Iš tiesų, politinės klasės atstovai moka kalbėti įmantriai, tačiau kartais ima ir nuoširdžiai pasako, ką galvoja, aiškiai įvardydami savo pasaulėžiūrą. Tai nereiškia, kad staiga kažkas pasikeitė jų galvose. Atvirkščiai, jie jaučiasi pakankamai laisvi ir atsipalaidavę (ypač būdami opozicijoje), kad yla kartais imtų ir išlįstų iš maišo.
Taip atsitiko eksministrei I.Šimonytei laidos „LRT ekonomikos forumas“ (2013.04.17) metu. Maždaug transliacijos viduryje, kalbant apie atominės elektrinės statybos perspektyvas ir praėjusį referendumą šiuo klausimu, politikė drąsiai išrėžė:
„Lietuvoje būtų nesunku suorganizuoti referendumą kaimyno tvoros nudažymo proga. Ir įtikinti žmones, kad jie turėtų balsuoti prieš. (…) Ir tokie sprendimai dažnai yra priimami, remiantis emocijomis, o vis dėlto, tam žmonės ir renka politikus, kad politikai priimtų tokius sprendimus, kurie yra svarbūs šalies raidai…“
Nustebimą sukėlė ir po šio pasisakymo sekę gausūs plojimai. Reiškia, kai rinkėjas referendume balsuoja prieš atominės elektrinės statybą, jis vadovaujasi „emocijomis“. Tačiau, kai išrenka į Seimą konservatorių (ar socialdemokratą, galų gale) – tuomet jau balsuoja protu? Nereikia didelės įžvalgos, kad suvoktum tokio mąstymo ydingumą.
Dalis politikų, matyt, yra rimtai įtikėję savo išskirtinumu ir Misija. Net jeigu (I.Šimonytės atveju) dar niekur patys nebuvo išrinkti, o tik paskirti į politinę pareigybę iš gausios valdininkijos tarpo.
Tauta yra kvailų avinų banda, kuri eina ten, kur veda išmintingi politikai, tik jie gali priimti sprendimus „kurie yra svarbūs šalies raidai“? Iš tiesų pirmiausia derėtų pažymėti, jog mūsų šalyje panaudoti pagrindinį tiesioginės demokratijos instrumentą – referendumą – yra praktiškai neįmanoma.
Tai kartais tampa įmanoma tik valdžiai (pagrindinėms partijoms) to panorėjus bei palaikant. Todėl „referendumas dėl kaimyno tvoros“ neatspindi šalies realijų. Politinė klasė bijo mažinti reikalavimus referendumams organizuoti, kad jų valdžios neimtų riboti „neišmananti“ tauta bei pati priiminėti pagrindinius sprendimus tiesiogiai.
Taip valdžios hermetizmas vis stiprėja. Valdžia sau, o žmonės sau. Buvusi vyriausybė, kurioje Finansų ministre dirbo ir minėtoji I.Šimonytė, pasižymėjo ypatinga socialine nejautra. A.Butkevičiaus vadovaujama vyriausybė, berods, atrodo daug solidžiau, ji labiau įsiklauso į paprastų žmonių balsą bei poreikį.
Tačiau pagrindinės politinės sistemos problemos yra įsisenėjusios ir sisteminės. Jas išspręsti reikalinga išskirtinė politinė valia ir galia, kurių kol kas nematyti.
Valdžia su žmonėmis susitinka rinkimuose, tačiau rinkimų teisė sukonstruota gudriai: kuo mažiau žmonių ateina, tuo geriau. Vadinamos tradicinės partijos turi savo nuolatinį, tegu ir negausų gerbėjų ratą. Kuo mažiau žmonių ateina į rinkimus, tuo didesnis jų lyginamasis svoris suvedus rezultatus.
Į rinkimus ateina maždaug pusė visų rinkėjų. Taip daugumą Seime įgauna partijos ar koalicijos, atstovaujančios rinkėjų mažumą. Mus valdo vyriausybės, kurios neatstovauja daugumos rinkėjų, o turi tik aritmetinę daugumą parlamente. Pagal įstatymą – „vsio zakonno“, tačiau argi šalies piliečiai negalėtų iškelti klausimo dėl tokios mažumą atstovaujančios valdžios esminio teisėtumo?
Tai įmanoma padaryti tik inicijuojant referendumą – vienu ar kitu klausimu. Kuo galėtų baigtis ši iniciatyva – organizuoti referendumą „iš apačios“ – manau, žinote iš patirties. Nebūtų surinkta pakankamai referendumą remiančių asmenų parašų ir iniciatyva būtų palaidota, kaip jau daugelis prieš tai.
Tačiau tokia padėtis tenkina pagrindinių partijų vadovus, tuos, kurie nuolat dalyvauja valdžios pyrago raikyme. Jiems nenaudingos esminės reformos, nes tuomet jų valdžia galėtų ir sušlubuoti, ženkliai padidėjus konkurencijai politiniame lauke. O dabar, ypač įvedus biudžetinį partijų finansavimą, mažesnėms neparlamentinėms partijoms lieka vis mažiau galimybių išlaikyti bent mažiausią įtaką politiniams sprendimams.
Skundžiamės, kad politikoje vis mažėja lyderių, ryškių asmenybių. O kaip jos turėtų čia atsirasti? Realios savivaldos neturime, bendruomenės silpnos. O gal būt įmanoma daryti sėkmingą partinę karjerą ir išlikti nepriklausomu politiku? Ar realiai Seimo narys gali įgyvendinti laisvo mandato principą?
Teoriškai – taip, praktiškai – nustos partijos vadovų palaikymo, ir jo politinė karjera galimai bus palaidota. Todėl į politikos Olimpą šalia „pagrindinių politinių kūnų“ dažnai patenka įvairūs prisitaikėliai, nuolankūs svetimos valios vykdytojai dėl išskaičiavimo ir naudos.
Žinoma, klausimas yra daug gilesnis, nei „referendumas kaimyno tvoros nudažymo proga“. Kaip pasiekti esminių reformų šalies politinėje sistemoje? Kaip užtikrinti, kad piliečiai galėtų patys lemti savo šalies ateitį bei esminius sprendimus? Tačiau apie tai – kitą kartą.
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: politikos apžvalgininkas Gintaras Ronkaitis.
2013.04.19
