Rytų geopolitikos ypatumai ir miglotos Lietuvos perspektyvos


Print

Politikos apžvalgininkų ir ekonomistų žvilgsniai vis dažniau krypsta į Rytus. Azijos šalyse egzistuoja labai skirtingo lygio ekonominės sistemos, skiriasi ir skirtingų šalių demokratijos lygis. Egzistuoja bent keli itin skirtingi Azijos regionai. Lietuvos politikams, diplomatams ir daugeliui šalies piliečių Azija yra daugiau egzotika, kur kartais apsilankoma, bet tamprūs ir artimi ryšiai su šio žemyno šalimis nėra palaikomi.

Stambiausios Azijos valstybės – Indija ir Kinija – išgyvena ekonominio pakilimo laikotarpį. Globali ekonominė krizė mažai įtakoja šių šalių ekonomikas ir finansų sistemas. Abi šios valstybės priklauso Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijai (ŠBO). Kinija yra šios organizacijos tikroji narė, o Indija dalyvauta asocijuotos narės teisėmis. Tačiau tai nėra itin galinga ir glaudi valstybių bendrija. Ją sudaro tikrosios narės Kinija, Kazachstanas, Kirgizija, Rusija, Tadžikija ir Uzbekistanas bei asocijuotos narės Indija, Iranas, Mongolija ir Pakistanas.Tai labai skirtingus interesus turinčios valstybės, ir jų bendrija yra daugiau deklaratyvi. Kalbos apie tai, kad ŠBO gali tapti rimta atsvara NATO blokui, yra nepagristos.

Tuo tarpu Afganistane ir Pakistane tęsiasi nuosmukio periodas. Pešavare, Karačyje ir kituose Pakistano miestuose teroro aktus pastoviai organizuoja Talibano judėjimas. Ir Afganistane aktyviai veikia mulos Omaro vadovaujami Talibano būriai. Šių metų rugsėjį suėjo trylika metų, kai Talibano judėjimas paėmė į savo rankas Afganistaną ir valdė šalį iki 2001 pabaigos, kol buvo nušalintas nuo valdžios JAV kariuomenės pastangomis. Šiuo metu ypač įtempta padėtis klostosi pietiniame Afganistane – Kandaharo regione ir šalia esančiuose regionuose. Čia dažnai užpuolami Afganistano valdžios pastatai, organizuojami NATO karių užpuolimai. Šiauriniame Goro regione, kuriame dislokuota virš 160 Lietuvos karių, padėtis gerokai ramesnė, bet ir čia pasitaiko Talibano smogikų išpuolių. Per šiuos metus keli Lietuvos kariškiai buvo sužeisti. Talibano grupuotės Pakistane padeginėja net mokyklas, per šiuos metus jie padegė per 150 mokyklų.

Pasaulinės globalios ekonominės krizės pasekmės aštrios, nes kurį laiką įvairiuose pasaulio kraštuose pernelyg didelę įtaką turėjo laisvosios rinkos fundamentalistai, besivadovaujantys M.Fridmano ir kitų liberalizmo autoritetų idėjomis. Ir Lietuvoje bei kaimyninėje Latvijoje yra didelė laisvosios rinkos fundamentalistų įtaka. Įvykus totalinei privatizacijai, dauguma šalies įmonių pusvelčiui užvaldė komunistinės praeities oligarchai ir abejotinos reputacijos užsienio vertelgos, o dauguma žmonių turi dirbti už menkus atlyginimus, gauna nedideles pensijas. Ir toks „laisvosios rinkos triumfas“ yra ne pliusas, o minusas – abi kaimyninės šalys yra atsidūrę skurdžiausių Europos kraštų tarpe. Kanados žurnalistė Naomi Klein mano, kad būtent didelė radikalaus liberalizmo įtaka lėmė tokios aštrios krizės įsigalėjimą. N.Klein teigia, kad ir kai kuriose Azijos šalyse buvo išplitusios laukinio kapitalizmo idėjos, ir tai davė nepageidaujamus rezultatus. Jos knygoje „Šoko terapija“ daug karčių žodžių skirta tokių idėjų skleidėjams. ,,Daugybėje Miltonui Fridmanui skirtų panegirikų apie šoko ir krizių vaidmenį įgyvendinant jo pasaulėžiūrą paprastai neužsimenama nė žodžio. Priešingai – ekonomisto mirtis suteikė progą darsyk perpasakoti oficialiąją istoriją apie tai, kaip šis radikalaus kapitalizmo modelis tapo nekviestijonuojama tiesa vos ne kiekviename pasaulio gale. Tai savita pasakos variacija paversta istorija, iš kurios visiškai ištrintos bet kokios su šiuo kryžiaus žygiu glaudžiai persipynusios smurto ir prievartos apraiškos, ir tai geriausiai atspindi per pastaruosius kelis dešimtmečius skleistos propagandos esmę“.

Vidurio Azijos regione esantis Iranas pasižymi kaip galinga šalis, turinti didelį mokslinį ir techninį potencialą. Iranas turi didelę perspektyvą ne tik dėl didelių naftos išteklių ir gerai išvystytos šalies pramonės, bet ir dėl didelio mokslinio potencialo. Įdomu pastebėti ir tai, kad Iranas minimaliai bendradarbiauja su Pakistanu, Jemenu bei kai kuriomis kitomis regiono valstybėmis, su Sirija Irano santykiai priešiški. Gana glaudžius ryšius Iranas palaiko su Malaizija, Taivaniu, Singapūru, Pietų Korėja.

Padėtis Izraelyje jau stabilesnė, nei metų pradžioje. Sumažėjo teroro išpuolių, pavyko stabilizuoti ir ekonominius procesus. Vis tik ekstremistinės organizacijos „Hamas“ veikla dar kelia didelį pavojų, o taikos procesas su palestiniečiais stringa. Be abejo, taikos procesui trukdo ir ekstremistų veikla bei plintantis islamo demonizavimas. Toks islamo pasekėjų niekinimas primena kitas ksenofobijos formas – rasizmą, antisemitizmą, Rusijoje kurstomas antikaukazietiškas nuotaikas (smerkiamos ir niekinamos ištisos tautos – gruzinai, čečėnai, ingušai, jiems klijuojamos sukčių, nusikaltėlių etiketės). Iš tiesų ekstremistiškai nusiteikusių islamo pasekėjų nėra daug, jų ideologija ir veiklos metodai visiškai skiriasi nuo vadinamųjų radikalių islamo pasekėjų, kurie laikosi Korano normų, vadovaujasi šariato įstatymais, tačiau nėra susiję su jokia ekstremistine veikla, neorganizuoja teroro aktų. Žinoma, tokių ekstremistinių judėjimų kaip Talibanas ar „Hamas“ veikla labai kenkia islamo įvaizdžiui. Talibanas (sunitų įkurtas judėjimas) persekioja šiitus, juos žudo, padeginėja jų namus ir taip menkai apie islamą suvokiantiems žmonėms sudaromas įspūdis, kad islamas yra į smurtą linkusi, prieštaringa religija.

Ekonominiai faktoriai ryškiai įtakoja Kinijos Liaudies Respublikos dabartį. Nors šios šalies ekonomika yra neblogoje būklėje, tačiau čia egzistuoja didelė turtinė nelygybė, įsigalėjo korupcija. Šių procesų ištakos siekia kur kas senesnius laikus – 1980-1986 metus. Pažvelkime į N.Klein knygos „Šoko terapija“ puslapius. ,,Iš tiesų Dengas (Den Seopinas) gelbėti šalies ūkį ėmėsi, įvesdamas korporatyvinius ekonomikos modelius – jis to ėmėsi taip entuziastingai, kad 1980 metais vyriausybė pakvietė Miltoną Fridmaną atvykti į Kiniją ir supažindinti su savo idėjomis. Ir Kinijos įdiegtas modelis buvo ne Jungtinių Amerikos Valstijų modelis, o kažkas panašaus į Pinočeto valdomą Čilę -laisvoji rinka, pagrista autoritariniu politiniu valdymu, įtvirtinamu plieninio kumščio represijomis. Nuo pat pradžių Dengas suprato, kad represijos bus itin svarbios“.

Tad Kinijoje įsigalėjo valstybinis monopolinis kapitalizmas. Ir dėl to Kinija iš esmės skiriasi nuo Taivanio. Padėtis Kinijos Liaudies respublikoje ir Taivanyje labai skirtinga, jei Kinijoje daug žmonių gyvena skurdžiai, tai Taivanyje tokių žmonių labai mažai. O šių šalių demokratijos lygis tiesiog sunkiai sulyginamas. Didžiojoje Kinijoje egzistuoja vienpartinė sistema, valdžios oponentai persekiojami, jie įkalinami, prieš juos vykdomos šmeižto kampanijos, šalyje nėra oficialios opozicinės spaudos. Tuo tarpu Taivanyje egzistuoja daugiapartinė sistema, vyksta laisvi rinkimai, yra žodžio ir spaudos laisvė.

Rytų ir Vakarų santykiuose regimi tiek teigiami, tiek neigiami ženklai. Skirtingos Vakarų valstybės užima skirtingą poziciją tam tikrų Rytų šalių atžvilgiu. Štai JAV ir D.Britanijos santykiai su Iranu itin įtempti, tuo tarpu Prancūzijos valdžios santykiai su Iranu gana šilti. Azijos šalių ir Vakarų valstybių santykių stabilumui kenkia islamo pasekėjų demonizavimas, kaip ir kitos ksenofobijos formos. Kinų kilmės emigrantų žeminimas yra paplitęs įvairiose Europos šalyse. Tai, kad kinų prekės braunasi į daugelio šalių rinkas, yra šių dienų realybė, ir kai kurios valstybės net bando pažaboti pigių kiniškų prekių antplūdį, tačiau neapykantos kurstytojai dažniausiai remiasi visais kitais argumentais ir tiesiog visaip niekina kinų emigrantus, skleisdami įvairius pramanytus gandus, vyksta ir kinų kavinių bei parduotuvių užpuolimai.

Lietuvoje gyvena mažai kinų ar islamo pasekėjų, atviros neapykantos kurstymo beveik nepasitaiko, tačiau į tokios kilmės žmones dažnai žvelgiama su įtarumu ar atsargumu. O antisemitizmo apraiškos gajos ir Baltijos kraštuose. Keliuose Lietuvos laikraščiuose vis kurstomos antisemitinės nuotaikos. Beje, tokias publikacijas pastebi ir Rusijos prokremliškos žiniasklaidos priemonės, kurios po to postringauja, kad Lietuvoje klesti antisemitizmas.

O Lietuvoje egzistuojančios kraštutinių nacionalistų organizacijos nėra gausios ir grėsmingos, jos didesnės grėsmės kitų tautybių Lietuvos piliečiams ar neseniai čia atvykusiems kitataučiams nesukelia. Negalima nepastebėti ir su didėjančia emigracija iš Rytų į Vakarus susijusių permainų. Per paskutinius du dešimtmečius įvykę pokyčiai darbo rinkoje gerokai išjudino Vakarų šalių viduriniojo sluoksnio pozicijas. Išsilavinę kinai, indai ir kitų tautybių emigrantai sudaro didelę konkurenciją vietiniams inžinieriams, programuotojams, gydytojams. Egzistuoja dideli skirtumai tarp klestinčių Vakarų valstybių ir daugelio Azijos šalių. Jei Vakarų šalyse dauguma dideles pajamas gaunančių asmenų lėšas greitai panaudoja, jas tiesiog išleidžiant prabangių vasarnamių, automobilių, jachtų pirkimui, kelionėms ar pramogoms, tai Azijos šalyse daugelis didesnes pajamas gaunančių vietos gyventojų didelę dalį pajamų atideda taupymui.

Daugelio Vakarų valstybių viduriniojo sluoksnio pajamos per paskutinį dešimtmetį mažėja (išimtį sudaro Skandinavijos šalys, Belgija, Olandija ir dar kelios nedidelės bei stabilios valstybės). Kitokia situacija daugelyje Azijos šalių, kur vidurinysis sluoksnis dar tik formuojasi. Tik nedaugelyje Azijos kraštų vidurinysis sluoksnis sudaro dominuojančią daugumą: Pietų Korėjoje viduriniajam sluoksniui priskiriama apie 55 procentai vietos gyventojų, Taivanyje 60 procentų, Singapūre 67 procentai vietos gyventojų. O kai kuriose šalyse vidurinysis sluoksnis negausus, jį sudaro tik apie 15 – 20 procentų vietos gyventojų. Tad klostosi gana įdomi situacija – kai kuriose Azijos valstybėse visuomenės tampa tolygesnės, o tuo tarpu Vakarų šalyse turtinė nelygybė didėja. Dalis valstybių – Rusija, Ukraina ir kai kurios kitos postkomunistinės šalys – išgyvena nuosmukio periodą, čia didelė turtinė nelygybė, klesti korupcija ir teisinis nihilizmas. Rusija yra tipiška valstybinio monopolinio kapitalizmo šalis. Niekas nedrįsta prognozuoti, kokia bus Rusija po dešimties metų – ar ji išliks kaip vieninga valstybė, ar susiskaidys į visą eilę nepriklausomų šalių. Pilnai tikėtina, kad už dešimties –dvidešimties metų pasaulio ekonominės galios centras persikels į Pietų Aziją – Kiniją, Indiją, Korėją, Japoniją, Malaiziją, Singapūrą.

Įvairių Azijos kraštų padėtis tiesiogiai susijusi su korupcijos lygiu. Tos Azijos šalys, kuriose yra mažesnė korupcija, – klestinčios ir stabilios. Pasaulinėje korupcijos reitingų lentelėje Singapūras yra 4 vietoje, 13 vietoje yra Honkongas, 19 – Japonija, Izraelis- 33, Taivanis 39 vietoje, 40 vietoje Pietų Korėja, 43 vietoje – Makao autonominė sritis. Tai labiausiai klestinčios Azijos valstybės, kuriose yra ir aukštas demokratijos lygis (išimtis –Singapūras).

Lietuvos ryšiai su daugeliu Azijos šalių nėra glaudūs. Tiesa, per paskutinįjį dešimtmetį plečiasi Lietuvos ekonominiai ir politiniai ryšiai su Kinija, Indija, Turkija, Azerbaidžanu. Bet mūsų šalies ryšiai su Pietų Korėja, Malaizija ir daugeliu kitų Azijos valstybių minimalūs. Vis labiau įsitikiname, kad mūsų šalyje įsigalėjęs monopolinis kapitalizmas ir ryškios demokratijos spragos sukelia dideles grėsmes. Monopolinio kapitalizmo tiesas propaguoja Lietuvos Laisvosios rinkos institutas. Pernelyg didelė šios organizacijos įtaka kelia daug klausimų – kam naudinga, kad dominuotų vienos krypties ekonominių tiesų propagavimas? Ir kodėl klanų interesai nusveria daugumos piliečių interesus? Mūsų valstybei verta pažvelgti į Azijos šalių patirtį. Ar žengsime Mongolijos patirtį primenančiu keliu? Ar seksime pažangių šalių – Taivanio, Pietų Korėjos, Izraelio pavyzdžiu?

2009.11.12


Prisijunkite prie diskusijos