Romualdas Grigas. Apeiginių piliakalnių epocha: kultūros kontūrai ir mes (3)


Print
Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Piliakalnių paskirties (reikšmės) aiškinimo paletė

Tikiu: ne vienam Lietuvos ir lietuvių istorija nuoširdžiai besidominčiam ir intelektualinę mintį puoselėjančiam asmeniui nuolatos rūpi daugelis pamatinių klausimų. Tarp jų gal tebetūno ir toks… Nuo kada ir kodėl, palyginus, gana trumpu istoriniu laiku mūsų protėvių (ir jiems artimų giminaičių) žemės buvo nusėtos tankiu piliakalnių tinklu?

Susimąstykime ir apie tai, kokių fizinių jėgų ir teritorinių bendruomenių susitelkimo bei pasiaukojimo pareikalavo šis darbas. Formuluodamas tokį klausimą pirmiausia galvoju apie tuos nedidukus, gražaus, netgi atsikartojančio silueto, išsibarsčiusius ne tik pakelėse, bet ir „užkaboriuose“…

Kokios kultūros įtakoje jie buvo supilti ir kokią kultūrą jie patys skleidė? Kokiu laipsniu ir kaip tokių piliakalnių tinklas pasitarnavo buriantis giminingoms gentims į lietuvių politinę tautą (naciją). Į junginį, kuris vėliau įgavo vidinių jėgų pritraukti prie savęs kitus ir suformavo didžią imperiją? Pagaliau, kada ir kodėl minėto tipo piliakalniai „užgeso“?

Ir pagaliau: ar jų funkcionalumo nunykimas negali būti sietinas su paspartėjusiu istoriniu etninės lietuvių tautos nunykimu?

Formuluoju tokius (ir panašius) „provokacinius“ klausimus manydamas, kad nūdienos Lietuvai ir lietuvių tautai jie yra gana aktualūs. Nes liečia ne tik jau lyg ir pačioje istorijoje nunykstančias mūsų šaknis, bet ir ne vienam didelį nerimą keliančias kreivas jų atžalas dabartyje…

Šios knygos tekstas nepretenduoja į grynai mokslinės studijos žanrą. Joje išdėstomos mintys, o kartu gal ir įžūlesni samprotavimai apie piliakalnių epochos laikais susiklosčiusią socialinę ir ypač žmonių dvasinio gyvenimo organizaciją užgimė kaip papildas prie to, kas mano jau buvo įvairiomis progomis skelbta anksčiau[1]. Suprantama, kad visas šis bendras sociosofinių samprotavimų ir teiginių „konglomeratas“ galėjo užgimti tik nuosekliai žengiant sielos balso pagimdyta kryptimi. Tik to balso pagimdytu atidesniu žvilgsniu susipažinus ne vien su archeologinio bei istoriografinio pobūdžio medžiaga. Bet gal ir visa savo esybe įsijautus į tų nedidukų piliakalnių paplitimo laikais galėjusią egzistuoti kultūrą. Į mūsų protėvius gyvinusią dvasią…

Įvairaus tipo piliakalnių, esančių dabartinėje Lietuvos teritorijoje, oficialiai užregistruota ir paženklinta apie tūkstantis. Bet manytina, kad jų esama ženkliai daugiau. Na, o jeigu patikėsime dar ir rusų karinės žvalgybos duomenimis, piliakalnių skaičius siekia ne mažiau kaip du tūkstančius. Apie juos daug rašyta. Pagal paskelbtus šaltinius, piliakalnių būta dar iki Kristaus gimimo. Ne visi jie tyrinėtojų vertintini kaip gynybai ar gyvenvietei skirti objektai. Manoma, kad jau tada būta ir sakralinės paskirties centrų – šventyklų. Remiantis taip pat žymiai vėlesnio amžiaus tyrinėjimais apie kai kurių piliakalnių sakralinę paskirtį yra užsiminę šalyje žinomi archeologai: akad. V. Žulkus, prof. M. Michelbertas, dr. V. Daugudis. Rimtesnį dėmesį piliakalniams kaip šventykloms yra parodęs dr. Vygintas Vaitkevičius, įvedęs juos į mūsų protėvių bendrą kultūrą apibūdinančių alkų – šventviečių klasę[2].

Neįsiveldami į skaitytojui neįdomius (jam nereikalingus) istorinio, etnokultūrinio pobūdžio ginčus, šiame sociosofinio pobūdžio traktate tolesnį mąstymą apie ženklią dalį piliakalnių tikslinga pasukti ne visai tradicine kryptimi – kaip apie pilietinio susibūrimo ir religinių apeigų atlikimo centrus. Kitais žodžiais išsireiškus, kalbėsime apie apeiginės paskirties piliakalnius.

Visuotinai žinoma tiesa: piliakalniai, kaip dirbtinai supiltos ar nugludintos kalvos, pasklidę ypač plačiai. Bet jų tankis etninėse lietuvių žemėse – įspūdingiausias. Manytina, kad piliakalniui, ypač tam, kuris buvo sumąstomas kaip šventinių apeigų ir bendruomenės susibūrimo centras, vietą parinkdavo itin apdairiai. Sakyčiau, su šiandien mums sunkiai suvokiamu išmanymu. Žemės paviršius slepia įvairius giluminius sluoksnius, jų susikirtimo taškus. Kaip žinia, būna išskirtinės vietos, kurios skleidžia ypatingą, žmogaus fiziologiją, jo psichinę (dvasinę) būseną veikiančią spinduliuotę. Jos poveikis sustiprėja, susiliejęs su iš kosmoso alsuojančiu energetiniu lauku. Tarkim, kad ir su Mėnulio fazėmis… Išmintinga piliakalnių vietos parinkimo praktika galima nesunkiai įsitikinti užkopus ant jų viršūnių. Dažname iš jų galime pajausti teigiamą energetinį lauką, kuris padeda šalinti žmogaus organizme susikaupusį psichinį „šlaką“; padeda pasikrauti teigiamomis emocijomis. Pasikartodamas kalbu apie subtiliąją energiją…

Apeiginis piliakalnis nebūtinai galėjo būti apsuptas gyvenvietės. Jis galėjo būti „įkurdinamas“ atokesnėje vietoje – ten, kur buvo nustatoma išskirtinė iš žemės sluoksnių (ar jų sandūrų) sklindanti spinduliuotė, arba geroji aura… Toks piliakalnis galėjo jungti ne vieną, o kelias kaimynystėje esančias gyvenvietes.

Man, kaip šio teksto (ir kitų panašių tekstų) autoriui, jau seniai ramybės nedavė mintis: kodėl būtent mūsų Tėvynėje, o ir aplink ją esančiose žemėse tiek daug esama nedidukų, estetiškai apmąstyto silueto piliakalnių. Mintis gimdo veiksmą. Patikslintai piliakalnių interpretacijai reikėjo sąjungininkų. Netradicinių… Tokiai veiklai palankiausiai buvo nusiteikusi Lietuvai pagražinti draugija (jos vadovas – Juozas Dingelis). Tai ji prieš keletą metų ėmėsi iniciatyvos Mindaugo karūnavimo dienos (liepos 6 d.) pagerbimui organizuoti piliakalnių sąšauką su užkuriamais ant jų simboliniais laužais. Žmonių dėmesys aktyvėjo… Dabar gi ir mano paties mąstymas apie piliakalnius tapo lyg ir toliau pažengęs, savaip skausmingesnis, bet kartu ir prasmingesnis.

Ir vis dėlto dar kartą susimąstykime: kodėl apeiginiai piliakalniai, be nedidelių išimčių, tautos sąmonėje ir elgsenoje likę vos ne vien fiziniais, sustingusiais siluetais? Be turinio. Su vos vos plazdančia dvasia… Aš tolimas nuo vadinamų nacionalistinių aistrų kurstymo. Betgi ir be šitos politiniu atsargumu dvelkiančios užuominos, visi žinome: buvo artimiausių kaimynų užmačios asimiliuoti mūsų kraštą. Kas iš dalies ir buvo pasiekta. Asimiliacija daugelyje atvejų (ne išimtis – ir „mūsiškasis“) prasidėdavo nuo kultūrinio genocido; nuo istorinės atminties gesinimo, nuo jos iškraipymo. Ir – nuo aristokratijos papirkinėjimo, jos atitraukimo nuo valdomųjų – nuo liaudies…

Žodžiu, su krikščionybės (ypač polonizuoto jos sparno) įsigalėjimu plito ir nuostata menkinti kitokią, nei gynybinė paskirtis, piliakalnių funkcionalumą.Dar ir šiandien gajus supratimas, kad piliakalnio sąvoką reikia sieti vien su pilimi, nesusimąstant, kad yra ir kitas šios sąvokos „pamatas“ – tai supiltas kalnas. Visai tikėtina, kad apeiginė pilietiniam susibūrimui piliakalnio paskirtis būtent „pagimdė“ ir piliečio sąvoką…

Prie jos dar grįšime. O čia, prie to, ką pasakiau, dar kartelį pabrėšiu, kad ištisus šimtmečius dominavo nuostata nuvertinti visa tai, kas buvo susiję su prigimtine, ikikrikščioniškąja kultūra. Atseit, toji kultūra buvo necivilizuota, barbariška. Dominavo nuostata aplamai slopinti lietuvybės šaknis…

Žinoma, prie viso to, ką pasakėme, veikė ir bendrasis modernizacijos vyksmas, savaime lietęs ir veikęs apeiginių piliakalnių funkcionalumą. Apie tai dar pakalbėsime.

(Bus daugiau)

[1]Grigas R. Neužverstas lietuvių istorijos puslapis. – ž. Istorija, 2007, Nr. 65, p. 65–78; Grigas, Romualdas. Senieji lietuviai: tapatybės bruožai ir jų likimas (monografija). – Vilnius, Vilniaus Pedagoginis universitetas, 2009 ir kt.

[2]Žr. Vaitkevičius, Vygintas. Alkai. Baltų šventviečių studija. – Lietuvos istorijos institutas, Diemedžio leidykla, Vilnius, 2003.

2017.09.05; 09:30