Prezidentinė Lietuva ( 4 )


Print

Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka

Balsų dauguma Seimo Pirmininku ir laikinuoju Respublikos Prezidentu buvo išrinktas krikščionis demokratas Aleksandras Stulginskis.

Seimas patvirtino Nepriklausomos Lietuvos Valstybės Deklaraciją: „Lietuvos Steigiamasis Seimas, reikšdamas Lietuvos žmonių valią, proklamuoja esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę , kaip demokratinę Respubliką etnografinėmis sienomis ir laisva nuo visų valstybių ryšių, kurių yra buvę su kitomis valstybėmis.“

Krikščionių demokratų blokas, turėdamas Seime atstovų daugumą, galėjo ir vienas priimti valstybės kūrimo ir stiprinimo įstatymus. Tarp svarbiausiųjų buvo – Lietuvos Valstybės Konstitucijos parengimas ir, nepaisydamas mažumos  liberalių pažiūrų įvairovės ir partinės priklausomybės, Seimas galėjo dirbti gana darniai.

Be to, dar lėmė atsakomybės Lietuvai, jos nepriklausomybei suvokimas. Kai 1920 m. rudenį Lenkija, sulaužiusi Suvalkų sutartį, klastingai puolė ir okupavo Lietuvos sostinę Vilnių ir jo kraštą, veržėsi toliau į Lietuvą, didžioji Seimo narių dalis išvyko į frontą prieš lenkus, į nepriklausomos Lietuvos miestus ir kaimus organizuoti žmonių  kovai su  J. Pilsudskio ordomis.

Seimokratinė Lietuva. Steigiamasis Seimas savo darbą baigė 1922 m. rugpjūčio pradžioje, patvirtinęs Lietuvos Valstybės Konstituciją.

Rinkimai į Pirmąjį Seimą  vyko 1922 m. spalio 10–11 d. Priešrinkiminė agitacija buvo kur kas audringesnė, kur kas smarkiau puolant  konkurentus negu į Steigiamąjį Seimą. Iš kai kurių bažnyčių sakyklų grasinta net pragaro bausmėmis tiems, kurie nebalsuotų už krikščionis demokratus.

Ir nors daugiausia vietų Seime laimėjo jie (38 iš 78), bet jau neturėjo daugumos ir bet kuriam  nutarimui priimti reikėjo ieškoti kitų partijų atstovų paramos. Dėl to net iki gruodžio 21 d. užsitęsė Seime  Respublikos Prezidento rinkimas, kol po ilgiausių diskusijų juo vėl buvo išrinktas krikščionių demokratų atstovas Aleksandras Stulginskis.

Tik po karštų ir ilgų  diskusijų buvo sudaryta ir Vyriausybė. Dėl kiekvieno, kad ir mažiausio klausimėlio Seime įsiliepsnodavo ginčai, nes anot kun. J. Purickio ir pozicija, ir opozicija Seime turėjo po lygiai balsų. Tuo ypač naudojosi lenkų atstovai, nors jų tebuvo 2, bet nuo jų, prie kurios pusės prisidėdavo, priklausydavo ir Seimo sprendimai.

Seime nuolat tik riejantis, nebuvo priimami rimtesni įstatymai. Ir Respublikos Prezidentas A. Stulginskis ir Ministras Pirmininkas E. Galvanauskas 1923 m. kovo 12 d. paskelbė, nepraėjus nė pusmečiui po ankstesnių rinkimų, kad Seimą paleidžia, o rinkimus  į Antrąjį Seimą –  1923 m. gegužės 12–13 dienomis.

Priešrinkiminė kampanija vyko dar agresyviau negu prieš ankstesnius seimus. Krikščionys demokratai turėjo didžiausias agitacijos galimybes – bažnyčias, tai jie vėl į Antrąjį  Seimą laimėjo daugumą – 40 iš 78.  Respublikos Prezidentu jie vėl išrinko bendrapartietį Aleksandrą Stulginskį. Jis patvirtino Ernesto Galvanausko sudarytą Vyriausybę, kuri  išsilaikė iki 1924 m. birželio 18 d. Ją pakeitė Antano Tumėno sudaryta vyriausybė, o po pusmečio, 1925 m. pradžioje –  Vytauto Petrulio sudaryta, pastarąją 1925 m. rugsėjį –  Leono Bistro vadovaujama vyriausybė.

Pastaroji išsilaikė iki Antrojo Seimo kadencijos pabaigos. Rinkimą į Trečiąjį Seimą,  paskirtų 1926 m. gegužės 8–10 d. Rinkimuose į šį Seimą jau aktyviai dalyvavo ir Lietuvių tautininkų sąjunga.

Stiprėjant Lietuvai ir partijoms, pasitikėjimas krikščionių demokratų partija menkėjo, kaip anksčiau tautininkų, nes daugeliui atrodė, kad esant krikščionims demokratams per lėtai sprendžiamos krašto ūkio, švietimo problemos, kad specialiai neišvaduojama sostinė Vilnius ir visa Rytų Lietuva nuo  lenkų okupantų ir pan.

Be to, daug kas buvo nepatenkinti, kad kunigija kontroliavo mokyklas, tik dažniausiai jų partiečiai – krikščionys demokratai galėjo užimti ir valstybės  postus. Be to, nuo Nepriklausomybės karų su bolševikais, lenkais, bermontininkais tebeveikė visame krašte karo padėtis ir karo komendantai  turėjo sprendžiamąjį žodį visais klausimais. Veikė griežta spaudos cenzūra ir t. t.

Tuometinio  demokratijos „skonio“ teko tada ne kartą paragauti ir pirmajam Lietuvos valstybės Prezidentui A. Smetonai. Keletą kartų valdžia buvo uždraudusi jo su bendraminčiais leistus tautinės pakraipos leidinius, o 1923 m. lapkričio mėn. pradžioje buvo nubaustas 2000 lt arba dviem mėnesiams kalėjimo už išspausdintą savo redaguojamame „Vaire“ A. Voldemaro straipsnį, kritikuojantį tuometinę valdžią. Už tai A. Smetona buvo uždarytas į kalėjimą, bet, žmonėms surinkus paskirtą baudą, po savaitės, lapkričio 14 d., pirmasis Lietuvos Prezidentas A. Smetona  paleistas iš kalėjimo.

Trečiojo Seimo rinkimai įvyko 1926 m. gegužės 8–10 d. Apie agitacinę kovą prieš juos Lietuvos kariuomenės generolas S. Raštikis prisiminė: „[…]  Atrodė, kad Lietuvoje jau nebebuvo likę ne tik gerų politinių vadų ir visuomenės veikėjų, bet ir iš viso padorių lietuvių […]. Pats buvau pasipiktinęs, kada vieną sekmadienį nuėjęs nuoširdžiai pasimelsti į vieną Kauno bažnyčią, išgirdau iš sakyklos ne Dievo žodį, bet kunigo griaudžiančią agitacinę kalbą, kurioje buvo skelbiama ne artimo meilė, bet neapykanta ir pyktis kitaip galvojančiam savo broliui lietuviui ir net tokiam pat praktikuojančiam katalikui. Kitą sekmadienį išgirdau tą patį kitoje Kauno bažnyčioje […].“  Maironis, paveiktas tų priešrinkiminių batalijų, parašė šį eilėraštį – „Lietuva – didvyrių žemė“:

„Lietuva – didvyrių žemė“

Mūsų giedama seniai;

Bet iš tos didybės semia

Savo naudą tik velniai.

Bočių laurais pasipuošę,

Vien temokame svajot,

Ar, didžius planus paruošę,

Sau rimtai ant jų miegot.

Dirbti darbą, nešti naštą,

Braukti prakaitą dienos,

Pasišvęst už savo kraštą,

Jei to niekas nežinos, –

Tai per žema, negarbinga

Mums, didvyriams tos tautos,

Kur norėtų tapt galinga

Nuo Liepojos lig Brastos.

Mums platybių reikalauja

Bočių sienos, jų vardai,

Bet viduj šeimininkauja

Lenkai, žydai ir gudai.

Čia lietuvis besijausti

Gal kaip svetimoj troboj,

Tik kad mažumų neskriausti

Joms užtikrintoj globoj!..

Servilizmo atėjūnų

Svetimtaučių dar ilgai

Nenustosime mes, galiūnų

Vakarykštieji vergai.

Bet savitarpy puikybės

Iki sočiai mums gana,

Jei tik yra galimybės

Ką prispausti letena.

Ministerijų pritvėrę,

Joms neskundžiame kasos

Ir iš jos, gerai įgėrę,

Siausti turime drąsos.

Valdininkai ir atstovai,

Demokratai, rods, visi,

Bet nejau tautos vadovai

Vaikščios pėsti ir basi?!

Automobiliais tik dunda

Su mergelėmis linksmi!..

Sąžinė tik tuomet bunda,

Kai už kyšius teisiami.

O tų partijų tarp mūsų,

Jų programų ir barnių!..

Tiek vargiai pas vargšą bl…

Atsiras už marškinių.

Vargo, skurdo mums nestoka,

Nesimato nei giedros,

Bet užtai jaunimas šoka

Iš aukų lig pat aušros!..

O Dievuliau, duok mums proto

Ir daugiau sveikos doros!

Argi jau ant mūsų ploto

Vienos usnys bekeros?“

Nepaisant Krikščionių demokratų bloko didžiulių priešrinkiminių pastangų, jie Trečiame Seime laimėjo tik 30 vietų iš 85, o daugumą laimėjo  vadinamosios  kairiosios jėgos. Iš tautininkų į Seimą pateko Antanas. Smetona, Augustinas Voldemaras ir kun. Vladas Mironas.

Valstiečių liaudininkų, socialdemokratų ir tautinių mažumų atstovams susitarus, 1926 m. birželio 8 d. Lietuvos Respublikos Prezidentu išrinktas dr. K. Grinius – vienas iškiliausių lietuvių tautos veikėjų. Jis sudaryti naują vyriausybę pavedė savo bendrapartiečiui – liaudininkui advokatui Mykolui Sleževičiui, buvusiam Antrosios Vyriausybės vadovui, nepriklausomos Lietuvos gynybos (1919–1920 m.) nuo bolševikų, lenkų, bermontininkų organizatoriui ir vadovui (1918 m. pabaigoje karo su įsiveržusia iš Sovietų Rusijos Raudonąja armija ir lenkais metu besiformuojančios Lietuvos kariuomenės kariai jam siūlė prisiimti diktatoriaus pareigas, bet jis atsisakė, nors faktiškai kurį laiką tokiu ir buvo, nes ir Lietuvos Valstybės Tarybai buvo apribota teisė kištis į įprastinių  gynybos organizavimo klausimų sprendimą.

Jo pastangomis visas kraštas pakeltas į kovą su  rusų, lenkų agresoriais , buvo sudarytos sąlygos ne tik nuo jų apsiginti ir daug kur juos įveikti).

„Mažumų“ diktatūra. Nepaisant Prezidento ir premjero neabejotino patriotizmo, noro tarnauti savo Tautai ir Nepriklausomybei, Trečiajame Seime daugeliu klausimų dėl reikalingų „balsų daugumos“ sprendžiamas žodis ėmė priklausyti kairiųjų, tautinių mažumų atstovams. Dėl to  pataikaujant jiems per pora mėnesių Lietuvoje buvo įsteigtos  net 75 lenkų mokyklos, nepaisant, kad lenkų okupuotame Vilniuje ir jo krašte buvo baigiama uždaryti beveik visas lietuviškas, drausta  ir persekiota visa, kas lietuviška.

Panaikinta ir  spaudos cenzūra, iš kalėjimų paleisti nusikaltėliai prieš nepriklausomą Lietuvą, komunistai, panaikinta karo padėtis, imta mažinti kariuomenę, rengti planus paleisti Lietuvos šaulių sąjungą, o vietoje jos leisti rūpintis kariniu parengimu profesinėms  sąjungoms ir t. t. Visa tai negalėjo nejaudinti Lietuvos patriotų, nekelti abejonių dėl valdžios – ar, susidarius sąlygoms, ji nenubalsuos ir dėl nepriklausomos Lietuvos prijungimo prie Lenkijos ar SSRS?

Nerimą didino ir tai, kad Lenkijoje, organizavęs ginkluotą sąmokslą (1926 05 12–15), įveikęs ginkluotą pasipriešinimą (žuvo apie 1500 karininkų), diktatoriumi pasiskelbė Vilniaus ir visos Rytų Lietuvos okupantas J. Pilsudskis. Ką gali dar sumanyti tas, nors ir kilęs iš Lietuvos išgama, kad pasmaugtų nepriklausomą Lietuvą, paverstų ją Lenkijos provincija (buvusios Lenkijos iki padalinijmų) atkūrimo pretekstu.

Juk jis tai jau buvo mėginęs padaryti 1919 m. rugpjūtyje, kai Lietuvos savanoriai kovojo žūtbūtines  kovas su raudonarmiečiais, bermontininkais ir lenkų agresoriais. Tas Lenkijos diktatorius tomis sunkiausiomis Lietuvai dienomis  Kaune ir kitose vietose organizavo, kaip anksčiau rašyta, ginkluotą sąmokslą (POW), kad sunaikintų  teisėtą nepriklausomos Lietuvos Vyriausybę,  sudarytų  marionetinę,  kuri ir paprašytų jo, J. Pilsudskio, ir Lenkijos seimo prisijungti Lietuvą.

Tai, kad Nepriklausomybės ir jos kūrėjos lietuvių tautos likimą galėjo nuspręsti „tautinių mažumų“ ar kitų susiblokavusių veikėjų saujelė, galimybes sudarė ir šiandieną „demokratiškiausia“ vadinama 1922 m. rugpjūčio 1 d. Steigiamojo Seimo patvirtinta Lietuvos Valstybės Konstitucija.  Taip pat  ta Konstitucija vadovaujantis  panaikinta ir karo padėtis, cenzūra, suteikta demonstracijų laisvė, 1926 m. liepos 6 d. priimtas įstatymas dėl visų politinių kalinių  amnestijos, taip pat ir  bolševikų, kurie po to galėjo netrukdomai veikti. Ir t. t.

Laisvėmis pirmiausia stengėsi pasinaudoti nepriklausomai Lietuvai priešingos jėgos, Lietuvos bolševikų vadas V. Kapsukas-Mickevičius 1926 m. liepos mėnesio „Darbininkų atstovo“ laikraštyje rašė: „Darbininkai tik tiek įgyja laisvės, kiek jie jos išsikovoja. Užtat reikia kovoti, reikia organizuotis. Reikia visiems darbininkams, vargingiesiems valstiečiams bendrą frontą sudaryti. Tik tuomet bus galima laimėti.“

Visur komunistai stengėsi perimti į savo rankas ir profsąjungas.

1926 m. rugpjūčio mėnesio Lietuvos komunistų „Tiesos“ laikraščio Nr. 51 nurodoma, kad komunistams ir „visai darbo liaudžiai reikia veikti dar energingiau, aktyviau, ypač kariuomenėje, o taip pat valstybinėse įstaigose, įmonėse, kad jos būtų išvalytos nuo klerikalinių fašistinių elementų ir, kad darbininkai ir valstiečiai visur paimtų valdžią į savo rankas“.

Steigiamajame Seime Konstitucijos kūrėjai į nepriklausomybę išsikovojusią Lietuvą žiūrėjo kaip į vieningą trokštančią tik laisvės, demokratijos, nepriklausomybės ir, kaip sakyta, valstybės suverenu pavadino „Lietuvos tautą“, o taip pat irvisas tautines mažumas, gyvenusias Lietuvoje,  nepaisydami, kad  lenkai, sulenkintoji Katalikų Bažnyčia, jos hierarchai visą laiką ir visomis progomis kovojo prieš lietuvių tautą ir jos siekį turėti savo nepriklausomą valstybę – jie lietuvius remdavo tiek,  kiek jie pritardavo  bendros su Lenkija valstybės kūrimui.

Lenkai buvo atsisakę dalyvauti 1917 m. rugsėjyje išrinktos Lietuvos Tarybos (vėliau – Valstybės Tarybos) veikloje, būti jos nariais. Lenkų mažuma visą laiką, net sunkiausiais Lietuvai laikais, laikėsi tik kaip Lenkijos valstybės piliečiai  Lietuvoje, o ne kaip bendros valstybės su lietuviais kūrėjai ir jos gynėjai.

Iš pradžių  panašiai elgėsi ir žydai, bet nuo 1919 m. vidurio pamatę, kad lietuviai gal ir tikrai apgins savo kuriamą valstybę, pajutę ir lenkų priešiškumą sau, ėmė remti nepriklausomos Lietuvos atkūrimą, puoselėdami viltis, kad ji gal taps bendra lietuvių ir žydų respublika. Tad kai nuo 1920 m.  ir lietuviai sparčiai  ėmė steigti parduotuves, bankus, įvairias įmones,  žydai iki tol buvę visose tose srityse beveik vieninteliai monopolistai, labai sunerimo ir visais varpais ėmė skambinti,  kad  lietuviai ėmę varžyti jų veiklą, juos   persekioti, puolti  vien todėl, kad jie žydai.

Tokio pobūdžio žydų  bankininkų, pramoninkų, prekybininkų skundų gausu ir JAV archyvuose; jie įsivaizdavo, kad ir nepriklausomoje Lietuvoje toliau tik savo rankose išlaikys visą prekybą, finansus ir kitas ekonomikos sritis. Ir kai su jais ėmė konkuruoti lietuvių įsteigtos įmonės, tai žydams atrodė,  kad pažeidžiamos jų teisės, kad tai antisemitizmas.

Bet koks žingsnelis, kad lietuvių kalba taptų tikrai valstybine ir visiems privaloma, kad būtų tautinė švietimo sistema ir pan., seimuose irgi susilaukdavo griežčiausio tautinių mažumų ir jomis besiremiančių kairiųjų pasipriešinimo. Iš tikro praktiškai demokratija baigdavosi su rinkimais. Ir lietuvių tauta – valstybės kūrėja  po rinkimų tarsi prarasdavo  sprendžiamą žodį: viskas priklausė išrinktiesiems ir jų partijoms.

Nuo „daugumos“ užgaidų priklausė ir Prezidentas, kurį taip pat rinko ir galėjo atleisti ta pati Seimo „dauguma“. Taip buvo parašyta ir Valstybės Konstitucijoje. Kadangi pagal jos 14 straipsnį Prezidentas tvirtino  Vyriausybę, tai faktiškai Seimas ir tebuvo vienintelis aukščiausias valdymo organas Lietuvoje – ir įstatymų leidimo, ir vykdymo. Tad, kaip sakyta, keliems lenkams, žydams ar komunistams buvo visos galimybės „teisėtai“ pasukti valstybės valdymą sau  norima kryptimi.

(Bus daugiau)

2013.04.20


Prisijunkite prie diskusijos