Pilėniečių gyvensenos organizavimasis
Natūralu, kad mąstant apie „piliakalnių kultūros“ rekonstrukciją, visą laiką lyg piktas šešėlis lydi viena ir ta pati mintis: ar aplamai įmanu, na, tegu ir grubokais potėpiais, nutapyti tą socialinės organizacijos konstrukciją, kurią storai yra nusėdusios ne tik laiko dulkės, bet ir šimtmečiais užsitęsę piktybiški veiksmai bei procesai. Juolab, jeigu ir pati šiuolaikinė visuomenė (tauta) gyvena pridengta įvairiais, tarp jų – ir svetimais siūlais išausta klaidinančia (ar nevisaverte) istorijos žinojimo skraiste.
Kad ir kaip keista, anų laikų kultūros kontūrų rekonstrukcijos (socialinės organizacijos, jos struktūrų) supratimui savotišką impulsą duoda priešo atstovas – pats kryžiuočių kronikininkas Petras Dusburgietis.
Pasilikdamas užkietėjusio „kryžininko“ pozicijose, jis vis dėlto nepagailėjo gražių žodžių vertindamas prūsų ir atskirai minimų sūduvių – t. y. lietuviškajai prigimčiai artimų genčių dvasinę kultūrą. Antai kronikininkas rašo, jog kiekvienas prūsų kaimas turėjęs ne mažiau kaip dvidešimt asmenų, kurių uždavinys buvo sergėti ir tęsti tos ar kitos etnoelgsenos tradiciją. Anot jo, net du asmenys specializavęsi velionio šarvojimo ir laidojimo apeigose. Jisai yra pateikęs net tokių asmenų įvardžius (prūsų kalba): tulisonis, lygasonis…[1]
Iš šio kronikininko pastebėjimų galima formuluoti išvadą, jog prūsai turėjo išsiaudę itin plačią ir tvirtą dvasinės kultūros puoselėjimo, jos tęstinumo tinklainę. Ko gero, gal panašią į tą, kurią pas senuosius keltus (buvusius prūsų kaimynus) audė ir palaikė gana skaitlingas dvasinės kultūros puoselėtojų – druidų luomas. Tačiau ne vienas etnokultūrų tyrinėtojas yra pripažinęs, jog senieji lietuviai savo papročiais bei tradicijomis buvo gana artimi prūsams.
Savo apžvalgos nuošalėje paliksime tuos, kurie užsiiminėjo amatais: drožinėjimu, akmens tašymu, statybomis, ginklų, drabužių, avalynės gamyba ir pan. Aišku, būdavo išskirtinių gabumų meistrai, garsėję toli nuo savo gimtinės. Mus, čia dėstomos temos atveju, domina tie, kurie vykdė pareigas, tiesiogiai susijusias su dvasinės kultūros savo bendruomenėje organizavimu. Taigi, žvelgiant į apeiginius piliakalnius supusių ir juos supylusių teritorinių bendruomenių gyvenimą, vis dėlto esama pagrindo drąsiau tapyti vertikaliomis ir horizontaliomis linijomis suręstos konstrukcijos vaizdą.
Atskirai pabrėšiu: savyje koncentruoto ir integruoto centro vaizdą. Vertikalios linijos ar atraminiai stulpai – tai ne tik tie P. Dusburgiečio minimi asmenys, prisiėmę prigimtinės kultūros tęstinumo misiją, kronikininko įvardinti kaip „tulisonis“ ir „lygasonis“. Neabejotina, kad šalia ką tik suminėtų buvo ir raudotojų „specializacija“… Beje, jos aidas galbūt mažai pasikeitusiu tradiciniu pavidalu, bet retsykiais dar atsikartoja kai kuriuose nūdienės Dzūkijos kampeliuose. Jam, tam „raudotojų“ aidui, ko gero, mes galėtume priskirti ir iki paskutiniųjų laikų liaudyje dar praktikuotą savanorišką, t. y. užmokesčio nereikalaujantį susibūrusios grupelės giedojimą šalia pašarvoto mirusiojo. Tiesa, mūsų realybė tokia, kad ši iš senesnių laikų atėjusi graži tradicija šiandien jau yra tapusi netgi profesionalių dainuotojų ir muzikuotojų verslu.
Jeigu jau buvo, kaip žinome, mirusiojo pašarvojimo ir jo palydėtuvių į Dausas „specializacija“, tai be atskiros, visą sudėtingą tradicinių apeigų raizgalynę išmanančiųjų neapsiėjo ir vardo gimusiam kūdikiui parinkimas, vadinamųjų „krikštynų“ ceremonija, jos laikymasis, „kontrolė“. Ir – žinoma – vestuvių ir vestuvininkų organizatoriai. Apie jas, vardan viso šio teksto pagyvinimo, pakalbėsiu truputį plačiau.
Sutuoktuvės buvo išskirtinis (kaip ir laidotuvės) bendras „kaimo reikalas“. Ir apeigoms, linksmoms išmonėms čia buvo didžiulė erdvė. Tą žinome dar iš savo jaunystės laikų, iš sovietiniais metais įtaigiais koncertais garsėjusio ansamblio „Kupiškėnų vestuvės“, po krislą surinkusio tai, kas senovėje buvo praktikuota. Nors to ansamblio artistai buvo ir pagyvenę (tarp jų vaidinę ir jaunuosius), ansambliečių vaidyba ir ypač turinys ne vienam žiūrovui išspausdavo ašaras…
Žinomas XIX a. lenkų kilmės švietėjas E. Gizevijus, mokytojavęs Tilžės apylinkėse, yra vaizdingai aprašęs lietuvininkų vestuves, kurios tęsdavosi net visą savaitę: tris dienas jaunosios ir tris dienas jaunojo sodybose. Visas tas laikas buvo užpildomas pokštais, muzikavimu, šokiais, dainavimu… Anot švietėjo, vestuvės ir joms pasirengimas buvo kupinos apeiginių (ritualinių) elementų…
Aišku, piliakalnių epochos laikais vestuvių apeigos, visas ceremonialas buvo kitoks. Gal net turtingesnis už kupiškėnų surinktą medžiagą. Tikėtina: jisai alsavo didesniu sakralumu (ir iškilumu). Tačiau tikėtina ir tai, kad pagrindiniai vestuvinių apeigų elementai iki pat XX a. pabaigos galėjo būti atkeliavę būtent iš ten, iš istorinės gūdumos. Žinoma, galėjo egzistuoti ir regioniniai (gentiniai) skirtumai. Betgi taip pat manytina, kad vestuvininkai aplankydavo šalia esantį piliakalnį. Sunku tuo nepatikėti, kai buvome (o gal dar ir esame) keistos tradicijos – jaunosios nešimo per tiltą (arba pravažiavimo per kelis tiltus) liudininkais…
Dvasinės kultūros puoselėtojų sluoksniui ar luomui priklausytų ir mums visiems žinomos raganos ir raganiai, anais laikais atlikinėję kitokį vaidmenį, nei tą, kurį mums įskiepijo modernėjanti civilizacija ir polonizuota bažnyčia. Gal jie gretintini su tais, kuriuos šiuolaikine kalba kalbant vadiname aiškiaregiais arba ekstrasensais? Be jokios abejonės, anais laikais uoliai darbavosi vadinamieji virgulininkai, kurie ieškodavo ne tik požeminės vandens gyslos šuliniui. Jie nustatydavo ir tuos žemės lopinėlius, kurie skleisdavo žmonėms juos raminančią, juos gydančią spinduliuotę (energiją)…
Atskirą temą sudarytų siekis apibūdinti tuometę liaudies mediciną ir jai atstovavusius „liekarius“ (gydančiuosius). Apsiribosiu vien pastebėdamas, kad nūdienos žmogus labai menkai nutuokia, kokia ji, toji liaudies medicina, buvo turtinga ir „išmintinga“. Lietuvoje buvo ir yra tą mediciną (žinoma, jos fragmentus!) gerai išmanančių ir ją praktikuojančių. Ta proga prisiminkime dar sovietiniais metais išgarsėjusią ir „pagoniškąsias“ tradicijas puoselėjusią žolininkę Eugeniją Šimkūnaitę…
Piliakalnių ir pilėniečių gyvenime svarbi vieta priklausė triūbininkams (dūdoriams), kurie galbūt nuo piliakalnio viršūnės savo instrumento garsais aplinkiniams gyventojams pranešdavo to ar kito turinio svarbią žinią ar susitarimo ženklą. Atskirai suminėtini ir kanklininkai. Pastarieji savo kūryboje kaupdavo ir išdainuodavo išgyventus įvykius, žmogaus gėlą ir džiaugsmus; jo viltis ir pralaimėjimus; aplinkinio pasaulio virpesius ir žinias apie laike nutolusį asmenį… ir pan.
Neabejotina, kad piliakalnio bendruomenė turėjo savo žynius, kurių pagrindinė priedermė buvo tausoti ir perduoti pilėniečiams istorinę, svarbiausius įvykius ir veikėjus menančią atmintį (maksimaliai išsaugant žinių tikslumą). Tuo pačiu jie saugojo „gyvojo žodžio“ (kalbos) svarbą, jos magiją ir žavesį. Kaip rodo prūsų tautos likimas, būtent žyniai užkariautojų kryžiuočių buvo pirmoje eilėje izoliuojami, netgi naikinami fiziškai. Kaip su jais „nutiko“ Lietuvoje platinant krikščionybę, tikslių žinių neturime. Bet kažkas panašaus su jais galėjo irgi atsitikti…
Dar mūsų laikus pasiekė ne tik vadinamosios raganos, burtininkai-kerėtojai (anais laikais turėję teigiamą konotaciją), žolininkės ir „pribuvėjos“ (moterys, kurios atskubėdavo pagelbėti gimdyvei ir priimti kūdikį). Štai, mano poilsinės sodybos (esančios Trakų r. Panošiškių kaime) kaimynas Andrius Matusevičius, vietinių vadintas „šeptūnu“ (užkalbėtoju), iki pat žilos senatvės buvo atakuojamas lankytojų net iš Vilniaus.
Kitas kaimynas (ano bendraamžis) man tvirtino, kad tokių „šeptūnų“ buvo vos ne kiekviename jam žinomame Dzūkijos kaime. Ir kad būtent tokia „šeptūnuotojų“ tradicija ėjusi „iš šeimos“. Net sovietiniais metais tie asmenys naudojosi pusiau legalizuota „paklausa“, nes jų klientai pastebėdavę neabejotinos teigiamos įtakos. Jeigu toji įtaka buvo, ją nesunkiai galima paaiškinti kaip psichologinės, charizmatinės terapijos efektą.
Skaitytojui pateiksiu dar vieną, irgi konkretų atvejį…
Turiu (ir kaip relikvijas saugau) tris skirtinguose Lietuvos regionuose išaustas kapas, vėliau, kalbininkų „dėka“ gavusias lovatiesės vardą. Viena – nuo Tauragės, antra – nuo Trakų, trečia – nuo Panevėžio. Stebina bendro piešinio (rašto) ir spalvinės gamos sutapimas! Audiniui naudoti juodi ir tamsiai geltoni vilnos siūlai. Tikėtina, kad čia minimos kapos mena būtent dar anuos, ritualinių piliakalnių metus. Tikėtina, kad jos tada turėjo kitą paskirtį: mirusiojo šarvojimą. Manytina, kad po apraudojimo apeigų velionis buvo į šį audinį susupamas ir dedamas ant laužo… Galime pasiginčyti: ar kapa (vėliau tapusi lovatiese) savo vardą gavo nuo kapo, ar atvirkščiai. Bet ne tai čia mums svarbu. Svarbu pabrėžti, kad kapos audimo raštą reikėdavo gauti iš moters, kuri griežtai jį saugodavo ir reikalaudavo iš audėjų jo laikytis. Įvardinkim ją, tą moterį, kaip tautoraščio tęsėją ir saugotoją. Apie pastarosios priedermę esu skaitęs ne tik etnologų tekstuose, bet ir patyręs iš savo mamos (audžiusios kapas) pasakojimo.
Atskirai tyrinėtinas klausimas: koks vaidmuo buvo atitekęs apeiginiams piliakalniams, kai lietuviai pradėjo praktikuoti mirusiojo deginimą. Galima formuluoti atsargų hipotetinį teiginį, jog toks veiksmas (apeiga) galėjo būti atliekamas būtent ant piliakalnio (gal net jo pakraštyje esančios aukštumėlės – alkos?).
Bene pačią svarbiausią vietą dvasiniame ir socialiniame pilėniečių gyvenime užėmė tie, kurių ypatinga priedermė buvo stebėti bėgantį laiką ir burti bendruomenę švęsti ar kitaip atžymėti Gamtos virsmus. Dažnas apeiginis piliakalnis galėjo turėti vadinamuosius „kalendorinius“ stulpus. Rėdos Ratas, kaip jau esame pastebėję, ko gero, vertintinas kaip anos epochos aisčių-baltų pasaulėjautos, pasaulėžiūros (ideologijos) pamatas. Tiesa, čia pat privalu pastebėti, kad to pamato centre buvo Pradžiapatis, Visagaistis, Praamžis, Sotvaras, Viešpats (tai tos pačios Visatą, Gamtą ir žmogaus gyvenimą tvarkančios Dieviškosios Substancijos vardas)… Šie asmenys, stebėję bėgantį laiką ir organizavę kalendorinių švenčių šventimą, mums žinomi vaidilos vardais. Jų aidas, jų gyvas siluetas pasiekė ir mūsų laikus[2].
Taip pat žinome, kad buvo ir kriviai – dvasinę, etnokultūrinę tapatybę puoselėjusiojo asmens rangas. Bet jis atstovavo jau stambesniam socialiniam junginiui: atskirai žemei, kunigaikštijai ir pan. Panašiai kaip krikščioniškajame pasaulyje vyskupas ar arkivyskupas.
Tikėtina, kad ši visa aukščiau įvardinta (ir neįvardinta) tradicinės kultūros sergėtojų ir jos puoselėtojų specializacija daugelyje atvejų buvo gaunama iš tėvų ir senelių. Ji buvo skrupulingai saugoma ir, kaip estafetė, perduodama savo vaikams, vaikaičiams. Išskyrus turbūt paskutiniuosius du atvejus.
Lyg ir apibendrinant tai, kas buvo išguldyta aukščiau, norėtųsi pabrėžti: įvardintų pagal „specializaciją“ asmenų – tradicijos tęsėjų veiksmai ir jų tarpusavio santykiai sudarė stiprią negandas, audras atlaikančią ir pilėniečių bendruomenėje darną skleidžiančią tinklainę. Oponentas man pasakytų: „Na, ir ką jūs čia naujo suradote? Panašų vaizdą rastute ir pas kitas gentis ir tautas…“ Jis būtų teisus. Bet tik iš dalies. Kodėl?
Jau esame užsiminę: mūsų šalis tankiai nusėta čia akcentuojamais apeiginio tipo piliakalniais. Į juos mes savo tekste žvelgiame ne vien kaip į šventyklas (sakralinių apeigų centrus). Pirmiausia juos vertiname būtent kaip teritorinių (atskiro kaimo) bendruomenių pilietinio, etnokultūrinio telkimo centrus. Kaimyninės tautos jau turėjo cerkves, bažnyčias, kirches. Jos taip pat atliko ne tik religinių apeigų, bet ir tautinio, pilietinio telkimo centrų vaidmenį. Tačiau piliakalniai saugojo ir tęsė prigimtinę, o ne iš svetur įsiūlomą dvasinio gyvenimo kultūrą. Jie stiprino galias, dvasią tautos, kuri Europoje nesiblaškydama, išsaugodama prigimtinės kultūros elementus išgyveno ilgus šimtmečius. Kuri buvo suradusi savitą, originalų būdą, kaip sustiprinti savo sąsajas su galiomis ir ritmais, kuriuos skleidžia Gamta, gimtoji žemė…
Gal ir pasikartodamas pastebėsiu, kad apeiginiai piliakalniai buvo, ko gero, sumanyti dar ir kaip savotiška užkardų sistema stabdyti svetimtaučių kultūros, visų pirma slaviškosios, slinkimą. Tuo nesunku įsitikinti pažvelgus į Vakarų Baltarusijoje užsilikusį ypač tankų piliakalnių tinklą.
Ne vienas etnokultūrų tyrinėtojas išskirtinį dėmesį yra parodęs ritualo apeigų problemai. Toks dėmesys pilnai suprantamas. Būtent ritualo (apeigos) dėka būdavo užtikrinamas tos ar kitos etnokultūros (genties, tautos) tęstinumas, išryškinamas jos partikuliarumas (išskirtinumas). Apeiga įtvirtindavo šventumą (sakralumą) – tai, kas sudaro socialinį tos visuomenės narius jungiantį moralinį gėrį. Apeigos centru paprastai būdavo (ir yra, pvz., krikščionybėje) auka, aukojimas. Betgi tokios procedūros negalėjo būti atliekamos atsitiktinių asmenų. Jos buvo išrinktųjų, t. y. dvasinės kultūros puoselėjimo „sertifikatą“ turinčių arba bendruomenės narių pasitikėjimą gavusių asmenų privilegija. Sukilninta priedermė. Senųjų lietuvių kultūroje tokias pareigas, kaip jau minėjome, atlikdavo kriviai, vaidilos, žyniai, o atskirais atvejais ir kiti „apeigų kultūrai“ ypač artimi ir jai pasišventę asmenys.
Tikėtina, kad egzistavo ir savo specifiką turinti apeiginė kalba: šventieji tekstai, tam skirtų žodinių konstrukcijų bei sąvokų rinkinys. Jo, o taip pat ir balso intonacija bei visa elgsena suformuojamas ir perteikiamas emocinis laukas (psichologinis įtaigumas). Šios, nuo kasdienybės pakylėtos senųjų lietuvių kalbos fragmentai labai akivaizdžiai yra užsilikę sakmėse, ypač liaudies dainose. Pastarųjų kodas – prasmė mums lieka jau nebesuprantama. Na, o širdimi pagauti ir išgyventi mums brangaus paveldo psichologinį įtaigumą galime apsilankę sutartinių atlikėjų ir ypač mūsų senosios kultūros puoselėtojų „romuviečių“ koncertuose-apeigose.
Anais laikais nebuvo pašalinių stebėtojų, kaip kad šiandien matome. Apeigos, aukojimo metu į dvasinį išgyvenimą, jo pajautą įsitraukdavo visi apeigose dalyvaujantys, jas pripažįstantys asmenys. Galėdavo būti pasiekiama ir bendra transo (lengvinančio atotrūkį nuo realaus pasaulio) būsena. Betgi po to reikėdavo vėl sugrįžti į kasdienybę.
„Iš dangaus“ nusileisti „į žemę“… „Apeigininkai“ tai žinojo ir padėdavo dalyviams.
(Bus daugiau)
2017.10.02; 09:37
[1] Dusburgietis, P. Prūsijos žemės kronikos. – Vilnius, VersusAureus, 2005.
[2] Skaitytojui būsiu atviras. 2016 metų balandžio 23 dieną, per Jurgines, o pagal senolių tradiciją – per Jonines, vykstant gražioms apeigoms buvau pagerbtas suteiktu man garbės vaidilos vardu (ir ženklu). Tai įvyko etnografinėje sodyboje, šalia Etnokosmologinio centro (Molėtų raj.).
Iš „romuviečių“ su sielos atjauta priėmiau man suteiktą vaidilos simbolinį ženklą. Bet esu priverstas pastebėti: niekada nebuvau ir nebūsiu senųjų lietuvių praktikuotos religijos pasekėju. Aiškintoju – taip… Istorija nusineša daug ką mums labai brangaus, iš ko mes galime išsaugoti (ir pasidžiaugti) tik atskirus, deimantėliais kibirkščiuojančius krislelius.
