Su rašytoja Daiva TAMOŠAITYTE apie aktualiausias, skaudžiausias šių dienų politines, moralines bei kultūrines aktualijas kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.
Tai – jau trečiasis Slaptai.lt interviu su rašytoja Daiva Tamošaityte.
Pirmieji du interviu vadinosi "Avinėlių tylėjimas" – blogiausia taktika iš visų" ir "Mes turime unikalią galimybę tapti stipria Europos Sąjungos nacija".
Jei tik būtų mano valia, ypatingai daug dėmesio neskirčiau renginiams, analizuojantiems išties įspūdingą mūsų Atgimimo pradžią – šimtatūkstantinius mitingus Vingio parke, Sąjūdį, Baltijos kelią ar pergalę gūdžią Sausio 13-osios naktį. Tokia pozicija galbūt kai kam pasirodys net šventvagiška. Juk anuomet tikrai buvome drąsūs, vieningi, išmintingi. Šito neatimsi, neišbrauksi, nepaneigsi.
Ir vis dėlto per dažnai ir per ilgai mėgautis anų dienų didybe nederėtų. Man regis, kad tie, kurie nesiliauja pasakoję, kaip pasiaukojančiai saugojo tuometinę Aukščiausiąją Tarybą ar tvirtai susikibę rankomis stovėjo Baltijos kelyje, tiesiog bijo galvoti apie niūrią dabartį ir miglotą ateitį. Tada žinojo, ką ir kaip privalo daryti. Dabar – nežino, kaip privalėtų elgtis. Tad nieko kito ir nelikę, kaip tik prisiminti, kokie šaunūs buvome prieš du dešimtmečius. Ar aš neteisus?
Manau, kad jubiliejinės Sąjūdžio datos vertos paminėti, juolab, kad ne vienas sąjūdininkas iškilmingose 25-mečio kalbose išreiškė rūpestį dėl tų problemų, apie kurias kalbate. Kita vertus, renginių pompastika dažnai slepia tuštumą. Griežtai kalbant, Sąjūdis, kurį iškėlė ir sutelkė visos Lietuvos žmonės, buvo panaudotas priešiškų jėgų ir greitai užgesintas, o jo pagrindiniai tikslai neįgyvendinti. Kas buvo padaryta, tai pagal priežodį: „Gera pradžia – pusė darbo“.
Svarbiausi laimėjimai – išvesta sovietų kariuomenė, įstota į NATO, iškovotas tarptautinis nepriklausomos Lietuvos pripažinimas. Tačiau vėlesnė tiek užsienio, tiek vidaus politikos raida rodo mažėjantį valdžių savarankiškumą ir pastangas rūpintis pirmiausia savo žmonėmis ir valstybės interesais, įgyvendinant Konstitucijoje nubrėžtas gaires.
Iš dalies tai objektyvu, nes jaunai valstybei sustiprėti sąlygomis, kai buvo svetingai atsiverta įvairiausioms pasaulio įtakoms ne visada pajėgiant įžvelgti, kad su saldainiu įvyniojama ir supuvusi prekė, kad už ES paramą teks mokėti prisiimant ir valstybių senbuvių problemas, buvo išties nelengva. O dabar – dar sudėtingiau.
Lietuvoje politikai, žurnalistai, interneto komentatoriai vis dažniau atsiduria teisiamųjų suole dėl pateiktų versijų, kurios neatitinka oficialios valdžios pozicijos arba kurias sunku pagrįsti konkrečiais, neginčijamais įrodymais. Teisiamųjų suole privataus kaltinimo tvarka atsiduriama ir dėl per daug aštrių, per daug tiesmukiškų palyginimų, vertinimų, nuomonių. Be abejo, civilizuotose visuomenėse žodžio ir spaudos laisvė privalo turėti konkrečius barjerus, kurių peržengti nederėtų niekam.
Tačiau nejaugi tikrasis civilizuotos visuomenės interesas – paduoti per aštriai rašantį oponentą į teismą, iš jo prisiteisti solidžią sumą pinigų ir tuo pačiu nutildyti? Gal tikrasis civilizuotos visuomenės interesas – savo tiesas ir požiūrius įrodinėti laikraščiuose, portaluose, diskusijų laidose, o ne teismo posėdžių salėje? Omenyje turiu kad ir Prezidento Valdo Adamkaus, ir žurnalisto, dabartinio Seimo nario Valdo Vasiliausko istorijas.
Leistino ir neleistino ribos visais laikais buvo labai reliatyvios. Aiškiausios turbūt – tik totalitarizmo sąlygomis.
Demokratinėse visuomenėse daug kas priklauso nuo teisėjo ar įstatymų leidėjo lankstumo bei, sakyčiau, proto. Kuo stipriau laikomasi įsikibus į raidę ir neatsižvelgiama į individualią situaciją, įstatymai taikomi mechaniškai, tuo mažiau teisingumo. Kadangi vartotojiškoje visuomenėje daug kas priklauso nuo materialinio suinteresuotumo, natūralu, jog stengiamasi išnaudoti kiekvieną įstatymų spragą arba juos traktuoti kuo palankiau pinigų ir galią turinčiųjų naudai.
Atrodytų, kad galimybė per teismus iškovoti reikiamą rezultatą, apginti garbę ar interesus yra demokratiška teisė. Tačiau realiame gyvenime viskas yra sudėtingiau ir iš tikrųjų daug kas priklauso nuo teisėjo sąžiningumo bei profesinio pasirengimo.
Kuo stipresnė demokratija, tuo didesnė joje nuomonių įvairovė ir diskusijos viešojoje erdvėje. Šią banalią tiesą verta prisiminti, kai norime įvertinti demokratijos lygį Lietuvoje.
Mano manymu, jau ir Lietuvoje puoselėjamas vadinamasis politinis korektiškumas, kuris, anot buvusio disidento Vladimiro Bukovskio, blogiau už leninizmą. Prisiminkime prieš kurį laiką leidinyje "Naujasis židinys" paskelbtą pokalbį su žymiu sovietinių laikų disidentu V.Bukovskiu "Politinis korektiškumas – blogiau už leninizmą".
Štai labiausiai įsidėmėtina citata: "Dabar cenzūra pasiekė tokią ribą, kad, manau, Šekspyras mūsų laikais nebegalėtų rašyti. Daugelio jo kūrinių nūnai statyti nevalia: „Venecijos pirklys“ – antisemitizmas, „Otelas“ – rasizmas, „Užsispyrėlės sutramdymas“ – seksizmas… Netgi į „Romeo ir Džuljetą“ viena mokytoja atsisakė vesti savo mokinius, pareikšdama, jog tai „šlykštus heteroseksualinis šou“ ir ji ten mokinių nevesianti! Taigi cenzūra dabar jau masinė ir netgi palaikoma baudžiamosios teisės. Prancūzijoje vienas Nacionalinio susirinkimo deputatas neseniai viešai pajuokavo homoseksualizmo klausimu – ir jam priteisė sumokėti baudą, jei neklystu, 20 000 eurų. Dabar tai dar tik bauda, o vėliau pradės sodinti į kalėjimą…"
Kaip Jūs vertintumėte tokią nuomonę?
Man imponuoja Vladimiro Bukovskio drąsa kalbėti tai, kas jo nuomone yra tiesa. Dažniausiai tiesą sako arba lagerius ir kalėjimus iškentę disidentai, kovotojai už žodžio laisvę ir žmogaus teises, arba represijų nepatyrę ir dėl to rizikuojantys savo gyvenimais idealistai.
Tikrovė yra tokia, kad pastangos pagerinti skriaudžiamųjų arba likimo nuskriaustų žmonių grupių padėtį įstatymais ir taikant bausmes už jų pažeidimus yra sveikintinas siekis, tačiau ir čia reikia žiūrėti, kad lazda neatsisuktų kitu galu.
Marginalines grupes paskelbus lygiateisėmis ir lygiavertėmis jos tokiomis automatiškai netampa. Pavyzdžiui, neįgalusis iš prigimties ar juo po avarijos tapęs žmogus sveikas nebebus, bet galima ir reikia keisti požiūrį į jį, užtikrinti jam orų gyvenimą.
Kurioziškos situacijos atsiranda tada, kai priežastis supainiojama su padariniais. Tai yra, kai įstatymai konstruojami ir priimami remiantis empiriškai klaidingais teiginiais. Siekiant visiško politinio korektiškumo reikėtų uždrausti didžiąją dalį pasaulio literatūros ir meno. Tačiau žmonijos istorija nėra tabula rasa, neįmanoma viską pradėti nuo nulio lyg utopijos šalyje. Kai ką reikia nuolat atsiminti, kad klaidų būtų išvengta.
Nemanau, kad vien socialinės priemonės gali iš esmės pakeisti žmonių gyvenimą ir iš karto sukurti rojų. Žmonėms būdinga nematyti reiškinių visumos, todėl vienas problemas iškeliant į pirmą planą, nukenčia kitos, gal net svarbesnės. Visada išlieka ir grėsmė, kad geromis idėjomis piktnaudžiaus mažiau sąmoningi piliečiai.
Geriausiai šias problemas sprendžia ir spręs civilizacijos, kurios neatmes, bet gerbs aukštesnės nei žmogaus valios buvimą. Be abejo, turiu galvoje Dievą ir pagarbą dvasinėms vertybėms, kurios niekur nedings, tik tolesnėje žmonijos išsivystymo pakopoje įgaus brandesnius pavidalus.
Kuo daugiau tikėjimo (ne fanatizmo!), tuo daugiau saviraiškos laisvės ir tikrojo pakantumo. Komunistai buvo uždraudę religijas ir teigė, kad Dievo nėra. Tačiau ar dėl to Dievas išnyko? Išnyko komunizmas. Tai tinka bet kuriai prievartinei ideologijai, kad ir kokių pažangių“ motyvų skatinamai. Jeigu žmonės tokiomis sąlygomis negali atvirai reikšti savo įsitikinimų, jie gali juos puoselėti širdyje ir elgtis pagal sąžinę, nebūtinai rengti demonstracijas. Anksčiau ar vėliau dirbtinės struktūros subyra, o išlieka tik tos vertybės, kurios žmogų kelia ir civilizuoja, įprasmina jo buvimą pasaulyje.
Viena iš paskutiniųjų keistenybių – Europos Sąjunga puoselėte puoselėja politkorektiškumą, tačiau, man regis, tik į vieną pusę. Taip, privatus žmogaus gyvenimas neturėtų būti narpliojamas ir analizuojamas be jokių stabdžių. Net ir žymus aktoriai, ir garsūs politikai turi teisę į privatumą. Tad suprantu, kai garsenybės bylinėjasi su spaudos leidiniais ar televizijomis.
Tačiau ryškėja ir keista europietiška tendencija: tarsi įteisindama privataus gyvenimo neliečiamumo tradicijas, Europa tuo pačiu pradeda vis akivaizdžiau kištis į šeimų gyvenimus, nurodinėdama, kaip tėvai privalo auklėti savo vaikus. O tokio kišimosi lyg ir neturėtų būti: jei gerbiame privatų gyvenimą, tai privalome gerbti ir šeimos gyvenimą.
Žinoma, vaikų negalima mušti, negalima terorizuoti, juo labiau nežmoniška juos seksualiai išnaudoti. Dėl tokių draudimų normalūs žmonės neturėtų ginčytis. Nuo tokių tėvų vaikai privalo būti apsaugoti. Bet nejaugi tėvai nebegali jau imtis jokių poveikio priemonių prieš savo neklaužadas berniukus ar mergaites?
Pavyzdžiui, iki šiol su didele pagarba ir dėkingumu prisimenu daug savo buvusių mokytojų iš tuometinės Vilniaus 7-osios vidurinės mokyklos. Privalau pabrėžti, kad nuo tų labiausiai gerbtinų mokytojų esu susilaukęs ir niukso, ir užsuktos ausys ne sykį raudonavo, ir kai kurie epitetai žeidė užgautą vaiko savimeilę. Bet prisimindamas anuos laikus galiu tik pasidžiaugti savo mokytojų griežtumu. Esu dėkingas jiems, kad buvo griežti. Deja, šiandien jie, vaizdžiai tariant, sėdėtų kalėjime…
Deja, žmonija iki šiol neišrado nieko geresnio, nei šeima. Šeima yra makropasaulio mikromodelis. Joje natūraliai įgyjama gyvenimo patirtis – ir karti, ir saldi. Šeima, kaip visos kitos žmogaus plėtotos institucijos, nėra ideali savaime, tačiau vietoj jos pasiūlyti ką nors geresnio kol kas nepavyko jokiems socialinės inžinerijos strategams, o jų buvo visokių krypčių.
Ir negali pavykti, nes šeima kaip tokia klostėsi daugelį šimtmečių, buvo visokių jos variantų – ir išplėstinė, ir branduolinė kaip dabar, ir islamo įteisinta daugpatystė (poligamija), ir Tibete egzistuojančios daugvyrystės formos (poliandrija) – tačiau visos šios šeimos rūšys iš esmės skiriasi tik kultūriškai padiktuotomis būtinybėmis, bet ne esme. Šeimos esmė – motinystė. Visose kultūrose motina ir visa, kas su ja susiję, yra švenčiausia, gražiausia žmogaus gyvenimo patirtis. Moteris perduoda vaikams meilę, išmintį, savo tautos tradicijas. Todėl kai kalbame apie socialiai konstruojamas lytis, eksperimentus su šeimos institucija, atsiremiame ne į gamtinį reiškinį, bet labai rizikingą bandymą išrasti dviratį su keturkampiais ratais.
Karai, totalitariniai režimai, nelaimės daug našlaičių palieka be motinos. Sunku pasakyti, kada prasidėjo tas nuosmukis. Atsirado vaikų darželiai, internatai, vaikų namai, prekyba žmonėmis, o be šito – daugybė žiojėjančių visuomenės žaizdų, kai vaikai valkatauja arba net pardavinėjami skurdą kenčiančių tėvų trečiojo pasaulio valstybėse. Daugybė vaikų visame pasaulyje miršta iš bado, serga arba negauna jokių galimybių mokytis. Tačiau kuo tvirtesnė tradicinė visuomenės sąranga, tuo geriau ji tvarkosi su šiomis negandomis.
Palyginti su šiomis problemomis normalioje šeimoje augančių vaikų „nepriežiūra“ yra iš piršto laužtas melas. Tai negarbinga manija kontroliuoti ir kištis į sferą, kuri turi būti privati. Kitas klausimas, kam tai naudinga.
Man atrodo, kad visas revoliucijas ir maištą prieš tradicinę visuomenę kelia motinos meilės nepatyrę, vaikystėje skaudžias traumines patirtis įgiję individai. Nes kai pabandau įsivaizduoti save to vaiko, kuris auga alternatyvioje „šeimoje“ ar valdiškuose namuose, jauseną, nupurto šiurpas. Iš esmės tai nėra išsilaisvinimas iš šeimos despotizmo, bet tų pačių netekčių įtvirtinimas.
Įsiminė Vilniaus arkivyskupo metropolito Gintaro Grušo kalba, pasakyta birželio 3-ąją Seime minint Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dvidešimtpenkmetį. Čia pateikiu tik nedidelę ištrauką.
"Vis gausiau matome su europiniu „prekės ženklu“ mus pasiekiančių teisės produktų, ardančių pamatą, iš kurio kilo Sąjūdis ir kuris yra mūsų tautos gyvybinė atrama. Bandydami teisiniais Trojos arkliais įsiskverbti į mūsų įstatymų sistemą, jie pirmiausia įvairiais būdais mėgina susilpninti šeimos institutą – Lietuvos branduolį, kurį pati mūsų Konstitucija pristato kaip visuomenės ir tautos pagrindą. Tai daroma piršte peršant konvencijas ir deklaracijas, kurios ištrina skirtumą tarp vyro ir moters, tarp tėvo ir motinos, tyliai diegia genderizmo sąvokas. Antai Vilniaus savivaldybė vaikų priėmimo į darželį anketoje jau nurodo, kad yra Tėvas I ir Tėvas II. Prisidengus vaikų ar moterų teisių gynimu stengiamasi sumenkinti abiejų tėvų skirtingą, bet vienodai svarbų vaidmenį šeimoje ir šeimos autonomiją.
Juvenalinės justicijos kaip neva visuotinės civilizuotos praktikos vardu siekiama apriboti tėvo ir motinos teises auklėti savo vaikus. Žinoma, smurtas prieš vaiką yra neleistinas, tačiau artėjama prie kraštutinumo, kai pakartotinis raginimas susitvarkyti savo kambarį, padaryti namų darbus imamas laikyti psichologiniu smurtu, dėl kurio tėvai gali būti baudžiami. Jei valstybė imasi tokiu mastu kištis į vaikų auklėjimą, ar neatsitiks taip, kad pagarbos savo kraštui, jo simboliams diegimas, religinis ugdymas pagal šeimos tradicijas ateityje bus priskirtas psichologinio smurto atvejui?"
Visiškai akivaizdu, kad lietuviai yra morali tauta, sukūrusi savo etikos kodeksą, kuriai gali būti svetimos kitų tautų jausenos. Pavyzdžiui, anglai vaikus nuo mažens atiduoda į internatus arba juos augina tarnai. Galima vaizdingai pasakyti, kad šuo anglui artimesnė būtybė. Anglai visais laikais garsėjo atšiaurumu vaikams ir distancija, kurią lietuvis laikytų psichologiniu smurtu. Garsusis britų individualizmas pagrįstas gana žiauriomis priemonėmis, dar visai neseniai mokyklose fizinės bausmės buvo normalus dalykas, ir net prestižiniuose koledžuose jaunuoliai auginami spartietiškomis sąlygomis. Įsivaizduoju, kad tokiai tautai su stora oda juvenalinė justicija visai kaip tik.
Dėl smurto šeimose. Be abejo, jis egzistuoja. Tačiau pripažinkime, kad daugiausia smurtauja vyriškosios lyties asmenys. Kodėl? Galėjo matyti tokį patį pavyzdį, bet iš esmės, manau, yra daug gilesni dalykai. Šiuolaikiniam vyrui labai sunku įtvirtinti save kaip asmenybę ir šeimos galvą, uždirbti pakankamai pinigų. Kiekvienam vyrui svarbu kontroliuoti situaciją. Jei jis praranda kontrolę, įsijungia psichologiniai mechanizmai, agresija.
Pabrėžiu: tai visai natūralu, tokia vyro sąranga. Ji gali būti nukreipta į išorę arba vidų. Į vidų nukreipta agresija apima ir šeimą – tai irgi natūralu, nes šeimą vyras suvokia kaip savo nuosavybę arba žmones, už kuriuos jis atsakingas. Vyras negatyvius jausmus ir nesėkmes kaupia ilgai, kurie pratrūksta netyčiniais padariniais. Tai ne šeimos, o visuomenės problema.
Priėmus įstatymą dėl smurto šeimoje, greitai išryškėjo pasekmės. Esu kalbėjusi su policininkais, kurie vykdo šį įstatymą. Paaiškėjo, kad atskyrus smurtaujantį vyrą nuo šeimos, problemos tik pagilėja. Jo agresija nesumažėja, priešingai, žmogus nesusitvarko su kraštutine situacija. Grėsmių padaugėja, šeimai nepadedama. Nepadedama ir tam vyrui.
Iš kur tiek savižudybių? Juk žudosi irgi daugiausia vyrai. Vadinasi, tokios konvencijos ir įstatymai problemų nesprendžia, geriausiu atveju atitolina sprendimus. Ne įstatymaipost factum, o smurto prevencija gali ištaisyti padėtį. Sportas, skautų stovyklos, treniruotės, užklasiniai užsiėmimai, klubai, kuriuose berniukai, būsimi vyrai, būtų auklėjami visaverčiais piliečiais – tokia turi būti valstybės strategija. Turi būti skiriama kuo daugiau pinigų šiam tikslui. Kuriamos darbos vietos. Kol padėtis yra tokia, kokia yra, prarandame savo valstybės ateitį.
Tai, kad lietuviai yra verčiami pasirašyti visokio plauko konvencijas jau savaime yra prievartinis reiškinys. Metropolitas Gintaras Grušas išreiškia daugelio lietuvių pasaulėžiūrą ir polinkį nesitaikstyti su iš šalies primetamais abejotinos vertės socialiniais eksperimentais, gina prigimtinę žmogaus teisę tikėti, atlikti religines pareigas. Tokios pozicijos ir reikėtų laikytis.
Žurnalistas Tomas Čyvas savo asmeniniame bloge yra užsiminęs, jog jam keista, kad iš tų vaikų, į kuriuos Norvegijoje šaudė liūdnai pagarsėjęs Breivikas, niekam nė mintis nekilo priešintis. Visi klusniai laukė mirties. O juk buvo galimybių ir pasipriešinti, ir nuginkluoti užpuoliką. Aukų juk buvo šimtus kartų daugiau. Bet aukos apsiginti nesugebėjo. Net nebandė apsiginti. Apie ką tai byloja – apie blogą ar gerą vaikų auklėjimą?
Norvegijoje buvau ne kartą, ir galiu pasakyti, kad norvegai daugeliu atvejų – pavyzdinė nacija. Norvegijoje labai stiprios bendruomenės, gerai sutvarkyta infrastruktūra, socialinė gerovė. Norvegai taikūs ir sąmoningi žmonės. Sakykim, jų nepriklausomybės diena – didžiausia šventė. Tautinis jausmas labai stiprus.
Kartu norvegai gerai įgyvendina vadinamąsias žmogaus teises. Jie su džiaugsmu įsivaikina juodaodžius ar azijiečius vaikus, juos lepina. Visa tai mačiau savo akimis. Todėl klausimas dėl norvegų auklėjimo nekorektiškas: Breiviko atvejis buvo anomalija šios tautos gyvenime. Kelčiau klausimą kitaip: kodėl Amerikoje vaikai terorizuoja mokytojus, kodėl nuolat ateina į mokyklą su ginklais ir visus iššaudo? Juk ne Norvegija, o Amerika daug kam yra svajonių šalis…
Latvijos prezidentas Andris Bėrzinis neseniai viešai pasakė: "Vaikydamasi ES direktyvų vykdymo, Latvija gali neišlikti kaip nepriklausoma valstybė". Tai pirmas ir kol kas vienintelis viešas kritiškas ES valstybės vadovo posakis apie Briuselio įstatymus. Žinoma, pats pirmasis kritiškai apie Briuselį viešai prabilo Didžiosios Britanijos premjeras Deividas Kameronas.
Neįsivaizduoju, kad artimiausioje ateityje tokius pareiškimus darytų Lietuvos aukšti asmenys, ypač, kai artėja pirmininkavimas Europos Sąjungai. Galvoju, kad ši patirtis daug duos. Dabar matyti karštligiškas pasirengimas šiam procesui, stengiamasi pasirodyti.
Bet euroskeptikų irgi turime, kurie daug rašo ir kalba. Manau, kad svarbiausia palikti atsarginius išėjimo variantus, tai geros diplomatijos sąlyga. Tas pats V.Bukovskis numatė ES subyrėjimą ir sustiprėjusius etninius konfliktus. Kartu ir ekonominę prarają. Lietuva nėra tokia stipri, kad atsilaikytų galimų kataklizmų akivaizdoje. Jais netruktų pasinaudoti stipresniųjų kaimyninių šalių politikai.
Kita vertus, dar nesame tiek giliai „įmerkę uodegą“. Pavyzdžiui, jokiu būdu nesiūlyčiau jungtis prie eurozonos ir įsivesti eurą, kol finansinė bankų situacija ES nesistabilizavo. Reikėtų jaudintis ir dėl užsienio skolų. Esame NATO šalis, daug ką galima sutvarkyti ir be ES. Manyčiau, protingo išlaukimo taktika būtų geriausia. Tačiau gyvenimas parodys, kaip suksimės lemiamais momentais.
Taigi kokie tikrieji šiandieninės Lietuvos rūpesčiai? Emigracija, menkas gimstamumas, savos pramonės, įskaitant ir atominę jėgainę, nebuvimas, lietuvių kalbą nustelbianti anglų kalba, Lenkijos spaudimas, Rusijos šnipai, tendencinga lietuviškoji Temidė? Koks pats didžiausias lietuviškasis Achilo kulnas?
Lietuva kol kas yra kaip donoras: pusdykiai atiduodame visa, ką turime geriausia. Žmones, išteklius, žemes, galios svertus. Švaistomės, lyg būtume milijardinė nacija. Tačiau reikia pasverti, kiek kraujo lietuviai gali nuleisti savo tautai, kad ji tiesiogine prasme išliktų.
Nesileidžiant į problemas, kurias visi žinome, turėtume paklausti tų, kurie veda Lietuvą į ateitį: ar gerai apskaičiuotas rezervas, ar turime atsarginius planus, ar galėsime apsiginti tiesioginės grėsmės akivaizdoje? Norėčiau išgirsti ne pažadus, ne statomų oro pilių brėžinių reklamas, bet nuoširdų rūpestį mūsų žmogumi.
Lietuva per amžius buvo prieglobstis įvairioms tautoms, kurios čia klestėjo ir jautėsi savos. Galime didžiuotis litvakų kultūra, kuri būtų nesusiformavusi jokioje kitoje pasaulio vietoje. Išnykus Lietuvai, išnyks ir galimybė eilinį kartą pasinaudoti jos svetingumu. Ką jau kalbėti apie unikalią lietuvių kultūrą, turtingiausią Europoje žodyną, laimėjimus teatro, literatūros, muzikos, meno srityje.
Nepamirškime ir to, kad stipriausias pasaulio žmogus yra lietuvis – Žydrūnas Savickas. Su geromis žydromis vaiko akimis. Turime daug pasaulio čempionų! Žinokime, kad kitos tautos yra perdėm užsiėmusios savimi, kad suvoktų mūsų rūpesčius ir lūkesčius. Jos turi nepalyginti daugiau problemų (ar sekate CNN ir kitas žinių stotis?) Tai ir karai, ir stichinės nelaimės, ir imperinis ar kolonijinis paveldas, kurio Lietuva neturi. Kartais galime kaimynams atrodyti stipresni, nei esame.
Todėl tuo Achilo kulnu įvardyčiau nemokėjimą pasinaudoti savo galimybėmis ir pranašumais. O galėtume kai kuriais atvejais būti ir pavyzdžiu. To siekime.
Nuotraukoje: interviu autorė rašytoja Daiva TAMOŠAITYTĖ.
2013.06.10
