Rašto aiškintojai


Print

Kas geriau – truputį nešvarios, gyvenimo vieškeliuose apibraižytos, ar uoliai išplautos smegenys? Kas kvailiau – begalinė laisvė be atsakomybės vieniems ar begalinė atsakomybė be laisvės kitiems? 

Europietiška civilizacija užaugo krikščioniškoje dirvoje. Patręšė ją giljotinų krauju, sunokino uždraustus laisvės, lygybės ir brolybės vaisius. Laisves nuskynė ir suvalgė visas. O lygybę ir brolybę ant šakos pamiršo. Dabar pūva ir nuodija visą organizmą. Visi talentingai vaidina, kad to nepastebi ir nesupranta.

Kaip nuo amžių amžinųjų. Dauguma nori sočiai, saugiai, smagiai ir be pastangų gyventi. Nesukti smegenų dėl to, kas ateis, kai išeisim. Mažuma pasidalinusi į dvi primityvokas stovyklas. Vieni sako, kad absoliučiai viskas nuostabu ir ničnieko nereikia keisti. O kalti dėl visko gyvenimo juodintojai ir sovietinis mentalitetas. Kiti – kad viskas blogai ir viską reikia sugriauti, o pirmuosius geriausia sušaudyti. Abi pusės turi ilgus kaltųjų sąrašus.

Pirmieji paprastai atstovauja valdančiajam elitui ir laiko kitus nevykėliais, nesugebančiais moderniai gyventi. Ir patys iš to neblogai ir moderniai pragyvena. Antrieji paprastai iš tikrųjų atstovauja nepritapėlių rasei. Nors asmeniškai toli gražu ne tokie ir tikrai pergyvena dėl pasaulio. Ir patys iš to tik blogiau pragyvena.

Juokingiausi šioje galaktikoje profesoriai lojalistai. Itin išmanūs siauroje profesinėje srityje. Ir neišmanėliai visame kame kitame. Jie veisiasi prisiskaitytame pasaulyje. Jei apie ką nors neperskaitė storose knygose – to ir nežino. Patys išvadų daryti nesugeba, todėl skaito pamokslus. Žiūri į visus iš aukšto, kaip į nusirašinėjančius studentus. Moko gyventi, patys nieko gyvenime nemokėdami.

Savo minties neturi nei vienos. Kiekvieną rytą išauštančioje naujoje pasaulio dienoje neišmano nieko, nes apie tai dar niekas neparašė. Apie vakardienos įvykius nebūna visuotinai priimtinų nuomonių, kurias galima išmokti. Ir po to visus pamokyti.

Todėl kasdieniškame pasaulyje neįgalūs suprasti įvykių. Tą sėkmingai imituoja begaliniais samprotavimais kelių abstrakčių teiginėlių aplinkoje. Žongliravimu aukštais principais ir abtrakčiomis tiesomis, kurios dėl savo nekonkretumo nepaneigiamos. Mąsto saugiomis, vyraujančiomis viešumoje schemomis. Veisiasi būreliais, kuriuose tyliai stumdomasi dėl lyderystės.

Gyvena savo uždaroje paralelinėje visatoje. Dažniausiai profesinėje, nors pasitaiko išpuolių ir į viešumą. O Dieve, kartais net ir į politiką! Nemyli nieko, nors visus moko meilės. Vaidina pakančius, nors toleruoja tik patys save. Net bendraminčių nepakenčia, nes jiems pavydi.

Kristus juos vadino Rašto Aiškintojais. Dabar jie – Viešieji Liberalieji Intelektualai. Net aklas iš tolo atpažins pagal pamokslaujantį toną. Vis gamina begalinius vandeningus tekstus. Intelektualias maltiečių sriubytes iš citatų, nepabaigiamų nuorodų į autoritetus ir lėkšto moralizavimo.

Tie tekstai dažniausiai neturi logiško ryšio su realybe. Bet paradoksas – siekia ją pakeisti ir performuoti. Ir dar didesnis paradoksas – tai iki šiol pavykdavo. Tik ne dėl tų tekstų reikšmingumo, o dėl jų nereikšmingumo. Nes idėjinė impotencija, užmaskuota reikšmingumo imitavimu, patogi primityvių smegenų praplovimams. Pakiša patogią intelektualumo ir nuosavo gerumo iliuziją. Tam tikrą laiką padeda užtikrinti socialinį stabilumą.

Politinės ir finansinės galios centrams naudinga visuomenės fragmentacija. Skatinama begalinė tarpusavio kova dėl priešingų interesų, kurie pakeičiami asmens laisvių ir teisių lozungais. Masinė komunikacija tą leidžia nesunkiai įteigti.

Per begalines vis naujų mokesčių schemas surenkamų biudžetų trupiniai pametami socialiniam aprūpinimui. Tai leidžia išvengti kritinės liumpenizacijos masės ir socialinių revoliucijų, nors išaugina naujas pašalpų valgytojų generacijas. Gali ramiai sau užsiimti pinigų darymu. Ir visiems gerai. Kol nepaaiškėja, kad blogai.

Liberalusis intelektualizmas įsivaizduoja, kad tai jis sukūrė šį pasaulį. Ir kaip visada, klysta. Jų idėjomis tik pasinaudojo korporatyvinės elitų pajėgos masėms apmulkinti. Tas modelis buvo naudingas, kol vyko dviejų industrinio pasaulio variantų kova.

Musių nutupėta europinio antieuropietiškumo konstrukcija jau aižėja ir po truputį griūva. Nes tik gimdo problemas ir nesugeba nei vienos išspręsti. Susinaikinimo modelis neišvengiamai bus atmestas ir paties realaus gyvenimo, ir sprendimų priėmėjų. To negali suvokti tik vaikiškojo liberalizmo ideologai ir profesūra. Nes dar neparašyta visuotinai pripažintų knygų, kuriose jie galėtų apie tai pasiskaityti. Ir saugiai mums pasamprotauti.

Tai ir nenuostabu. Filosofas yra tas, kuris turi savo minčių.

Su įtakos idiotais diskutuoti beprasmiška. Tai žaidimas jų aikštelėje, pagal jų taisykles, su jų teisėjais ir sirgaliais. Kur viskas iš anksto paruošta priešininko pralaimėjimui. Kur niekas tau nei mažiausio lygybės šanso neduos.

Kartais atrodo, kad viešajame diskurse esame bejėgiai. Kad ten amžinai karaliaus mirštančios ideologijos ir išmintys pasibaigusiais terminais. Bet viską gali pakeisti, jeigu nori. Permainos pasaulyje prasideda nuo pokyčių protuose. Ir tam nereikia nei milijonų, nei įtakingųjų užtarimo, nei begalinių diskusijų priešiškoje aplinkoje.

Ginklas yra juokas. Visos pasaulio kvailystės padaromos reikšmingais veidais ir be galo rimtai. Kas pasenę, kvaila ir miršta, paprastai yra žiauriai juokinga. Todėl diktatoriai – ir politiniai, ir ideologiniai – taip stengiasi sunaikinti  juoką. Ir patys niekada nesišypso.

Kaip sakė O.Jankovskio baronas Miunhauzenas – šypsokimės, ponai. Žvenkime iš to, kas juokinga. Visur, kur įmanoma. Parodykime, kad prasmirdusių ideologijų fanatikai yra ne šiaip neteisūs, o tiesiog be galo komiški, susireikšminę klounai. Tai labai lengva, nes jie juk tokie ir yra.

Išjuokti ir prievartautojai, ir globalios idėjos nuleipsta. Prieš juoką visos ideologijos ir visos kvailystės bejėgės. Kvatodamas pasaulis atsisveikina su savo lavonais ir balvonais. Ir su savo praeitimi.

O dėl liberalios profesūros ir naudingų ideologų labai nepergyvenkim. Praeis metai kiti, ir jų išmąstytos schemutės subliūkš savaime. Praeis dešimtmetis ir jų niekas net neprisimins.Tačiau jie neprapuls.

Kaip neprapuolė niekur komunistai, dabar tirštai užtūpę pirmąsias bažnyčių eiles.

Jie visada klūpo pirmosiose eilėse.

Nuotraukoje: komentaro autorius Algimantas Rusteika.

2015.12.11; 03:39


Prisijunkite prie diskusijos