Teisingumas be teismo


Print

Nurodykit man nors vieną iš didžiausių pasaulio nelaimių, kvailysčių ir tragedijų, kuri buvo padaryta ne dėl visuotinės laimės, gėrio ir teisingumo. Atiduosiu pradėjusią rūdyti mašiną, panaudotą, bet gerą meilužę ir pusę karalystės.

Nurodykit nors vieną bent kiek reikšmingą problemą, kurią abipus barikadų įniršę dvi Lietuvos suprastų adekvačiai ir nepanaudotų viena kitai apspjaudyti.

Naujausia byla – Mažasis Gabrielius prieš Norvegiją. 

Socialiniuose tinkluose jau burbuliuoja artėjančios kovos tarp buko ir bukesnio nuojauta. Vienišų inteligentų balsų niekas nesiklauso. Visi viską žino iš anksto. Dar net iki galo neįvykus įvykiams, žino jų priežastis, kaltininkus ir kas bus.

Vieni žino, kad pasaulį valdo pedofilų mafijos tinklas. Slaptose orgijose prievartauja, kankina ir parduoda organų transplantacijai vaikus. Kas lieka nepanaudota – išsikepa ir rituališkai suryja. Jie tiki, kad Vakarai kiaurai supuvę, Putinas geras. Visa širdimi švelniai mus ir Donbaso liaudį myli, norėdamas tik padėti.

Vaikų teisės ir jų tarnybos sugalvotos tautai nutautinti ir sunaikinti. Slapta finansuojamos globalistų. Tų, kurie klastingai mus nuodija chemikalais iš praslenkančių stratosferoje orlaivių.

Kiti įtikėję, kad demokratija yra šventųjų organizacija. Vaikus atima tik iš gegučių ir pašalpinių – bambalinių latrų. Jie nepaneigiamai žino, kad pedofilija – Latvių gatvės projektas. Tai tie, kurie rėkė, kad mergaitę reikia atimti iš globėjos ir atiduoti motinai, kokia ji bloga bebūtų.

O dabar rėkia, kad reikia vaikus atimti iš motinų ir atiduoti globėjams, kokios jos geros bebūtų. Ir labai ryškiai fotografuodamiesi vis lekia pakovoti dėl vaikučių teisių kur nors į Afriką.

Nevažiuok į Norvegiją, jei jų tvarka nepatinka, sako žmonės, laikantys save liberalais. Suprantantys, kad liberalizmas yra už valstybės nesikišimą į privatų gyvenimą. Ir kartu tvirtai įsitikinę, kad bet kokius tos valstybės sprendimus reikia vykdyti. Taip teigė visi iki vieno esesininkai. Jie, vargšai, taip pat tik vykdė sprendimus.

Juokinga, bet taip kalba ir tie, kuriuos pačius iš jų tėvų neabejotinai būtų atėmę šiaurės kaimynų tarnybos. Ir jų pačių vaikus iš jų atimtų. Už vakare po sunkios darbo dienos namie išragautą taurę vyno ar griežtesnį paliepimą tingiam vaikui paruošti pamokas. Už bet kokią žmogišką silpnybę. Nes šventųjų vikingų standartus vargu ar šventojo Juozapo šeima atlaikytų. Ką ten bekalbėti apie šeimas tų, kurie priima sprendimus atimti kitų vaikus. Tik jų tobulųjų šeimų niekas nestebi.

Aišku, yra ir daugybė tokių, kurie nuomonės neturi, kol jos neturi dauguma. Kurie visada serga už čempionų komandą. Jie savo nuomonės sužinoti užsuka į viršininko (redaktoriaus, direktoriaus, vyriausiojo gydytojo ir kitos vyresnybės) kabinetą ar feisbuko paskyrą. Juk kai valdžios nuomonę tarsi netyčia pokalbyje pateiki kaip savą, tave labai myli ir vertina. Taip sukasi pasaulis.

Visiems tiems, kurie viską jau žino, ne pro šalį suvokti, kad yra dalykų, kuriuos supranti tik pats vienas. Be jokių autoritetų paaiškinimų. Be jokių kraštutinių įtikėjimų, išankstinių nuomonių ir sąmokslo teorijų. Širdimi. Kaip suprasdavom vaikystėje, skaitydami "Dėdės Tomo trobelę", ką reiškia, kai atima vaiką iš motinos. Kai atskiria brolį nuo sesers. Kai jie niekada vienas kito nebepamatys.

Mirtis. Žmones išskiria žmones mylintis Dievas. Skausmas visam amžiui. Tiems, kurie lieka. Išėjusiajam nebeskauda. Ir vaiko atėmimas. Artimiausius žmones išskiria popierius mylintys biurokratai. Tie, kur su nimbais virš galvų. Abi pusės viena kitai miršta. Skausmas visam amžiui. Ir tiems, kurie atimti. Ir tiems, kurie liko namie.

Viskas juk vaiko labui. Berniukas po tualeto mokykloje pastebėtas uostant pirštus. Gal tikrino, ar gerai nusiplovė rankas, kai kažkas pasišaipė. Gal čia viskas gerai, bet minčių kyla visokių. Juk kiekvienas pagalvoja pagal save. O jeigu čia vaikui per anksti formuojamos seksistinės pažiūros?

Nors darželiuose tai rimti dėdės ir dėdienės iki soties seka pasakas apie seksą, vos vaikučiams ėmus suprasti pirmuosius žodžius. Bet tėvams griežtai draudžiama. Dar ims ir suformuos kokias nors neteisingas pažiūras. Ir kaip tada vaikučiams reiks gyventi?

O toliau viskas einasi kaip patepta. Tarsi senais gerais laikais. Kaip dar Orvelo išpranašauta. Žodį "įskundimas" pakeisk modernesne "stebėsena". Gausis šaunus pilietiškų kaimynų monitoringas. Ranka pati tiesiasi link telefono. Reikia pareigingai pranešti, kam reikia. Skambinusiojo pavardės juk nelabai kas ir klausia.

O šita mama tai aplamai kažkokia nenormali. Norėjo pabėgti su vaiku, kad jo neatimtų. Nors jo dar niekas neatėmė. Bet jis jau nebe tavo. Jį paėmė iš anksto, kad nepabėgtumėt. Iki tol, kol spręs, ar atimti. Ir nuspręs atimti dėl to, kad norėjot pabėgti, kad neatimtų. Nes noras šeimai būti kartu kenkia vaiko gerovei. Neatitinka jo interesų, ką besakytumėt. Būtinai reikia atimti. Žinos, kaip nepaklusti biurokratams. Tai didžiausias pasaulyje nusikaltimas. O nusikaltėliams turėti vaikų neleistina.

Ir jau visokius teisių ir laisvių pliurpalynus, nekalbant apie visas iki vienos valstybių konstitucijas, tikrai ir absoliučiai atitinka, kad nusprendžiama be jokio teismo. Kaltas – pasako biurokratas persimainiusiu veidu. Ir vaikelio tu nebeturi. Po kiek laiko, kartais – po pusmečio ar metų, orių valdininkų grupelė vėl susirenka. Užsirakina duris. Išsitraukia savo krūvas popierių. Ir per kelias minutes patvirtina sprendimą, kuris buvo įvykdytas dar iki pirmojo sprendimo.

Ir tik po to – pirmyn, pas Temidę. Teiskis, jei nori. Jei turi dideles krūvas pinigų ir naivių vilčių įveikti turtingą valstybę, kuri visa tai sugalvojo, sočiai apmokėjo visiems vykdytojams ir palaimino. Tai tavo neginčijama popierinė teisė. Kai jau viskas pirmiau atlikta, o po to ir patvirtinta be teismo.

Teismas šioje demokratijoje nėra vieta, kur nustatoma kaltė. Tai tik kontora jau įvykdytiems sprendimams apskųsti. Fygos lapelis paskutinės vilties pabandymams. Ne kiekvienas ir išdrįsta. Bet neburbėkit čia man. Būna, pasitaiko laimingųjų. Netyčia kartais taip jau gaunasi. Panaši tikimybė laimėti kaip ir Vikingų loto. Kiekvienas negatyvistas gali kas savaitę pasiskaityti ir įsitikinti.

Atsilikėlių nuo progreso pasaulyje sprendimai įsiteisėja ir vykdomi tik po to, kai visi šalių skundai išnagrinėjami ir teismo atmetami. Net kokioje ten Zimbabvėje ar Dramblio Kaulo Krante. Teisingumas, be teismo ir iki teismo – didysis vikingų demokratijos išradimas. Dauguma diktatorių apie tai tik po taurelės prieš miegą pasvajodavo.

Kryžius mokyklų klasėse krikščioniškoje Europoje labai kitatikius įžeidžia. Musulmonų moterų burkos – dar baisiau. O prievartinis vaikų auklėjimas kitų kultūrų šeimose pagal svetimus papročius – nieko neįžeidžia ir nepažeidžia. Tokia geležinė tolerancijos logika. Matyte matau norvegų šeimą kokioje nors Afrikos šalyje, kur praktikuojamas mergaičių apipjaustymas. Kaip klykianti dukra ištempiama iš vėsaus viešbutuko  į surūdijusį džipą ir gabenama pas kokį vietos šamaną su atšipusiu peiliu. Nepatinka – pas mus nevažiuokit. Koks kiltų riksmas dėl įvairiausių teisių, baisu ir pagalvoti. Greičiau nei po savaitės kokiame nors Siera Leonės paplūdimyje išsilaipintų rūsčių komandosų batalionas.

Ak, atsiprašau! Nuklydau į Afriką. Užmiršau juk dar pasimatymų teisę. Kalėjimo režimu. Retkarčiais gal dar sutiksit savo mylimiausią atimtą žmogutį. Laikinai. Kol bus neįvaikintas ir galutinai tau nemiręs. Didi laimė retsykiais kokį pusvalandį pabūti kartu tarp prižiūrėtojų akmeniniais veidais.

Apsikabinti gali ir neleisti, jei labai intensyviai raudosit ir šiaip reikšit visokius ten jausmus – tai juk gali pažeisti vaiko emocinę pusiausvyrą. Kalbėtis lietuviškai? Ką jūs! Teisės bendrauti su savo vaiku gimtąja kalba laisvasis pasaulis nesuteikė. Valdininkai privalo žinoti, ką jūs ten verksmingai šnabždatės.

O vertėjui poros šimtų kronų aukščiausių pasaulio standartų valstybė neturi. Kai užaugę pareikalausit milijono už sudaužytą vaikystę – turės.

Ir iš viso, kuo čia esat nepatenkinti? Juk vaikai – gyvenimo gėlės. O gėles reikia laiku persodinti. Tą kiekviena namų šeimininkė pasakys. Štai šitas juk buvo liūdnas kelias dienas mokykloje? Buvo. Na tai va, paimsim, persodinsim. Ir augs sau linksmesnis.

Juokingiausia, nors ir nejuokinga, kad po to jokių jo liūdesių jau niekas nebepastebės ir nestebės. Niekada.

Nuotraukoje: komentaro autorius Algimantas Rusteika.

2015.02.09; 20:12


Prisijunkite prie diskusijos