Vis pavartau, kartais pacituoju Romualdo Ozolo leidžiamus „Nepriklausomybės sąsiuvinius“. Labai pavėluotai, tik šiomis dienomis, perskaičiau 2012 metų „sąsiuvinyje“ paskelbtą Lino V. Medelio straipsnį „Tu mano naktis ir dangus. Apie Maironį beveik be lyrikos“ (2012-ieji buvo Maironio metai, 150 metų nuo jo gimimo). Kitų Maironio metų jaunoji lietuvių karta sulauks beveik tik po penkių dešimtmečių. Ar sulauks? Ar lauks?
„Maironis tolinamas ir tolsta nuo mūsų dar ir dėl to, kad apie lietuvybę, lietuviškumą, patriotizmą, tėvynę ir meilę jai šiandien tampa vis sunkiau kalbėti dėl nuolatinio „europinių banderlogų“ išorinio spaudimo apskritai pašalinti tokius žodžius iš kalbinės vartosenos. Yra ir vidinių paskatų jų negirdėti – juk tokius žodžius pripažįstant tektų pripažinti ir pareigas, dėti pastangų, kad tokios sąvokos turėtų realią vertę.
Maironis tolsta nuo mūsų dėl nuolatinio dažnai geriausių mūsų tautinių pajėgų praradimo, „tautos pabėgėlių“, apie kuriuos rašė savo satyrose. Maironio laikais, pusketvirto šimtmečio praėjus po Mažvydo, daug rasdavosi tokių, kurie nedrįso, vengė prabilti protėvių kalba. Tada, XX amžiaus pradžioje, kai buvo gėda kalbėti lietuviškai, bet materialiai saugu gyventi v Severo zapadnom kraje, tai buvo greičiau dvasinis nei fizinis praradimas.
„Mes nesame tokie vandalai, kad juos neigtume kaip tokius, tik mes nenorėtume jų pripažinti tautiniais ideologais, patriotais ir tokiais, kurie mums kasdien rodomi kaip pavyzdžiai. O tai yra labai skaudus klausimas. Tiesiog istorinis klausimas lietuvių tautos ne tik kultūrinio, bet ir valstybinio gyvenimo raidoje. Jis skaudus ir dėl to, kad visas mūsų tautos gyvenimas buvo vienas didelis skausmas. Tai šiuos „tautos pabėgėlius“ Maironis puolė savo satyrose. O mes atvirkščiai, kažkodėl gyrėmės ir tebesigiriame šitokiais savosios tautos dezertyrais, tais, kurie, palikę purvinus namus, kitur pagarsėjo, gyrėmės, užmiršdami, kad vis dėl to jie yra dezertyrai“ (Nyka-Niliūnas A. Temos ir variacijos. Literatūra, kritika, polemika. Vilnius, Baltos lankos, 1996, p.392)“.
Tai didoka ištrauka iš minėto Medelio straipsnio – su erudito, intelektualo, Amerikos lietuvio, niekada negrįžusio ir neketinančio grįžti į Lietuvą, citata.
Maironis tolsta. Šįmet bandome priartėti prie Donelaičio. Kitais metais ir jis jau tols kaip kometa, kaip planeta, kol vėl kada nors ims artėti. Ar galima ką nors padaryti, kad būtų kitaip?
Medelis rašo, kad „apie lietuvybę, lietuviškumą, patriotizmą, tėvynę ir meilę jai šiandien vis sunkiau kalbėti dėl nuolatinio „europinių banderlogų“ išorinio spaudimo apskritai pašalinti tokius žodžius iš kalbinės vartosenos“.
2012-aisiais tikrai buvo taip. Šiandien, 2014-aisiais, kai jau geras pusmetis gal tik Krašto apsaugos ministras miega ramiai, šie žodžiai vėl sugrįžta, vis dažniau tariami be pašaipos ir, svarbiausia, jie jau palydimi šiokiais tokiais veiksmais, sprendimais, ketinimais. Dar sunku pasakyti, kiek tuose žodžiuose ir juos lydinčiuose žingsniuose neapsimestinio nuoširdumo, bet aišku viena: Lietuva jau vos vos, šiek tiek kitokia, negu buvo užpernai. Jau bus leidžiama pase rašyti piliečio tautybę, vis dažniau girdime dainą „Aš myliu Lietuvą“, kasdien televizorių ekranuose matome jaunuolius, sakančius: “Visur gerai – Lietuvoje geriausia“. Gal pamažu liausimės bijoti ir žodžių lietuviai, lietuvių tauta?
Susimąstykime: ar lietuvių jaunimo emigracijos motyvų ir veiksmų paletėje negalėtume įžiūrėti ir valstybės vadovų politinio neatsargumo, nenuoseklumo? Ar ne nuo V.Adamkaus prezidentavimo metų, kreipiantis į visuomenę, imta vengti „lietuvio“ sąvokos? Kodėl dabar vos ne visi politikai, kreipdamiesi iš tribūnų, vartoja vieną ir tą pačią kosmopolitizmualsuojančią, daugelio lietuvių patriotinius jausmus žeidžiančią sudurtinę sąvoką: „Lietuvos žmonės“? Nebepastebime, kaip šis kreipinys tapo „absoliučia norma“<…>. Sunku suprasti minėto kreipinio motyvaciją dar ir dėl tos elementarios priežasties, kad Lietuva, išsireiškus politologų sąvokomis, priklauso monoetninių valstybių klasei, t.y. klasei, kurioje absoliučią daugimą sudaro vienos etninės tautos gyventojai (Lietuvoje lietuvių priskaičiuojama 85 proc.!). (Romualdas Grigas, „Lietuvių tautos išlikimo drama“, 2013).
Minėto kreipinio motyvaciją aš suprantu taip: blogai, kad Lietuvoje tiek daug lietuvių, šį faktą reikia slėpti, nes jis nepatinka Briuseliui. Pataikūniškas kreipinys. Okupacijos metais, jeigu salėje sėdėdavo bent vienas rusas, visi kalbėdavome rusiškai. Taigi nieko naujo, tačiau šią seną tradiciją reikėtų pamiršti.
Bet nereikėtų ir šūkauti: „Lietuva – lietuviams!“ Reikia tyliai, ramiai, atkakliai daryti viską, kad Lietuva būtų lietuviams, o ne piktinti kitataučius, šitaip juos telkti prieš lietuvius. Labai svarbu, kad klaidų nedarytų tie, kurie tikrai gina lietuvius. Yra, žinoma, daug tokių, kurie tik apsimeta lietuvių tautos gynėjais. Ir referendumas statyti ar nestatyti atominę elektrinę, ir šių metų referendumas dėl žemės, ir draudimas Lietuvoje ieškoti skalūninių dujų – buvo klaidos, naudingos ne Lietuvai, ne lietuviams.
Kiek tas klaidas inspiravo mūsų priešai, kiek jos atsirado dėl neišmanymo – sunku pasakyti, aišku tik tiek, kad ateity bus vis sunkiau atskirti, kas yra kas. Vieni kitus pravardžiuojame Rusijos agentais, o tikrieji agentai trina rankas. Bus sunku rasti bendrą vardiklį, nes labai daug interesų, nepalankių lietuvių tautos interesams.
Negalime likti vienų vieni prieš Putino Rusiją. Europos Sąjunga labai netikusi, silpna, neryžtinga, laikina, savanaudiška, bet vis šiokia tokia užuovėja. Privalome prie jos glaustis kritikuodami, ignoruodami, priešindamiesi kai kurioms iš ten ateinančioms mums nenaudingoms globalizmo idėjoms.
Maironį, Kudirką, Donelaitį prisimename nelaimių, išbandymų dienomis, nes „mirusieji tautos didvyriai ne mažesnę, jei ne didesnę turi įtėkmę į tautos likimą ir jos ateities pakraipą negu gyvi jos veikėjai. Tauta, kuri neturi savo didvyrių, kurios praeity nekalba didvyrių vardai, kuri neturi tradicijų, ne tik neturi savo istorijos. Ji nėra tauta“ (Maironis, 1921).
Šiandien, didžiulio pavojaus akivaizdoje, kažkodėl negirdėti iškiliųjų intelektualų, galinčių bent iš dalies pakeisti mirusiuosius didvyrius, balso. Sąjūdžio metais turėjome į ką lygiuotis, užtai ir išėjome į Baltijos kelią, kurio 25-metį netrukus minėsime.
Bene didžiausias rūpestis – jaunimas, du dešimtmečius netinkamai, nepatriotiškai auklėtas, orientuotas vien į kosmopolitiškumą. Bet kosmopolitai Lietuvos negins, ištikus pavojui, pasitrauks į saugesnę Angliją, Vokietiją, Prancūziją, kuri nė neketina liautis lėktuvnešiais apginkluoti mus okupuoti ketinančią Rusiją.
Reikia labai norėti išlikti. Poetas Justinas Marcinkevičius norėjo. Jis buvo mūsų laikų Maironis. Bet įpėdinio nepaliko. Noro išlikti šiandien dar mažai politikoje, ekonomikoje, švietime, kultūroje… Ar atlaikysime Rusijos propagandą, prilygstančią gebelsinei? Rusų tauta neatsispyrė Dudino, Žirinovskio, Putino propagandai, kaip anais kraupiais laikais vokiečių tauta – Hitlerio ir Gebelso propagandai.
Rusija, visai to nenorėdama, mus, lietuvius, skatina susitelkti, ištaisyti padarytas klaidas, priešintis politiškai, ekonomiškai, dvasiškai ir fiziškai. Pirmieji nedrąsūs, dar tik reklaminio pobūdžio tautiškumo, patriotiškumo daigai teikia vilties.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Vytautas Visockas.
2014.08.14; 16:23
