevoliucinės pogrindinės sukilėlių organizacijos, veikiančios Telšių apskrityje ir keliančios sau uždavinį ginkluoto sukilimo būdu nuversti sovietų valdžią, narys.
Pagrindas suimti: „Tumos Antano bute Gudiškių kaime ne kartą vyko nelegalūs kontrrevoliucinės organizacijos narių susirinkimai, kuriuose dalyvavo Rimeikis, Kirlys, Tilis, Venckus, Tarutis, Taraška ir kiti, kur buvo svarstomi kovos su Sovietų valdžia klausimai“.
Kontrrevoliucine veikla kaltintam Justinui Petkevičiui, 1912 m. gimusiam ir gyvenančiam Luokėje, raštingam, nepartiniam, buvusiam policininkui, lietuviui, praeityje Šaulių organizacijos vadovui, rasti tokie įkalčiai: „1940 m. gruodyje organizacijos dalyvis Viktoravičius pasakojo, kad vienas iš aktyvių kontrrevoliucinės organizacijos narių yra buvęs policininkas Petkevičius. Tuo pat metu Petkevičius įvardijo dar 6 kontrrevoliucinės organizacijos narius.
Apylinkės įgaliotinis Bulis vasario 1941 m. 24 d. pranešė, kad Petkevičius Dambrausko namuose rodė šaunamąjį ginklą – šautuvą Kaziui Grušui ir Stasiuliui. Vasario mėn. kontrrevoliucinės organizacijos vadas Venckus buvo iškviestas į Telšių karinį komisariatą, o kontrrevoliucinės organizacijos nariai galvojo, kad Venckus iškviestas į NKGB. Petkevičius ir Kazys Grušas visą naktį vaikščiojo po Luokės miestelį laukdami Venckaus grįžimo. Ryšium su tuo Petkevičius sakė, kad „jeigu Venckų areštuos, mes liksime kaip be rankų“. (Beje, kaltinimuose K. Grušui tie žodžiai įdedami į jo lūpas.)
Jau paminėtam Kaziui Grušui, gimusiam 1911 m. Juciuose, ir ten, tėvo ūkyje, gyvenančiam, kilusiam iš valstiečių-buožių, raštingam, buvusiam Šaulių organizacijos vadui, kontrrevoliucinės organizacijos nariui, pateikti tokie kaltinimai: „1940 m. gruodžio mėn. kontrrevoliucinės organizacijos narys Viktoravičius Juozas pareiškė (kažkam, matyt, patikimam, gal net sukilimo dalyviui, kurio pavardė nenurodoma, A.V.Š.), kad jų organizacijoje vienas iš aktyvių žmonių yra Kazys Grušas iš Jucių, šaulys.
Luokės apylinkės įgaliotinis Bulis savo vasario pareiškime pranešė, jog jam iš Luokės gyventojo Vasilevičiaus žinoma, kad Kazys Grušas kartu su Petkevičium ir Stasiuliu Dambrausko name apžiūrinėjo šautuvą. …Yra duomenų, kad Grušas turi ginklą. 1941 m. balandyje Luokės miestelyje sutikęs (kažką. A.V.Š.) ginklų klausimu pareiškė, kad organizacija turi 6 kulkosvaidžius, šautuvų ir patronų. Ginklai pristatomi iš Kauno, atveža karininkas, kuris instruktuoja“.
Nutarime areštuoti Liudą Bielskį iš Kaunatavos Pranas Zubas liudija, kad jis yra kontrrevoliucinės organizacijos narys, o Zubienė parodė, kad „Bielskis kartu su Vitkum Rumbučio daržinėje apžiūrinėjo kovinį šautuvą. Bielskis įspėjo Rumbutį, kad pastarasis kvailai daro laikydamas šautuvą namie. „O aš savo ginklo namie nelaikau ir jeigu pas mane darys kratą, tai ginklo neras“. Tolesnė kalba ėjo apie išskirtinai kontrrevoliucinį darbą“… Vilčinskas pareiškė, kad „Bielskis vedė agitaciją prieš rinkimus į SSRS Aukščiausiąją Tarybą, ragino boikotuoti“.
Juozas Viktoravičius, kuris yra įvardijamas kaip kontrrevoliucinės organizacijos narys, esą turėjo ginklą, pokalbyje yra sakęs, kad ypač kontrrevoliucinėje organizacijoje išsiskiria Lietuvos kariuomenės majoras Opulskis, kuris vadovauja organizacijai. Pastarasis Viktoravičiui sakęs, kad „šiuo metu yra laikas sukilti pats palankiausias, nes Lietuvoje yra vokiečių armijos, kuri prižiūri repatriaciją“. Viktoravičiaus slapyvardis buvęs „Jucai“. Viktoravičius Juozas yra sakęs, kad aktyvus organizacijos narys yra ir jo brolis Antanas. Visa Viktoravičių šeima demonstratyviai atsisakiusi balsuoti SSRS AT rinkimuose.
Antanas Rimeikis, g. 1894 m., iš Maluvėnų (kitoje vietoje – iš Mataičių), valstietis, turintis 6 ha žemės, kaltinamas vedęs agitaciją prieš sovietų valdžią, giria Vokietiją. „Sakė, kad sovietų valdžios greitai nebus. Jeigu kas, mes pabėgsim į Vokietiją, su kuria labai geri ryšiai. Laiškus gauname reguliariai. Vasarį važiavo pas draugą Šilinską Tadeušą ir grįždamas rodė, kad iš Šilinsko gavo pistoletą „Parabel“ su 3 patronais. Tuo metu jis sakė, kad Luokėj veikia 20 žmonių pogrindinė organizacija, kuri kovos su Sovietų valdžia. „Mums reikia ginklų, nors mes jų turim, jeigu reikės, bus ir kulkosvaidžių“. Jis sakė, kad jo sūnus taip pat organizacijos narys, kuris atvyksta ir duoda nurodymus. Jeigu reikės, atveš ir ginklų“.
Juozas Kirlys, g. 1883 m., Pašatrijos kaimo, 210 ha žemės buvęs savininkas, dvarininkas. Nutarime areštuoti rašoma, kad yra kontrrevoliucinės organizacijos narys, buvęs tautininkų vadas Luokės valsčiuje, turi artimų ryšių su Smetona, kuris yra jo vieno sūnaus krikštatėvis. (Kaip šiandien tvirtina Kirlio sūnus Matas, šeimos artimi ryšiai su prezidentu A. Smetona „liudininkų“ buvo sugalvoti.
Nors prezidentas iš tiesų vieną kartą lankėsi jų namuose, ir tai buvo šventės ant Šatrijos kalno metu, bet jis nebuvo Kirlio vaikų krikštatėvis. A.V.Š.) Turi du brolius, kurių vienas – buvęs Lietuvos Generalinio štabo 2 skyriaus viršininkas, kitas – kunigas. Viktoravičius sakęs, kad Kirlys organizaciją remiąs materialiai. Kovo mėn. jo namuose vyko susirinkimas, kur dalyvavo vokietis Peteraitis ir Rimeikis Antanas; tą mėnesį vyko ir kitas susirinkimas, kur dalyvavo 3 kunigai ir A. Rimeikis.
Enkavėdistų nutarimuose areštuoti cituojami neįvardinti liudininkai, kurie perduoda neva pačių sukilėlių pasakytus žodžius. Kadangi kažką panašaus galima išskaityti ir pačių sukilėlių tardymų medžiagoje, galima įtarti, kad liudija buvę sukilėliai, gal atsimetę, gal pašalinti kaip nepateisinę vilčių. Pvz., buvo apklausta keletas tokių, kurie prisipažįsta buvę „belopartizanai“, bet sakosi atleisti iš partizanų būrio; vienas iš tokių „liudininkų“ partizanų buvęs iškratytas, matyt, partizanų vardu padaręs ką nors nepriderančio.
Pašalintieji galėjo įduoti buvusius bendražygius iš keršto. Ypač tokių „liudininkų“ buvo nemažai surinkta po karo ieškant Adolfo Grušo kalčių, kurias po Stalino mirties atmetė netgi sovietiniai prokurorai. Ir apskritai kaltinimai dažniausiai yra abstraktūs ir niekuo neparemti arba melagingi. Kai kuriuos liudininkus meluojant nutveria patys tardytojai. Pvz., Adomas Vaišvila, g. 1902 m., buvęs Viekšnelių apylinkės pirmininkas ir buvęs sukilėlių-partizanų suimtas, jau po karo apklausiamas sako, kad Adolfas Grušas suėmė Aleksą Vaigauską iš Jucių, „kurį partizanai nušovė“. Tardytojas perklausia: ar ko nors nemaišai? Vėliau apklausiama sovietinio aktyvisto žmona Marija Vaigauskienė sako, kad jos vyrą suėmė ne A. Grušas.
O gal visa tai, kas yra tų liudininkų parodymuose, melas ir išsigalvojimai? Atrodo, kad ne viskas. Yra pačių suimtųjų tardymo medžiaga. Nors kankinimais ištraukta medžiaga irgi gali būti melaginga – žmogus gali prisipažinti viską, ko nori kankintojas, kad tik greičiau tas pragaras baigtųsi, bet pasikartojantys dalykai kitų tardymuose rodo tikrai vykusius dalykus.
Štai nutarime areštuoti Kaunatavos pradinės mokyklos mokytoją Stasį Kaupą, g. 1900 m., sakoma, kad jis buvęs Tautininkų organizacijos Kaunatavoje vadovas, šaulių, Jaunosios Lietuvos organizacijos, skautų organizacijos ir kt. narys. Arešto orderyje rašoma, kad Vilčinskas praneša, jog mokykloje vyksta nelegalūs susirinkimai, kur dalyvauja Kaupas, Kaunatavos kunigas, Rumbutis ir kiti. Per tardymus Rumbutis, Bielskis ir Kaupas iš tiesų pripažįsta, kad jie sudarė trijulę, mat Luokės valsčiaus sukilėliai savo struktūrą statė būtent ant trijų narių grupelių.
Apie Kaupą liudija ir Zubienė, kuri sako kovo 24 d. girdėjusi iš Rumbučio, kad Kaupas yra kontrrevoliucinės organizacijos narys, „jie rengiasi išvalyti Lietuvą nuo komunistų“.
Dar vienas reikšmingas įkaltis buvo raštelis, rastas pas Kostą Bielskį. Akistatoje gegužės 27 d. K. Bielskis sako, kad raštelis, kurį rašė Kaupas, buvo skirtas Skrinskui į Marijampolę, iš kur į Kaunatavą eidavo ginklai.
Pranui Stasiuliui, g. 1903 m., iš Barvydžių, liudininkas priskiria tokius žodžius: „Mes daugiau taip gyventi negalim, mes dirbam, tęsiame, ginklų mes turime ir tikimės, kad ginklai mums padės“. Milicininkas vasario 24 d. pareiškime rašo, kad Stasiulis – buvęs šaulių vadas. Be to ginklo žiūrėjimo Dambrausko namuose vasario 21 d. jam prikišami ryšiai su Venckumi, Taraška, Račkausku, Rimeikiu. Balandžio mėn. Kazys Grušas sakęs, kad aktyvūs organizacijos nariai yra Stasiulis, Viktoravičius ir kad organizacijoje yra 6 kulkosvaidžiai ir kovinių šautuvų. Nors, kaip rodo Ypatingajame archyve saugoma V. Opulskio byla, ginklų arsenalo enkavėdistai nerado, bet ginklų Luokėje buvo. Dar daugiau, Kaunatava galėjo būti netgi tam tikra prasme ginklų persiuntimo punktas. „Oho, apie Kaunatavą mama sakydavo, kad ten tai jau buvo…“, – sako luokiškė Birutė Jocytė Garškienė.
Artimųjų liudijimai
Marija Šalkauskaitė: „Kai tėvelį nužudė, man buvo 11 metų“.
Ona Šalkauskaitė Bagušienė: „Aš prisimenu tik, kai jis atsisveikina… Balso negirdžiu, nepažinčiau. Sako, buvo po mamos vardinių, Stasinių, gegužės 9 d. Svečiai dar ne visi buvo išvažiavę. Gonkose stovi daug žmonių, o aš pažemiais, ir girdžiu: „O kur ta mano mažoji“… Jaučiu, kaip visi prasiskiria… ir nežinau toliau, ar jis mane pakėlė, ar ką darė… Toliau nuo gonkų stovėjo mašina“.
Marija: Buvo atvažiavę stribai ir rusai karininkai, bet, atrodo, lietuviškai mokėjo. Atsimenu, kad jis sėdėjo ant kėdės, prie jo neleido prieiti. Darė kratą. Atsisveikindamas tėvelis nusimovė žiedą ir atidavė mamai. Aš priėjau irgi atsisveikinti, pradėjau verkti. Jis mane paėmė už pečių, pakratė: „Neverk, aš grįšiu“. Daugiau jo nebematėm, išvežė.
Ona: Mama vis sakydavo, kad tėvelis perduodavo pinigus; kad Rumbutis kelis kartus buvo atvažiavęs ir tėvelio prašė pinigų ir kažką kalbėjo apie sienos perėjimą. Buvo sukilimo grupė. Sako, pas Rudoką atrado sąrašą, kurie aukojo pinigus – ar ginklam, ar kam kitam. Du Rudokai irgi buvo kartu nužudyti.
Marija: Atvažiuodavo pas tėvą kažkokie vyrai, jie ten naktimis šnekėdavosi. Mes lakstydavom aplink, tai tie vyrai kartą sakė tėvui: „Geriau, kad čia vaikų nebūtų“. Kaip dabar atsimenu, tėvas pasakė: „Nebijokit, mano vaikai…“, bet vis tiek mus nuvarė miegoti. Kartą mačiau ant stalo patiestą žemėlapį ir girdėjau kalbant kažką apie tiltus.
Ona: Mama apie tai anais laikais nieko nešnekėdavo. Aš apie Rainius išgirdau po kelių metų jau Piktaičiuose, kur mes išsikėlėm. Naujikuose jokio supratimo neturėjau, kas atsitiko. Išgirdau žaisdama po stalu virtuvėje, kai mama pasakojo kaimynei. Marytė sako, kad tėvelis pistoletą turėjo, bet jo nerado. …
Tėvelį gal dar ir dėl brolių suėmė, nes Rocius Sniečkui 1942 m. Maskvoje aiškino: „Telšių apskrities buvusio smetoninio viršininko ir kalėjimo viršininko Šalkauskų brolis Šalkauskas, kuris gyveno iki areštavimo Luokės valsčiuje, Telšių aps., Naujikų dvare kaip nuomininkas ir buvo centrinis asmuo kontrrevoliuciniame darbe Luokės valsčiuje“. (Balandžio pabaigoje suimtųjų medžiagoje užuominų apie tai, kad Česlovas Šalkauskas buvo centrinis asmuo, nėra, bet Šalkauskaitės pasakoja, kad kai nužudytųjų karstai buvo vežami iš Rainių į Telšius, laidotuvių procesijos priekyje buvo vežamas būtent Č. Šalkausko karstas. Netiesiogiai tai galėtų reikšti, kad likę gyvi sukilėliai jį taip pat įvertino kaip svarbiausią. A.V.Š.)
Tėvelio brolis Eugenijus buvo Telšių apskrities viršininkas, o Henrikas – Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo viršininkas. Henrikas rusams užėjus gyveno pas mus, bet 1940 m. rugsėjo mėn. 30 d. jį suėmė. Kai 1948 ar 1949 m. atvažiavo į Kapočius, jų tėviškę, vežti kitų tėvelio brolių, ten buvo likę du – Juozas ir Ciprijonas. Atvažiavo vežti pas juos kažkada tarnavęs piemenukas. Jis sakė: „Moteris paliksim“. Senelė jau ant patalo gulėjo, o senelis buvo miręs. Sakė: „Įsakymas – nė vieno vyro Šalkausko nepalikti“. Išvežė abu ir Ciprijono šeimą.
Liudvikas Simutis: „Prisimenu, kad pas mūsų tėtį rinkdavosi žmonės, skaitydavo kažką, minėdavo nesuprantamą žodį „proklamacija“, karą su vokiečiais. Pas tėtį kaimynai atnešdavo ginklų – jis slaptai juos remontuodavo. Buvo atvejis, kada vakare atėjo Kaunatavos milicininkas, vietinis vokietis Erlingis, ir man girdint tėčiui sakė: „Rytoj ateisim kratą daryti, būk pasiruošęs, ginklo ieškosim.
Kaimynas (kaimynystėje gyveno toks pasiutęs komunistuojantis žmogus Gricius) pranešė, kad turi ginklą“. Tėtis mums buvo padaręs medinius, žirniais šaudomus „pištalietus“. Jis pasakė: jeigu rytoj kokie dėdės paklaus, ar turite ginklų, sakykit, kad turit ir parodykit savo „pištalietus“. Tie dėdės atėjo, vertė, kratė, bet nei manęs, nei mano broliuko nepaklausė“.
Pistoletą tikrai turėjo, matydavau, kaip kažkodėl iš Latvijos vis atnešdavo šovinių. Derybos vykdavo, kaip pigiau nupirkti. Su tuo pistoletu buvo apmokyta šaudyti ir mamytė, jeigu ateitų plėšikai. Kaimynas atnešdavo ir pistoletų, ir šautuvų.
Kad Kaunatavos apylinkių vyrai buvo susiorganizavę, galima spręsti iš to, kad prieš pat karą ar jau karui prasidėjus naktį per langą buvo nušautas komunistuojantis batsiuvys Jackus, tik nežinau, ar tai buvo jo pavardė, ar vardas. O visoje apylinkėje tikras komunistas buvo tik vienas – mūsų kaimynas Gricius. Piktas, sunkiai sugyvenamas, praktiškai su visais kaimynais susipykęs. Kai atėjo vokiečiai, jis bandė slapstytis, bet kažkas pranešė, kad matė krūmuose, ir vietiniai baltaraiščiai apsiautė ir nušovė. Daugiau komunistų tada apylinkėje nebuvo.
Rainių kankinius iš Kaunatavos ne visus pažinojau, bet puikiai prisimenu du brolius Rudokus, jie lankydavosi pas tėtį. Jų šeima po karo ištremta į Sibirą.
Ateidavo Rumbutis, suimtas anksčiau su Bielskiu, kurį irgi prisimenu. Jie abu išliko gyvi. Rumbutis vokiečių okupacijos metais buvo vietinių partizanų-baltaraiščių, kurie darė tvarką Kaunatavos apylinkėse, vadas. Praėjus frontui 1944 m. partizanavo ir gana anksti, 1947-1948 m., žuvo netoli nuo Kaunatavos.
Du broliai Jonikai. Jie buvo pasižymėję tuo, kad buvo vieninteliai fotografai Kaunatavoj. Jonikai, kai karas prasidėjo, vieną vėlų vakarą ar naktį beldėsi į mūsų langą ir mamos prašė žibalo ar benzino tiltui sudeginti, kad rusai negalėtų pravažiuoti, – aplinkui tokie skardžiai. Motina jiems davė bidonėlį… Rytą ėjom žiūrėti – tiltas tikrai buvo sudegęs. Jonikai traukiantis frontui paspruko į Vakarus, ir daugiau jų likimo nežinau.
Du broliai Kontautai, irgi pasprukę į Vakarus. Vienas traukiantis žuvo, o kitas ilgai ir laimingai gyveno Amerikoje. Palaikydavom ryšius, ne kartą buvo atvažiavęs, siuntinių atsiųsdavo.
Bukelis, pabėgęs į Vakarus, miręs Amerikoje.
Paulauskas, Rainiuose nužudyto Butkevičiaus žmonos brolis. Frontui praėjus slapstėsi, jį aptiko NKVD ir nušovė.
Grušas iš Paškuvėnų. Po karo su dviem sūnumis išėjo partizanauti ir žuvo.
Eidintas – partizanavo ir žuvo Kaunatavos miestelyje. Atėjo pas savo buvusį draugą vargonininką, ir tas jį išdavė, pranešė stribams.
Daukantas – po karo bolševikų suimtas, mirė lageriuose.
Valiulis – Luokėje dirbo policijoj, netoli Kaunatavos turėjo gražų ūkį.
Du broliai Kryžiai (ar Kryževičiai), labai aktyvūs, energingi, po karo ištremti. Kaunatavos priemiestyje, ant Virvyčios kranto, stovėjo jų ūkis.
Vitkus – zakristijonas. Čekistai norėjo suimti kartu su visa grupe, bet, matyt, jie tuo laiku dar buvo žiopli. Vitkus su šeima gyveno špitolėje – bažnyčios pastate. Kitoje namo pusėje gyveno varpininkė Karpšlytė. Čekistai naktį atvyko pas varpininkę, kuri turėjo atskirą įėjimą. Paklausė, kur Vitkus. Ji pasakė, kad čia nėra tokio. Apžiūrėjo – iš tikrųjų nėra. Kai jie išėjo, ji pabeldė į sieną, ir tas išskuodė. Kai pasitikrinę grįžo, tas jau buvo pasprukęs. Vienintelis iš tų pasmerktųjų liko gyvas.
Kaupas, pradinės mokyklos mokytojas, direktorius, suimtas balandžio pabaigoje, po karo su šeima ištremtas į Sibirą ir negrįžęs.
Tie visi žmonės lankydavosi pas tėvą. Ar ta partizanų grupė buvo kaip nors apiforminta, ar veikė tik susitarimo principu, nežinau. Labai aktyvus buvo Rumbutis, kuris atnešdavo proklamacijų. Turėjo kažkokių specryšių su Marijampole, jis tėtį siųsdavo parvežti ginklų.
Rudokus, Butkevičių suėmė kartu su tėčiu birželio 8 d. Iš viso septynis. Kaip suėmė tėtį, prisimenu miglotai. Prižadino iš miego. Atėjo kažkokie civiliai, nepažįstami dėdės, apieškojo, viską išvartaliojo. Tėtei liepė eiti kartu. Vėliau tėtis iš kalėjimo parašė laiškelį, mama maisto nunešdavo. Buvo kažkoks geranoriškas prižiūrėtojas, kuris perduodavo laiškelius.
O kai praėjo frontas, prisimenu, nepažįstamas žmogus atėjo pas mamą ir pasakė: „Važiuok į Rainius pasižiūrėti, ar nėra tenai ir tavojo. Sakė, yra atrasta daug nužudytų žmonių. Visi važiuoja ieškoti savųjų. Mama pasikinkė arklį, mudu abu su broliuku pasiėmė ir nuvažiavo. Miškelyje – minios žmonių. Eilėmis suguldyti lavonai. Aš juos savo akimis mačiau. Ėjome per eiles vieną kartą, kitą.
Apsistojome ties vienu lavonu, kurio marškiniai ir plaukai buvo labai panašūs į mūsų tėčio. Mama pasakė: „Čia turbūt mūsų“… O paskui laidotuvės. Prisimenu, palei kelią nuo Rainių iki Telšių bažnyčios stovėjo žmonės, laikė vainikus, o keliu arkliais, vežimais buvo vežami karstai. Maždaug žinau, kokioje vietoje bendrame kape Telšių kapinėse padėtas mano tėvo karstas“.
Birutė Jocytė Garškienė: „Tėtis buvo vargonininkas ir prekybininkas, gerbiamas žmogus Luokėje. Jis buvo Šaulių organizacijos narys, labai energingas žmogus, bažnytinio choro vadovas. Jis draugavo daugiausia su žmonėmis, kurie buvo tikri Lietuvos patriotai: su Triuška, kuris buvo nužudytas Rainiuose, policijos darbuotoju; policijos vadovu Klemanskiu; karininku Venckum ir jo žmona mokytoja, vėliau ištremta. Venckus pasitraukė į Vakarus, o būtų buvęs taip pat nužudytas, kaip ir tėvelis. Bendravo su Šalkausku, Kryževičiais. Kryževičius buvo puikus siuvėjas, jam atveždavo drabužių siūti net iš kitur. Mūsų namuose, prie šachmatų lentos, susirinkdavo Kryževičius, Venckus, Ambrožas, stambus ūkininkas, Triuška.
Atsimenu specialų staliuką kampe. Jie susirinkę politikuodavo, ypač 1940-1941 m. Kalbėdavosi… Vaiko smalsumas – įbėgu, pasiglamonėju su tėveliu, kuris mane labai mylėjo, pabūnu, ir tėvelis sako: „Jau čia tau neįdomu, mes žaidžiam, mes kalbam, gal jau tu bėk pas mamytę“. Nugirsdavau, kad jie šachmatais žaidžia, bet kalba apie kažką kitką, politikuoja, kalba apie kažkokius baisumus, artėjantį karą. Nugirdusi mamytės klausiu, kodėl… Ji sako, kai būsi didesnė, suprasi… dabar dar esi maža. Kartą, prisimenu, per radiją žinias duoda, tėvelis buvo nupirkęs „Filips“ radijo aparatą. Klausomės mamytė ir ponia Dambrauskienė su dukra, mamos verkia, mes, mergaitės, taip pat, nors nežinom kodėl. Artinasi karas.
1941 m. rinkimai. Reikėjo balsuoti už okupantų kandidatus. Mamytė pasakojo: buvo atspausdinti atsišaukimo lapeliai ir vietoj biuletenių kai kas į urnas metė lapelius. Jie organizavo visokius pasipriešinimus, trukdymus. Sugalvodavo įvairiausių dalykų, kad galėtų atitolinti… Galiausiai birželio 8 d. ankstų rytą buvom pažadinti iš miego. Man jau buvo 7 metukai. Prisimenu, atėjo keturi kareiviai kepurėmis su špykiais, automatais ant pečių, kažkas dar iš valsčiaus vadovų, milicijos darbuotojai. Krata, viską išnaršė, netgi mano žaislų spintelę.
Mama sako: „Čia nebelieskit, vaiko žaislai“. „Mes žinom, kur ieškoti“. Viskas išardyta, išdraskyta. …Vienas kareivėlis, žiūrėdamas į verkiančią mamytę, į mane išsigandusią, susijaudino, jam nejauku buvo. Mama stebėjo, kad kas nors nedingtų, bet dingo. Virš durų buvo slėptuvė su brangesniais daiktais. Išplėšė ir paėmė, neberadom.
Ieškojo ginklų. Revolverį atrado, o didesnio ginklo ne, nors tėvelis taip pat turėjo. Jie visi, kurie rinkdavosi pas tėvelį, turėjo ginklus, ruošė pasipriešinimą, veikė didesne apimtim. Buvo toks Daukša, ne iš Luokės. Mamytė pasakodavo apie jį. Buvo mokytojas. Labai didelis Lietuvos patriotas, jis susirišdavo su luokiškiais.
Didesnis tėvelio ginklas buvo ūkiniam pastate. Iki tol mes nuomojom butą dideliame, dviejų aukštų Dambrauskų name, kur buvo jų medžiagų parduotuvė, o tėvelio – mišrių prekių. Virš parduotuvės, antrame aukšte, buvo mūsų butas. Kai pajuto, kad blogai, nacionalizuos parduotuvę, tėvelis iš tokio senuko nupirko neišvaizdų namelį Luokėje, patvarkė jį ir greitai iš cementinių blokelių pastatė pagalbinį pastatą su vasarine virtuve, moderniškais rūsiais susidėjimui, svirneliu, tvarteliu, daržine, pirtimi, tualetu. Iki tol mes gyvenom miesčioniškai, savo namo neturėjom.
Viską tėvelis numatė. Mums su mamyte, palikusioms vienoms, buvo visa laimė. Svirnelyje buvo laiptai į viršų, salkos, kur buvo galima įruošti kambarį, ten, tarp balkių, tėvelis paslėpė didelį šautuvą. Jie lindo, visur žiūrėjo, bet nerado.
Tėvelį iš karto paėmė į Luokės kalėjimą. Nieko neleido pasiimti. Išsivedė. Mamytė nubėgo dar įduoti ką nors iš maisto, nepriėmė, sakė – jau nebėra, išvežtas. Buvo išvežtas į Telšių kalėjimą. Daugiau mes jo ir nebematėm. Po to atėjo vienas iš seniūnijos ir sako: „Jociene, veš tave, ruošia mūsų valdžia tuos, kurie yra numatyti, į tolimus kraštus. Susitvarkyk, susidėk produktus, rūbus.
Aš tau gera darau, nes paskui bus sumišimas, būsi išsigandus, negalėsi susidėti to, kas reikia“. Mamytė pasidarė džiūvėsėlių, padžiovino dešrų, susiuvo maišus, viską gražiai pasiruošė. Rūbai atskirai, maistas atskirai. Laukiam, kada veš. Sakė: žinokit, kad tenai susitiksit su savo vyru. Čia buvo melas.
Buvo paimtas tėvelis, Triuška, iš Kaunatavos Simutis. Tėvelis su Simučiais draugavo, su Kojeliais (Kojelių sūnus vėliau buvo žinomas Amerikos lietuvių veikėjas). Netrukus po to pas mus atėjo vienas tėvelio draugas, kuris dar nebuvo suimtas, Ambrožas, ūkininkas, sako: „Bėkim. Žinok, Jociene, neveš kartu su vyru. Stasys jau kalėjime, aš žinau, kad Telšiuose, šeimas veš atskirai. Ir nieko gero nelauk. Bėkim“.
Jis pasakė: „Nesipuoškit, apsirenkit kuo paprasčiau, kad atrodytų, jog mes naujakuriai“. Neišvaizdus brikiukas, geras arklys sekmadienio ankstų rytą atvažiavo prie mūsų durų, susidėjom vežimui supakuotus ryšulėlius. Daugiau nieko negalėjom paimti, viskas liko. Keliukais, šunkeliukais, pro Guivėnų mišką važiavom į Kelmę, kur gyveno mamytės tėvelis, stambokas ūkininkas. Senelis mus mielai priėmė kartu su Ambrožu. Ten ir apsistojom.
Tą patį rytą Luokėje atvažiavo mūsų vežti. Kaimynai vėliau sakė: „Atvažiavo mašina, suvirto į kiemą. Pamatė spyną, spyrė į duris ir išvažiavo“.
Kai užėjo vokiečiai, mes grįžom į Luokę. Pirma tą 40 km dviračiu nuvažiavo mūsų dėdė Jonas, mamytės brolis. Viską sužinojęs grįžo, bet mamytei visko nesakė: kad tėvelis nužudytas, palaidotas Rainių bendram kape. Mamytė dar turėjo vilties: o gal mes namuose tėvelį rasim… Važiuojam per Luokę, sustabdo mus pažinę žmonės, užuojautą mamai sako: Jocys nužudytas Rainiuose. Mamytė tapo tikras ligonis, man tada buvo labai blogai. Reikėjo mamai gydytis, daktaras gelbėdavo ją nuo to skausmo. Ji pradėjo nevalgyti, tinti.
Davėm žinią seneliams į Endriejavą. Atvažiavo seneliai. Senelė guodžia mamą: „Neverk, Elenute, mano sūnus žuvo, aš neverkiu“. Ir ji išsilaikė, aš nemačiau jos ašarų. Tokia buvo stipri, kaip mano tėvelis. Senelė dalyvavo tose laidotuvėse. Kada reikėjo atpažinti kūną, ji neatpažino. Savo sūnaus neatpažino. Tiktai pamatė kojelę, kurios pirštas kažkada buvo sužeistas. Sakė, lyg tai Stanislovo. Kalėjimo rūbinėje paskui atradom jo rūbų – kepuraitę, vasarinį ploščių, kurį buvo pasiėmęs.
Pergyvenimų buvo labai daug.
Kai 1944 m. sovietai grįžo, Ambrožas, kuris išgelbėjo mums gyvybę, buvo paimtas į kalėjimą, išvežtas kažkur, ir ten mirė“.
Kaip vertinti tardymų medžiagą
Perskaičiusi išlikusius luokiškių tardymo protokolus konsultavausi su dr. Arvydu Anušausku, buvusiu Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos mokslinio tyrimo centro Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktoriumi, dabar Seimo nacionalinio saugumo komiteto pirmininku, istoriku, tiriančiu teroro, genocido, slaptųjų tarnybų istoriją ir gerai žinančiu Rainių įvykius.
Buvo svarbu suprasti, kaip vertinti šią medžiagą, kuri nepatyrusiam tyrinėtojui pasirodė žiauri išdavystėmis. Dr. A. Anušauskas sako, kad pasipriešinimo dalyvių buvo tokios nuostatos – išsilaikyti 2-3 dienas, t. y., laimėti laiko, kad spėtų pasislėpti susiję žmonės. Iš tiesų balandžio 26-30 d. suimtieji luokiškiai ir kaunataviškiai pirmuosiuose tardymuose gynėsi, kad nieko nežino apie sukilimo prieš sovietų valdžią organizavimą, negirdėjo jokių kontrrevoliucionierių pavardžių, tuo labiau jų nepažįsta. 2-3 tardymo metu labai aiškiai galima jausti, kada prasideda kankinimas: kategoriškas klausimas, „ar baigsite spyriotis ir sakysite tiesą?“
Ir atsakymas: „Taip, sakysiu tiesą“… Liudijimai prasideda apie gegužės vidurį (bet kalba toli gražu ne visi). Iki birželio 8-osios, kada buvo suimta nužudytųjų Rainiuose grupė, buvo daugiau kaip mėnuo, gaila tik, kad ne visi likusieji laisvėje slėpėsi. Kodėl? Gal dėl to, kad neturėjo patyrimo? Gal savo veiklos rimtai nevertino? Arba tiesiog pasikliovė likimu ir artėjančiu karu, kuris, manė, sutrukdys bolševikams įvykdyti savo planus.
Pogrindis Luokės valsčiuje 1941 m.
Pogrindžio dalyviai. Stebėjimo byla 2660, kuri vėliau pervardinta į baudžiamąją P-18523, pradėta 1941 m. balandžio mėn. 25 d. (Č. Šalkauskas pradėtas stebėti 1941 m. kovo 4 d., nes tą dieną užvesta byla, – tai rodo išlikusi suimtojo kortelė.) Nutarimai suimti pirmąją grupę Luokės valsčiuje rašyti balandžio 25-26 d. Byla įvardinta Vlado Opulskio, Adolfo Grušo ir kitų 27 kaltinamųjų vardu. V. Opulskis – buvęs Lietuvos kariuomenės majoras, dažniausiai įvardintas kaip vienas iš sukilėlių organizacijos Telšiuose vadovų. Beje, jo tardymo medžiaga labai trumpa – vienas puslapis.
Kaip matyti iš sovietų parinktų liudytojų, pvz., to pačio namo gyventojų rusiškomis pavardėmis, pasakojimų, tai vienišas vilkas, drąsus ne tik pogrindinėje veikloje, bet ir buityje, okupantų atstovams atvirai sakęs savo nuomonę. Jo palaužti nebuvo galima. Jis buvo nuvežtas į Kauną, kaip vienas iš pavojingųjų iš ten etapu varytas į rytus, Baltarusijoje, pakeliui į Červenę, nušautas, kai nutrintomis kojomis atsiliko nuo kolonos. Žinią apie tai pranešė išsigelbėjusieji.
Visi suimtieji balandžio 26-30 d. buvo kaltinami pagal 58 str. p.p. 2, 10-11 – dalyvavus ginkluotame sukilime. Taigi visi šie faktai sako taip pat, kad Luokės apylinkėse vyko rimti dalykai, ir okupantai tai atitinkamai įvertino. Todėl galima įsivaizduoti, koks galėjo būti jų įniršis, kai reikėjo trauktis iš Telšių ir palikti savo mirtinus – ideologinius priešus, ruošusius prieš juos ginkluotą sukilimą, gyvus. Ir šiandien dar gyvas tas enkavėdistinis supratimas Rusijoje, jį galima nesunkiai įžiūrėti buvusio ir gal būsimo Rusijos prezidento žodžiuose apie savo priešus, kuriuos jis yra išreiškęs viešai: „močitj v sortirach“ – skandinti išmatų duobėse.
Enkavėdistams nepakako šiaip sau nušauti, priešus reikėjo pažeminti, sutrypti jų žmogiškąjį orumą. Beveik kaip kokioje nors Kambodžoje, kaip yra užfiksuota amerikiečio kareivio prisiminimuose: kambodžietis, nušovęs priešą su pergalės džiaugsmu suvalgė jo kepenis, tą patį pasiūlęs padaryti ir savo kolegai amerikiečiui. Pirmykšte sąmone – suvalgyti priešo kepenis arba paskandinti išmatose yra daugiau negu tik nužudyti. Tai reiškia nugalėti.
1941 m. balandžio mėn. pabaigoje suimtuosius jau išvardijome, juos enkavėdistai pripažino pogrindinės kontrrevoliucinės sukilėlių organizacijos nariais. Kostas Rumbutis tokių mini daugiau ir iš kitų vietų: Juozą Dauginį, Jonušką, Paulauską ir Palkimą iš Paškuvėnų; Šimkų, Maskoliūną iš Pabalvės, Tryškių valsčiaus; Norvilą iš Tryškių gel. stoties; Luokės girininką, kurio pavardės nežino; Jurgelį, Vanagą iš Varnių; brolius Kasperavičius iš Žemalėnų kaimo, Tryškių valsčiaus, ir Kasparavičių iš Patumšės, Luokės valsčiaus; Stonkų iš Ubiškių, Telšių valsčiaus; Jocių Juozą iš Pabalvės, Tryškių valsčiaus; Atkočaitį iš Staniškių, Luokės valsčiaus; Rudoką Joną ir Rudoką Andrių iš Degučių, Luokės valsčiaus; Valiulį iš Degučių; Galminą iš Staurilių, Tryškių valsčiaus; Petrą Maskolenką iš Kaunatavos, Luokės valsčiaus; Juozą Dužinskį iš Montvydų, Luokės valsčiaus; Adolfą ir Praną Butkus iš Kaunatavos; Praną Vitkų iš Kaunatavos.
Liudas Bielskis dar įvardija Skrinską iš Marijampolės; Adomą Simutį iš Kaunatavos; Pikturną, girininkijos raštininką; Sutkų, dirbantį Raudonosios Armijos sandėlyje; mokytoją Daukšą iš Janapolės; Staniulį; Šautkulį.
Pranas Stasiulis mini Valių Peteraitį iš Luokės; Stasį Jocį iš Luokės; Geštautą iš Pavandenės.
Adolfas Grušas, jau kelintą kartą suimtas 1948 m., kaip 1941 m. sukilimo dalyvius įvardija (pabrėždamas, kad dabar gyvenančių apylinkėje nežino, nematė, ir mini dažniausiai pasitraukusius į Vakarus arba žuvusius): Juozą Venckų, 35 m., Lietuvos armijos karininką, sukilėlių vadą iš Baltakiškių; Račkauską, 42 m., iš Ražukių; Stasį Jagminą, 35 m., iš Žilakių; Praną Stasiulį, 40 m., iš Barvydžių; Antaną Bagužą, 35 m., iš Gudiškių; Antaną Vaitkų, 35 m., iš Petrikių; Feliksą Vaitkų iš Luokės; Gečą, 35 m., iš Maulėkų (?); Gedrimą, 40 m., Lietuvos armijos seržantą iš Maulėkų; Antaną ir Stasį Viktoravičius, 28 m., iš Jucių; savo brolį Vacį Grušą iš Jucių (šis brolis pasitraukė į Vakarus; tardytojas paklausė: „O kodėl nepaminėjote brolio Kazio?“)
Kokiomis aplinkybėmis minimi Rainiuose nukankintieji luokiškiai
Balandžio 26-30 d. suimtųjų tardymuose yra paminėtos ir visų Rainiuose nužudytųjų pavardės. Tiesiogiai kaip sukilėliai įvardinti broliai Jonas ir Andrius Rudokai (Kosto Rumbučio tardymas gegužės 18 d.), Petras Maskolenka (Kosto Rumbučio tardymas gegužės 18 d.), Stasys Jocys (Prano Stasiulio tardymas gegužės 29 d.), Juozas Truška (Kosto Rumbučio tardymas gegužės 18 d.). Kiti – Česlovas Šalkauskas, Zigmas Parafionavičius, Adomas Simutis, Adolfas Butkevičius įvardinti dalyvaujantys konkrečiuose veiksmuose.
Štai Liudas Bielskis gegužės 17 d. tardyme sako: „Be to, turiu pranešti tardymui, kad šių metų balandžio mėnesį mūsų sukilėlių organizacijos dalyvis Kaupas papasakojo man, kad jis sutiko vieną karininką, jo pavardės nežinau, tas karininkas neva tarnavo lietuvių korpuse ir pavogė daug ginklų, po to pasislėpė ir nelegaliai gyveno pas Šalkauską, jo vardo nežinau, buvusį dvaro arendatorių, dabar turi 30 ha žemės, gyvena Naujikų dvare, Telšių apskrityje“. Reikia pastebėti, kad Č. Šalkausko suėmimui tai jau nebegalėjo turėti reikšmės, nes jis Telšių kalėjime jau buvo kalinamas nuo gegužės pradžios.
Ona ir Marytė Šalkauskaitės sako, kad jų tėvų namuose 1940 m. keletą mėnesių slapstėsi tėvo brolis, buvęs karininkas Henrikas Šalkauskas, bolševikams ateinant vadovavęs Kauno sunkiųjų darbų kalėjimui. 1940 m. rugsėjo mėn. 30 d. jis buvo suimtas, mirė lageryje.
Ypatingajame archyve yra išlikusi įskaitos kortelė, NKGB Telšių skyriaus užpildyta 1941 m. kovo 4 d., kuri žymi ir bylos užvedimo pradžią. Artimųjų teigimu, Č. Šalkauskas buvo suimtas gegužės 9 d., nors kortelėje rašoma, kad gegužės 16 d. Vienoje iš grafų, pavadintoje „okraska“, kas lietuviškai galėtų reikšti „nusikaltimo pobūdį“ – pasakyta: „povstančeskaja“, t. y. sukilėliškas. Grafoje „įvairios atžymos“ rašoma, kad „Sušaudytas 1941 m. birželio 25 d. evakuacijos metu Telšiuose komisijos sprendimu, į kurią įėjo NKGB Telšių apskrities, VIII armijos, vykdomojo komiteto ir kt. atstovai“.
Tokia pati kortelė užvesta ir Adomo Simučio vardu.
Adomas Simutis V. Opulskio byloje pirmą kartą minimas L. Bielskio gegužės 15 d. tardyme. Pas L. Bielskį buvo rastas laiškelis, kuriame minima Adomo Simučio pavardė. Pacituosime patį tardymo tekstą. Gegužės 15 d. Liudas Bielskis vis dar tvirtina, kad jis nebuvo sukilėlių organizacijos narys, bet štai tardytojas Rubcov (verčia tardytojas Trinkūnas) užduoda jam klausimą, kuris, atrodo, ir palaužia suimtąjį, nes nuo to momento jis ima atvirauti:
„–Jūs toliau sakote netiesą ir būsite atskleistas. O dabar duokite parodymus, kas buvo tas prietelis, kuriam jūs rašėte laiškelį, rastą pas jus per areštą?
–Tas prietelis – mano pažįstamas Gopanavičius, vardo nežinau. Jis prekybininkas, gyvena Telšių mieste, pas kurį aš prieš trejus metus dirbau miško krovos darbuose ir uždirbau 100 litų. Iš karto jis man pinigų nesumokėjo ir išmokėjimą vis tempė, todėl aš jam ir rašiau raštelį, kad grąžintų skolą.
–O kas tas Simutis, kurį jūs siuntėte su tuo rašteliu?
–Simutis Adomas, kalvis, turi vieną dešimtinę žemės ir gyvena Kaunatavos miestelyje.
–Kodėl asmeniškai jūs pats nenuvažiavote ir nepaėmėte pinigų?
–Aš buvau užsiėmęs ūkyje, o Simutis dažnai važinėdavo į Telšius, aš jam ir patikėjau paimti pinigus.
–Simutis paėmė pinigus iš Gopanavičiaus?
–Ne, aš jam raštelio neperdaviau ir pinigų iki šiol negavau.
–Kiek laiko jūs dirbote pas Gopanavičių?
–Apie metus.
–Ir nežinote Gopanavičiaus vardo?
–Aš žinojau tik jo pavardę.
–Paaiškinkite, kodėl raštelyje jūs rašote, kad „juo galima pasitikėti?“
–Todėl kad Simutis sąžiningas žmogus.
–Kodėl jūs prašėte Gopanavičiaus kaip galima daugiau pinigų, kai jis jums skolingas tiktai 100 litų, ir kas „tas žmogus“, per kurį jis turi atsiųsti pinigus?
–Aš norėjau, kad Gopanavičius sumokėtų man visus pinigus, o ne dalį, o „tas žmogus“ – tai Simutis.
–Jūs kalbate nenuoširdžiai ir slepiate žmogų, kuriam rašėte šį raštelį, ir šio raštelio tikslą. Atsakykite, kam jūs rašėte raštelį?
–Aš sakau tiesą, raštelį rašiau Gopanavičiui.
–Netiesa. Jūs tą raštelį rašėte ne Gopanavičiui. Siūlome papasakoti, kam jūs rašėte raštelį ir kokiu tikslu?
–Taip, prisipažįstu, kad tardymui sakiau netiesą. Aš pasižadu papasakoti visą tiesą. Šis raštelis, paimtas iš manęs suimant, rašytas ne Gopanavičiui, o Skrinskui, vardas, atrodo, Antanas. Skrinskas dirba Marijampolės kariniame komisariate, pareigų nežinau. Šį raštelį rašė Kazys Kaupas – Kaunatavos mokyklos mokytojas, kartu su Rumbučiu mano vardu.
–Kodėl jūsų vardu ir ką reiškia raštelis?
–Reikalas tas, kad apytikriai kovo mėn. 1941 m. aš važiavau į Kauną ir traukinyje sutikau Skrinską, pokalbyje su kuriuo mes vienas kitam papasakojom apie kontrrevoliucines sukilėlių organizacijas. Aš Skrinskui pasakiau, kad Kaunatavoje ir Luokėje veikia organizacija, kuri kovoja su sovietine valdžia ir kad mes neturime ginklų. Skrinskas man pasakė, kad Marijampolės mieste taip pat veikia tokia organizacija, kuri turi ginklų ir gali mums duoti.
Kai aš atvažiavau į savo Valakų kaimą ir Kaunatavoje sutikau Rumbutį, jam papasakojau apie savo susitikimą ir pokalbį su Skrinsku ir apie tai, kad Skrinskas žadėjo duoti ginklų; tada Rumbutis ir Kaupas nusprendė parašyti laišką Skrinskui mano vardu, nes aš su Skrinsku apie tai buvau kalbėjęs, ir Adomą Simutį pasiųsti parvežti ginklų.
–Simutis važiavo pas Skrinską į Marijampolę ginklų?
–Ne, raštelis liko pas mane, aš neturėjau laiko pakalbėti su Simučiu ir pasiųsti jį ginklų.
–Tai išeina, kad jūs esate sukilėlių organizacijos dalyvis?
–Taip, aš, Bielskis, esu sukilėlių organizacijos, veikiančios Telšių apskrityje, dalyvis.
–Kada susiformavo organizacija ir kas jus užverbavo į tą organizaciją?
–Kada susiformavo mūsų organizacija, aš nežinau. Mane į sukilėlių organizaciją užverbavo Rumbutis 1941 m. vasario mėn., kai jis grįžo iš Vokietijos.
–Ką Rumbutis darė Vokietijoje ir kokiomis aplinkybėmis jis jus užverbavo į sukilėlių organizaciją?
–Rumbutis 1941 m. sausio mėn., rinkimų į SSRS Aukščiausiąją tarybą metu, nuėjo į rinkimus, kur paėmė biuletenį, bet nebalsavo ir kartu su biuleteniu grįžo namo. Tada jį balsavimo komisijos nariai pasivijo ir privertė balsuoti. Po to atsitikimo Rumbutis, bijodamas, kad jį gali areštuoti, kažkur pasislėpė ir apytikriai po savaitės vėl pasirodė miestelyje ir sutikęs mane papasakojo, kad buvo Vokietijoje, Šilutės mieste, kur matėsi su gen. Plechavičium. Plechavičius sako kalbėjo Rumbučiui, kad pavasarį vokiečiai vis tiek ateis į Lietuvą, todėl Lietuvoje reikia ruoštis, organizuoti šaulius, kad jie būtų pasiruošę ir padėtų kovoje su Raudonąja armija.
Rumbutis pasiūlė ir man įstoti į organizaciją. Aš pradžioje jokio atsakymo nedaviau, bet po to dažnai susitikinėjant ir kalbantis su Rumbučiu jis visą laiką kalbėjo apie mano įstojimą į šaulių organizaciją, ir aš sutikau, nes sukinėdamasis tarp žmonių, kurie buvo prieš sovietų valdžią, prieš kolūkius ir veikiamas tos antisovietinės atmosferos pats pradėjau pritarti antisovietinėms pažiūroms“.
Toliau tardomasis vardija pavardes sukilėlių. Tardomas buvo tris kartus. Jo ir Rumbučio keturių tardymų medžiaga ir suteikia tam tikrą sukilėlių organizacijos vaizdą. Šiek tiek esama medžiagos Prano Stasiulio ir Justino Petkevičiaus tardymo protokoluose, bet tai jau tik papildymai ir patikslinimai. Plačiau apie organizacinius reikalus – tolesniuose skyriuose.
Gegužės 18 d. tardyme į klausimą apie Luokės organizacijos ginklus L. Bielskis pamini Rainiuose nužudytų Andriaus Rudoko ir Zigmo Parafionavičiaus pavardes:
„Aš tardymui sakau nuoširdžią tiesą, kad apie ginklų sandėlį nieko nežinau ir prašau manim tikėti. Sukilėlių organizacijos ginklų klausimu man dar štai kas žinoma: Šių metų vasario mėn. aš ėjau iš Kaunatavos namo ir sutikau Andrių Rudoką, gyvenantį Pakalniškės dvare, Luokės valsčiuje, Telšių apskrityje. Dirba pas savo giminaitį dvarininką Parafionavičių dvaro valdytoju.
Šis Rudokas žinojo, kad aš esu sukilėlių organizacijos dalyvis. Kalbėdamas su manimi liepė man atvažiuoti pas jį į dvarą ir pažadėjo man duoti ginklą. Apytikriai vasario pabaigoje aš atvažiavau pas Rudoką, tuo pačiu kartu susitikau ir patį dvarininką Parafionavičių, kuris man pasakė, kad jis mokosi (ar mokėsi. A.V.Š.) Žemės ūkio akademijoje, Dotnuvoje, Kėdainių apskrityje, ir kad toje akademijoje veikia kontrrevoliucinė sukilėlių organizacija, kuri turi ginklų, taip pat ir kulkosvaidžių, ir turi ryšių su Klaipėda.
Dvarininkas Parafionavičius pats asmeniškai davė man vieną šautuvą ir 80 patronų prie jo. Rudokas papasakojo, kad jis vieną pistoletą, „Parabelium“ sistemos, davė Juozui Viktoravičiui. Aš šautuvą atidaviau Simučiui, o iš Simučio tą šautuvą paėmė Rumbutis. Turiu pasakyti, kad pas Rumbutį turėtų būti paslėpta keletas šautuvų ir revolverių, bet kur tie ginklai, aš nežinau.
–Kur yra šautuvas ir patronai, kuriuos jūs davėte Simučiui?
–Jį paėmė Rumbutis, bet kur jį padėjo saugoti Rumbutis, man nežinoma. Papildau, kad Rudokas man taip pat sakė, kad pas jį yra vienas „Parabelium“ sistemos pistoletas.
–Tokiu būdu iš jūsų liudijimų matyti, kad visi sukilėlių organizacijos dalyviai buvo ginkluoti?
–Taip, daugelis mūsų sukilėlių organizacijos dalyvių buvo ginkluoti šautuvais ir revolveriais ir kad ginklą saugo kiekvienas dalyvis pas save arba yra perdavęs jį saugoti kitam dalyviui“.
Yra paminėtas ir Rainiuose nužudytas Adolfas Butkevičius, tik norint rasti konkrečią vietą ir aplinkybes, reiktų dar kartą perversti bylą.
Kas tapo žinoma apie Luokės sukilėlių organizaciją
Albinas Gražiūnas, kuris turėjo galimybės vokiečių okupacijos metais prieiti prie sovietų nespėtų išsivežti dokumentų, knygoje „Dviejų okupacijų replėse“ įvardija, kad Luokės valsčiuje veikė dvi sukilėlių pogrindžio organizacijos: „Saigūnas“ ir „Lietuvos patriotai“. V. Opulskio byloje, kuri kaip tik ir skirta tos apylinkės sukilėliams išaiškinti, organizacijos pavadinimas (ar pavadinimai) neatsispindi. Sekimo ir vėliau baudžiamojoje byloje esanti medžiaga leistų manyti, jog Kaunatavos ir Luokės grupės galėjo veikti savarankiškai, nors galėjo būti laikoma, kad tai yra viena – Luokės valsčiaus organizacija.
Teigimą, kad veikė dvi organizacijos, patvirtintų aiškinimaisi, kas buvo Luokės būrio vadas. Vienų būrio vadu įvardijamas Juozas Venckus, kuris, pradėjęs įtarti, kad yra sekamas, pasitraukė į Vokietiją ir paliko vadovavimą Juozui Viktoravičiui. Kad J. Venckus vadovavo Luokės ir Jucių kaimo grupei, sako L. Bielskis geg. 15 d. tardyme. (J. Venckus, pasitraukęs į Vokietiją, išliko gyvas.) Kiti kalba apie vadą Kaunatavoje. Pradžioje juo buvęs Labanauskas, kuris taip pat išvyko.
Taip traktuoja Rumbutis, kuris sako, kad vadovavimą išvažiuodamas Labanauskas paliko Bielskiui, Kaupui ir Rumbučiui. Tikriausiai ir enkavėdistams nelabai liko aišku, kas iš tikrųjų buvo vadas, nes kiekvienas sukilėlių organizacijos narys vadovavimą traktuodavo kitaip. Galėjo būti ir taip, kad organizacijos hierarchija daugeliui ir nebuvo žinoma, buvo laikomasi konspiracijos, ir sukilėliai, veikę trejeto principu, sakydavo tik savo nuomonę. Pagal veiklos aktyvumą, informuotumą galima būtų spręsti, kad vadas Kaunatavoje galėjo būti Kostas Rumbutis.
Jis tardyme sako Kretingos sukilėlių vadui Ramanauskui prisipažinęs, jog yra vienas iš Telšių apskrities sukilėlių vadų. Tai rodytų ir jo karo bei pokarinė veikla – jis buvo partizanų būrio vadas. Ir Bielskis sako, kad vadas buvo Rumbutis.
Enkavėdistams buvo svarbu išaiškinti veikimo schemą, ryšius su centru, identifikuoti sukilėlių organizacijos narius ir svarbiausia – rasti ginklų sandėlį. Jie manė, kad toks egzistuoja. Rumbutis to neneigia, bet viską suverčia J. Venckui, kurio tuo metu Lietuvoje jau nebuvo. Kiti sukilėliai arba vaizduoja nelabai susigaudančius, arba iš tiesų apie organizacijos veikimą platesne prasme ir ginklus mažai ką žino.
Tarp Telšių apskrities centro vadovų minimas majoras Vladas Opulskis, pulk. Pulkauninkas (buvęs Telšių komendantas ir šaulių vadas), buvęs Lietuvos armijos seržantas Mikuckis (gyveno Telšiuose), buvęs Lietuvos armijos kapitonas Izidorius Jatulis (L. Bielskis geg. 17 d. sako, kad jis gyvena Akmenėje. „Jatulis dažnai važinėja po apskritį“.). Beje, I. Jatulis buvo ir vienas Sedos kautynių vadų 1944 m.
Anot L. Bielskio, Telšių organizacijai vadovauja Jatulis, Opulskis ir Mikuckis.
K. Rumbutis sako, kad centrui Telšiuose vadovauja Lietuvos kariuomenės majoras V. Opulskis, pulkininkas Pulkauninkas, kapitonas Jatulis ir majoras Labanauskas. Labanauskas, anot Rumbučio, iki 1940 m. lapkričio buvęs Telšių šaulių organizacijos vadas, dirbo Telšiuose karo komendantūroje, o, anot Bielskio, Dubinių kaime buvo stambiausias buožė. Yra užfiksuota Rumbučio frazė, kad išvažiuodamas Labanauskas vadovavimą visoms organizacijoms patikėjo Rumbučiui, Bielskiui ir Kaupui.
Kaip žmogus iš centro K. Rumbučio minimas pulk. Genys.
Luokės organizacijos nariai dalyvavo ir Telšių centrui palaikant ryšius su Vokietija, iš kur gaudavo instrukcijas. L. Bielskis sako vieną tokią matęs ir skaitęs pas K. Rumbutį. Į klausimą, kas toje instrukcijoje buvo parašyta, Bielskis sakė: „Tose instrukcijose duodami nurodymai, kaip ir ką turi daryti sukilėlių organizacija Lietuvoje. Parašyta ji kreipimosi į visus lietuvius forma, raginant kovoti su sovietų valdžia. Šis kreipimasis paskelbtas Lietuvių informacinio biuro Berlyne vardu. Kas personaliai tą instrukciją leidžia, aš nežinau“.
Kosto Rumbučio tardymai
Tokie tardymai gegužės 17-19 d. vyko trys, bent jau byloje liko tiek protokolų. Jis sako, kad jį užverbavo Liudas Bielskis ir pulk. Genys, kuris buvo atvykęs iš Vilniaus. Tai buvę 1940 m. rugsėjo mėn. Genys atvykęs specialiai į jo kaimą organizuoti sukilimo grupę iš nepatenkintųjų sovietų valdžia. Genys (esą jis 1941 m. sausio mėn. išvažiavęs į Vokietiją) abiems – Bielskiui ir Rumbučiui – pasiūlęs būti organizatoriais savo kaime, Valakuose. Trečias narys tapo Kaupas. Ryšys turėjo būti palaikomas su Juozu Venckum iš Luokės, kuris čia vadovavo savo „troikai“.
Rumbutis sako, kad jo „troikos“ vadovas yra Bielskis, o Rumbučiui buvo duota užduotis verbuoti naujus narius. L. Bielskis sako atvirkščiai, kad Rumbutis buvo vadas, bet taip pat pripažino, kad jo trijulei priklausė Rumbutis ir Kaupas. Grupė visada susirinkdavusi pas Bielskį. Paskutiniame susirinkime, į kurį neatėjęs Kaupas, K. Bielskis liepęs Rumbučiui balandžio 27 d. važiuoti į Marijampolę ir gauti ginklų. Važiavo abu. Ten buvo žadama jiems 10 granatų, bet nuvykę gavo tik vieną pistoletą, kuris perduotas Bielskiui. Granatos pažadėtos vėliau.
Anot K. Rumbučio, ginklais rūpinasi J. Venckus. Tai jis sužinojęs iš Pulkauninko. K. Rumbutis gegužės 18 d. tardyme sako, kad organizacija turi apie 30 šautuvų ir apie 1500 kovinių patronų. Ginklų sandėlis taip pat esantis pas Venckų.
K. Rumbutis sako: „Ginklus gauname iš Vokietijos ir Lietuvos. Lietuvoje – iš Marijampolės ir Telšių… Iš Marijampolės mes gaudavome iš žmogaus, kurį aš vakar atpažinau nuotraukoje (A. Skrinską. A.V.Š.). Iš Telšių – iš Antano Jatonio, kuris dirba Telšiuose apskrities valdybos sekretoriumi.
Aš ir Bielskis esame gavę iš Jatonio ir perdavėme Venckui, pas kurį yra sandėlis, bet kur sandėlis, aš nežinau. Iš Vokietijos atnešdavo Kazys Bružas, gyvenantis Gargžduose, Kretingos apskrityje. …Nuo 1940 m. rugsėjo iki 1941 m. balandžio Bružas buvo Vokietijoje 8 kartus ir ginklus gaudavo iš Plechavičiaus, pabėgusio į Vokietiją prieš ateinant sovietų valdžiai į Lietuvą. Iš viso Bružas iš Vokietijos atnešė 30 šautuvų, naujų, 8 brauningus, 1500 patronų karabinams ir 200 patronų brauningams. Visi šie ginklai perduoti Venckui. Iš Telšių ginklų gavome tris kartus – 7 šautuvus, du brauningus, 25 patronus brauningui ir 300 patronų šautuvams. Visa tai taip pat perduota Venckui.
–Už kokias lėšas perkate ginklus?
–Ginklus mes gauname nemokamai.
–Iš kur ir kiek gavote pinigų kontrrevoliucinei veiklai?
–Pinigų kontrrevoliucinės organizacijos, kuriai priklausau, veiklos reikmėms aš vieną kartą gavau iš Puškovičiaus, gyvenančio Jonaičių kaime. 1940 m. gruodyje gavau iš jo 100 rublių ir balandžio pradžioje – 5 ar 6 d. – jis man davė 50 rublių. Pirmą kartą pinigus gavau Luokėje, kitą kartą važiavau pas jį į Jonaičius. Aš organizacijai pinigų esu gavęs ir iš Bielskio, bet kiek – neprisimenu. Gavau iš jo 5-6 kartus, po 20-30 rublių“.
K. Rumbutis išsigynė, kad organizacija turi sprogstamosios medžiagos.
Beje, kaip matėme, ir Šalkauskaitės prisimena, kad K. Rumbutis iš jų tėvo prašydavęs pinigų ir kalbėdavęs apie sienos perėjimą. Jų atmintyje yra išlikę motinos žodžiai, kad tėvas ir buvęs suimtas dėl to, jog jo pavardė buvusi aukotojų sąrašuose, kurie buvo rasti pas Rudokus. Kaip teigia A. Gražiūnas ir kaip matyti iš tardymo protokolų, pinigai iš tiesų buvo renkami – ginklams pirkti ir suimtųjų sukilėlių, kurie tuomet save vadino partizanais, šeimoms remti.
Anot luokiškių suimtųjų, pinigais sukilėlius rėmė dvarininkai Zigmas Parafionavičius bei Juozas Kirlys. Rumbutis mini, kad jam pinigų siūlęs dvarininkas Vytautas Puškovičius, sužinojęs, kad K. Rumbutis sienos perėjimui naudoja savo pinigus. Kadangi pinigų klausimas čia, atrodo, buvo ypač aktualus, tai remtų mintį, kad ginklų prekyba čia buvo gerokai išvystyta.
Pinigų ir ginklų tema užšifruota ir jau minėtame raštelyje, kuris buvo rastas Liudo Bielskio kišenėje. 100 litų tikriausiai reiškė ne pinigus, o ginklus, nes buvo prašoma jų kuo daugiau. (Ginklus už samagoną pardavinėdavo ir patys rusų kareiviai.)
Kiek tamprūs ir rezultatyvūs buvo luokiškių ryšiai su Vokietija ir Plechavičiumi, kuris tuo metu buvęs Klaipėdoje, čia tolesnių studijų reikalas, tik reikia priminti, kad Vokietija buvo čia pat – jau gretimame Šilutės rajone. O per sieną perėjimas, be abejo, kainavo. Pasienio gyventojams visais laikais tai buvo verslas. Pats Rumbutis viename iš tardymų priverčiamas prisipažinti, kad jis Vokietijoje buvo du kartus, tik su Plechavičium nesusitiko. (Bielskis liudijo, kad buvo susitikęs.)
Štai autentiškas Kosto Rumbučio pasakojimas per paskutinįjį tardymą gegužės 19 d. Kauno kalėjime. Pradžioje jis dar bando išsiginti ryšių su Vokietija, bet aiškiai matyti, kad buvo kankinamas ir ima pasakoti, kaip 1940 m. lapkričio 4-5 jis Telšiuose susitiko su Jatuliu ir Labanausku, kuris dirbo karinėje komendantūroje ir pasiūlė nelegaliai pereiti sieną, susisiekti su Klaipėdoje gyvenančiu gen. Plechavičiumi.
„Pokalbio metu jis pasakė, kad būtina man nelegaliai nueiti į Vokietiją ir sužinoti, ar jie galės mums padėti ginkluoto sukilimo metu. Aš su Labanausko pasiūlymu sutikau. Turiu pasakyti, kad to pokalbio metu dalyvavo ir Jatulis. 1940 m. lapkričio 10 d. aš Kretingos rajone perėjau sovietinę sieną ir nuvažiavau į Klaipėdą. Nuėjau ne tiesiai pas Plechavičių, o pas jo pavaduotoją sukilimo Lietuvoje veiklos klausimais Julių Sasnauską, gyvenantį Laisvės g. 13.
Pas Sasnauską anksčiau nuėjau todėl, kad jis man buvo artimai pažįstamas, negu Plechavičius. Aš Sasnauskui pasakiau, kad atvykau gauti instrukcijų ir ginklų. Sasnauskas man pasiūlė su juo nueiti pas Plechavičių, gyvenantį Uosto g. 37. Jo namuose nebuvo, nes buvo išvažiavęs į Tilžę. Grįžus pas Sasnauską jis manęs išklausinėjo, kaip einasi sukilimo organizavimas Lietuvoje, domėjosi RA dalinių, išsidėsčiusių Lietuvoje, skaičiais ir apginklavimu, taip pat domėjosi žmonių požiūriu į sovietų valdžią.
Po to jis mane pradėjo instruktuoti apie sukilimo darbą, ypač reikalavo griežtos konspiracijos, organizuotis trejetų principu, nes tai apsaugotų nuo griūties. Be jų signalo nedaryti jokio veikimo. Dėl ginklų jis mane užtikrino, kad mes būsime visiškai aprūpinti ir pasakė, kad ginklai bus persiųsti per žmones, kurie gerai žino sieną. Jis man davė slaptažodį, su kurio pagalba galima bus gauti ginklų ir instrukcijų. Su slaptažodžiu „Esamas“ bus gaunami ginklai, o su slaptažodžiu „Paštas“ – instrukcijos. Noriu paaiškinti, kad naudotis tuo slaptažodžiu reikia abiem atvejais, t. y. jeigu asmuo bus siunčiamas į Vokietiją, tai žmogus turės žinoti ir vieną, ir kitą slaptažodį, priklausomai nuo to, dėl ko jis bus siunčiamas“.
K. Rumbutis sako, kad Klaipėdoje jis išbuvo 2 dienas ir žinias perdavė Labanauskui, taip pat papasakojo savo „troikai“ – Bielskiui ir Kaupui. Po to jis išvardijo pavardes žmonių, kurie turėjo aprūpinti ginklais ir palaikyti ryšį su Plechavičium. Pavardes žmonių, gabenusių ginklus per sieną, norėčiau pagarsinti, gal kraštotyrininkus tos žinios sudomins, ir jie surinks daugiau medžiagos: Alfonsas Paulauskas iš Kretingsodės, Kretingos apskrities; Petras Baltmiškis iš Naumiesčio, Tauragės apskrities; Juozas Beržanskis iš Darbėnų, Kretingos apskrities; Petras Martinaitis iš Kretingos miesto, Stoties gatvės; Ramanauskas iš Kretingos; Kazys Bružas iš Gargždų, Kretingos apskrities.
Pats Rumbutis pažinojęs tik Kazį Bružą, kuris palaikydavo ryšį su Telšių sukilėlių centru ir užsiėmė ginklų pristatymu. Be to, jis pasakė, kad Ramanauskas yra Kretingos apskrities sukilėlių vadas. Ramanauskas jį ir pervedė per sieną. Jis pats Ramanauskui prisipažinęs, kad yra vienas iš Telšių apskrities sukilėlių vadų.
Kada sukilėliai ėmė burtis ir kaip plačiai skleidėsi jų būriai
Kaip matyti iš Rumbučio pirmųjų tardymų, pasipriešinimo mintys jau rutuliojosi 1940 m gegužę. Pats verbuotas rugsėjo mėnesį. Dauguma luokiškių kalba apie verbavimą 1940 m. gruodį ir 1941 m. sausį-vasarį.
Labai aktualus tardytojams buvo klausimas: kokiose vietovėse dar veikė sukilėliai ir su kokiomis vietovėmis buvo palaikomas ryšys. L. Bielskis sako, kad sukilėliai veikė: Varniuose (vadovas agronomas), Tryškiuose, (minimas Pikturna ir Sutkus), Janapolėje (vadovas mokytojas Daukša, jį prisimena Stasio Jocio dukra Birutė Garškienė), Pavandenėje (vadovas Jurgutis), Ylakiuose (Mažeikių raj.), Radviliškyje, Upynoje, Viduklėje; į Kaunatavą buvo atvykę ginklų jauni vyrai iš Ylakių ir Varnių. J. Petkevičius sako, kad sukilimas rengiamas Varniuose, Marijampolėje, Montvyduos, Radviliškyje, – visoje Lietuvoje. Persakyta, kad, Zigmo Parafionavičiaus teigimu, ginkluota sukilėlių organizacija veikė Dotnuvoje ir kt.
Ar buvo sukilimo planas?
Konkretų sukilimo planą galima būtų įskaityti Leono Vilučio, tuometinio Telšių amatų mokyklos mokinio, prisiminimų knygoje „Likimo mozaika“. Jis rašo: „Per paskutinį mano susitikimą su mokytoju S. Bagdonu sužinojau aukštesnio lygio veikėjų apsvarstytą būsimojo sukilimo veiklą. Atskiros grupės turi atvykti į iš anksto nurodytą ginklavimosi vietą. Jos kuo skubiau apginkluojamos patikrintais, išvalytais ginklais ir užima ginklavimosi vietoje nurodytas pozicijas. Kas 20-25 minutes apginkluojama vis nauja grupė vyrų.
Amatų mokyklos kuopai buvo numatyta perimti pagrindinius to meto valdžios rūmus, paštą, išvaduoti kalinius. Tiesa, jėgų paskirstymas gali keistis priklausomai nuo susiklosčiusių aplinkybių. Sukilimas prasidės kilus karui, mieste kilus sumaiščiai. Pagal turimus duomenis tai gali atsitikti kiekvieną dieną, gal net gegužės mėnesį, bet apie tai turi žinoti tik skyrininkai – visiems kovotojams šito skelbti nedera. Aš skyrininkus įpareigojau palaikyti ryšius su savo vyrais, kad kiekvienu momentu galėtų juos susišaukti.
1941 m. balandžio pabaigoje ar gegužės pradžioje mane einantį į mokyklą pasitiko susirūpinusi S. Bagdono žmona. Iš karto supratau, kad įvyko kažkas negero. Ir tikrai – pasirodo, naktį suėmė ir kažkur išvežė jos vyrą ir P. Čipkų (beje, abu suimti ir kaltinti vadinamojoje Vlado Opulskio byloje ir tardyti Kaune. A.V.Š.).
Ar sukilėliai turėjo literatūros?
Dar liko aptarti literatūros klausimą – ar Telšių apskrityje sukilėliai patys gamindavo atsišaukimus ir kitokią medžiagą. Nors tardymuose visi luokiškiai ginasi nieko apie tai nežinantys (lapelių yra matę, bet jie buvę spausdinti Vokietijoje), bet šį klausimą reikia kelti todėl, kad V. Opulskio byloje buvo suimta mokytoja Stasė Vanagaitė iš Janapolės, Varnių valsčiaus (buvusi šaulė, ateitininkų organizacijos vadovė, kilusi iš Tauragės apskrities, baigusi Klaipėdos pedagoginį institutą), kuri nutarime areštuoti kaltinama būtent literatūros gaminimu: „Stasė Vanagaitė yra kontrrevoliucinės pogrindinės sukilėlių organizacijos, veikiančios Telšių apskrityje, dalyvė, turi rašomąją mašinėlę ir šapirografą, kuriais išleido įtartinų kontrrevoliucinių lapelių, sistemiškai vykdo kontrrevoliucinę agitaciją, turi įtartinų ryšių su Vilniumi, iš kur taip pat atveža kontrrevoliucinės literatūros.
Pvz., vienos kelionės į Vilnių metu kovo mėn. 1941 m. Vanagaitė papasakojo, kad kai atvažiuosite pas mane, tai gausite literatūros tiek, kad nustebsite, o dabar turiu tik keletą po vieną egzempliorių. Ir toliau ji pasakė, kad ji rašo šapirografu ir rotatoriumi Pavandenės miestelyje, Luokės valsčiuje, kartu su ja dirba kažkoks Venckus ir dar vienas žmogus“.
Konkretus atsišaukimas buvo rastas per kratą balandžio pabaigoje pas suimtąjį Juozą Tarašką. Jis balandžio 29 d. tardyme turi pasiaiškinti, kas rašė pas jį rastą kontrrevoliucinio turinio atsišaukimą „Brangūs vergautojai broliai“… Taraška sako: „Šio mėnesio pradžioje atėjo pas mane nepažįstamas žmogus ir pradėjo su manimi kalbėti apie dabartinę padėtį, prisiminė, kad aš buvau policininkas ir dabar neturiu darbo, todėl reikia organizuotis ir stoti į organizaciją „Partizanas“. Kalbėjo apie sukilimą ir Lietuvos išlaisvinimą.
Pasakė, kad greitu laiku bus rusų-vokiečių karas ir tiems lietuviams, kurie prisidės prie sunaikinimo bolševikų valdžios, vokiečiai suteiks lengvatas. Besikalbant jis man parodė mašinėle rašytą atsišaukimą, iš kurio aš padariau savo ranka nuorašą, kuris buvo rastas pas mane laike kratos. Atsišaukimo nuorašą aš įsidėjau į kišenę ir visą laiką laikiau, o mašinėle spausdintą pasiėmė tas nepažįstamas žmogus ir pasiklausęs kelio į Vertelius išėjo. Daugiau aš jo nemačiau.“
Liudininko parodymas surašytas lietuviškai, kas labai retas dalykas tais laikais. Iš tolesnio tardytojo teiginio aišku, kad jis A. Taraška nepatikėjo, bet kadangi daugiau jo parodymų nėra, galima spėti, kad jis nieko daugiau ir nepasakė. Dėl to, matyt, Kaune A. Taraška buvo priskirtas prie sunkiai nusikaltusiųjų ir sovietams bėgant karo pradžioje buvo vežamas į rytus, iš Minsko kalėjimo varomas Červenės link.
Kaip rašo Regina Žukienė (str. „Žemaičių saulutėje“, 2002-05-24, nr.21(345): „Varant kalinius keliu per mišką link Červenės, atskrido vokiečių lėktuvai. Pasinaudojęs sargybinių panika Juozas Taraška puolė į mišką. Sargybiniai jam pavymui šaudė, bet palikti kalinių jie negalėjo… Taip J. Taraška liko gyvas ir po kelių savaičių parėjo pėsčias namo“.
Žurnalistas A. Gražiūnas savo knygoje „Dviejų okupacijų replėse“ rašo, kad „ypač daug už pogrindinės spaudos platinimą buvo suimtų Žemaičių krašte: Tauragėje… netolimoje Šilalėje… Telšiuose ir Telšių apskrityje už tai areštuota dešimt asmenų… visi suimtieji buvo kalinami Telšių kalėjime ir rusų-vokiečių karo pradžioje nukankinti Rainių miškelyje…“
Leonas Vilutis prisimena tas dienas Telšiuose: „Tuo laiku miesto gatvėse prie stulpų po nakties atsirasdavo priklijuotų lapelių su antitarybiniais šūkiais: „Šalin komunizmą!“, „Šalin bolševizmą!“, „Okupantai, kraustykitės namo!“
Luokės sukilėlių likimai
Ta pati autorė R. Žukienė rašo, kad „Prasidėjus karui iš Kauno kalėjimo su grupe buvo išvežtas Justinas Petkevičius. 1941 m. birželio 26 d. jis kartu su kitais kaliniais, jų tarpe Nepriklausomybės akto signataru, Lietuvos ministru pirmininku Kaziu Bizausku, buvo sušaudytas Polocko rajono Bigosovo geležinkelio stotyje. Viktoravičiai, A. Nemčauskis, K. Sudaris, J. Taraška buvo išvežti į Minsko kalėjimą, o iš jo išvaryti Červenės link. Bevarant per Minską K. Sudaris metėsi iš voros į kiemą (taip jis pats pasakojo mano tėvams) ir jam pasisekė pabėgti. …Jauni vyrai Viktoravičiai, pradėjus kalinius šaudyti, krito žemėn, vėliau išlindo iš lavonų krūvos ir pabėgo. Červenėje buvo sušaudytas Aleksandras Nemčauskis.
Artėjant 1944 m. frontui, kai kurie iš buvusių suimtųjų pasitraukė į Vakarus, vėliau emigravo į JAV ir Kanadą, tačiau dauguma liko Lietuvoje. K. Sudaris 1948 m. buvo ištremtas į Krasnojarsko kraštą ir 1955 m. ten mirė. Pranas Stasiulis buvo suimtas 1945 m., nuteistas kalėti 10 m. lageryje, 1952 m. Ozernoj lageryje mirė; K. Grušas iš Jucių 1945 m. buvo areštuotas ir nuteistas kalėti 10 metų.
Taip pat buvo suimtas ir jo brolis Adolfas. Jis buvo partizanas ir kalėjo Komijos lageriuose. Juozas Kirlys buvo areštuotas 1945 m. ir nuteistas 10 metų kalėti, lageryje Čeliabinsko srityje mirė 1953 m., jo šeima buvo išvežta į Sibirą. K. Rumbutis buvo pasitraukęs į Vokietiją, bet 1945 m. pakliuvo į sovietų filtracijos lagerį. Iš jo išėjęs tapo partizanu ir 1946 m. žuvo. Jonas Vasiliauskas emigravo į JAV. Bielskis gyveno Kanadoje“.
Baudėjų liudijimai
O dabar pasinaudokime baudėjų – Domo Rociaus ir Petro Raslano – pasiaiškinimais. O aiškintis jie turėjo dėl to, kad vokiečiams Rainiuose radus išdarkytus nužudytųjų lavonus, žinia apie tai pasiekė ir Amerikos komunistus. Antanas Bimba kreipėsi į kompartijos vadą Antaną Sniečkų, kuris ir paprašė pasiaiškinti. Pasiaiškinimai rašyti 1942 m. Maskvoje. Cituojame iš knygos „Pamirštas SSRS karo nusikaltimas“, 2006 m., Vilnius, rengėjai Agnė Šiušaitė, Jonas Urbanavičius, Vytautas Landsbergis. Pasiaiškinimuose mums taip pat rūpi žinios apie sukilimą Telšių apskrityje. Nors sukilėlių buvo suimta labai daug, bet, kaip matysime, pasipriešinta vis dėlto buvo, o tai reiškia, kad laisvėje likę vykdė sukilėlių planus. Taip pat ir Luokėje, kuri, atrodė, enkavėdistų buvo visiškai nusiaubta.
Domas Rocius, Telšių vykdomojo komiteto pirmininkas, tuo metu ėjęs LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininko pavaduotojo pareigas:
„Telšių ir Kretingos kontrrevoliucionieriai fašistai ir jų siekimai (rengėjų pastaba: žodynas, tariamai pateisinantis žiaurumus ir žvėriškus poelgius).
Kontrrevoliucionierių sąstatas: smetoniniai valdininkai, buožės, kunigija, kuri šiame darbe vaidino nemažą rolę, ir visų tautiškų fašistinių organizacijų, veikusių Lietuvoje iki Tarybų valdžios, vadai, vadukai ir eiliniai nariai.
Ekonominį rėmimą, ginklus, instrukcijas, kada, kur, ką veikti ir kaip veikti, gaudavo (iš) hitlerinės Vokietijos…
Dalis tokių išdavikų kontrrevoliucionierių teroristų buvo areštuota iš Telšių ir Kretingos apskričių ir laikomi Telšių kalėjime. Karui užklupus iš pasalų tuoj buvome priversti evakuotis. Jokiu būdu negalėjome paleisti atgal į laisvę kraugerių fašistų žudyti mūsų brolių. Užtenkamai buvo bandų, kurios susidarė tuoj prieš mus, stojo kovon iš esančių laisvėje fašistų…
…Vežami (turima galvoje – žudyti į Rainius. A.V.Š.) buvo tie, kurių aiški medžiaga buvo prieš juos areštuojant, o vėliau per tardymą ta medžiaga jų pačių patvirtinta (ir) papildyta jų pačių parodymais. Keletas, kurių bylos buvo neaiškios, paliko, nevežėme. Taip pat paliko buožės, kurie nuteisti už grūdų nepristatymą ir kavojimą žemėje…
…Kas jie buvo daugumoje tie sušaudytieji ir už ką jie buvo suimti?
Keletą aš atsimenu jų. Galiu čia aprašyti šiek tiek. Telšių apskrities buvusio smetoninio viršininko ir kalėjimo viršininko Šalkauskų brolis Šalkauskas, kuris gyveno iki areštavimo Luokės valsčiuje, Telšių aps., Naujikų dvare kaip nuomininkas ir buvo centrinis asmuo kontrrevoliuciniame darbe Luokės valsčiuje. Vokiečiams užgrobus Lietuvą, turėjo pagal jų nustatytą planą užimti ministerio vietą.
Triuška, buvęs vyresnysis policininkas, prigulėjęs tam pačiam Šalkausko rateliui. Jo žinioje buvo ginklų klausimo tvarkymas sukilimui įvykdyti. Prie šio darbo prigulėjo Luokės kunigai ir (iš) Pavandenės bažnytkaimio Varnių valsčiuje…
…Jogminas. Pavogė iš mūsų, Telšių apskrities viršininko… keletą brauningų ir užverbavo keletą jaunuolių… jų uždavinys buvo šaudyti tarybinius ir partinius darbuotojus ir susprogdinti partijos apkomo namus…
Kavoliai… pavogė iš gimnazijos rašomąją mašinėlę, kuria rašė ir platino kontrrevoliucinius lapelius…
Balsevičius Stasys, … Povilas… Prigulėjo Kovalių kompanijai ir taip pat buvo ginkluoti parabeliais…
Toli gražu ne visi jie surinkti į kalėjimą buvo. Įvykus karui, laisvėje esantieji tuoj stojo į darbą: gadinamas sistematiškai telefoninis susisiekimas, slepiami desantininkai ir kita. Birželio 22 dienos vakare jau turėjome sugadintas linijas Žarėnai-Alsėdžiai-Luokė. Gadinimas ėjo sistematiškai suvis didesniu tempu, taip kad su kai kuriais valsčiais nepavyko net atstatyti, kaip, pavyzdžiui, su Tverais.
Luokėje birželio 23 dieną fašistai užėmė valsčių, o tarybinius darbuotojus sukišo į daboklę. Pas mus į Telšius dėl sugadintos linijos negalėjo prisiskambinti. Tai pavyko į Šiaulius, kurie atvykę išgelbėjo, bet tas neilgam buvo. Nors ten keletas fašistų ir buvo užmušta, jie vėl susirinko ir tuomet, nors nepatikrintais daviniais, išžudė tarybinius ir partinius darbuotojus…
Žarėnų valsčių taip pat buvo užvaldę fašistai…
Tą patį jie padarė su Alsėdžiais…
Plungėje buvo jau iš anksčiau organizuota banda virš 20 žmonių, kurie turėjo viską perimti karui prasidėjus į savo rankas…
Pačiuose Telšiuose smarkiai fašistai nepasirodė“…
Petras Raslanas, NKGB Telšių skyriaus viršininkas:
„Vokiečiai užėmė Plungę ir artinosi prie Telšių…
…Laikas bėgo. Kaliniai, ypatingai su k/r (kontrrevoliucinio) nusikaltimo baudž. str. pradėjo kelti galvas. Kretingos, Mažeikių ir Šiaulių apskrityse pradėjo vis tankiau ir aktyviau pasireikšti ginkluotos bandos. Buvo gandų, kad Mažeikius ir dalimis Šiaulių aps. bandos užėmė atskirus valsčius, o Telšiai liko kaip ir atkirsti“…
„Komisija peržiūrėjo virš 70 bylų, kaltinamų už šnipinėjimą, kontrrevoliucinę ir agitacinę veiklą. Kaliniai buvo iš Telšių saugumo skyriaus ir dalinai – Kretingos. Kai kurios bylos jau buvo užbaigtos, kitos neužbaigtos, bet apie jų nusikaltimą abejonės nebuvo. (…) Dėl jų nusikalstamumo aš niekuomet neturėjau jokių abejonių. Jų visų areštas buvo sankcionuotas Lietuvos Respublikos prokuroro drg. Kašos. Visi 75 pasiųstieji į aną pasaulį turėjo kontrrevoliucinio pobūdžio nusikaltimus, dėl ko ir buvo kvočiami arba kvotos užbaigtos ir perduotos teismui. Aš esu įsitikinęs, kad ten nebuvo nė vieno nekalto“…
Laikas Rainių kankiniams suteikti kario savanorio statusą
Tai tiek trumpai apie vieno valsčiaus Žemaitijoje pogrindinę veiklą 1940-1941 m. ir ruošimąsi sukilti prieš raudonąjį okupantą. Manau, kad pakanka argumentų pradėti teisiškai įrodinėti Rainių kankinių rezistencinę veiklą ir suteikti žudynių aukoms kario savanorio statusą. Nors bylas budeliai išsivežė į Rusiją, ir Rusija jų net nedrįsta grąžinti, yra kitokių būdų įrodyti, kad šie vyrai nebuvo atsitiktiniai praeiviai, kad jie buvo sąmoningi kovotojai už nepriklausomą Lietuvą.
Tokiais juos laikė ir bolševikai, įvardiję politiniais kaliniais ir kontrrevoliucionieriais. Kaip rodo jau vien ši medžiaga, Žemaitija 1941 m. vasarą buvo karo laukas. Gėdinga, kad apie tai iki šiol dar nežinoma, o gal net nenorima žinoti ir apie 1941 m. sukilimą provincijoje vis dar tylima. Nieko nuostabaus, tik 2011-aisiais metais, minint sukilimo 70-metį, pirmą kartą valstybės lygiu paminėti įvykiai Kaune ir Vilniuje. O juk to sukilimo, tarsi gaisro, idėja buvo persmelkusi visą Lietuvą. Apie tai liudija sukilimo amžininkas Albinas Gražiūnas minėtoje knygoje, būsimiems tyrimams pateikiantis ir tam tikrą įvykių schemą.
Nuotraukoje: Audronė Viktorija Škiudaitė, šio straipsnio autorė.
Žurnalas “Varpas”
2012.07.01
