„Mes šiandien visiškai lengvai galime būti nepriklausomi nuo Rusijos. Labai paprastai galime pirkti mazutą Roterdamo biržoje ir jį kūrenti Elektrėnuose. Vienintelė problema, kad tada žmonės negalėtų susimokėti nei už elektrą, nei už šilumą, nes būtų be galo brangu“,– teigė Virginijui Savukynui LTV laidoje „Įžvalgos“ „Scaent Baltic“ holdingo, kuriam priklauso didžiausias žaidėjas Lietuvos elektros rinkoje „Inter RAO Lietuva“, valdybos narys Ramūnas Garbaravičius.
– Labai daug kalbama apie energetinę nepriklausomybę ir energetinį saugumą. Kas tai yra jūsų požiūriu?
– Iš tikrųjų tai yra netapatūs dalykai. Jeigu mes suprantame, kad esame Europos Sąjungoje ir integruojamės į Europos rinką, negali būti kalbama apie absoliučią energetinę nepriklausomybę. Mūsų rinką veikia ir įvykiai Libijoje, rinkimai Lenkijoje, jau nekalbant apie įvairias perturbacijas Rusijoje. Todėl daugiausiai reikėtų kalbėti apie energetinį saugumą. Mūsų energetinėje strategijoje visada buvo užrašyta: patikimas aprūpinimas elektra ir kitais energetiniais resursais prieinama kaina.
– Pakalbėkime apie tą „prieinamą kainą“. Atrodo, kad ta kaina dabar nelabai ir akcentuojama. Kiek kainuos elektra, kiek jau dabar kainuoja šildymas ir pan.
– Negalima užmiršti, kad energetiniai resursai turi būti prieinami žmonėms. Mes šiandien visiškai lengvai galime būti nepriklausomi nuo Rusijos. Labai paprastai galime pirkti mazutą Roterdamo biržoje ir jį kūrenti Elektrėnuose. Vienintelė problema, kad tada žmonės negalėtų susimokėti nei už elektrą, nei už šilumą, nes būtų be galo brangu. Taigi energetinis saugumas yra tada, kai žmogus gali tuo tiesiogiai naudotis.
– Ar Lietuva turi kokių nors svertų, kad tie ištekliai mums būtų pigesni?
– Visada yra galimybių, todėl kad egzistuoja tam tikros derybinės, konkurencinės ribos. Yra padaryta labai daug gerų ir teisingų žingsnių. Pavyzdžiui, elektros biržos sukūrimas. Jis realiai parodė, kad jei prieš biržos atsiradimą visi kalbėjo apie tai, jog elektra kainuos apie litą ir pan., tai birža laiko tą logišką ribą, kuri yra net žemesnė nei „Nord Pool“. Taigi visuomet yra būdų, kurie visiems žinomi ir suprantami. Konkurencija, skaidrus žaidimas, vienodos sąlygos ir kuo mažesnės manipuliacijos šiais procesais.
– Labai daug kalbama apie naująją atominę elektrinę. Ar ji pigintų elektrą Lietuvoje?
– Negaliu pasakyti, nes visas projektas ir pakankamai neaiškus ir nežinomas. Galiu tik remtis V. Poderio žodžiais, kad, jo nuomone, geriausiu atveju elektra pabrangs dviem centais.
– O blogiausiu atveju?…
– Nenoriu piešti juodųjų scenarijų. Juolab kad aš tiksliai nežinau. Tikrai nesinori burti iš kavos tirščių.
– Gerai, o ar naujoji atominė elektrinė padidintų mūsų energetinį saugumą?
– Jeigu kalbėtume apie matematinius modelius, kurie apibrėžia energetinį šalies saugumą (nebūtinai Lietuvos), tai yra aiškiai pasakyta, kad didelio generuojančio šaltinio atsiradimas energetinio saugumo nedidina. Taip, energetinį saugumą tikrai didintų jungtis su Švedija, Lenkija. Didintų ir dujų terminalas, biokuro žaliavų išnaudojimas. Elektrinė? Na, su klaustuku…
– Tai kodėl mes ją tada statome?…
– Na, aš pats visą laiką buvau jos šalininkas ir šiandien nesu priešininkas. Tačiau negaliu jos šiandien smarkiai ginti, nes tikrai daug ko nežinau. Elektrinės statyba yra logiška, na, bent jau tokia buvo… Tačiau kaip vystysis procesas ir kur jis nueis man labai sunku atsakyti.
– Jūs jau užsiminėte apie biržą. Dabar ji yra mūsų elektros ūkyje. Ar pasiteisino šis modelis?
– Tikrai pasiteisino. Kaip vienas iš sveikos veiklos simptomų yra tai, kad verslininkai, kurie buvo įpratę visą laiką turėti išskirtines sąlygas, pradėjo rėkti: kas čia dabar darosi, kodėl taip pigiai pardavinėja elektrą, negalima konkuruoti ir pan. Atsakymas labai paprastas: yra rinka, joje nepažaisi. Kuo didesnė rinka, kuo didesnė birža, tuo ji skaidresnė ir labai puikiai veikia. Manau, kad šią praktiką būtų logiška išplėsti ir į kitas kuro, energetikos rūšis.
– Į dujas, biokurą?
– Taip.
– Bet juk dujas mes vis tiek perkame iš to paties tiekėjo – „Gazpromo“…
– Labai teisingai, tačiau tada iš dujų tiekėjo atimama galimybė manipuliuoti vienam pirkėjui parduodant viena kaina, o antram – kita kaina.
– Tai reiškia, kad konkuruoja pirkėjai?
– Jeigu negalime sukurti konkurencijos tarp tiekėjų, ką būtinai reikėtų padaryti, tai reikės sukurti konkurenciją tarp pirkėjų.
– O biokuro srityje?
– Lygiai tas pats. Nes ir šiuo atveju galima manipuliuoti rinkoje, jei pats esi ir biokuro gamintojas, ir vartotojas. Atsiranda galimybė dirbtinai sukelti kainas arba jas nuleisti, manipuliuoti rinka. O kai yra birža – viskas išsisprendžia. Negalėsi vieno gamintojo proteguoti, o kitą blokuoti.
– Dar vienas aspektas – gamtosauginiai reikalavimai, nes energijos gavimas labai glaudžiai su tuo susijęs. Ar mūsų termofikacinės elektrinės galės veikti po 2016 metų?
– Labai geras klausimas. Kai mes kalbame apie energetiką, šilumą, elektrą, praleidžiame šiandieną ir nueiname toli į priekį, pradedame kalbėti nuo 2020-ųjų metų. Deja, reikia išgyventi ir iki jų. 2016 metais, sugriežtėjus aplinkosauginiams reikalavimams, tokioms elektrinėms, kurias turime dabar, bus realiai draudžiama funkcionuoti. Kiek žinau, Vilnius į elektrines turėtų investuoti apie milijardą litų. Labai panašiai ir Kauno atveju. Priešingu atveju (nežinau, kokios bus sankcijos, nemanau, kad neleis kūrenti) laukia didžiulės baudos, kurios vėl kels kainas.
– Bet iš kur bus paimti pinigai? Juk vėl turėsime mokėti visi mes, vartotojai…
– Be abejo. Reikia atsiminti vieną dalyką: valdžia pinigų neturi. Valdžia turi tik tuos pinigus, kuriuos paima iš žmonių. Tad bet kokiu atveju už viską sumoka žmonės.
– Žiūrint į bendrą energetinę situaciją Lietuvoje, atrodo, kad visi projektai tampa pernelyg brangūs… Štai kelių milijardų reikės Vilniaus ir Kauno termofikacinėms elektrinėms, ruošiamės statyti atominę elektrinę ir dar klausimas, kas ją finansuos, galbūt mes patys – vartotojai. Ar mūsų valstybė, tiksliau – piliečiai, yra pajėgūs finansiniu atžvilgiu tokius projektus įgyvendinti?
– Iš tikrųjų jūs grįžtate prie pirmojo klausimo. Šalies saugumas ir nepriklausomybė susieta su energetikos kaštais. Štai buvo nacionalinio saugumo studija, kurioje tarp kitų pavojų iškelta bedarbystė, emigracija ir visa kita. Todėl jei energetika brangsta, pramonė keliasi į pigesnes šalis, paskui pramonę išeina darbo rankos, o kartu išeina ir mokesčiai, toliau kalbant – išeina ir pensijos. Tačiau klausimas yra labai svarbus ir nevienareikšmis.
Be abejo, jei mes nueisime vien paskui kainas, galime prarasti politinę nepriklausomybę. Taigi negalime šios problemos vertinti tik vienu aspektu.
– Tačiau ar matote kažkokią prošvaistę, kad tos kainose būtų sureguliuotos, labiau priimtinos?
– Be abejo, yra galimybių. Tai galėtų būti jungčių statymas. Pavyzdžiui, Lenkijoje elektra yra pigesnė, rinkos didesnės. O kuo didesnės rinkos, tuo sunkiau manipuliuoti, didesnė konkurencija. Kuo didesnė konkurencija, tuo kainos mušamos žemyn. Verslas visada randa sprendimų, kaip šias problemas išspręsti tiesiog ekonominiu, o ne žmonių pinigų pagrindu.
– Dėkoju už pokalbį.
Nuotraukoje: „Scaent Baltic“ holdingo, kuriam priklauso didžiausias žaidėjas Lietuvos elektros rinkoje „Inter RAO Lietuva“, valdybos narys Ramūnas Garbaravičius.
2011.10.12
