Mums nieko dėl nieko neskauda


Print

Prie ruso buvo geriau. Tiesa buvo partijos organas. Rajonai turėjo vietinius organus. Juose virė kova už šviesų rytojų. Tarp gero ir geresnio. Dėl visko kaltos buvo butų ūkio tarnybos. Ir kapitalistai. Tai tokie negeri dėdės, kurie nedirba. Ir išgeria negriukų pieną. Tą mums dar darželyje išaiškino.

Prie lietuvio tai nebesuprasi, kuris kurio organas. Bet visi priklauso piniginėms. Tą kiekvienas žino. Kam reikia net žino, kuris kuriai. Dėl visko kalti rusai ir tie, kurie dirba. Tai negeri dėdės, kurie nemoka mokesčių. Pagal suderintą scenarijų vis praūžia karai dėl valdžios. Ir vėl kova kasdieninė. Tarp valdžios ir nepatenkintųjų. Tų, kurie ją išsirinko.

Populiariausias derinukas – Apspjauk Priešininką. Itin malonu ir veiksminga. Niekas nesigilina juk į smulkmenas. Pamėtyk jų kuo daugiau ir kuo painiau. Bemat skaitytojas pavargs. Ims abejoti. Net jei ir nieko čia nebuvo – vis tiek kažkas juk buvo.

Apspjautasis niekur nedings – jam juk valytis. Ims aiškintis. Suirzęs blaškysis, prikalbės niekų – bus skanu pasityčioti. Autorių tam visada rasis. O ir publikai patinka, kai kitą muša.

Besiteisinantis visada rodos kaltas. Dvejonės ir nuomonės klostosi pačios. Kažkuo tas tipas įtartinas, ne kitaip. Ką ir reikėjo įrodyti. Svarbiausia – nieko nereikia daryti. Gurkšnok sau ir džiaukis. Procesas prasidėjo. Mėgstamas valdžios desertas prie kavos.

Niekas nesako, kad valdžios negalima paglostyti. Nekanda. Labai patartina piliečiams per rinkimus. Bet tik už rezultatą. O kasdien tai sveika pačiai kailį karšti. Kad lašiniais neapaugtų ir daugiau pieno duotų. Aišku, argumentuotai ir konkrečiai, o ne mėtytis arklių spurgomis.

Taip ir yra visur, kur žiniasklaida truputėlį laisva. Kiek įmanoma tokiai būti savininkų, pinigų ir galios centrų pasaulyje. Sako, Baltųjų Rūmų renginių organizatoriai smarkiai sunerimsta, jei kokią savaitę kas šefo nepakritikuoja. Puola aiškintis, kur kas ne taip.

Tai nereiškia, kad valdžia visada neteisi. Vos ne puse atvejų neteisūs neišmanėliai rėksniai. Tik drąsioj mūsų šalyje kažkas atsitiko. Iš tekstų šlapdešrės gamyklų pradingo prieskonis – valdžios kritika. Visos blogybės pabėgo į Graikiją, Rusiją ir Donbasą. Emigravo į pamišėlių musulmonų kraštus.

Tėvynėj mūsų problemų nebeliko. Tik kvaili lietuviai, kuriuos reikia kartais paauklėti, kaip gerai ten, kur gerai. Ir kokie jie kvaili. Pamokyti, ką valgyti ir kur nevalgyti. Kurioj rankoj laikyti šakutę. Kokia gėda ir bėda būti tokiu, kokiu esi gimęs. Pasišaipyti iš iešmininkų. Žodžiu, komunizmas pas mus, broliai ir seserys. Pirk tekstą lietuvišką.

Yra ir komunizmo klasikai, kaip gi be jų? Vienas kitas apžvalgininkas numirėlio žvilgsniu. Valdovų rūmų sienlaikraščių lyderis, įšokantis į akis – tik įsijunk kompą. Keli nuolatiniai trispalvių žibintų kvartalo gyventojai. Balsai apgalvotai ryžtingi, rankelės baltos. Kasdien laiko mišias už tai, kaip viskas nuostabu. Kaip kitaip negali būti.

Jų nuomonė vienspalvė ir šventa. Iš tolo plazda valstybės užsakymų aptvarėliuose. Ten, kur žolė visuomet vešlesnė. Visada sutampa su mainstream'u. Na visada visada. Na kokiu tik nori einamojo momento klausimu. Na be jokių išimčių. 100 procentų atvejų.

Niekas iš jų nieko iš svarbuolių nėra pakritikavę. Niekur niekaip nei su kuo niekada. Tik apspjaudę kokį nors nebepatogų tipą. Tą, kurį pačiai valdžiai maga suėsti. Ir visada būtent tada, kada reikia.

Galvojat kitaip – atsargiau. Mes greiti ir įsiutę. Negirdėsim nepatogių klausimų. Visi kaip vienas apginsim ką reikia. Jie pasižymės teritoriją. O mes ginsim. Vėjas pasisuks – mūsų nosys irgi. Juk nesvetimo skausmo nebūna. Tokia Biurokrato priesaika.

Ar pataikaujama vardan savo užpakalio? Kai patys tie laisviausi pasaulyje autoriai taip laisvai mąsto? Ir laisvai norėdami įsiteikti vis taip laisvai parašo? Ar jau metastazės – išauginta komjaunuoliška žurnalistų karta, neįgali mąstyti kitaip, negu reikia? Kuriai problema pamatyti problemą?

Sena kaip pasaulis. Įtiksit, patiksit ir ramiai sau gyvenkit. Nuo graužaties amžinosios dėl vidinės cenzūros prašom piliulę. Apsvaigsti pasijutęs kovotoju už progresą. Ir išorinės prievartos čia, matyt, nebedaug tereikia. Viskas labai tauriai savanoriška. Ko blogo, beveik nuoširdžiai tikima, kad esi nuoširdus. Mes iš įsitikinimo, vyrai.

Kartkartėmis kažkur apačioj kažkas dar krusteli. Vakarais dažniausia. Staiga apima noras. Parašyčiau ir aš ką nors tokio. Teisingo, visiems svarbaus. Bet vis nėra laiko. Pasižiūri dar, kiek surinkai klikų ir laikų. Permeti svarbių nuomonių prognozę rytdienai. Ak, laikas jau miegoti. Nusisuki į sieną. Ir išjungi šviesą.

Nuotraukoje: komentaro autorius Algimantas Rusteika.

2015.09.25; 05:21

 


Prisijunkite prie diskusijos