Su rašytoja Daiva TAMOŠAITYTE apie šių dienų politines bei kultūrines aktualijas kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.
Kiekvieną sausio mėnesį Lietuva prisimena tragiškąją 1991-ųjų sausio 13-osios naktį. Taip ir privalo būti. Kai kurių dalykų negalima pamiršti.
Tačiau skausmingus, lemtingus anų dienų įvykius mums vis tik trukdoma deramai prisiminti. Trukdo tie nedraugai, kurie tiek praėjusiais, tiek šiais metais pradėjo eskaluoti temą, girdi, “savi šaudė į savus”.
Kad mūsų oponentai anksčiau ar vėliau bandys skleisti žeminančias versijas, – reikėjo tikėtis. Įžvalgi valstybė turėjo suvokti, jog gali susiklostyti nepalanki situacija. Įžvalgūs šalies vadovai taip pat privalėjo iš anksto numatyti taktiką, kurios mums derėtų laikytis, jei viešojoje erdvėje vis tik pasirodys priešiški pareiškimai. Man regis, vienintelis teisingas kelias buvo toks: ignoruoti, nepastebėti, neišgirsti. Juolab – jokių bandymų su oponentais ginčytis teismo salėje. Mat paduodami oponentus į teismą mes juos norom nenorom išgarsinsime, sureikšminsime ir išpopuliarinsime. O tuo pačiu – ir jų versiją.
Vienintelė teisinga taktika turėjo būti neleisti antivalstybinėms partijoms būti įregistruotoms, arba vėliau, paaiškėjus jų antivalstybinei veiklai, uždarytoms. „Ginčytis teismo salėje“, kaip jūs sakote, su tokiais veikėjais, kaip Algirdas Paleckis, iš tiesų nėra prasmės, tačiau būtina principingai atlikti teisminį tyrimą iki galo. Jeigu nebūtų vilkintos kitos rezonansinės bylos – Sausio 13-osios, Medininkų žudynių, pulkininko V. Pociūno žūties ir kitos – visokio plauko revanšistams nebūtų atvertas kelias. „Avinėlių tylėjimas“ – blogiausia taktika iš visų.
Netrukus minėsime Vasario 16-ąją bei Kovo 11-ąją. Atvirai kalbant, kuo toliau, tuo mažiau veržiuosi į viešus renginius, nes juose – vis daugiau dirbtinumo, nenuoširdumo, paviršutiniškumo, biurokratizmo.
Reikia skirti švenčių reikšmę nuo prisiplakėlių ir kolaborantų siekiamos naudos. Argi dėl to, kad tikrų didvyrių nuopelnais bando prisidengti jų neturintieji, sumenkina mums svarbių datų minėjimą? Joks kitas lietuvybės puoselėjimas neturės apčiuopiamų padarinių, jei bus menkinamas Nepriklausomybės kovų atminimas.
Facebooko erdvėje neseniai aptikau vieno pasipiktinusio skaitytojo komentarą, esą tik Lietuvos priešai gali per lietuviškas televizijas rodyti meninį filmą apie sovietų žvalgą Štirlicą. Bet juk tas sovietinis filmas išties meniškai, įtaigiai sukaltas. Per mūsų televizijas demonstruojamų primityvių filmų – filmukų ir pigių pramoginių laidų jūroje ši meninė juosta – ne toks jau blogas pasirinkimas.
O į priekaištą, jog pagal Juliano Semionovo romaną “Septyniolika pavasario akimirkų” sukurtas filmas meniškai liaupsina ne mūsų, ne lietuviškąją, pusę, atsakyčiau šitaip: sukurkime savų meninių filmų apie savus žvalgus, ir tada nereikės štirlicų. Tačiau bėda, kad savų patriotinių ir tuo pačiu meniškai, įtaigiai, patraukliai sudėliotų filmų sukurti nepajėgiame. Žvalgų turime, žvalgybinių operacijų turime. Prisiminkime turtingą tarpukario Lietuvos istoriją. O intriguojančių, nuotykinių, patriotinių filmų apie savo žvalgus per dvidešimt metų nepasirodė nė vieno..
Visa kabelinė televizija užkimšta rusiškų filmų, ir sovietinio laikotarpio, ir naujų. Komercinėms televizijoms daug paprasčiau įgarsinti esamas arba leisti senas juostas, nei ieškoti to, ko nepametė.
Tačiau jei visas iki šiol sukurtas lietuviškas juostas, dokumentiką, animacinius filmus nuolat leistume į ekranus, ir ne vien per Lietuvos televizijos kultūros kanalą, paaiškėtų, kad nuveikta ne taip jau mažai. Šiuo metu didžioji dalis sukurtos produkcijos tiesiog dūla sandėliuose. Nerodo ir užsienyje puikiai dirbančių lietuvių režisierių darbų. Pažymėtinas faktas, kad po Sausio įvykių pradėta naikinti TV ir radijo fonduose esami archyvai, prisidengiant neva juostų trūkumu ( ! ).
Kita vertus, nestatomi nauji filmai iš mūsų istorijos, nėra kino epo. O jų turi būti dešimtys! Ir vėl prisidengiama tinkamų projektų nebuvimu ar pinigų stygiumi. Tai – jau rimta problema, kuri rodo tikslingą, sakyčiau, apskaičiuotą anti-propagandą, valstybinės reikšmės įvykių nutylėjimą galingiausiame nūdienos politinės ir visuomeninės įtaigos įrankyje.
Pinigų atsiranda tik sekso laisvės išraiškai, ir netrukus paaiškės, kad lietuviai – aistringiausi ir mažiausiai suvaržyti moralinių tabu Europos Sąjungoje… Žmonės tokiais atvejais sako: „Būtų juokinga, jei nebūtų pikta.“ Ir dar sako: „Kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi“. Tad ir paklauskime, kieno rankose sutelkta politinė nacionalinio transliuotojo ir finansinių išteklių kino industrijai skirstymo galia?
O jūsų nerimas dėl fiktyvaus herojaus Štirlico, apie kurį prisimenu daugiausiai anekdotus, neturi pagrindo. Lietuvių jaunimas rusiškai nebemoka, net tada, kai mokosi šios sunkios kalbos mokyklose. Geriau reikėtų nerimauti, kada prasidės Bobo Mullano filmo apie Čiurlionį reklama ant visų stulpų, kad nepražiūrėtume premjeros. Beje, šiai meninei juostai sukurti, nepaisant lietuvių genijaus jubiliejinių metų, Lietuvos valstybė taip pat neskyrė nė cento.
Neturiu susidaręs kategoriškos nuomonės apie spektaklį, kuriame, kai kurių katalikų manymu, buvo išniekintas Kristaus paveikslas. Tiesiog nemačiau to spektaklio.
Tačiau susipažinęs su viešojoje erdvėje pasirodžiusiais pranešimais, straipsniais, komentarais, norėčiau pateikti provokacinį klausimą. O kaip Lietuva būtų pasielgusi, jei mūsų teatrams būtų pasiūlyta demonstruoti menišką, gilų, filosofinį spektaklį, kuriame mėtomi neaiškios kilmės daiktai į musulmonų pranašą Mahomedą?
Man regis, tokio spektaklio Lietuvoje niekas nedrįstų parodyti. Ir visai ne dėl to, koks spektaklis – meniškas ar nemeniškas. Tiesiog šiuo konkrečiu atveju cenzūros smerkėjai bijotų musulmonų keršto ir pasielgtų būtent kaip cenzoriai. Šitaip sakau dar ir dėl to, kad esu gyvenęs musulmoniškuose kraštuose.
Lietuvoje rodomi spektakliai, kurie Europoje jau yra gavę pripažinimą. Jeigu toks kitose šalyse sėkmingai demonstruotas spektaklis su musulmonų simbolika būtų sukurtas, nematau priežasčių, kodėl jis nebūtų rodomas ir mūsų šalyje. Castelluci kūrinio nemačiau, tačiau akivaizdu, kad buvo sukeltas beprecedentis ažiotažas.
Nežinau, kokia jo meninė vertė. Tačiau manęs nežavi postmodernistinės naujovės, kai specialiai „nuvainikuojami“ ne vieną amžių formuoti tradiciniai idealai, dažnai vien tam, kad išgarsėtum ir pasirodytum labai madingas ir drąsus.
Toks „menas“ – tiesiog neskoningas. Fiziologinių reiškinių vyravimas tam tikrose meno srityse, spaudoje atgraso, daugiau nieko. Tačiau jei sąmoningai negatyviai naudojama reikšminga politinė ar religinė simbolika, galima mėginti įžvelgti ir kai ką daugiau. Viskas priklauso nuo režisieriaus motyvacijos ir talento, kokiu tikslu jis tai naudoja. Žmonės juk pagaulūs ir greitai pagauna esmę.
Lietuvos teisėsaugos pranešimai byloja, jog šalyje gausėja žmonių, kurie ne tik teisiami, bet ir nuteisiami dėl užgaulių, įžeidžiančių, netinkamų komentarų, pasirodžiusių internetinėje erdvėje. Daugėja ir baudžiamųjų bylų, kurias privataus kaltinimo tvarka žurnalistams kelia kritinių publikacijų “herojai”.
Sutinku, kai kas tikrai nemoka naudotis savo teise rašyti kritiškus, bet neužgaulius komentarus. Sutinku, lietuviškoji žiniasklaida sunkiai serga. Vilniaus Universitete penkerius metus studijavau žurnalistiką, turiu beveik trisdešimties metų darbo stažą. Taigi manęs tikrai nedžiugina dabartinis žiniasklaidos lygis. Tačiau tokiais atvejais įžvelgiu ir bandymų įvesti, sustiprinti cenzūrą. Argi civilizuotoje, demokratinėje valstybėje galima bausti rašančius baudžiamąja tvarka – prilyginti kriminaliniams nusikaltėliams? Juk tokių įstatymų seniai nebėra ES valstybėse. Nėra net Rusijoje.
Taigi žurnalistai piktnaudžiauja savo teisėmis. O tie, kurie juos teisia, vertina, sukuria žurnalistinei veiklai itin nepalankias finansines sąlygas, dėl kiekvieno kritinio sakinio įsižeidžia ir reikalauja milijoninių kompensacijų, – nepiktnaudžiauja savo teisėmis?
Jūs gana taikliai apibūdinote situaciją ir faktiškai pats atsakėte į klausimą. Kadangi nesu žurnalistė, negaliu spręsti „virtuvės“ reikalų. Vis dėlto plika akimi matyti, kad stinga mūsų žurnalistikoje aktualių analitinių straipsnių didžiausiuose dienraščiuose ir savaitraščiuose, jie daugiausia aprašomieji, „mediniai“ arba angažuoti. Nesusiformavo objektyvi, kad ir tam tikrą apibrėžtą pasaulėžiūrą ar kelias atspindinti informacijos žinija, jos židiniai, išskyrus internetą.
Jis tapo prieglobsčiu naujųjų laikų laisvamaniams. Tačiau žodžio kultūros trūksta ir ten, jei kalbame apie komentuotojus. Tik kultūros spauda išlaiko pakankamą lygį. Penktoji valdžia serga kol kas nepagydoma priklausomybe nuo valdžios konfigūracijų. Kaip ir visos valdžios, ji labiausiai turi būti atskirta nuo kitų valdžių.
Viso pasaulio žiniasklaidoje ryškėja tendencija ieškoti sensacijų, sulėkštinti faktus, pateikti juos kuo paprasčiau.
Piktnaudžiavimas galimybe per teismą pasiekti sau naudingų rezultatų gajus dėl to, kad susiniveliavę dorovės, nerašyto garbės kodekso įstatymai. Vien todėl svarbu įsteigti nors keletą aukščiausios analitinės žurnalistikos židinių, nepriklausomų nuo politikos skersvėjų, nes laisvas žodis, tiesos žodis yra svarbiausia demokratijos garantija.
Lietuvos pilietybė nebuvo suteikta vienai sportininkei. Tikriausiai pasielgta teisingai – pilietybė neturėtų būti dalinama avansu. Juolab nereikėtų Lietuvos pilietybės dalinti tiems, kurie, vaizdžiai tariant, Lietuvos vardą garsins vos keletą metų. O po to – didžiausia nežinia. Mūsų atsargumas turėtų būti suprantamas. Esame ne itin gausi tauta. Mes – ne Rusija, kur Vladimiras Putinas gali sau leisti pilietybę dalinti žymiems prancūzų aktoriams, o savus aktorius – pamiršti, jais nesirūpinti.
Prie to pridurčiau, kad reikia nepamiršti ją atimti tiems, kurie išduoda Lietuvos valstybę. Persona non grata – veiksminga priemonė, liudijanti, kad valstybė gerbia savo įstatymus.
Nuotraukoje: rašytoja Daiva TAMOŠAITYTĖ, šio interviu autorė.
2013.01.14
