Atėjęs ruduo atnešė pasakiškai gražų miško peizažą iš gelstančių lapų, vargus ir malonumus mokslo žinių siekiantiems mokinukams ir studentams, taip pat darbymetį politiniams ekstremistams, siekiantiems panaikinti pagrindines pozityvias naujoves naujajame Švietimo įstatymo variante.
Tačiau rugsėjis kasmet atneša ir dar vieną dalyką, tai jau daugiau kaip šimtmetį kai kurių šviesuomenės atstovų propaguojama baltų vienybės idėja. Kasmet rugsėjo 22-ąją švenčiama Baltų vienybės diena. Deja, ši šventė neranda atgarsių ir daug palaikytojų valstybių valdžios kuluaruose.
Mes nematome bendrų Latvijos Respublikos Saeimos ir Lietuvos Respublikos Seimo posėdžių, nematome premjerų ar prezidentų susitikimų skirtų šiai šventei, nematome bendro abiejų valstybių vyriausybių posėdžio prie vienybės laužų. Net nacionalinis transliuotojas neranda laiko kaip nors ryškiau paminėti tokios svarbios progos.
Tačiau, nors ir nepropaguojama oficialiais kanalais, ši diena sulaukia visuomenės palaikymo. Kasmet žmonės, kurie nėra abejingi savo baltiškai kilmei, Baltų vienybės dienos vakarą renkasi prie artimiausio piliakalnio, kuria laužus, dainuoja. Kasmet rugsėjo dvidešimt antrąją dieną, 20.00 valandą, Lietuvoje, Latvijoje ir lietuvių etninėse žemėse Lenkijoje bei Gudijoje užkuriama laužų sąšauka. Žmonės būdami prie laužų žino ir jaučia, kad jie ne vieni, kad laužai dega visoje baltų žemėje. Tai nepakartojamas jausmas, galima drąsiai pasakyti, kad tie žmonės kasmet išgyvena mini Baltijos kelią.
Norėtųsi šios gražios šventės proga pasidalinti mintimis apie mūsų kaimynus, apie galimas baltų vienybės perspektyvas. Šiemet vyko rinkimai į Latvijos parlamentą. 10-asis Latvijos seimas išsilaikė rekordiškai trumpą laiko tarpą – šiek tiek mažiau nei metus. Ar tai buvo gerai ar blogai dabar sunku pasakyti, kaip sakoma, laikas parodys. Latvijos prezidentas Valdis Zatleris 2011 metų gegužės 28 dieną, likus keletui dienų iki prezidento rinkimų (šioje šalyje prezidento instituciją renka parlamentas) paskelbė dekretą dėl referendumo organizavimo Saeimos paleidimui. Po kelių dienų vykusiuose rinkimuose prezidentas Valdis Zatleris pralaimėjo vadinamajam oligarchų kandidatui Andriui Berziniui. 2011-07-23 įvyko referendumas, kuriame Tauta išreiškė savo pritarimą parlamento paleidimui ir naujų rinkimų organizavimui.
Tą pačią dieną buvo įkurta Zatlerio reformų partija (Latvijoje norint įkurti politinę partiją reikia surinkti 300 steigėjų, o Lietuvoje 1000), kuri po nepilnų dviejų mėnesių sudalyvavo rinkimuose ir užėmė antrąją vietą, gavus naujajame parlamente 22 vietas. Pirmą vietą parlamento rinkimuose gavo partija „Santarvės centras“, jos pagrindinis tikslas – dvikalbė valstybė. Santarvės centras dalyvauja grandioziniuose gegužės 9-osios, „pergalės” dienos minėjimuose, kovoja, už dvi valstybines kalbas. Jei jų tikslai būtų pasiekti, rusų kalba taptų viena iš įteisintų ir oficialių Europos sąjungos kalbų, latvių kalbai ateitų liūdnos dienos. Galima spėti, kad padėtis taptų panaši kaip Baltarusijoje, kur dvikalbystė reiškia rusakalbę valstybę ir tarmės teisėmis kur ne kur egzistuojančią baltarusių kalbą.
Taip pat „Santarvės centras” nepripažįsta Latvijos okupacijos fakto ir nesutinka su terminu kolonistas, kuris galėtų būti taikomas didžiajai daliai Latvijos rusakalbių. Šią partiją palaiko gausi Rygos ir Daugpilio rusakalbių bendruomenė (Rygoje latviai tesudaro apie 42 procentus gyventojų, o Daugpilyje tik 17 procentų) ir didelė dalis nutautėjusių Latgalos gyventojų. Ši kontraversiškai vertinama partija gavo dviem vietom daugiau nei turėjo praeitame parlamente.
Antrą vietą gavo jau minėta Latvijos politikos naujokė – Zatlerio reformų partija, beje, per jos sąrašą į parlamentą pateko vienas žymiausių Latvijos lietuvių – Romualdas Ražukas, buvęs Latvijos Tautos fronto (Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio analogo Latvijoje) pirmininkas, buvęs vieno gražiausių Latvijos kurortinio miesto Jūrmalos meras.
Trečią vietą gavo 10 mandatų praradusi dabartinio Latvijos vyriausybės vadovo Valdžio Dombrovskio vadovaujama partija „Vienybė”. Ketvirta politine jėga, peržengusią 5 procentų barjerą ir patekusia į parlamentą, tapo didžiausią pergalę šiuose rinkimuose pasiekusi partija „Viską Latvijai/Tėvynei ir Laisvei/LNNK”. Šiai partijai pavyko beveik padvigubinti savo turimų mandatų skaičių, vietoj turėtų 8 parlamentarų, turėtų 10-ajame parlamente dabar turės net 14.
Gana įdomu, kad partija „Viską Latvijai/Tėvynei ir Laisvei/LNNK” kelia idėjas dėl latvių ir lietuvių vienybės. Jie kasmet iškilmingai pažymi Baltų vienybės dieną, dažnai atvyksta pasisvečiuoti į Lietuvą per mūsų valstybines šventes. Šiomis dienomis dar nėra galutinai aišku kokia koalicija susiformuos Latvijos Saeimoje, tačiau labai tikėtina, kad koalicijoje dalyvaus ir savo žodį turės ir ši partija, gal tai pagerintų Lietuvos ir Latvijos santykius.
Taip pat Baltų vienybės dienos proga žinomas Latvijoje politologas ir žurnalistas Kristianas Ruozenvaldas paskelbė viename latviškame interneto portale savo pamąstymus baltų vienybės tema straipsnyje „Lietuviai kaip artimiausi giminaičiai”:
„Lietuvos ir Latvijos prezidentai, premjerai, ministrai, diplomatai susitinka labai dažnai, bet ne dėl dvišalių santykių.. Ir tada atsiranda apgaulingas vaizdinys, kad ten netolimoje Lietuvoje viskas yra taip pat kaip pas mus. Tačiau ką mes apie tai iš tikrųjų žinome? Per neseniai praėjusius Saeimos rinkimus daugeliui Latvijos politikų buvo naujiena, kad Lietuvoje tik pusė parlamento narių yra renkama pagal partijų sąrašus, o antra pusė vienmandatėse apygardose.
Paaiškėjo, kad palyginus mažoje Biržų savivaldybėje yra renkami net 25 savivaldos deputatai. Kodėl daugiau yra geriau? Todėl, kad tiek daug žmonių yra sunkiau papirkti… Kaip Lietuvoje veikia mokesčių ir pensijų sistemos? Kurio amžiaus sulaukęs žmogus išeina į pensiją? Kiek išvyksta dirbti į svečias šalis? Koks yra nedarbas, kaip su juo kovojama? Kiek metų mokomasi mokykloje ir ar efektyvi yra švietimo sistema? Ką lietuviai galvoja apie savo aukštąsias mokyklas? Ir taip toliau! Juk būtų tiek daug dalykų, kuriuos galima palyginti, perimti ir pasimokyti iš klaidų.
Kalbant apie integraciją ir kalbų mokymąsi mokyklose, siūlau radikalų žingsnį – iki 2036 metų, kai minėsime Saulės mūšio 800-ąsias metines, pasirūpinti, kad Latvijoje lietuvių kalba ir Lietuvoje latvių kalba būtų privalomas dalykas mokyklose. Nes ir latviams, ir lietuviams yra labai svarbu atrasti būdą, kaip padidinti savo kalbų vartotojų skaičių, o tarpusavio mokymas būtų greičiausias ir lengviausias kelias. Tai nebūtų kažkas unikalaus Europoje – panaši yra skandinavų patirtis, Balkanų ir Čekoslovakijos pavyzdys, ar Europos pietuose ispanai ir italai susišneka nevartodami jokios trečios kalbos.
Įvairūs ekonomistai yra bandę apskaičiuoti, kiek žmonių turi turėti tauta, kad jai ekonomiškai apsimokėtų turėti savo nacionalinę valstybę. Vidutiniškai šis skaičius būtų apie 5 milijonus, panašiai tiek yra norvegų, suomių, slovakų ir danų. Nei latvių, nei lietuvių artimiausiu metu tiek nebus, tačiau bendrai sudėjus mūsų jau toks skaičius yra ir dabar…”
Taigi, gražu skaityti tokias mūsų kaimynų ir brolių mintis. Gal šie žodžiai ir tokios mintys pasieks mūsų valdžios vyrų galvas ir širdis. Gal suprasime, kad jei norime su savo unikalia kultūra ir kalbomis išlikti šiame vis labiau gobalėjančiame ir besiniveliuojančiame pasaulyje, vienytis teks neišvengiamai, kad mūsų neištiktų mūsų brolių prūsų likimas.
Dieveniškių parapijos klebonas Domas Valančiauskas primena, kad: „Mes – lietuviai ir latviai, pasaulio tautų vandenyne esame lašelis, nes pasaulyje jau beveik 7 milijardai žmonių, o baltų tik 5-8 milijonai, jei pridėsime ir išeivius, tačiau būtent todėl mes turime laikytis drauge, turime vienytis, ir neužmiršti, kad mūsų šaknys- baltai.”
Nuotraukoje: komentaro autorius Julius Panka.
2011.10.01
