Iš žvalgybos enciklopedijos
Atrodo, Teheranas taisosi, ir pasaulio galiūnės JAV, Rusija, Kinija, Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija panaikins Irano Islamo Respublikai taikomus draudimus, nors dar pagrūmoja pirštu už pastaruosius nusižengimus – pavyzdžiui, ginklų tiekimą Sirijai.
Taip yra dabar, o prieš 30 metų Iranui neteisėtai pardavinėjo raketas tos pačios Jungtinės Valstijos ir tai buvo daroma pasitelkus nusikalstamo pasaulio veikėjus.
Baltųjų rūmų juodi darbai
1986 metų spalio 5 d. Nikaragvos padangėje vyriausybinės pajėgos numušė karinį krovininį lėktuvą. Nukritęs orlaivis buvo pilnas dėžių su ginklais. Iš keturių įgulos narių, amerikiečių, gyvas liko vienas pilotas.
Jis ir atskleidė, kad ginklus gabeno su Nikaragvos kairiųjų vyriausybės (sandinistų) pajėgomis kariaujantiems sukilėliams (kontras), tai darė ne pirmą kartą, o ginklų tiekimą prižiūrėjo Centrinės žvalgybos valdybos agentai. Tai daryta neteisėtai, nes JAV kongresas buvo uždraudęs teikti karinę paramą Nikaragvos maištininkams. Praėjus vos mėnesiui, Libano savaitraštyje „AshShirra“ pasirodė pranešimas, jog JAV slapta siunčia Iranui raketas.
Irako kare su Iranu (1980-1988) JAV ir kitos Vakarų valstybės, taip pat tuometinė Sovietų Sąjunga palaikė naująjį Irano prezidentą ir premjerą Sadamą Huseiną. JAV ir Izraelis buvo Irano sąjungininkai, kol valdė šachas Pehlevis, o po 1979 metų Islamo revoliucijos valdžią paėmęs ajatola Chomeinis Jungtines Valstijas ir Izraelį vadino didžiuoju ir mažuoju šėtonais.
Savo ruožtu JAV įtraukė Irano Islamo Respubliką į valstybių – tarptautinio terorizmo rėmėjų sąrašą. Dar neseniai JAV valstybės sekretorius Džordžas Šulcas (Shultz) slaptame pasitarime su arabų šalių užsienio reikalų ministrais kritikavo SSRS nesiimant tokių ryžtingų žygių kaip JAV, kad sustabdytų ginklų tiekimą Iranui iš Rytų bloko šalių.
Mes suaktyvinome pastangas atkalbėti mūsų partnerius nuo ginklų prekybos ir jos buvo sėkmingos, – gyrėsi valstybės sekretorius. Šulcas tada užsistojo Izraelį: nors visi kalba, kad į Iraną patenka izraelietiški ginklai, bet Izraelio vyriausybė tvirtina padariusi tam galą. Ir še tau – amerikiečiai, visam pasauliui uždraudę pardavinėti Iranui ginklus, patys šį draudimą pamynė! Vėlesnis Iran–Contraaffair tyrimas atskleidė, jog prieštankinės raketos TOW Iraną pasiekdavo tarpininkaujant Izraeliui, o už jas gauti pinigai iš slaptų CŽV sąskaitų Šveicarijos bankuose keliaudavo Nikaragvos partizanams.
Iki 1986 metų spalio mėnesio Iranas gavo 2,5 tūkst. raketų TOW, taip pat kelias siuntas zenitinių raketų kompleksų HAWK atsarginių dalių, iraniečiai sumokėjo ginklų pardavėjams mažiausiai 48 mln. JAV dolerių.
Prezidentas Ronaldas Reiganas viešai dievagojosi nežinojęs šito savo pavaldinių veiklos aspekto, nors 1986 metų sausio 17 d. buvo pasirašęs direktyvą dėl ginklų pardavimo Iranui – mainais į JAV piliečius, kurie buvo laikomi įkaitais Libane (kilus skandalui, pavaldiniai sunaikino direktyvą).
Šią slaptą operaciją globojo prezidento patarėjas nacionaliniam saugumui Robertas Makfarleinas (McFarlane) ir CŽV direktorius Viljamas Keisis (Casey), o bene energingiausiai veikė Nacionalinio saugumo tarybos bendradarbis pulkininkas Oliveris Nortas (North).
Izraelyje tuo rūpinosi pats ministras pirmininkas Šimonas Peresas su užsienio reikalų ministerijos generaliniu direktoriumi, dėl tikresnio slaptumo palikę nuošalyje net savo slaptąją tarnybą „Mossad“. Juodą darbą turėjo atlikti tarpininkai. Ir kokie tarpininkai! Davęs pradžiai 5 mln. dolerių, tolesnius pinigų srautus apsiėmė tvarkyti Saudo Arabijos milijardierius Adnanas Hašogis (Khashoggi).
Galingiausios Jungtinių Valstijų karo pramonės kompanijos prekiavo su nafta pertekusia Saudo Arabija ir kitomis arabų valstybėmis tarpininkaujant Hašogiui ir sukrovė jam pasakiškus turtus (1970-1975 metais tik „Lockheed“ jam sumokėjo $106 000 000). 8-tojo dešimtmečio pradžioje jis turėjo verslo interesų su puse pasaulio, sukiojosi tarp Artimųjų Rytų sultonų, Europos ministrų, JAV senatorių. Be kitų, su 50-mečiu jį pasveikino sutuoktiniai Nensi ir Ronaldas Reiganai (jubiliejų 1985-ųjų vasarą šventė tris paras su 400 svečių ir išleido tam 6 mln. dolerių).
Vėliau daugiau pakalbėsime apie Hašogio bičiulį ir partnerį – sirą Monzerą al Kasarą (Al-Kassar). Dar buvo paslaptingas ginklų pirklys iš Irano, Manučeris Gorbanifaras (Ghorbanifar). Jam padedant tikėtasi ne tik išlaisvinti 7 įkaitus, tarp kurių buvo CŽV rezidentas, bet ir pakeisti JAV ir Izraeliui itin priešišką Teherano politiką – mat iranietis tvirtino pažįstantis Teherane įtakingus politiškai nuosaikius elementus, kurie ateis į valdžią po Chomeinio, ir galintis su jais suvesti.
Tel Avivas manėsi Teherane rasiąs atsparą prieš Iraką, kurį laikė nesutaikomu savo priešu. Amerikiečiai siekė Teherane atvesti į valdžią nuosaikią vyriausybę tam, kad Iranas vėl draugautų su Vakarais ir priešintųsi Sovietų Sąjungos skverbimuisi į Artimuosius Rytus. Šias tektonines slinktis ir ašinius virsmus turėjo sužadinti paslaptingas ginklų pirklys iš Irano.
Didžiausias niekšas gali būti naudingas
Vieną CŽV bendradarbį, pažinojusį Gorbanifarą, apėmė siaubas, kai išgirdo, ką žydai pasiūlė tarpininku. Po Chomeinio atėjimo iš Irano dingęs šacho slaptosios policijos agentas Gorbanifaras turėjo suklastotus mažiausiai trijų valstybių pasus, vertėsi ginklų kontrabanda ir dar pelnėsi šnipinėdamas slaptosioms tarnyboms. Jis ketverius metus teikė žvalgybinius duomenis CŽV, bet amerikiečiai skundėsi negavę nei vieno pranešimo, kuris būtų buvęs bent kiek naudingas.
Tai jis 1981 metais paskleidė spaudoje gandą, jog Libija pasiuntė į Jungtines Valstijas teroristus, kurie turi nužudyti Reiganą. Kai pranešimas pasirodė esąs iš piršto laužtas, CŽV atsisveikino su talentingu gandų kūrėju. Amerikiečiai žmogų, kuriuo negalima pasitikėti, įtarė šnipinėjimu iraniečiams, o šie spėjo jį esant Izraelio šnipą. Operacijos „Ginklai Iranui“ sumanytojai, prieš atnaujindami bendradarbiavimą su buvusiu CŽV agentu, patikrino jo nuoširdumą melo detektoriumi: apklausiamasis nesutrikdamas nurodė tik savo pavardę ir tautybę.
CŽV direktorius Viljamas Keisis (Casey) sutiko, kad Gorbanifaras yra įtartinas tipas ir juo pasitikėti negalima, bet jo paslaugų neatsisakė: panašiems reikalams sunku surasti žmogų su švaria sąžine. Su juo pavojinga, bet jis gali duoti naudos. Tiesiog visada atsiminkite, su kuo turite reikalą, – mokė pavaldinius direktorius.
Išaiškėjus, kad įkaitus pagrobė „Hezbollah“ kovotojai, amerikiečiams ėmė atrodyti juos tikrai pavyksiant išlaisvinti susitarus su raketų alkstančia Teherano valdžia, kurios Libano teroristai klausė. Tarpininkai tikino, jog už 100 raketų TOW teroristai paleis visus įkaitus. 1985 metų rudenį iraniečiai gavo 500 raketų, bet libaniečiai išleido tik vieną įkaitą, nelaisvėje liko CŽV rezidentas (netrukus, pasak pačių teroristų, jis buvo nubaustas mirtimi), o nuosaikūs elementai ir kiti Teherano veikėjai niekaip neatsišaukė.
Gorbanifaras ragino amerikiečius siųsti daugiau raketų (tarpininkai jas pardavinėjo keleriopai brangiau nei pirko iš amerikiečių ir komisiniai jiems plaukė nuo raketų, o ne nuo įkaitų). 1986 metų pradžioje Irano revoliucinė gvardija gavo dar 1000 raketų, bet nei vienas įkaitas nebuvo paleistas. Baltieji rūmai pasiuntiniai, vadovaujami atsistatydinusio prezidento patarėjo, taigi privataus asmens, Makfarleino, slapta išskrido į Teheraną, kur Gorbanifaras jiems žadėjo susitikimą su aukščiausiais šalies pareigūnais.
Amerikiečiai jiems gabeno dalį prašomų zenitinių raketų kompleksų HAWK atsarginių dalių ir didelį šokoladinį tortą. Mainai turėjo įvykti tokia seka: misijai atvykus į Teheraną, po 7 valandų išlaisvinami įkaitai, o dar po 7 valandų iraniečiai gauna visas žadėtas HAWK atsargines dalis.
Tikėtasi ir Teherano politinio kurso permainų, bet visos amerikiečių viltys kaip mat žlugo. Pasak Makfarleino, derėtis atvyko sutrikę, išsigandę ir bailūs trečiaeiliai oficialūs asmenys (spėjama kurį iš trečiaeilių ir pakuždėjus minėtam Libano savaitraščiui apie amerikiečių lankymąsi Teherane). Tiesa, „Hezbollah“ vasarą paleido vieną įkaitą mainais į HAWK atsargines dalis, bet rudenį vienas po kito buvo pagrobti dar trys amerikiečiai. Įsiutinti Baltųjų rūmų sąmokslininkai apkaltino Gorbanifarą, esą melavusį jiems apie savo didelę įtaką Teherano politiniuose sluoksniuose, ir pavarė jį šalin. Makfarleinas vėliau apie jį kalbėjo: Tai buvo vienas didžiausių niekšų, kokius man teko sutikti.
Kai Federaliniam tyrimų biurui (FTB) aiškinantis skandalą sąmokslininkai ėmė linksniuoti Gorbanifaro pavardę, šis netylėjo ir gynė savo dorą vardą. Jis pats apkaltino CŽV, kuri esą siekianti padaryti jį šioje istorijoje atpirkimo ožiu, kai tuo tarpu labiausiai kalti patys amerikiečiai. Iranietis neslėpė tarpininkavęs, bet tikino viską daręs sąžiningai. Tuo tarpu amerikiečiai ir žydai tiesiog nepasidaliję neapskaitomų pinigų ir 16 mln. dolerių Nikaragvos sukilėlių vardu nuplaukę nežinia kur (strėlė į pulkininką Nortą, tvirtinusį, jog Gorbanifaras ir pasiūlęs už raketas gautus pinigus skirti Nikaragvos sukilėliams).
Po to, kai ginklų pirklys pagrasino viską išklosiąsJAV senate, jį paliko ramybėje. Bet tarpininko būta iš tų, kurie išvaryti per duris lenda pro langą. 2005 metų vasarą Jungtinėse Valstijose didelį šurmulį sukėlė kongreso nario Kurto Veldono (Weldon) knyga „Countdown to Terror” (countdown – atgalinis laiko skaičiavimas). Autorius užsipuolė CŽV, Pentagono žvalgybą, Nacionalinio saugumo tarybą ir savo kolegas, kurie, girdi, nepaisė jo perspėjimų apie Jungtinių Valstijų tykančias grėsmes: Iranas priglobė Bin Ladeną, gamina atominę bombą ir rengia prieš JAV 12 teroristinių atakų.
Žurnalistai išsiaiškino kongreso nario slaptu patikimu šaltiniu buvus Paryžiuje gyvenantį buvusį šacho vyriausybės prekybos ministrą Mahdavį: Veldonas į savo knygą sudėjo pranešimus, kuriuos iranietis jam siuntė faksu 2003-2004 metais. Mahdavis savo ruožtu atskleidė, kad šias žinias jam teikė jo senas bičiulis ir verslo partneris Manučeris Gorbanifaras. Pasak buvusio ministro, bičiulis pasinaudojęs juo kaip ryšininku su JAV politikais, nes pats turėjo problemų Vašingtone. Buvęs CŽV rezidentas Paryžiuje tikino, kad abu jie yra žinomi melagiai, tokie patys klaidintojai, kaip ir Irako politikas Ahmedas Čalabis (Chalabi), kuris vedžiojo už nosies JAV žvalgybą ir kongresą karo su Iraku išvakarėse, tikindamas, jog Huseinas turįs masinio naikinimo ginklus.
Dėl Gorbanifaro turėjo keblumų ir Pentagonas: teko aiškintis, kodėl Gynybos ministerijos aukšti pareigūnai kelis kartus slaptomis susitiko su juo Romoje bei Paryžiuje ir aptarinėjo diversijas prieš Irano režimą. Aukštas Baltųjų rūmų administracijos atstovas apgailestavo dėl vis dar trunkančių ryšių šiuo žmogumi: Tiesiog stebėtina, kad kai kas valdžios sluoksniuose nepasimokė iš praeities.
Tada, prieš trisdešimt metų, prezidentas Reiganas, kalbėdamas tautiečiams per televiziją, verkšleno nenorintis patikėti tuo, ką darė jo administracijos pareigūnai, bet tegalėjo skėstelėti rankomis: faktai ir įkalčiai rodo ką kita. Amerikiečių publicistas ir rašytojas Timas Veineris (Weineir) savo knygoje “Teisinga istorija apie FTB” (2012) tėškė: Faktai ir įkalčiai rodo, kad CŽV ir Nacionalinio saugumo tarybos aukšti karininkai vykdydami Reigano nurodymus bendradarbiavo su išimtine sukčių gauja.
Narkotikų bosus globojo CŽV
2000 metais Vokietijoje išėjusioje žurnalisto Jurgeno Roto (Roth) knygoje “Purvinos rankos. Kaip vakarų valstybės bendradarbiauja su narkotikų mafija“ pasakojama apie tai, kas Europoje žinoma labai mažai – kad Jungtinių Valstijų administracija Nikaragvos išsivadavimo judėjimo partizaninį karą su jos nekenčiama sandinistų vyriausybe apmokėjo narkotikų kartelių pinigais.
Pardavus narkotikus JAV, gautas pelnas būdavo legalizuojamas ir perduodamas sukilėliams arba perkami ginklai. JAV senato komisija nustatė Nikaragvos partizanų vadus artimai bendradarbiavus su narkotikų karteliais. Šių bosai teikė sukilėliams grynuosius pinigus, ginklus ir šaudmenis, lėktuvus, mokė pilotus. Kolumbijos Medeljino kartelio atstovas Majamyje paliudijo padedamas CŽV agento pervedęs contras beveik 10 mln. dolerių.
Nikaragvos sukilėlių vadai ir CŽV leido narkotikų prekeiviams naudotis lėktuvais, pakilimo takais, sandėliais, tariamomis kompanijomis, o CŽV dar ir saugojo neteisėtą veiklą nuo kitų JAV žinybų. Kokaino prikrauti lėktuvai skrido į Floridą, Teksasą, Luizianą. Vienas pilotas liudijo, kad Džordžo Moraleso nurodymu gabeno 5 krovinius kokaino po 300-400 kilogramų į Jungtines Valstijas ir ginklus, amuniciją į Kosta Riką: Čia iškraudavo ginklus, o lėktuvą pakraudavo narkotikų, ir skrisdavau į JAV. Teisėjui jis patvirtino žinojęs, kad narkotikų savininkas yra Nikaragvos išsivadavimo judėjimo vadas, narkotikai gabenami žinant CŽV ir kad Moralesas bendradarbiauja su šia slaptąja tarnyba.
Kolumbietis multimilijonierius Džordžas Moralesas buvo vienas didžiausių narkotikų tiekėjų Floridoje, į jo algalapį, pasak Jurgeno Roto, buvo įrašyti visi Vidurio Amerikos ir Karibų jūros pakrantės prezidentai ir generolai. CŽV agentams prižiūrint, jis pusantrų metų netrukdomas siuntė ginklus į Kostą Riką, Hondūrą, El Salvadorą, iš kur jie patekdavo Nikaragvos sukilėliams, o atgal į JAV gabeno kokaino siuntas.
1984 metais JAV kovos su narkotikų apyvarta tarnyba DEA apkaltino Moralesą kokaino gabenimu, bet tai jo nesustabdė. Jis susitiko su partizanų ryšininku ir jį patikino, jog duosiąs sukilėliams pinigų ir leisiąs naudotis lėktuvais: Už tai man buvo pasiūlyta išspręsti savo problemas per aukštus CŽV pareigūnus. Narkotikų mafijos bosą suėmė tik tada, kai nešvarūs sandėriai iškilo aikštėn. Moralesas sakė Nikaragvos sukilėliams skyręs 3 mln. dolerių, kelis lėktuvus.
Jūrų pėstininkų pajėgų karininkas Oliveris Nortas iki tapdamas Nacionalinio saugumo tarybos bendradarbiu kariavo Vietnamo kare, vadovavo daugybei slaptų operacijų Artimuosiuose Rytuose ir Centrinėje Amerikoje. Vienas buvęs DEA agentas ne be ironijos atskleidė dar vieną pulkininko veiklos barą: Daugiau nei 10 metų CŽV, Pentagonas ir slaptosios tarnybos rėmė ir saugojo didžiausio pasaulyje prekiautojo narkotikais Oliverio Norto veiklą. Nikaragvos išsivadavimo judėjimas ir jo sąjungininkai tiekė 50 procentų viso JAV kokaino. Likusius 50 procentų atgabendavo CŽV remiamas Manuelis Norjega.
Panamos nacionalinės gvardijos vyriausiasis vadas Norjega daugiau kaip dešimt metų buvo JAV bičiulis. CŽV ir Pentagonas skatino jį šimtatūkstantinėmis premijomis, JAV pareigūnai siuntė padėkas už kovą su narkotikų mafija (jis iš tikrųjų kovojo, bet tik su jam artimo Medeljino kartelio konkurentais).
Tuo tarpu DEA jau nuo 1971 metų turėjo svarių įrodymų, kad per Panamą plūsta narkotikai į JAV, šalies bankuose plaunami pinigai ir generolas iš viso to kaip reikiant pelnosi. Panamos diktatorius pasitarnavo amerikiečiams ir operacijoje „Narkotikai mainais į ginklus“. JAV vyriausybė sujudo tik tada, kai Norjega pradėjo teikti žvalgybos duomenis ir kitas paslaugas Kubos komunistams ir Nikaragvos sandinistams. 1989 metų pabaigoje per JAV karinę operaciją “Teisingas reikalas” Panamos diktatorių suėmė ir išvežė į Jungtines Valstijas, kur vėliau nuteisė 40 metų kalėti kaip didžiausią prekiautoją narkotikais.
Su juo bendrininkavę narkotikų bosai susitarė liudyti prieš generolą ir susilaukė JAV Temidės užtarimo. Antai Panamos diplomatas ir artimas generolo draugas, nuosavu lėktuvu pergabenęs į Jungtines Valstijas 20 tonų kokaino, turėjo gauti 60 metų kalėjimo, bet už liudijimą prieš diktatorių atsipirko 3 metais nekonfiskuojant turto ir gavo leidimą gyventi JAV.
Vienam Medeljino kartelio nariui grėsė kalėjimas iki gyvos galvos, bet po liudijimo prieš generolą jis buvo paleistas į laisvę. Tokių buvo ne vienas. Didžiausias pasaulyje prekiautojas narkotikais Oliveris Nortas irgi panašiai apsidraudė, bet vis dėlto gavo kelis šimtus valandų viešųjų darbų: turėjo prisidėti laisvinant Vašingtoną nuo… narkotikų.
Bus tęsinys
2016.01.14; 15:29
