Kiekvieną kartą, kai susiduriame su svarbiais istorijai įvykiais, iš tikrųjų susiduriame su žmonių veiksmais ir likimais, todėl istorija yra ne vien įvykių, bet ir žmonių gyvenimo atspindys.
Kaip teigiama SUN TZU knygoje “Karo menas“, kuri parašyta 500 metų anksčiau nei Biblija, karas yra apgaulės kelias, nuolatinių klaidinančių išpuolių organizavimas, dezinformacijos skleidimas, triukų ir gudrybių naudojimo kelias.
O dabar pasvarstykime, ar ne šiuos metodus mūsų valdytojai naudoja kasdieniniame gyvenime, tai su kuo gi jie kariauja, jei ne su mumis? Vadinasi, mūsų tarnai, t.y. tie, kuriuos mes išrenkame, kad tarnautų mums, paskelbė mums karą ir kariauja prieš mus. Ar tai normalu?
O gal jie iš kosmoso atskridę ufonautai, kurie nutarė iš mūsų po truputį atimti valstybę? Tie ufonautai net sau titulą susikūrė – partijų “elitas“. Pradedu mąstyti, kokiu pagrindu tas iš kosmoso nusileidęs “elitas“ kaip viduramžiais vykdo raganų medžiokles, kodėl jie mus supriešina, dalindamas į savus ir svetimus, patikimus ir nepatikimus? Kodėl jie save skelbia ir laiko svarbesniais už mus, už valstybę? Ar tai – ne votys ant Lietuvos kūno, leidžiančios jiems patiems pažeidinėti įstatymus ir jaustis nebaudžiamiems, nes jiems savi žmonės pasirengę viską užglaistyti? Gal jie vadovaujasi įstatymais, sukurtais kitoje galaktikoje?
Biudžeto svarstymai jau seniai pavirto peštynėmis dėl finansavimo proteguojamoms įmonėms ar savivaldybėms, pamiršus valstybės prioritetus, nes mūsų ufonautams seniai nerūpi tai, kas aktualu mums. Gal jie nežino, kaip sukasi pasaulis ir kas yra valstybės interesai, gal jie iš kitos galaktikos?
Šiandien mūsų ufonautai pasiekė aukščiausią cinizmo viršūnės tašką. Seimo nariai net sugeba sukčiauti balsuojant dėl įstatymų, o tai yra Seimo nario priesaikos sulaužymas.
Sun Tzu rašo, kad karvedys (aš pasakyčiau valdytojas) yra išmintis, patikimumas, geranoriškumas, drąsa ir reiklumas, geras karvedys yra tas, kuris tai suvokia, o tas, kuris iš jų nesupranta, visuomet pralaimi.
Kaip bebūtų gaila, bet šiandien pralaimi ne valdytojai, o pralaimime mes visi. Šiame kare mes prarandame savo valstybę, t.y. prarandame patys save.
Pagal Sun Tzu traktatą – Vyriausybės kelias yra visiška liaudės ir valdovų santarvė, kai žmonės pasiryžę drauge su juo numirti, pasiryžę drauge su juo gyventi ir jiems nebaisūs jokie pavojai.
Kitaip tariant, tai valdžios ir tautos vienybė, o kur šiandien yra ta vienybė? Pastarųjų metų valstybės šventės virto formaliais kalendoriniais paminėjimais, kurie vis labiau stiprina netikrumo pojūtį. Net patys sumaniausi organizatoriai nesugeba žmonių sueigoms įkvėpti bendrumo jausmo. Valstybė suskaldyta į daugybę valstybėlių, negausių ekonominių ir politinių grupuočių, gyvenančių pagal savo taisykles.
Kad suprastume, kas mus valdo, pakanka įvertinti mūsų valdytojus, ar daugelis jų įvaldė Valstybės kelią? Kurie iš jų gabiausi? Ar jų sprendimai ir įstatymai kruopščiai vykdomi, kokie tie sprendimai ir įstatymai? Kieno iš jų pajėgos stipresnės? Ir kodėl stipresnės? Ar jie ateina į valdžią vadovaudamiesi bendražmogiškom idėjom ir vertybėm, kurios mus sutelkia ir vienija, ar tik pažadais, kurie nevykdomi?
Knygoje „Karo menas“, kurios išmintimi vadovavosi Napoleonas, vokiečių generolai Antrojo pasaulinio karo metais ir netgi amerikiečiai, planuodami operaciją „Audra dykumoje“, sakoma: Jei kariai gerai apmokyti, tinkamai pamaitinti, aprengti ir parengti, o jų dvasia pakili, jie kausis stipriai. Tačiau, jeigu fizinė būsena ar bloga materialinė padėtis atbukino jų dvasią, jei santykiai tarp vadų ir pavaldinių niekam tikę, jeigu dėl kažkokių priežasčių žmonės prarado stimulą, kariuomenė bus sutriuškinta.
Šios dienos apklausų duomenimis, beveik 30 proc. žmonių, kone trečdalis, norėtų išvykti iš Lietuvos, o 13 proc. planuoja tai padaryti. Anksčiau daug žmonių išvažiuodavo, norėdami trumpam padirbėti ir grįžti namo į šeimą, o šiandien dauguma išvyksta su šeimomis ir vaikais. Naivu tikėtis, kad praslinkus sunkmečiui, emigrantai masiškai parkeliaus namo. Tokio dydžio emigracija kaip dabar fiksuojama nebent karo, neramumų atvejais, o taikos sąlygomis tokios emigracijos niekur nėra. Dėl emigracijos valstybėje lieka didžiulės skylės, kurių nebėra kuo užpildyti. Ar tai – ne dramatiška padėtis ? Aš pavadinčiau kitaip, žiauriau: tai – mūsų ufonautų genocidas prieš mus, kad tokiu būdu jie iš mūsų atimtų valstybę.
Iš paskutinių anekdotų apie ufonautus – valdytojai į biudžetą kitais metais iš šešėlinės ekonomikos pasirengę įsidėti papildomą milijardą (!) litų ir kaip mat paskelbiamas popierinis karas šešėlinei ekonomikai.
Net tais senais laikais Sun Tzu žinojo, kaip protingai aprūpinti kariuomenę ir skatinti savo karius. Ginkluotę jie imdavo iš valstybės, o atsargas iš priešo, todėl jo kariai niekada nebadaudavo, o savo karių skatinimui jis iš užgrobto turto didžiausią dalį išdalindavo tiems, kurie pirmi jį atimdavo.
Šiai dienai karas yra ne su šešėline ekonomika, o su pačiais pareigūnais. Pareigūnams tikrą karą paskelbė ne tik kontrabandininkai, bet ir dabartiniai valdytojai, mažindami darbo užmokesčio fondus. Pareigūnai priversti eiti savo sąskaita atostogų, kad išsaugotų savo darbo vietas, o likusieji tuo metu priversti dirbti už du ar tris atostogaujančius. Matyt, iš kosmoso atskridę ufonautai nesupranta, kad blogėjanti materialinė padėtis atbukino pareigūnų dvasią ir stimulą dirbti, kad sąžiningai ir dorai tarnauti pareigūnai neturi jokios motyvacijos, padėtis visiškai nestabili, pareigūnai neturi saugumo jausmo, darbuotojai nėra apsaugoti nuo nepagrįstų atleidimų, nuobaudų.
Tai kam tai naudinga, jei ne kontrabandininkams? Net sovietiniais laikais už sąžiningai atliktą darbą pareigūnai buvo skatinami ne tik ordinais ir medaliais, bet ir piniginėm išmokom, o kokią motyvaciją gerai dirbti pareigūnai turi šiandien? Kai tik paskiriama nauja Institucijos vadovybė, taip organizacijoje – naujos reorganizacijos ir pertvarkos, tačiau naudos iš jų – nulis, jos tik po truputį ištirpdo didžiausią patirtį turinčių ir profesionaliausiai dirbančių pareigūnų gretas. Ar kada nors kas nors už tai prisiims atsakomybę? Ar tokiomis kaip šiandien sąlygomis įmanoma priversti pareigūną dirbti kokybiškai ir atsakingai? Šiandien turime demoralizuotas, nemotyvuotas, nestabilias ir finansiškai neaprūpintas tarnybas.
Liūdna ir tai, kai į tarnybas ateina jauni, perspektyvūs specialistai, baigę aukštąjį mokslą, mokantys užsienio kalbas, bet jie neišdirbę nė kelerių metų yra tiesiog priversti išeiti. Ir ne todėl, kad neįdomu dirbti, o todėl, kad negali išlaikyti savo šeimos, jie kaip perspektyvūs ir jauni pareigūnai tiesiog palieka Lietuvą ir tai daro tikrai ne todėl, kad kitur įdomiau ar dėl noro pakeliauti, bet todėl, kad ten, nežiūrint į sunkumus, galima žymiai daugiau užsidirbti. Valdytojai nesupranta, kodėl norint turėti kompetentingus pareigūnus, reikia juos pritraukti ir išlaikyti. Taigi kova su šešėline ekonomika yra neįvykdoma misija net mūsų ufonautams.
Net nespėjus paskelbti karą, Ministrė Ingrida Šimonytė pareiškė, esą nueiti į mišką, nukirsti galvą slibinui ir pasiimti pinigus lengviau, nei ištraukti milijardą iš šešėlinės ekonomikos, nes mūsų didysis ufonautų vadas ir valdytojas, fizikas, Ministras pirmininkas Andrius Kubilius pamiršo vieną fizikos dėsnį: šešėlis yra sritis, į kurią šviesos spinduliai nepatenka dėl spindulių kelyje esančios kliūties. Kas gi tas šešėlis mūsų atveju? Pasirodo, šešėlį mūsų valstybėje sudaro cigarečių, alkoholio, degalų ir kitų prekių kontrabanda, prekių ir paslaugų teikimas nesumokant mokesčių, nelegalus darbas ir neoficialus darbo užmokestis, mokamas vokeliuose, prekyba nelegaliomis prekėmis, neįskaitant kontrabandinių prekių ir paslaugų. Manoma, kad neteisėta ekonomine veikla Lietuvoje gali verstis kas trečias asmuo.
Dabar galvoju, o kas yra ta kliūtis, kuri pagal fizikos dėsnį sukuria šešėlį ir priverčia mūsų verslininkus bei gyventojus tapti tuo šešėliu, ar kartais ne mūsų ufonautai, save tituluojantys partijų “elitu“? Kodėl žmonės atsisako legaliai dirbti? Kodėl verslui patogiau algas mokėti vokeliuose? Ar ne dėl to, kad mokesčių nemokančios įmonės turi galimybę gerokai nuleisti darbų kainas ir nurungti konkurentus? Kodėl už paslaugas išrašomos mažesnės sąskaitos, nei tai realiai kainuoja, ar ne tam, kad verslininkai susižertų vieną likusią dalį kainos sau į kišenę, o kita nukeliautų ufonautų vadinamiesiems “otkatams“? Norintieji dirbti sąžiningai susiduria su iškreipta konkurencija, kuri ir tuos sąžiningus priverčia apgaudinėti valstybę. Mūsų ufonautai savo rankomis ir sukūrė tą šešėlinę ekonomiką, kai buvo įvykdyta neatsargiai alkoholiniams gėrimams ir degalams taikomų akcizų politika.
Jei paklaustume eilinių piliečių, iš ko laikosi Lietuvos ekonomika, dauguma atsakytų, kad iš eksporto ir smulkaus bei vidutinio verslo, tas verslas sukuria darbo vietas – žmonės uždirba pinigus, iš kurių mokami mokesčiai, o iš mokesčių gyvena valstybė.
Tik ufonautai gali to nežinoti ir nesuprasti. Susidaro įspūdis, kad greičiausiai pas juos veikia kiti dėsniai. Nes būtent pas mus buvo žlugdomas smulkus ir vidutinis verslas. Turėjo būti rimti motyvai, kodėl būtina pereiti iš šviesios veiklos į šešėlį. Ir jie buvo – padidinus mokesčius daugelis mažų įmonių užsidarė arba buvo priverstos nueiti į šešėlį. Susiklosčius tokiai situacijai kiekvienas žmogus pradeda mąstyti, kaip jam išgyventi, kaip išlaikyti šeimą. O tos įmonės, kurios nebankrutavo, buvo priverstos sugrįžti prie algų vokeliuose. Taip atsitiko ne iš gero gyvenimo.
Kaip bebūtų gaila, bet ufonautų vadas A.Kubilius, kurį pamatę TV ekrane, daugelis jo partijos inicijuotos ekonominės politikos permainų nuskurdintų lietuvių perjungia kanalą. Mat jie iki šiol nesuprato, kokį poveikį valstybei, verslui ir piliečiams padarė naktinės mokesčių reformos. Mūsų išrinktieji tarnai nesuvokia, kad jų pagrindinis rūpestis – garantuoti konkurenciją, sudaryti sąlygas verslui, ypač smulkiam ir vidutiniam, nes verslas lemia Valstybės sėkmę. Šiai dienai šešėlinė ekonomikos dalis Lietuvoje yra didžiausia per pastaruosius 13 metų.
Manau, kad tik iš svetimos galaktikos, kur veikia kiti dėsniai, atvykę ufonautai nesuprastų, kokie dėsniai veikia pas mus. Manau, visiems suprantama, jog kardinalių permainų nesulauksime, jei ir toliau mes visi, kaip ir anksčiau, susitaikėliškai tylėsime, būsime abejingi, jei per rinkimus eilinį kartą priimsime sprendimus pagal išgirstų lakštingalų čiulbėjimą, o ne pagal realiai nuveiktus Valstybei, t.y. mūsų visų labui, darbus, nes dabartinė mūsų valdžia jau seniai nieko nenori suprasti. Manau, per artimiausius Savivaldos ir Seimo rinkimus mes turime tuos ufonautus nusiųsti ten, iš kur jie atskrido. Nes jie net nežino Žemės gyventojų istorijos. Nepasakysiu, kad aš buvau pažangus mokinys, bet iš istorijos pamenu, kad valstybėse, kur buvo vykdoma neapgalvota mokesčių surinkimo politika, kildavo maištai ir revoliucijos, nes valdytojai kitaip nesugebėdavo valdyti, o liaudis nesugebėdavo išgyventi, nes būdavo nustekenta, ir žmonės sunkiai beįstengdavo atlikti savo prievolę. Jų aruodai išsekdavo, turtai sumažėdavo, o namai ištuštėdavo. Mus valdantys Ufonautai, prieš atskrisdami pas mus, to neišsiaiškino.
Nuotraukoje: komentaro autorius Rimas Armaitis.
2010.11.12
