Vokietijoje ginčijamasi, kaip Europos bendrija turi vertinti naują agresyvią Vladimiro Putino politiką.
Vokietijoje 60 žinomų, bet daugiausia buvusių politikų, paskelbė laikraštyje Die Zeit laišką, ragindami visuomenę, žiniasklaidą ir parlamentarus paveikti Europos Sąjungos politiką, konkrečiai Angelos Merkel vyriausybės politiką, kuri, autorių nuomone, veda į tolesnę konfrontaciją su Rusija, o tai, savo ruožtu, gali privesti prie karo.
Tarp pasirašiusiųjų – buvęs kancleris Gerhardas Šrioderis ir buvęs prezidentas Romas Hercogas, o taip pat keletas pasaulyje populiarių vokiečių kultūros veikėjų, kaip, pavyzdžiui, kino režisierius Vimas Vendersas ar aktorė Hana Šigula. Laiškas taip ir pavadintas „Vėl karas Europoje? Ne mūsų vardu!“
Kalba vienas iš laiško iniciatorių ir autorių, buvęs Vokietijos valstybės sekretorius saugumo reikalams Valteris Štiutclė:
– Mūsų laiško esmė išreikšta klausimu: ar valstybės – NATO narės ir valstybės – Europos Sąjungos narės sutiktų, kad Rusija būtų prie bendros institucijos saugumo ir tvarkos politikos reikalams prezidiumo stalo, prie pirmininkavimo stalo. Taip ar ne? Jeigu į tą klausimą nebus teigiamo atsakymo, ko iki šiol nėra, tai šansai susilpninti įtampą menki. Tada mums teks ir ateityje būti liudytojais ir dalyvauti neistorinėje ir tolimoje nuo realybės politikoje, kuri ves nuo konflikto prie konflikto ir gali grąžinti mus prie tos tvarkos, kuri 1990 metais po Berlyno sienos griuvimo tapo SSSR, o vėliau Rusijos, iš vienos pusės,ir Vakarų šalių, iš kitos pusės, susitarimu, pažymi Valteris Štiutclė.
Svarbiausia ne Putinas – valstybių vadovai ateina ir nueina. Svarbiausia – Europa. Svarbiausia, kad žmonės neturi vėl pradėti bijoti karo.
Laiško dalyviai ragina ieškoti naujos politikos įtampai silpninti santykiuose su Rusija. Laiške kreipiamasi ir tiesiogiai į žiniasklaidos atstovus:
„Mes kreipiamės į visas masinės informacijos priemones, kurios turi vykdyti savo pareigą objektyviai nušviesti įvykius dar įtikimiau, nei kada nors anksčiau. Savo straipsniuose ir komentaruose žiniasklaida demonizuoja ištisas tautas, net nesistengdama pagarbiai atsiliepti apie jų istoriją. Kiekvienas susigaudantis užsienio politikoje žurnalistas supras rusų baimę, kurią jie patiria nuo to momento, kai šalys – NATO narės 2008 metais pakvietė Gruziją ir Ukrainą stoti į aljansą. Svarbiausia ne Putinas – valstybių vadovai ateina ir nueina. Svarbiausia – Europa. Svarbiausia, kad žmonės neturi vėl pradėti bijoti karo. Ir ta prasme solidžiu situacijos studijavimu pagrįstas atsakingas įvykių nušvietimas gali suvaidinti labai svarbų vaidmenį“.
Atkreipiamas dėmesys į Stalino kalbą, kai šis savo laiku pasakė: „Istorijos patirtis byloja, kad Hitleriai ateina ir nueina o vokiečių tauta, vokiečių valstybė lieka“. Tai citata iš SSSR gynybos liaudies komisaro 1942 metų vasario 23 dienos įsako.
Tačiau – tai tik viena, prokremliška, pozicija. Vokietijos visuomenė toli gražu nėra vieningos nuomonės klausimu, kaip elgtis su dabartine Vladimiro Putino Rusija.
Atsakant į vadinamąjį „šešiasdešimties laišką“, laikraštyje Der Tagesspiegel paskelbtas laiškas „Apginti taiką, o ne skatinti ekspansiją“, kurį pasirašė 100 vokiečių ekspertų Rusijos ir Rytų Europos klausimais. Be kita ko, jame sakoma:
Šiame kare yra vienareikšmiškas agresorius, kaip yra ir tiksliai identifikuojama auka
„2014 metų gruodžio 5 dieną 60 žinomų vokiečių politinių, verslo ir kultūros rato atstovų išspausdino atsišaukimą „Naujas karas Europoje? Ne mūsų vardu!“ Ir nors tame tekste kalbama apie Vokietijos politiką Rusijos ir Ukrainos atžvilgiu, praktiškai niekas iš jį pasirašiusiųjų nedalyvauja šių laikų Rytų Europos problemų tyrimuose ar nušviečiant įvykius Ukrainoje.
Tiksliau, dauguma pasirašiusiųjų neturi gilių žinių apie posovietinę erdvę, turi nedaug tyrimų atlikimo patirties ir, matyt, neturi tikslių žinių apie pastarojo meto įvykius Ukrainoje. Ir neatsitiktinai.
Neva Vakarų keliamo pavojaus dingstimi Rusija kariauja „hibridinį karą“ Donbase, kuris atsieina tūkstančius žmonių gyvybių
Daugumos vokiečių tyrėjų, aktyvistų ir reporterių, užsiimančių Ukrainos konfliktu iš mokslinės, visuomeninės bei teisinės ar žurnalistinės perspektyvos, pozicija vieninga: šiame kare yra vienareikšmiškas agresorius, kaip yra ir tiksliai identifikuota auka. Lygiai taip pat, kaip kada nors okupuotų šalių trūkumai nesumenkina nusikalstamo jų užgrobimo pobūdžio, taip ir Ukrainos politinės sistemos trūkumais neleistina kompensuoti Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos ir vos pridengtos intervencijos į Rytų Ukrainą.
Jeigu Maskva junta pavojų iš ES ir/arba NATO, tai apie tai reikia ginčytis Briuselyje. Ukraina nėra tų organizacijų narė ir neveda derybų dėl stojimo į jas. Ir vis dėlto neva Vakarų keliamo pavojaus dingstimi Rusija kariauja „hibridinį karą“ Donbase, kuris atsieina tūkstančius žmonių gyvybių, sužeistųjų, traumuotųjų ir išvarytųjų“.
Štai ką apie tai kalbėjo interviu Laisvės Radijui vienas iš pasirašiusiųjų laišką ekspertų, politologas iš Berlyno, Henriko Biolio fondo Europos Sąjungos ir Šiaurės Amerikos skyriaus vadovas Sergejus Lagodinskis:
Santykiuose su tokia Rusija, kurios vaizdas iš čia, iš Europos, matomas iš tolo, pas mus buvo susidvejinimo fazė, dvilypumo fazė.
– Natūralu, kad tie žmonės, kurie simpatizuoja dabartinei Rusijos vyriausybės politikai, nervingai reagavo į tą laišką, ko ir reikėjo laukti. O štai žmonėms, kurių pažiūros dar ne visai nusistovėjo, kurie ne iki galo supranta dabartinio politinio momento situaciją ir struktūrą, jiems, kaip, man regis, kaip tik buvo svarbu išgirsti būtent ekspertų nuomonę, žmonių, kurie labai dažnai dėl savo veiklos specifikos apžvelgia ir žino situaciją būtent Rytų Europoje ir konkrečiai Ukrainoje ir Rusijoje. Šiuo atveju toji ekspertizė ir yra tai, ką mes norėjome pateikti paprastam skaitytojui.
– Tame laiške nagrinėjami keli palyginti neseni istoriniai įvykiai. Nagrinėjama, kaip elgėsi Putinas ir kaip reagavo Vakarai, konkrečiai, Vokietija. Ar galima buvo Jūsų nuomone, nuspėti tą naują posūkį į agresyvią politiką? Ar galima šiandien prognozuoti tą politiką?
Situacija Ukrainoje sudėliojo visus taškus ir, mano nuomone, padarė galą dvilypumui mūsų požiūrio į santykius su tokia Rusija, kurios vaizdas iš čia, iš Europos, matomas iš tolo. Aš kalbu apie Putino politiką, Kremliaus politiką. Žodžiu, labai dažnai vokiečiai paprasčiausiai suprato ne viską, kas vyksta. Mes matėme signalus, kuriuos galima buvo aiškinti nevienareikšmiškai. Tai yra, viena vertus, mes matėme įstatymų griežtinimą, konkrečiai NKO (nekomercinės organizacijos, – red.) atžvilgiu, mes matėme karą Gruzijoje… Kita vertus, mes matėme, ypač paskutiniaisiais mėnesiais prieš Ukrainos krizę, Chodorkovskio paleidimą, Pussy Riot paleidimą ir taip toliau… Ir labai daug kas Vokietijoje, įskaitant ir vokiečių politikus, spėliojo, kas yra Putinas. Kaip sakoma: Who is mister Putin? Tuo irgi pasireiškė vis tas pats dvilypumas.
Situacija Ukrainoje sudėliojo taškus ir, mano nuomone, padarė galą mūsų požiūrio į Putino vyriausybę ir Kremliaus liniją dvilypumui. Tai yra, mes priėjome prie tiksliai atskirtų pozicijų ir vaidmenų, – mano Sergejus Lagodinskis.
Straipsnio autorius – Jurijus Veksleris, neetatinis PC korespondentas Vokietijoje (Berlynas) nuo 2003 metų.
2014.12.16; 20:52
