Po JAV prezidento Ronaldo Reigano mirties praėjo dešimt metų. Dabar pasaulis vis dažniau pripažįsta, kad R.Reiganas, nepaisant įvairiausių keblumų, sugebėjo neutralizuoti visas Sovietų Sąjungos keliamas grėsmes. R.Reiganas mokėjo derėtis su SSRS lyderiais nenusileisdamas, nenuolaidžiaudamas, neatsitraukdamas.
Šią temą nūnai analizuoja Kenas Adelmenas – buvęs JAV atstovas Jungtinėse Tautose (1981 – 1983) ir buvęs JAV Ginklų kontrolės komiteto (1983 – 1987) direktorius.
Ponas K.Adelmenas mano, jog R.Reigano taktika bendraujant su Kremliumi pirmiausiai praverstų dabartiniam JAV prezidentui – Barakui Obamai. Jei B.Obama pasisemtų R.Reigano patirties, Vašingtonui lengviau sektųsi ginčytis su karingai nusiteikusiu Vladimiru Putinu.
Pirmoji R.Reigano pamoka – mokėjimas sukurti ilgalaikę strategiją. 1980-aisiais metais patarėjas Stiuartas Spenseris paklausė: „Kodėl tu nori tapti prezidentu?“ „Prezidentu tapti noriu tam, kad užbaigčiau „šaltąjį karą“, – atsakė R.Reiganas. Po to įvardino savo taisyklę: „Mes – laimime, jie – pralaimi“.
K.Adelmenas rašo, jog, eidamas Ginklų kontrolės komiteto direktoriaus pareigas, buvo pastebėjęs, kaip R.Reiganas be perstojo dirba, trokšdamas pasiekti šį tikslą.
1986-aisiais metais derybų metu Reikjavike kreipdamasis į R.Reiganą sovietų lyderis Michailas Gorbačiovas pastebėjo, jog per dešimt valandų trunkančias derybas amerikiečiai nepadarė nė vienos nuolaidos, o jie, sovietai, – daugiau nei dešimt nuolaidų. Po R.Reigano mirties išslaptinti dokumentai byloja, jog tai – tiesa: per dešimt valandų R.Reiganas sugebėjo iš M.Gorbačiovo išpešti daugiau nei dešimt rimtų nuolaidų, o Gorbis iš amerikiečių – nė vienos.
Beje, ponas K.Adelmenas mano, jog R.Reiganas susidūrė su žymiai stipresniu priešininku nei dabar – B.Obama. Teksto autoriaus manymu, M.Gorbačiovas – daug kietesnis, klastingesnis oponentas nei V.Putinas. Tačiau dabartinė JAV politika – ne tokia ambicinga, kaip R.Reigano laikais. Sunku įsivaizduoti, jog B.Obama ginčijantis dėl įvykių Ukrainoje vadovautųsi būtent pergalės principu: „mes laimime, o jie – pralaimi“. Dabartinis Vašingtonas, regis, tenkinasi lygiosiomis.
Antroji pamoka: R.Reiganas žengdavo konkrečius žingsnius, kad įgyvendintų savąją strategiją. Toji strategija rėmėsi logika: „taika pasiekiama jėgos pagalba“. JAV inspiruotos ginklavimosi varžybos siutino tuometinius Kremliaus vadovus. Vėliau M.Gorbačiovas privataus pokalbio metu prisipažino, jog SSRS buvo nepajėgi sėkmingai dalyvauti tokiose lenktynėse.
Be kita ko, R.Reigas buvo sėkmingai pradėjęs ir „idėjų karą“, kuriuo siekė sugriauti sovietinės sistemos pamatą – sovietinę ideologiją.
Deja, dabartinė Baltųjų rūmų administracija vietoj „drąsių, įžūlių veiksmų“ imasi „painių, atsargių, pavėluotų reakcijų“. Vietoj to, kad smogtų Maskvai į pačią skaudžiausią vietą, B.Obama beveik nedaro nieko, kas susilpnintų Rusiją energetikos srityje.
Trečioji pamoka: R.Reiganas buvo itin kietas Reikjavike. Jokių dvejonių, jokių abejonių, jokių susigūžimų. Pavyzdžiui, Gorbis pareikalavo, kad JAV atsisakytų nuo Strateginės gynybos iniciatyvos mainais į sumažintą sovietų branduolinę ginkluotę. R.Reiganas nedvejodamas pareiškė, jog amerikiečiams yra pažadėjęs, jog šios iniciatyvos neatsisakys, ir duoto žodžio jis šventai laikėsi.
Taigi R.Reiganas buvo tvirtas kaip uola: derėtis sutinka, bet nusileisti pagrindiniais klausimais – niekuomet. Tik demonstruodamas JAV galią R.Reiganas privertė sovietus ženkliai sumažinti savo branduolinę ginkluotę. Bet pats svarbiausias laimėjimas – tai Blogio imperijos žlugimas 1991-aisiais.
1991-aisiais metais R.Reiganas sugebėjo įgyvendinti pagrindinę savo svajonę: „Mes švenčiame pergalę, o jie – pralaimėtojai“.
Nuotraukoje: JAV prezidentas Ronaldas Reiganas ir Sovietų Sąjungos lyderis Michailas Gorbačiovas.
Informacijos šaltinis: The Wall Street Journal.
2014.06.13; 07:17
