Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – interviu su Sabahudin Hadžialič, Bosnijos ir Hercogovinos rašytoju, žurnalistu, publicistu. Mūsų dėmesio centre – politika, kultūra, religija.
Sarajeve gyvenantis Sabahudin Hadzialič pateikė įdomių minčių apie buvusią Jugoslaviją, Balkanuose kilusius karus, JAV ir Rusijos politiką, rašytojo, intelektualo misiją.
Su rašytoju Sabahudin Hadžialič kalbasi Slaptai.lt redaktorius Gintaras Visockas.
Iš anglų kalbos tekstą išvertė Emilis Musajevas.
Pone Sabahudin Hadžialič, pirmiausiai norėčiau, kad kuo smulkiau papasakotumėte apie savo kultūrinę, žurnalistinę, visuomeninę veiklą. Amerikietis Peter Tase, su kuriuo susipažinau viešėdamas 4-ąjame Baku Tarptautiniame Humanitariniame Forume, minėjo Jus geru žodžiu. Bet slaptai.lt skaitytojai norėtų daugiau žinoti apie Jūsų nuveiktus darbus. Tuo pačiu noriu pridurti, jog mūsų portalas mėgsta skelbti ir ilgus, ir net labai ilgus interviu. Mes vadovaujamės principu: kuo plačiau ir išsamiau – tuo geriau skaitytojams.
Dėkoju už galimybę duoti interviu jūsų lietuviškam internetiniam portalui bei galimybę supažindinti jūsų skaitytojus su mano kūrybine, moksline veikla. Taigi šiemet sukako 35-eri metai nuo pirmųjų mano parašytų žodžių bei 35-eri metai, kai buvo išleistas mano pirmasis straipsnis. Tai nutiko dar 1979-aisiais, Belgrade (dabar – Serbijoje, ankščiau tai buvo Jugoslavija). Kitus mano tekstus rasite šiuo adresu: http://sabihadzi.weebly.com/35-godina-pisane-rijeci-2014.html
Gimiau 1960-aisiais Mostar mieste, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Europoje.
Šiandien esu Bosnijos ir Hercegovinos rašytojų asociacijos narys (Sarajevos, Bosnijos ir Hercegovinos), Kroatijos rašytojų Herzeg Bosnija asociacijos narys (Mostar, BiH), Serbijos rašytojų asociacijos (Belgradas, Serbija), Juodkalnijos rašytojų asociacijos (Podgorica, Juodkalnija) ir Bosijos ir Hercegovinos žurnalistų asociacijos narys, Sarajevo nepriklausomų intelektualų asociacijos „Circle 99“ narys ir ambasadorius Poetas del Mundo Bosnijoje ir Hercegovinoje.
Taip pat esu kultūrinio žurnalo „Diogen“ spausdintinės ir elektroninės versijos vyriausias redaktorius, bendrasavininkas (http://www.diogenpro.com).
Rašau poeziją, prozą, redaguoju ir peržiūriu kitų autorių knygas. Dirbu ne pilnu etatu docentu Tarptautiniame Travnik Universitete, komunikacijos ir žiniasklaidos fakultete. Taip pat esu tarptautinių santykių koordinatorius. Taip pat buvau laisvu redaktoriumi leidykloje Dhira (Kusnacht, Šveicarija) 2009-2012 metais.
Mano eilėraščiai, apsakymai, aforizmai buvo paskelbti žurnaluose Anglijoje, Airijoje, Ispanijoje, Kosove, Italijoje ir JAV.
Mano poezija ir proza buvo išversta į anglų, prancūzų, vokiečių, ispanų, turkų, italų, arabų, lenkų, estų, albanų, kinų ir rumunų kalbas, mano knygų rasite viešosiose Niujorko bibliotekose nuo 2004 metų. http://nypl.bibliocommons.com/search?t=smart&search_category=keyword&q=sabahudin+hadzialic&commit=Search&searchOpt=catalogue
Pakelbiau 5 knygas užsienyje: poezijos knygą Prancūzijoje 1998 m (prancūzų kalba), aforizmų knygą Italijoje (italų kalba), poezijos knygą „Beggars of mind“ Šveicarijoje (išleista BiH 2003m.), poezijos knygą „Rinktiniai eilėraščiai“ (anglų, vokiečių, italų, albanų, ispanų ir prancūzų kalbomis), knygą – esė (JAV 2014).
Mano kūriniai buvo įtraukti į poezijos antologijas Prancūzijoje, Kinijoje, Lenkijoje, Italijoje, Kanadoje ir BiH bei į BiH ir Balkanų satyros antologiją. Jie laimėjo keletą apdovanojimų, tarp kurių svarbiausias yra šis: „May Pen“ – už geriausio jauno poeto buvusioje Jugoslavijoje 1987 m. (Svetozarevo) plunksnakotį.
Gyvenu Sarajeve, BiH.
Oficiali mano svetainė: http://sabihadzi.weebly.com, čia galima rasti visą informaciją apie mano darbą nuo pat 1979 metų, įskaitant vaizdo įrašus, nuotraukas, interviu.
Taigi mano gyvenimo šūkis yra toks: užimtas (dirbantis) menininkas (aktorius) nėra nacionalinis menininkas (aktorius). Jis – visų tautų menininkas (aktorius).
Papasakokite apie savo Tėvynę. Domina viskas – politika, ekonomika, kurortai, rašytojai, teatrai, žurnalistika, kriminalinės struktūros, nacionaliniai valgiai… Žodžiu, ką mes, lietuviai, privalome apie Jus žinoti?
Per daugiau nei trisdešimt metų trunkančią žurnalistinę karjerą esu aplankęs daug valstybių Europoje, Azijoje, Kaukaze. Svečiavausi net Balkanuose. Bet mano viešnagė Balkanuose buvo labai trumpa – kartu su Lietuvos krašto apsaugos ministerijos vadovybe keletą dienų viešėjau karinėje bazėje pas ten taikos palaikymo misiją atliekančius lietuvių karius. Tad beveik nieko nemačiau.
Sabahudin Hadžialič turėjo šalį. Jis gimė šalyje, kuri vadinosi Jugoslavija, o dabar gyvena šalyje, kuri vadinasi Bosnija ir Hercegovina. Kadaise Bosnija ir Hercogovina buvo Jugoslavijos dalimi kaip federalinis vienetas. Praėjus 23 metams po buvusios Jugoslavijos žlugimo ir beveik 20 metų po baisaus karo šiame regione, nė viena iš naujai suformuotų valstybių nepasiekė buvusios Jugoslavijos Socialistinės Federacinės Respublikos BVP.
Ne, mes nenorime atkurti dirbtinai ir jėga iš įvairiausių tautų suformuotos Jugoslavijos. Aš, rašytojas, gerbių žmonių bei tautų sprendimą gyventi atskirai, gyventi taip, kaip jie nori ir išmano. Visoms buvusios Jugoslavijos tautoms linkiu kuo geriausios kloties. Manęs nekamuoja nostalgija dėl subyrėjusios Jugoslavijos. Aš nesu fanatiškas Jugoslavijos gerbėjas.
Bet man atrodo, kad žmonės anuomet vieni kitiems buvo draugiškesni, mandagesni, šiltesni. Paradoksas, bet man taip atrodo: toje supuvusioje politinėje terpėje žmonės vieni kitiems buvo geresni nei dabar.
Kodėl taip atsitiko, atsakymą galite rasti mano aforizmuose. Aš sakau, kad socializmas buvo supuvusi sistema, o kapitalizmas pribaigė tą supuvusią sistemą.
Sabahudin Hadžialič yra bosnis, musulmonas, Bosnijos ir Hercegovinos pilietis. Bet man pirmiausiai svarbus žmogus, o ne tautybė.
Turime tiesiog sulaukti laikų, kai patys pamatysime, ar prisimenamas bent vienas iš tų, kurie turėjo ryškių, grubių nacionalistinių tendencijų. Manau kad prisiminsime visai kitką. Aš ką tik pakartojau pokalbio dalį su Patrick Sammut iš Maltos 2011 metais: http://patrickjsammut.blogspot.com/2011/05/interview-with-poet-sabahudin-hadzialic.html Kodėl? Suprasite persaitę jau pirmuosius sakinius.
O tuos, kuriuos domina politika, ekonomika, kurortai, rašytojai, teatrai, žurnalistika, nusikalstamos struktūros ir nacionalinės virtuvės, maloniai kviečiu aplankyti Eurazijos žiniasklaidos diskusijų puslapius (kur aš esu tarp vyresniujų partnerių). Aš gyvenu gražiausioje pasaulio šalyje: kalnai, upės, jūra, slėniai (su garsiu mėsos vyniotyniu, vadinamu „čevapčiči“, ir garsiu pyragu, vadinamu „Burek“). Bet čia daug „nevykusių“ žmonių, nepaisant jų nacionalinių vardų ir pavardžių. Mano posakis po karo: „Toje vietoje, kur visi yra vagys, niekas negali būti vagis“.
Be to, dar 2012 metais duodant interviu vienam Sarajevo kabelinės televizijos kanalui (TV Hema . . . interviu yra „Youtube“ https://www.youtube.com/watch?v=KnUeXCRpuaI) paklausiau žurnalistės, ar galesiu po savo interviu užduoti jai vieną savo klausimą? Ji atsakė, kad galėsiu, ir aš paklausiau: „Ar religingumas reiškia meilę, sąžiningumą, brolystę ir atvirumą?“ Ji atsakė, jog aš teisus. Tada pratęsiau: kaip atsitiko, kad šiais laikais, kai mes turime tiek daug tikinčiųjų, pripažįstančių ir tikinčių Dievo meilę, ir tuo pačiu turime tiek daug vagių? Kaip galima suderinti šiuos kraštutinumus? Ji neturėjo atsakymo…
Aš visuomet atmetu dvigubus standartus. Dvigubi, trigubi standartai man nepriimtini: galvoju – vienaip, darau – kitaip, o planuoju – dar kitaip. Mano darbai, veiksmai niekuomet nesiskyrė nuo mano tekstuose propaguojamų vertybių. Tik jūsų portalui slaptai.lt užsiminsiu, jog esama svarstymų, kad galiu būti nominuotas Nobelio literatūros premijai 2015-aisiais. Bet galiu būti nominuotas ne kaip savo šalies asociacijos rašytojas, o kaip vienos JAV asociacijos narys. Jeigu tai tiesa, kai kas gali mane laikyti žmogumi, išdavusiu savo tautą….
Bet kaip aš dažnai sakau: „Liūtui nerūpi, ką sako katės“.
Siekiant išvengti pasigyrimų, pacituosiu savo žodžius iš duoto interviu savo kolegui Peter Tase šių metų balandžio 4-ąją Eurazijos apžvalgai http://www.eurasiareview.com/04042014-sabahudin-hadzialic-a-self-sustained-writer-at-the-heart-of-the-balkans-interview/.
Citata: „Norėčiau atkeipti dėmesį į tam tikras prozos ir poezijos mintis, kurios nesiskiria nei Bosnijoj ir Hercegovinoje, nei jokioje kitoje regiono šalyje. Rašyti nėra sunku. Sunku žinoti, ką rašyti, kaip rašyti. Kiekvienas gali prirašyti daug sakinių, bet tik nedaugelis gali parašyti eileraštį.
BiH be ankščiau minėtų iššūkių turi kitų kliūčių. Tam, kad būtumėte gerai išmanačiu rašytoju ar poetu, jūs galite ir nebūti nacionaliniu menininku. Rašytojas tūri būti tautų menininku.
Socialinė įtaką gamina kelis atspindžius, pritraukdama rašto meną, ir man rašymas yra menas, kuris yra sielos išraiška raštu.
Ypač rašant tekstus apie giliai padalintą visuomenę, pavyzdžiui, BiH reiškia turėti matomus gebėjimus nustatyti etniškumą, aplinką ir paklusnumą.
Ant kitos „tilto“ pusės yra visiškai kitas išskirtinumo kraštutinumas, anarchizmas ir nepagarba (visa tai, kas buvo pasakyta man „kairiąjame upės krante“, „dešiniajamė upės krante“ yra atmesta, laikoma nesąmonė).
Bet ant tilto yra ir dalykų, kurie galėtų būti tikru rašto menu su kairės ir dešinės elementais. Galima tai vadinti pilietinių prisipažįnimų kritiniu tikrovės stebėjimu. Kitų sąlygų suradimas bei jų sukūrimas yra formulės suradimas, kuri nė akimirkai neatmeta kokybės kiekio sąskaita.
Kaip formuoti aukščiau minėtus elementus? Neišskiriant pamatinių šaknų atspindžio. Taikant savo misijos skaidrumą, pateikus atvirą biografijos veidą. Atsisakyti neopotizmo, nacionalinių ir lyčių išskirtinumo. Savo trūkumų pabrėžimas – prielaida galimiems sprendimams gerinant savo gyvenimą, įnešant indėlį į visuomenės tobulinimą. Nepykantos kalba jokios naudos niekam niekada neatnešė.
Visi turime suprasti, kad ilgalaikis bendras gerumas/nauda – laimi, o asmeninis gerumas/nauda turi trumpą gyvenimą. Pirmiausiai – doras, sąžiningas, darbštus pilietis, ir tik po to – jo tautybė, religija. Pirmiausiai turi rūpėti, ar tu – sąžiningas, teisingas, padorus. Ir tik po to derėtų domėtis, kas tu – bosnis, serbas ar kroatas, musulmonas ar krikščionis.
Kokia literatūros prasmė? Tobulinti, gausinti, puoselėti žinojimą. Žinios remiasi faktais, o ne mitais. Kad geriau mane suprastumėte, norėčiau panaudoti savo aforizmą: „Kodėl mes čia kariaujame? Ar mes neesame tik tos trys žmonijų gentys?“
Gal galėtumėte pateikti savo įžvalgas, kodėl buvusioje Jugoslavijoje kilo kruvini neramumai, nusinešę daug žmonių gyvybių? Kas dėl to kaltas? Ar nebuvo galima išvengti tarpusavio vaidų ir žudynių? Ar šiandien jaučiatės saugūs?
Jūsų klausimas “kuris kaltas?“ turėtų būti orientuota atskirai serbams, bosniams (Musulmonanms) ir kroatams, bet ne apskritai patiems žmonėms. Kalti yra buvę komunistai, šiandien nacionalistai iš visų trijų šalių (dauguma iš buvusios Jugoslavijos). Tačiau karo nusikaltimų Traptautinis Teisingumas Den Hagoje Nyderlanduose, kaip jūs galite matyti, daugumą jame teisiamųjų yra už karą tarp 1991-1999 metų. Kaltė po karo – lygi abiejuose BiH pusese. Sarajeve vagys yra musulmonai, kurie vagia iš musulmonų. Mostare (Kroatijos mieto dalyje) vagys yra kroatai, kurie vagia iš kroatų, o Banja Luka vagys yra serbai, vagiantys iš serbų. Kiekviena šalis turi savo mafiją, BiH mafija turi savo šalį.
Ar nebuvo galimybių išvengti žudynių karo metu? Kodėl? Kadangi nusikaltėliai iš visų pusių norėjo apjuosti savo teritorijas – kai kurie iš jų daugiau, kai kurie iš jų mažiau. Taip ir turi būti pabrėžiama. Tarptautinis teismas Hagoje pareiškė, kad Srebenicoje BiH įvyko genocidas (daugiau kaip 8500 nekaltų žmonių žuvo per dvi savaites) ir tai turi būti pripažinta visų pusių ne tik BiH, bet ir Serbijos taip pat. Iki to laiko problema egzistuos.
Taip pat BiH šios dienos BVP yra mažesnis nei buvo 1990 metais, tik metai iki Jugoslavijos lūžio. Taigi, kas dabar besakytų, kad mes gyvaname demokratijoje, aš norėčiau pasakyti, kad gyvename pragaro-kratijoje (demoNkration) vietoj demokratijos, kaip aš ir pasakiau radijui Sputnik (buvęs Voice of Russia) Maskvoje penktadieni 21.11.2014.
Ar aš jaučiuosiu saugus? Ar jūs, gerbiamasis redaktorius, jaučiates saugus Lietuvoje? Visame globalizuotame pasaulyje niekas nesijaučia saugus. Kaltė visuomet yra individuali.
Kaip vertinate Amerikos misiją buvusioje Jugoslavijoje? Koks Jūsų požiūris į buvusioje Jugoslavijoje taikos misiją atlikusius amerikiečių, lietuvių karius?
JAV yra šalis su gausybe contradicto in adiecto. Priklausomai nuo to, kam užduosite šį klausimą, gausite skirtingą atsakymą. Bet vien dėl buvusios Jugoslavijos teritorijos, geopolitiškai sakant, jie yra geri vaikinai. Geri vaikinai iki tam tikro taško. Kodėl? Europa nepajėgė sustabdyti karo. Karas buvo sustabdytas tik tuomet, kai įsikišo JAV visuomenė ir JAV prezidentas.
Bet, kita vertus, Deitono taikos akordas tiesiog padarė „intermezzo“. Karas baigėsi, bet ar galite tai pavadinti taika? Visos trys pusės tęsė karą savo įvairiomis priemonėmis, ir aš dar kartą pabrėžiu: vagių yra tarp „mano žmonių“, vagys neateina iš „kitų žmonių“. Per mano esė ER ką ti pasibaigusiems rinkimams, viskas buvo pasakyta: http://www.eurasiareview.com/23102014-bosnia-herzegovina-xxi-century-future-light-end-tunnel-essay/įskaitant avių balsavimo nuotraukas.
Gal būtų galima sužinoti Jūsų požiūrį į Rusijos politiką Balkanuose?
Kaip jau minėjau, esu davęs 20 minučių intervių Maskvoje penktadieni 2014/11/22 21 val. Maksvos laiku. http://sputniknews.com. Kalbėjome apie galimas Serbijos sankcijas prieš Rusiją, spaudžiant ES, bei pasakiau, kad tai neįvyks, nes slavas neeis prieš slavą (serbai ir rusai yra slavai). Išskyrus tai, ką aš pridedu dabar, kad tie slavai yra iš Balkanų (kroatai, bosniai, serbai), nes mes visi čia esame slavai, bet, kaip teigia vienas iš mano aforizmų: „Mes esame trys gentys vienos tautos. Problema tik tokia – kurie?“
Rusijos politika Balkanuose? Ji skiriasi. Norėčiau, kad Rusija būtų draugiškesnė čia visiems, nesvarbu, su kuria tauta jie bendradarbiauja. Bankai iš Rusijos jau tai daro (Sberbankas BiH). Turiu pasakyti, kad Rusija turi būti teigiama visiems, turi padėti mums nustatyti bendro jausmingumo visuomenę, surasti bendrą formulę, kuria padės mums gyventi kartu, gerbti vieni kitus kur kas daugiau.
Ar Balkanuose plačiai žinomos Baltijos šalys? Apie kurią Jūs daugiau žinote – Estiją, Latviją ar Lietuvą? Kuo mes galėtume būti įdomūs Jums, o Jūs – mums? Ar nevertėtų dažniau, intensyviau keistis straipsniais?
Estija yra labiausiai žinoma man. Dešimt mano eilėraščių buvo paskelbta 2012 metais (anglų bei estų kalba) AKAADEMIA žurnale http://sabihadzi.weebly.com/akadeemia-magazine-estonia.htmlbei 2015 metų pavasarį keletas mano esė turi būti paskelbta dar viename – Interlitteraria, kurio redaktoriumi dirba žinomiausias Estijos rašytojas, poetas ir mokslininkas, o taip pat mano geras draugas Dr. Juri Talvet.
Lietuva bei Latvija turėtų būti daugiau prezentuojamos per Bosnijos spaudą pateikiant informaciją apie kultūrą, politiką ir turizmą. Bet svarbiausias dalykas – surasti būdą bendradarbiauti ekonomiškai, padedant sau ir kitiems išgyventi globaliame pasaulyje.
Koks Jūsų požiūris į Europos Sąjungą? Kokia kryptimi ji turėtų judėti? Kokias klaidas daro ES vadovai? Kaip savo išskirtinumo ES erdvėje neprarasti neskaitlingoms tautoms?
Kaip ir prognazavo CŽV 1980-aisiais metais buvusiai Jugoslavijai, kad ji subyrės per artimiausius dešimt metų, tą patį CŽV prognozuoja Europai, kad ji iširs 2020 metais.
Ar tikrai ES subūrės? Taip, jei ES lyderiai nepripažins, kad nėra mažų ir didelių tautų, kad nėra svarbių ir mažiau svarbių tautų. Taip, subyrės, jei ES neimportuos Islandijos ekonomikos mąstymo taisyklių, Norvegijos gyvenimo būdo, žmonių teisių, Švedijos pareigos rūpintis pagyvenusiais ir pavojuje atsidūrusiais. Taip, ES subyrės, jeigu nenores investuoti į skurdžiausias ES dalis, jei vadovausis politika, kad turtingesni turi tapti dar turtingesni, o neturtingi – dar labiau skursti. Taip, jeigu ES nesutiks, jog religija yra privatus dalykas, nesvarbu, kur ir kaip žmogus gyvena.
Tikuosiu kad ES judės ne subyrėjimo, bet stiprėjimo kryptimi.
Kokios politikos ES turėtų laikytis vertindama šeimą, homoseksualumą, gimstamumo reguliavimą, emigracijas ir imigracijas, religiją? Sakykim, lietuvių tauta, ir taip būdama labai neskaitlinga, po truputį traukiasi, nes mes vis mažiau auginame vaikų. Jei tokios tendencijos tęsis ilgiau, mes, lietuviai, tiesiog ištirpsime arba Lietuvoje tapsime tautine mažuma…
Saviraiškos laisvė – nepaisant rasės, lyties. Šios taisyklės turi būti laikomasi visose ES šalyse. Apie migraciją ir emigraciją? Mes visi esame žmonės, ir aš noriu turėti teisę gyventi būtent ten, kur aplinka man labiausiai tinka, kur galėsiu turėti normalų atlyginimą ir visus kitus oriai pasijusti leidžiančius dalykus.
Krikščionybė ir Islamas ne tik gali, bet ir privalo sugyventi taikiai, draugiškai. Tačiau čia esama įvairių nesusipratimų. Kodėl?
Nėra nesupratimų tarp religijų. Nesutarimus kuria individai, ne religijos. Yra tik vienas Dievas, tik jis turi skirtingus vardus.
Pastaruosius keletą metų gilinuosi į Azerbaidžano aktualijas. Šia musulmoniška šalimi susidomėjau atsitiktinai. Bet kuo ilgiau domiuosi, tuo ji mane labiau traukia. Ar Jūsų leidinį, sakykim, žurnalą Diogen, apie kurį minėjote, domintų straipsniai azerbaidžanietiška tematika?
Visi straipsniai, kurie atitinka mūsų atviros žurnalistikos kriterijų, yra sveikintini. Jei mūsų leidinį papildys publikacijos azerbaidžanietiška tematika, bus puiku, prasminga ir gražu.
Nuotraukoje: Sabahudin Hadžialič, magistras, doktorantas, Bosnijos ir Hercogovinos rašytojas, žurnalistas, publicistas.
2014.12.01; 07:22
