“Pakliuvau į pasalą…”


Print

– Pagavo mane, kai su seserimi ir trimis miško broliais 1948-ųjų sausio 8 dieną platinau antisovietinius atsišaukimus Barčių kaime (Lazdijų rajonas).

Pabėgti nepavyko, nes stribai peršovė koją. Paėmę nelaisvėn, mušdami lyg tyčia stengėsi įspirti kraujuojančion žaizdon, – pasakoja Marytė Krupinskienė, buvusi partizanų ryšininkė iš Šilainės kaimo.

– Man neteko ilgai partizanauti. Į mišką išėjau 1944-aisiais, o jau 1945-ųjų pabaigoje buvau sučiuptas. Tardė lygiai dvejus metus ir tris mėnesius. Dieną nemušdavo. Lupdavo naktimis. Išdavė į rusų nelaisvę pakliuvęs vienas pažįstamas partizanas. Po to – tremtis, – tai Vacio Miciulevičiaus žodžiai.

Jonas Vabuolas rodo apleistą šulinį, kuriame, jo teigimu, iki šiol trūnija kelių, o gal ir keliolikos partizanų kaulai.

– Šventežerio apylinkėse, mano žiniomis, slapstėsi apie 30-50 miško brolių, bet kol kas nė vieno kūno nepavyko surasti. Valdžia ieškoti nepadeda, buvę stribai klaidina, akiplėšiškai meluoja, – apgailestauja J.Vabuolas, pokario metais netekęs trijų brolių partizanų.

Juozą Petrašką (jo pirmasis slapyvardis – Patrimpas, paskutinysis – Lapaitis) rusai sugavo 1947-aisiais Punios šile, kai buvo likviduojama garsioji Dainavos partizanų apygarda.

– Be abejo, kažkas išdavė. Kas – taip iki šiol ir nepavyko sužinoti, – skėsteli rankomis J.Petraška. Jis pasitempęs, dėvi tvarkingai išlygintą savanorio uniformą.

Išdavė, sužeidė, tardė, pakliuvo pasalon, spardė… Man sunku patikėti, jog šie paprasti, niekuo iš kitų neišsiskiriantys lietuviai, sutikti ir prakalbinti Šventežeryje (Lazdijų rajonas), kai buvo atidengiamas ir šventinamas paminklas už Tėvynės laisvę žuvusiems partizanams, tiek iškentėjo. Jų žodžiuose – nė užuominos apie pretenzijas į didvyriškumą. Jie pasakoja apie savo kančias, apie sugriautus savo gyvenimus taip, tarsi nebūtų patyrę nieko nepaprasta, nepakeliama.

1948-ųjų sausio 8-ąją Barčių kaime M.Krupinskienei, platinančiai antisovietinius atsišaukimus, buvo peršauta koja, ir ji visam gyvenimui tapo invalidė, o jos seserį nušovė vietoj. Nors ir sužeista, nors ir netekusi sesers, M.Krupinskienė nepasimetė. Į nelaisvę pasiduoti nė neketino. Metė vieną granatą, paskui – antrą, bet nei pirmoji, nei antroji nesprogo.

Mušė ją Barčių kaime esančioje Vaikšnoro sodyboje. Mušė stribai broliai Kelmeliai, du broliai Kierai, Mikelionis ir Bašanskas. Žiauriausio būta Bašansko. Veždami per mišką į Veisiejus, liepė nedejuoti – bijojo “miškinių”, o kai išvažiavo į laukus, vėl lupo: automatų buožėmis, kumščiais, kareiviškų diržų sagtimis. Iš Veisiejų M.Krupinskienė buvo pervežta į Alytų, kur ją gydė daktaras Stasys Kudirka.

Jeigu ne jis, M.Krupinskienė būtų nukankinta kokiame nors NKVD rūsyje. S.Kudirka užjautė partizanus, ir M.Krupinskienę, kai jos atėjo išsivežti, paslėpė vonioje, o sargybiniams pasakė, kad “banditė” paspruko. S.Kudirkai partizanų ryšininkė M.Krupinskienė taip ir nespėjo padėkoti – S.Kudirka seniai miręs. Mirė, beje, savo mirtimi.

Didžiausią įspūdį M.Krupinskienei palikęs partizanas Ilgis (Antanas Drazdauskas), kilęs iš to paties Šilainės kaimo, kaip ir ji pati. Tai Antanas Marytę įkalbėjo tapti jų ryšininke: skalbti jų drabužius, gaminti valgį, rūpintis, kad niekad netrūktų vaistų, platinti antisovietinius atsišaukimus, ant tvoros užmesti juodą skudurą, jeigu į kaimą atsimarios stribai. Antanas pasivadino Ilgiu, nes bunkerį buvo išsikasęs prie Ilgio ežero. Kokia likimo ironija – partizanas A.Drazdauskas, slapyvardžiu Ilgis, 1949 m. liepos 26 d. prigėrė Ilgio ežero bangose – pakliuvęs pasalon, plaukė per ežerą, bet kliudė kulka… Kur ilsisi Ilgio kaulai, niekas nežino. Bangų išplautą Ilgio lavoną vienas kaimietis netoli ežero užkasė.

V.Miciulevičius puikiai prisimena pavardę to, kuris jį išdavė, – pasakė rusams, kad suimtasis V.Miciulevičius turi ginklą. Išdavikas gyvas ir šiandien. Iš savo vos metus trukusių kovų su sovietais geriausiai prisimena 1945-ųjų kovo mėnesį Puščios miške duotą priesaiką Lietuvai. Atvedę į Puščios tankumynus vedliai, V.Miciulevičiaus žodžiais, netrukus žuvę vieno susišaudymo metu.

Iš tardymų labiausiai įsiminė partizano Jono Rėkaus auka. J.Rėkus prisipažino buvęs “miškiniu”, ir savo išpažintimi išgelbėjo septyniolika žmonių. Po jo prisipažinimo tardytojai į laisvę paleido septyniolika “įtariamų ryšiais su partizanais”. Tarp įtariamųjų būta ir vaikų, ir senelių. Po to J.Rėkų nukankino.

Šis straipsnis buvo paskelbtas 1997 metais Vilniuje išleistoje knygoje “Kaimų istorijos”).

Nuotraukoje: partizanas Albertas Norkus – Satkus su ryšininke apie 1949-uosius metus.

2011.12.04


Prisijunkite prie diskusijos