Tris šimtus metų turime narsią tautą, kurios žiedas vis skelbia nepriklausomybės deklaracijas. Kuri vis sukyla ir sukyla. Ir bailią valdžią, kuri vis nutyla ir nutyla. Valstybės padalijimai, patvirtinti seimų, šalia kurių stovyklaudavo rusų kariuomenė. Rusų diplomatai, koja atidarantys duris į mūsų valdovų menes. Nežinantys, kas yra tariamoji nuosaka. Nes moka tik mūsų elito numylėtą liepiamąją.
Po to, kai valdžia pasirašo savo valstybės išprievartavimo popierius, galit sau sukilti į sveikatą. Gražiai ir didvyriškai išeiti į laukus su ištiesintais dalgiais prieš galingiausios Europos kariuomenės patrankas. Mirti šventoriuose, miškuose ir lageriuose. Tai tik bruzdėjimai kitos valstybės viduje. Virškinimo sutrikimai. Nes valstybės nebėra. Patys atidavėt ir atsidavėt.
1990-siais įvyko stebuklas. Pasaulis negalėjo patikėti – senoji gėda nepasikartojo. Stovint svetimai kariuomenei, pagal svetimųjų įstatymus išrinktas Seimas nebalsavo taip, kaip nenorėjome. Bet didelis piktas kaimynas apsigydė, užsiaugino raumenų. Prasuko keletą versliukų. Ir vėl sau galvoja, kad jo sklypas pamatuotas neteisingai. Kasmet treniruojasi, kaip atsiteisti.
Vis pasigirsta balsų, kad esam pernelyg karingi. Kad mūsų retorika Rusiją įžeidžia. Kad reikėtų nuosaikiau, diplomatiškiau. Mat su kaimynais privalu draugauti. Nors jie vieną savo draugą ir giminaitį jau vos ne metai spardo. Ir tvorą perkėlė, kaip norėjo. Bet mums taip norisi neerzinti chuligano. Tada gal nemuš.
Kiekvienas taip esam pagalvoję. Šitaip visada norisi pagalvoti. Kad susidūrus su priešu gali pavykti išvengti užpuolimo. Jei būsi gerutis. Su chuliganais tikrai galima susitarti, jei duosi jiems užrūkyt ar pinigų.
Bet su banditų valstybe nesusiderėsi. Sutartis su plėšrūnu, kuris nori tave suėsti. Jo neerzinti ir išlikti. Niekam niekada tai nepavyko. Nei gyvojoje gamtoje, nei žmonių istorijoje.
Čia nereikia jokių įrodymų. Visa istorija – įrodymas. Mus palikdavo ramybėj tik tada, kai buvom stiprūs ir davėm į kaulus. Tada, kai turėjom stiprių sąjungininkų ir su mumis reikėjo skaitytis. Arba kai pati Rusija buvo nusilpusi.
Visais kitais atvejais niekas nežiūrėjo, ar buvom mandagūs, ar ne. 1940-siaisjau pabuvom korektiški. Ir retorika buvo nekaringa. Patikėjom visais pažadais. Pasirašėm viską, ką norėjo. Po to daug kas teisingai klausė – o tai ko tylėjot? Nesupratot pavojaus? Juk žinojot, kas ateina! Tikrai – žinojom. Ir tylėjom.
Ir mūsų tylėjimą pateikė pasauliui kaip susitaikymą ir sutikimą. Geriau buvo? Ar mažiau netekom, norėdami išvengti susidūrimo už tuos, kurie susidūrimo ir aukų nevengė? Imant procentais nuo gyventojų skaičiaus, išvengę garbingos ir beviltiškos kovos okupavimo momentu, per vėlesnius metus praradome gyvybių daugiau už suomius. Nekalbant apie valstybingumą. Savo namus, kuriuos atidavėme be šūvio.
Mumyse kirba genai tų, kurie nesipriešino, prisitaikė ir išliko. Bet noras nesipykti nėra elementarus bailumas. Tai stručio psichologija. Viltis, kad neatsitiks, ko nenori, jei tupėsi tyliai. Noras nustumti tolyn neišvengiamą problemą. Panašiai kaip nuo pirmadienio mest rūkyti. Viltis, kad uždelsus kas nors pasikeis. Nenoras mirti. Baimė už vaikus. Tai žmogiška.Tik kur kišt galvą, kai aplink ne smėlis, o asfaltas?
Mes – neteisėta tvorelė priėjimui prie jų jūros. Mūsų valstybingumo niekada rimtai nepripažino. Ir nepripažins. Esam laikinas istorijos nesusipratimas. Pasitaikius pirmai galimybei būtinai bandys tai atitaisyti. Mūsų nuosaikumą laikys silpnumu. Iš jo šaipysis ir tik suįžūlės. Taip buvo ir bus. Dar Krylovo pasakėčioj apie vilką ir ėriuką gerai išreikštas tautos mentalitetas. Jokios mandagybės ir kalbos ėriukui nepadėjo.
Jie pripažįsta vienintelį argumentą – baimę dėl savo pačių užpakalių. Jie nenori, kad būtų priešinamasi rimtai ir su daugeliu aukų iš jų pusės. Baiminasi, kad, įveikus ginkluotąsias pajėgas, prasidės nesibaigiantis partizaninis karas ir visuotinis pasipriešinimas. Kad tai nebus Krymas ar 1940-ji. Sukels problemų Rusijos viduje. Pavojų jų prisivogtiems patogumams, slaptoms sąskaitoms ir patelėms.
Jei žinos, kad tikrai taip bus, jie nieko nedarys. Bet toliau lauks progos. Patys kurs tas progas. Tikėsis, kad nusilpsim ir susipjausim tarpusavyje. Tiesiogiai ir netiesiogiai pirks tuos iš mūsų, kurie sutiktų parduoti savo įtaką. Kiršins, skaldys ir džiaugsis nesėkmėmis. Kad galėtų ateiti kaip mūsų susipriešinimo teisėjai.
Mūsų valdžia, aišku, irgi nesnaus. Su malonumu pasinaudos (jau naudojasi) išorės grėsme savo kritikams apspjaudyti. Savo kvailystėms užmaskuoti. Taip daro visos valdžios visais laikais. Tokioje laukimo situacijoje ir gyvensime dešimtmečiais. Laikas tą suprasti ir priprasti.
Labiausiai jie trokšta mūsų baimės ir mandagaus silpnumo. Noro įtikti ir patikti. Tarpusavio susipriešinimo. Ėriukų tylėjimo. Kad tupėtume tyliai ir lauktume, kol ateis. Labiausiai jie bijosi mūsų drąsos ir pasiryžimo gintis. Ir vienybės. Garsiai apie juos pasakytos tiesos.
Mandagia laikysena parduotuvės plėšikų dar niekas nesustabdė. Taip, pasipriešinus banditams, gali žūti drąsuolių. Ir prekes sugadins, ir vitrinas teks keisti. Bet to užpuolikai labiausiai bijo ir visada pabėga. Nes tai ne pagal jų scenarijų. O jų planas primityvus – kad visi jiems paklūstų. Elgtusi taip, kaip jie nori. Ir kalbėtų, kas jiems patinka.
Besiginančiojo scenarijus taip pat paprastas. Ir iki užpuolimo, ir jo metu elgtis taip, kaip priešas nenori. Ir nesielgti taip, kaip jis nori. Agresoriaus nepasitenkinimas ir įsiūtis – geriausias ženklas, kad elgiesi teisingai.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė – viena iš tų nedaugelio mūsų politikų, kurie nevengia ir nebijo sakyti karčios tiesos: Rusija – teroristinė valstybė.
2014.12.30; 04:19
