Ilgokai Raudonosios Armijos elgesys Vokietijos teritorijoje Antrojo pasaulinio karo metais ir tuoj po Antrojo pasaulinio karo buvo tabu. Ne tik sovietų istorikams. Rusų radijo stotis “Echo Moskvy” 65-erių metų Pergalės prieš fašizmą proga surengė įdomių diskusijų šia tema. Diskusijose dalyvavę istorikai pažėrė netikėtų skaičių, datų, faktų, kurie ilgai buvo slepiami. Keletą įdomesnių šios diskusijos minčių siūlome Jūsų, slaptai.lt skaitytojai, dėmesiui.
Markas Soloninas
Sovietinės istorijos vadovėliuose Raudonosios Armijos elgesys Vokietijos teritorijoje buvo visai neanalizuojamas. O jei ir egzistavo tas įvaizdis, tai tik teigiamas, kurį simbolizavo sovietinio kario – išvaduotojo skulptūros, kurios stovi Treptov parke, Berlyne. Man įdomiausia ne istorikų, o visuomenės nuomonė. Turėjau puikią progą tai stebėti – mano tinklapyje buvo įkeltas apie tai straipsnis. Susilaukiau begalės atsiliepimų, komentarų ir laiškų. Vyrauja trys nuomonės. Pirmoji – “visa tai melas, jokio vokiečių tautos genocido nebuvo, tai yra tik gebelsiškoji propaganda.” Kita Rusijos visuomenės nuomonė – “taip jiems ir reikėjo”. Įdomu, kad kai kurie komentarų, atsiliepimų ir laiškų autoriai taip ir teigia : “visa tai – išsigalvojimai, bet to vokiečių tauta ir buvo nusipelniusi”.
Dar viena nuomonė – “taip, žinoma, tai, ką darė Raudonoji Armija, buvo siaubinga, ir šiems nusikaltimams nėra jokio pateisinimo, tačiau yra paaiškinimas – tai fašistų nusikaltimai SSSR teritorijoje. Perėję pragarą sovietiniai kareiviai tiesiog keršijo vokiečiams už savo žuvusius artimuosius. Būtent šios trys nuomonės ir atspindi šių įvykių suvokimą Rusijos visuomenėje.
V. Dymarskis
Tačiau ar galima tai įvardinti, kaip “karinius nusikaltimus”?
G. Bordiukovas
Žinoma, Niurnbergo tribunolas šią sąvoką panaudojo ir įvardijo, o Tarptautinė teisė tai, kas įvyko Vokietijoje, apibūdina kaip nusikaltimus prieš žmoniją ir žmogiškumą. Jungtinių Tautų nutarimu, tokie nusikaltimai neturi senaties termino. Yra oficialūs sovietinių karininkų (tik karininkų) sąrašai, kuriuos už nusikaltimus prieš civilius vokiečius teisė sovietinis Karo Tribunolas. Iš viso buvo nuteista 4148 sovietinių karininkų. Žinoma ir tai, kad už nusikaltimus prieš civilius vokiečius amerikiečiai pakorė 67 savo karininkus. Taip pat žinoma, kad ir Jungtinės Karalystės kariškiai buvo nubausti už panašius nusikaltimus.
M. Soloninas
Vokiečių istorikai puikiai išnagrinėjo šią temą . Pavyzdžiui, Vokietijos teritorijose, kurios iki Antrojo Pasaulinio priklausė Vokietijai (Rytų Prūsija, Pomeranija ir Silezija), o paskui atiteko SSSR ir Lenkijai, gyveno apie 10 milijonų Trečiojo Reicho piliečių. O 1948 metais pabėgėlių iš tų žemių užregistruota tik 7 milijonai. 835 tūkstančiai yra laikomi žuvę fronte, tad akivaizdus 2 167 000 Reicho piliečių trūkumas. Tie žmonės dingo nežinia kur. Jokių duomenų apie juos neišliko. Egzistuoja tik vardinis 473 010 žmonių, kurie neteko gyvybės jau šias teritorijas užėmus Raudonajai armijai.
O štai kokios mintys skambėjo Potsdamo konferencijoje 1945 metų birželio 21 dieną, šeštadienį . Tą dieną sąjungininkai pareiškė: “Reikia išsiaiškinti, ar būtina šias teritorijas atiduoti Lenkijai, ten juk gyvena apie 8 milijonus vokiečių?” Į tai J. Stalinas čia pat atsakė, kad “ten nebėra nei 8, nei 7, nei 3 milijonų vokiečių”. “Ten praktiškai nebeliko vokiečių, jie visi pabėgo nuo mūsų kariuomenės“, – tvirtino J. Stalinas.
Būtent šį argumentą kaip svarbiausią Stalinas ir pateikė. Į nustebusiųjų sąjungininkų klausimą, nejaugi atsirado dar viena sąjungininkė – Lenkija, Stalinas atsakė: “Ne, paprasčiausia tai visai tuščios, be gyventojų teritorijos. Mes juk negabensime atgal vokiečių”. Nelikus ten gyventojų, natūraliai šiais teritorijas pradėjo valdyti Lenkijos administraciniai organai. Būtent šioje vietoje J. Stalinas pasirodė kaip pats didžiausias Lenkijos interesų gynėjas. Ir reikia susimąstyti, kodėl.
G. Bordiukovas
Reikia pabrėžti, kad iš sovietų pusės buvo direktyvos, kaip elgtis okupuotuose teritorijose, kitaip gi nebūtų buvę ir bausmių marodieriams. Tačiau yra įrodymai, kad čekų ir lenkų administracijos vykdė žymiai didesnį etninių vokiečių išvarymą iš jų žemių, negu tai atliko Raudonoji armija. Būtent čekų ir lenkų valdžios atstovai dažais ant vokiečių drabužių piešė svastikas ir raides “N” (Niemiec). Tad visą vokiečių tautos genocidą nurašyti vien Stalinui būtų netikslu.
M. Soloninas
Iš Vokietijos ir Rytų Europos į SSSR teritoriją priverstiniams darbams buvo išvežta 267 000 etinių vokiečių (neskaičiuojant karo belaisvių). Bet pasakyti, ar tai Tarptautinės teisės pažeidimas, – ne mano kompetencija.
M. Soloninas
Yra itin įdomus dokumentas, datuojamas 1945 metų balandžio 20 diena. Kai ėjo ketvirta Berlyno operacijos diena, sovietinė armija jau buvo okupavusi tas teritorijas, kurios Jaltos konferencijos sprendimu liko SSSR įtakoje. Taigi 1945 metų balandžio 20 dieną J. Stalinas pasirašo direktyvą Nr. 11-072, adresuotą 1-ojo Baltarusijos fronto (maršalas Konevas) ir 1-ojo Ukrainos fronto (maršalas Žukovas) Karinių Tarybų nariams, bet neadresuotą 2 ir 3 Baltarusijos frontams, kurie buvo šalia aukščiau išvardintų frontų. Taigi direktyvoje Nr. 11-027 rašoma: “Įsakymas. Reikalaukite pakeisti elgesį su vokiečiais. Tiek su civiliais gyventojais, tiek su karo belaisviais. Elgtis su vokiečiais geriau.” Man iškilo klausimas – kodėl šis dokumentas buvo išleistas būtent balandžio 20 dieną, ir kodėl jis skirtas tik tiems dviems frontams? Ir mano hipotezė tokia: buvo užduotis nuo etinių vokiečių išvalyti tik tam tikras teritorijas, kurias buvo numatyta aneksuoti. Tos teritorijos, kuriose buvo dislokuoti šio įsakymo negavę frontai, vėliau neatiteko SSSR įtakos zonai.
Oficialiame Raudonosios Armijos Vyriausios trofėjų valdybos aplinkraštyje minimi 60 000 pianinų ir fortepijonų, 400 000 radijo imtuvų, 190 000 kilimų, 940 000 vienetų baldų, 265 000 sieninių ir stalinių laikrodžių.
Dar vienas įdomus dokumentas. 1948 metais VKP CK gavo komisijos, kuri tyrė Žukovo veiklą, ataskaitą. Ir šiame dokumente sakoma: “Žukovo pavaldiniai, pataikaudami jam, iš privačių namų ir pilių grobė paveikslus, išlaužė Lodzės (Lenkija) juvelyrinių dirbinių parduotuvės seifą ir pagrobė Žukovo naudai ten rastas brangenybes. Žukovas pasisavino 70 vertingų auksinių papuošalų, 740 vienetų sidabrinių stalo įrankių, ir dar virš 30 kilogramų sidabro dirbinių“.
G. Bordiukovas
Berlyno ligonines kreipėsi 130 000 išprievartautų vokiečių moterų. Taip pat dokumentuota, kaip sovietiniai kareiviai įsiveržę i gimdymo namus ten prievartaudavo gimdyves. Visa tai fiksavo Karo tarybos. Ir visus tuos faktus pranešdavo L. Berijai. Tačiau labai daug kas buvo nuslepiama. Buvo visuotinė netvarka, ir tai, žinoma, nepuošia pergalės. Tačiau buvo ir kitokia šio elgesio samprata. Prisiminkime, ką rašė Solženycinas, Kobelevas, Plimakas ir Rabičevas – kurie gailėjosi, kas vyko ir klausė “ką gi mes darom?”.
Visas straipsnis yra čia: http://www.echo.msk.ru
Iš rusų kalbos išvertė Vadimas Juška
2009.11.12
