Karts nuo karto pašto dėžutėje aptinku itin geros poligrafinės kokybės žurnalą “Panorama”. To žurnalo nesu užsisakęs. Jo neketinu užsisakyti nei šiandien, nei kada nors ateityje. Jis man tiesiog nereikalingas. Bet jį vis tiek kažkas įmeta į mano pašto dėžutę. Nereikalaudami už šią paslaugą nė cento. Nei už patį žurnalą, nei už jo pristatymą. Bet ar tikrai žurnalas, pačiais lipšniausiais žodžiais kviečiantis aplankyti Vilniaus centre esantį naują prekybos centrą, – nemokamas? Juk žurnalo vadovybė kviečia atvykti į jų liaupsinamą prekybos centrą ne altruistiškais sumetimais. Į Saltoniškių gatvę kviečiamas tam, kad būtent jų prekybos centre pirkčiau drabužius, elektrotechnikos prekes, kvepalus, laikrodžius. Žodžiu, jie nori, kad savo sunkiai uždirbtus pinigus atiduočiau būtent jiems.
Žurnalo viršelis skelbia, esą “Panorama” – gerų pirkinių miestas”. Viršelyje taip pat rašoma: “Apsilankykite gerų pirkinių mieste – Panoramoje! Smagiam apsilankymui ir naudingam apsipirkimui “Panorama” paruošė Jums daug mados naujienų, naudingų pasiūlymų ir malonių staigmenų!”
“Panoramos” generalinė direktorė Birutė Kalanovaitė vedamąjame straipsnyje “Sveiki, atvykę į Svajonių miestą” akcentuoja tuos pačius momentus. Suprask, šis prekybos centras – pats gražiausias, geriausias, nuostabiausias. Žinok, čia ir kainos mažiausios, ir pardavėjai maloniausiai šypsosi, ir daug šviesos. Įsidėmėk, šis prekybos centras – tai tarsi pasaka, kur “nepasijusite vieniši ir sutrikę”.
Žinoma, dėkoju už pakvietimą. Nors puikiai suvokiu, jog “Panoramai” labiausiai rūpi ne mano puiki nuotaika, kiek mano pinigai, kuriuos galbūt išleisiu būtent jų prekybos centre. Taip pat suprantu, kad šiais laikais be reklamos dar niekas neišsivertė. Reklama – reikalinga. Tačiau stengiuosi vadovautis kiek kitokiais principais, nei siekia reklamuotojai. Specialiai neperku įkyriai, dažnai siūlomų prekių ir paslaugų. Neinu į prekybos centrus, į kuriuos esu primygtinai kviečiamas. Neinu jau vien dėl to, kad pavargau nuo perdėm salžios, įkyrios reklamos. Kur bepasisuksi, visur raginamas ką nors pirkti. Įsijungiu televizorių, bet kad ten negaliu ramiai pasižiūrėti nė vienos laidos. Kiekvieną filmą bjauroja ilgiausi, didžiausi, kvailiausi reklaminiai intarpai. Nusiperku laikraštį, o ten didžiausias pluoštas margaspalvių reklaminių žurnalų, lankstinukų, priedų, kurie man visai nereikalingi, kuriuos čia pat išmetu į šiukšlių kibirą (jie net netinka pakuroms židinyje).
Štai kad ir dienraštis “Lietuvos rytas”. Jo jau seniai nebeperku. Jis – storas, spalvotas, akį traukia sensacingos antraštės ir pavadinimai. O skaityti beveik nėra ką. Būtų teisingiau sakyti šitaip: pastaruoju metu ten rasdavau vos keletą straipsnių, kurie sudomindavo. Mobilusis telefonas irgi kaista nuo reklaminių žinučių, kas, kur ir kada atpigo. Elektroninis paštas taip pat dažnai užverčiamas reklaminiais pranešimais. Dabar jau ir pašto dėžutė retai kada būna rytais tuščia. Joje vis dažniau randu pačių įvairiausių pranešimų apie atpigusias prekes ar paslaugas. Bet, gerbiamieji, man viso to nereikia. Juk vienu metu nepajėgiu dėvėti dviejų porų batų, vilkėti dviejų kostiumų bei dviejų paltų. Ar prisimenate, ką pasakė senovės filosofas, atvestas į vieną turtingiausių Azijos turgaviečių? Pirkliai manė, kad filosofas bus sužavėtas prekių gausos. O išminčius sušuko: “Kiek daug daiktų, kurie man nereikalingi!”
XXX
Tegul nesupyksta “Panoramos” savininkai, bet jų spalvotąjį žurnalą padėjau į šalį. Tik nemanykite, jog nemėgstu gauti dovanų. Tikrai džiaugiuosi sulaukęs nuoširdaus dėmesio. Bet man būtų kur kas mielesnės visai kitokio pobūdžio dovanos. Pavyzdžiui, džiaugčiausi, jei į pašto dėžutę būtų atkeliavęs pranešimas apie man dovanojamą šių metų pradžioje knygynuose pasirodžiusią Vlado Terlecko knygą “Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai”. Štai tą knygą tikrai norėjau įsigyti bei perskaityti. O kadangi man jos niekas nepadovanojo, nieko kito nebeliko, kaip skubėti į artimiausią knygyną. Beje, dėl kainos – nesidėrėjau. Kiek kainavo – tiek paklojau. Būtų kainavusi dvigubai ar trigubai brangiau, vis tiek būčiau pirkęs. Toji knyga turi išliekamąją, pažintinę, auklėjamąją, informacinę vertę. Mat į Lietuvos praeitį joje žiūrima su pagarba, meile, o Lietuvos istorijos niekintojai, menkintojai – demaskuojami, išvelkami į dienos šviesą. Ji – aukso vertės. Nes ji padeda susigaudyti, kas šiandien yra mūsų priešai, o kas – draugai. Nes ji atskleidžia šiandienines nepriklausomos Lietuvos bėdas: lietuvybė vis dažniau išbraukiama iš brangintinų vertybių sąrašo.
V.Terlecko “Iššūkiai” yra 2007-aisiais išleistos jo knygos “Istorijos perrašinėjimai ir smaginimasis Lietuvos atsilikimu” antrasis papildytas leidimas. Taigi “Iššūkiai”, tas antrasis papildytas leidimas, padeda dar giliau suvokti, kas, kaip, kodėl mumyse atkakliai ir kryptingai skiepija nepilnavertiškumo kompleksą. Visi esame girdėję šokiruojančių teiginių, esą mūsų kunigaikštis Vytautas Didysis – šunsnukis, partizanai – nuo tarnybos kariuomenėje besislapstę banditėliai, Jonas Basanavičius – primityvas, Adolfo Šapokos istorija – moraliai pasenusi, o pati Lietuva – barbarų kraštas. Tyliai mintyse priešinomės tokioms išvadoms. Tačiau ne visiems užtekdavo drąsos viešai nesutikti su panašaus pobūdžio išvadas skelbusiais istorikais. Juk tokias tezes mielai kartojo mokslinius laipsnius, svarbius postus užimantys istorikai Alfredas Bumblauskas, Edvardas Gudavičius, Nerija Putinaite, Alvydas Nikžentaitis, Darius Kuolys, Česlovas Laurinavičius… Juolab Lietuvą niekinantys pastebėjimai, palyginimai, įžvalgos dažniausiai būdavo sakomi populiariose, įtakingose televizijų laidose, didelius tiražus turinčiuose leidiniuose. Norintiems pareikšti kitokią nuomonę tribūna nebūdavo suteikiama.
V.Terleckas šią nuostatą sulaužė. Sulaužė profesionaliai, įtaigiai. Knygos autorius puikiai parodė: “Lietuvos istorijos mokslas sunkiai pasiligojęs, dalis istorikų atidirbinėja užsienio fondmas, kupini cinizmo”.
Mano supratimu, knyga “Iššūkiai” turėtų tapti bestseleriu. Jos autorius išdrįso stoti vienas “prieš profesorius ir ekspertus, prieš direktorius ir rektorius, prieš universitetus ir institutus, prieš katedras ir komisijas, prieš pažintimis ir įsipareigojimais susaistytą mokslo elitą, asmeninius ryšius branginantį labiau nei mokslinę tiesą”. Bent jau taip Petras Jonušas, knygos rėmėjas, rašo “leidėjo žodyje”.
V.Terlecko “Iššūkiai” neabejotinai sudomins platųjį skaitytoją, nes ji parašyta įdomiai, įtaigiai, vaizdingai. Knygoje nepabijota Lietuvos istoriją niekinančius istorikus pavadinti “Lietuvos istorijos stribais”, kadangi “anie, tikrieji stribai, buvo Lietuvos žmonių, o šitie – Lietuvos tikrosios istorijos naikintojai”. Knygoje nepabijota A.Bumblausko veikalą “Senosios Lietuvos istorija 1009 – 1795” įvardinti kaip antilietuvišką bulvarinį skaitalą. Įžangos žodyje P.Jonušo rašoma, kad V.Terleckas vienintelis iš visų recenzentų sukritikavo A.Bumblausko “vertybines nuostatas”, esą stačiatikių įtaka privertė lietuvius būti tolerantiškais, esą Lietuva lenkėjo ne todėl, kad krikštijosi, o dėl to, kad per vėlai krikštijosi, esą lietuviai – latvių ir estų žudikai, esą LDK raštinėse vartota senoji slavų kalba buvo tautos kalba.
Ypač įsiminė “Iššūkiuose” sukritikuota istoriko A.Bumblausko analizė apie kates. Taip, apie kates Toji analizė galėtų tapti populiariu anekdotu. Pasak A.Bumblausko, praeityje mes negalėjome būti turtingi, kadangi ūkiuose nelaikėme kačių. Pasak A.Bumblausko, lietuvių vargingumą senovėje įrodo dar ir tai, kad mūsų sodybose būta mažai … kačių. Štai tokie “neginčijami” istoriko A.Bumblausko argumentai. Džiugu, kad šis A.Bumblausko veikalas, kupinas pasakojimų ir apie kates, galų gale viešai įvardinamas taip, kaip iš tikrųjų ir turėtų būti vadinamas – “tautos dvasiniu nuodu”.
“Iššūkiuose” kritikuojamas ir istorikas E.Gudavičius, ne sykį įkyriai kartojęs, esą “Lietuvos teritorijoje niekad nebuvo jokios civilizacijos, esą lietuviai visąlaik buvo ubagai, esą lietuviai geriausiai gyveno Breženevo laikais. “Visa Lietuvos istorija yra ubagiška”. Taip, tai garsioji istoriko E.Gudavičiaus frazė, kurią mielai citavo populiarių televizijos laidų vedėjai, didelį tiražą turintys leidiniai. Ir tik dabar galų gale pasakyta, jog “E.Gudavičiaus istoriosofija ir politinis tendencingumas – nostalgiškai prosovietinis, monarchistiškas, rusiškai imperialistinis”.
V.Terleckas “Iššūkiuose” kelia klausimą, ar pagoniškoji Lietuva atsiliko nuo artimiausių vakarinių kaimynu dėl to, kad ji buvo “nekrikštas”, ar todėl, kad ją ilgus dešimtmečius siaubė, plėšė, naikino rusėnai ir kryžiaus karų žygiai? Istorikai kosmopolitai bando įpiršti nuomonę, esą mes buvome atsilikę dėl savo nevalyvumo, apsileidimo. V.Terleckas neigia šias ideologines klišes. “Iššūkiuose” įrodinėjama, kad Lietuva nebuvo atsilikusi, o jei kur nors ir nusileisdavo savo kaimynams, tai tik todėl, kad jai ištisus šimtemečius teko kovoti keliais frontais – ir su kryžiuočiais, ir su slavais, ir su totoriais. Ši V.Terlecko nuostata paremta konkrečiais faktais, taip pat – ir iš užsienio šalių archyvų, kurių kažkodėl nepastebėjo ar nenorėjo pastebėti mūsų istorikai kosmopolitai.
Įžangoje minimas taiklus istoriko Algimanto Liekio pastebėjimas, esą “kai kurie tituluotieji istorikai, ypač užimantys nonenklatūrinius postus, lyg kieno pasamdyti stengiasi visuomenei įpiršti nuomonę, jog šiandien pažangūs visi tie, kurie neigia lietuvių tautą kaip istorijos kūrėją”. “Iššūkiuose” ši nuostata sugriaunama. “Iššūkiuose” argumentuotai, remiantis konkrečiais faktais, polemizuojama su tais, kurie Lietuvos tautines mažumas šiandien paverčia vos ne pagrindinėmis mūsų istorijos kūrėjomis, kurie tautinių mažumų interesus dabar linkę iškelti aukščiau lietuvių tautos interesų.
Galų gale būtina pabrėžti, jog knygos “Iššūkiai” autorius – šviesi asmenybė. Štai kaip V.Terlecką pristato knygos rėmėjas P.Jonušas. “Mums kalba žymios Lietuvių teisuolių ir patriotų šeimos atstovas, profesionalus ekonomistas, ilgametis Vilniaus universiteto dėstytojas ir mokslininkas dr. Vladas Terleckas, šios knygos išleidimo metais švenčiantis savo gražų gyvenimo ir kūrybos brandos 70-ies metų jubiliejų. Atkaklus, darbštus ir nepalenkiamas, bet mielas ir elegantiškas, visad išdidžiai iškėlęs savo šviesią galvą, gerokai paėjėjęs gyvenimo keliu, bet palikęs jaunatviškas idealistas, tuoj pat užsidegantis karštai Lietuvos gyvenimo diskusijai, nors gydytojai to ir neberekomenduoja. Toks tad Vladas Terleckas yra ir visada bus. Įsimylėjęs Lietuvos istoriją. Istorijos poetas”.
Tačiau V.Terlecko “Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai” palieka ir daug neatsakytų klausimų. Štai vienas iš jų. “Kodėl Lietuvos istorijai, vadinasi, ir Lietuvai priešiški žmonės užima aukštas profesines ir valstybines pareigas, yra visaip populiarinami visuomenėje, o mokslininkai Lietuvos patriotai, teisuoliai ir šviesuoliai yra menkinami ir slopinami? Kodėl ši būklė nekinta ištisus Nepriklausomybės dešimtmečius? Kodėl autorius nekviečiamas į televizijas, pažintines ar diskusijų laidas, nors išmano ir turi ką pasakyti? Kodėl jam nesiūloma skelbtis istorikų moksliniuose žurnaluose ir didžiuosiuose dienraščiuose? Kodėl neveikia demokratinės visuomenės viešumo ir savisaugos mechanizmai” Tai – retorinis knygos rėmėjo Petro Jonušo klausimas.
Įsiminė ir dar viena pastraipa iš tos pačios įžangos. “Dešimtmetis tylos! Tyli oponentai, tyli istorikų luomas, intelektualioji, skaitančioji visuomenė, elitas, internetas. O kur visuomenę informuojanti žiniasklaida, televizijos, žurnalistai? Be to, tas negražus tylėjimas yra ne tik daugiametis, bet jau ir dvigubas: pirmą kartą nutylėta, kai nepasisakyta išgirdus prieš Lietuvos istoriją nukreiptus išpuolius, antrą kartą – kai nereaguota į V.Terlecko viešai paskelbtus tai demaskuojančius darbus. Net internetas, ir tas tuščias: nesunku įsitikinti, kad ir čia tarp pluoštelio padrikų anoniminių komentarų nėra nei specialistams, nei bent kiek išmanantiems priskirtinų pasisakymų”.
XXX
Džiaugiuosi pasirinkęs ne naująjį prekybos centrą Konstitucijos prospekte, bet V.Terlecko knygą “Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai”. Tokiam pirkiniui tikrai negaila pinigų.
2009.12.07
