Su režisieriumi iš Sankt Peterburgo Andrėjumi Nekrasovu susipažinau 2009-ųjų vasaros pabaigoje, kai jis viešėjo Lietuvoje. Rugpjūčio 1 – 7 dienomis Vilniuje surengtame festivalyje “Kinas prieš melą” buvo rodoma trumpoji A.Nekrasovo dokumentinio filmo “Nedoverije” (apie tikrąsias gyvenamųjų namų sprogdinimo Rusijoje priežastis) versija. Beje, festivalio atidarymo metu režisierius A.Nekrasovas pabrėžė esąs laimingas, galįs dalyvauti kino festivalyje “Kinas prieš melą”, kuris skirtas morališkai palaikyti tuo metu Kaune įkalintus čečėnus Hadižat ir Maliką Gatajevus. Mat kaip ir kiti festivalio rengėjai bei dalyviai, jis buvo įsitikinęs, jog Gatajevų byla yra politinio pobūdžio, su grubiais žmogaus teisių pažeidimo faktais.
Taigi Andrėjus Nekrasvovas – aštrių, politinio pobūdžio dokumentinių filmų kūrėjas. Paskutinieji didelio populiarumo Vakaruose sulaukę jo darbai – apie tikrąsias gyvenamųjų namų sprogdinimo Maskvoje ir Volgodonske priežastis bei apie Didžiojoje Britanijoje radioaktyviomis medžiagomis nunuodytą Rusijos žvalgybininką Aleksandrą Litvinenką. 2009-ųjų rugpjūtį laikraščiui “XXI amžius” jis pasakojo baigiąs kurti dokumentinį filmą apie 2008-ųjų metų Rusijos – Gruzijos karą, kadangi šį konfliktą jam teko matyti savo akimis. Filmą apie Rusijos – Gruzijos konfliktą, vos nepasibaigusį rusų tankų įsiveržimu į Tbilisį, jis žadėjo užbaigt montuoti iki 2010-ųjų pradžios. O kur bus parodyta sensacingoji juosta, režisierius A.Nekrasovas tuokart tiksliai nežinojo. Tvirtino norįs rodyti Maskvoje, tačiau puikiai suprato, jog šis sumanymas – beveik neįgyvendinamas. Tokios politinės pakraipos filmai, kokius kuria A.Nekrasovas, dabartinei Rusijos vadovybei nėra priimtini. Todėl dauguma aštraus siužeto A.Nekrasovo filmų dienos šviesą išvysta tik Vakaruose – Amerikoje, Europoje. Net ir montuojami dažniausiai jie ne Rusijoje, o kokioje nors kitoje, saugesnėje vietoje. Pavyzdžiui, Vokietijoje ar Norvegijoje.
Šiandien A.Nekrasovo filmas apie 2008-ųjų pabaigos kruviną Gruzijos – Rusijos konfliktą jau užbaigtas. Pirmieji dviejų valandų trukmės dokumentinę juostą “Uroki ruskogo” išvydo Vakarų valstybių žiūrovai, daugiausiai – Kanų kino festivalio rengėjai ir svečiai. Į klausimą, kada ir kaip jį galėtų pamatyti Lietuvos žmonės, dar keblu atsakyti. Šių eilučių autoriui pasisekė. A.Nekrasovo filmą “Uroki ruskogo” sudaryta galimybė pasižiūrėti internete. Žinoma, dokumentinės juostos peržiūra internete skiriasi nuo peržiūros modernioje kino salėje. Ir vis dėlto režisieriaus A.Nekrasovo filmas paliko neišdildomą įspūdį.
Pirmiausiai režisieriui derėtų padėkoti už objektyvumą. 2009-ųjų rugpjūčio mėnesį Vilniuje duodamas laikraščiui “XXI amžius” išskirtinį interviu A.Nekrasovas tikino, jog, analizuodamas Gruzijos – Rusijos konfliktą, bus maksimaliai objektyvus. Jokiu būdu nesileis paperkamas Kremliaus bei neišsigąs Rusijos fašistų grasinimų. Savo pažado režisierius iš Sankt Peterburgo nesulaužė. Jo filme išklausomos visos pusės, visos versijos. Tačiau jo filme – ryški pilietinė pozicija. Dar tiksliau tariant – ryški progruziniška pozicija. Vienas iš labiausiai įsiminusių epizodų byloja, kaip jis atsiprašo kelyje sutiktų gruzinų už tai, kad rusų karo lėktuvai sugriovė jų namus bei nužudė artimuosius. O netekčių ir nelaimių prislėgtas gruzinas, nors ir bardamasis bei be perstojo kartodamas “taip elgtis negalima”, vis dėlto A.Nekrasovui neatsuka nugaros. Užuot atsukęs nugarą rusų režisieriui padovanoja butelį gruziniško vyno. Tuo metu suskamba režisieriaus A.Nekrasvo komentaras, kokia didelė laimė, jei karas atėjo ne į tavo namus. Tuo pačiu režisierius pabrėžia: laimingas ir tas, kuris žino, jog ne jis ir ne jo tauta pradėjo neteisingąjį karą. Šie žodžiai aidi taip įtikinamai ir nuoširdžiai, jog nesunku įsivaizduoti, kaip kenčia ir pats režisierius, matydamas, kokius baisumus į šią Kaukazo valstybę atnešė ginkluoti jo tautiečiai.
Beje, rašyti recenziją apie dokumentinį filmą – keblus reikalas. Filme labai svarbūs vaizdai. Tiesiog vaizdas kartais pasako žymiai daugiau, nei ištisos tirados sausos informacijos. Bet kaip tą vaizdo sukeltą jausmą perteikti popieriuje? Štai ant kelių klūpo gruzinas ir garsiai rauda. Šalia – jo namų griuvėsiai. Tolumoje – degantys namai. Ant klūpančio gruzino kelių guli negyvo jauno vyriškio kūnas. Gal brolio, gal sūnaus, gal draugo. Klūpančio gruzino veidas – iškreiptas skausmo. Jis nuolat bučiuoja žuvusįjį ir gruziniškai šaukia. Šaukia garsiai, klaikiai. Gruziniškai nesuprantu, bet man pasirodė, kad gyvasis gruzinas liepia gulinčiam greičiau keltis ir nuoširdžiai pyksta, kad šis nereaguoja į jo prašymus. Netoliese – bėgančių kariškių, pabėgėlių siluetai. Pro šalį prašvilpia greitosios medicinos pagalbos automobilis. O klūpantis gruzinas nemato nieko, kas dedasi aplinkui. Aplinkinis pasaulis jam neegzistuoja. Jis kalbasi su žuvusiuoju tarsi su gyvuoju.
Filme esama ir scenos, kaip gruzinų kariškiai pakelia gatvėje žuvusiojo kūną ir neša jį į šiukšlių išvežimo automobilį. Žuvusiojo kūnas nešamas į šiukšles išvežančią transporto priemonę ne todėl, kad gruzinų kariai negerbtų žuvusiojo, o todėl, kad kito automobilio tuo metu tiesiog nėra. Ir neaišku, ar kada nors bus. Taigi sumaitotas nelaimėlio kūnas guli ten, kur kadaise buvo pilamos šiukšlės. Tuo metu prieina senyvo amžiaus moteriškė ir ranka baksnoja kūną, ištaria žuvusiojo vardą, prašo, kad šis keltųsi. Bet šis nesikelia – lieka gulėti šiukšlių išvežimo automobilyje.
Filme taip pat skelbiamas išsamus abchazės interviu. Moteris tvirtina, jog abchazai ir gruzinai per amžius gyveno taikiai ir draugiškai, kol neįsikišdavo Kremlius. Jos tėvas buvo abchazų šventikas. Į kaimą atėję rusų kazokai paklausė tėvo, kieno čia žemė, ant kurios jis stovi. Rusų kazokai norėjo, kad šventikas pasakytų, esą ši žemė nepriklauso Gruzijai, esą ši teritorija – ne gruzinų. Tačiau šventikas neišsigando automatų vamzdžių ir pasakė: “ši žemė – Dievo, o mes visi – Dievo vaikai”. Toks atsakymas agresyviai nusiteikusiems kazokams nepatiko, ir šventiką jie nužudė. Taip susigraudinusi kalbėjo nužudytojo abchazų šventiko dukra.
Filme taip pat įsiaudrinęs kalba karinėje Rusijos agresijoje prieš Gruziją dalyvavusio rusų eilinio kareivio tėvas. Tėvas tvirtino, jog sūnus žinojo, jog bus pasiųstas į Gruziją kariauti kur kas anksčiau, nei prasidėjo realūs koviniai veiksmai. Rusų kario tėvui net abejonių nekyla, jog pirmieji šaudyti vis dėlto pradėjo ne gruzinai, o rusai. Pasirodo, dar 2008-ųjų liepos mėnesį Cchinvalio gyventojus Kremlius buvo perspėjęs kraustytis iš namų Rusijos link. Pasirodo, rusų kariuomenės daliniai dar iki rugpjūčio 8-osios buvo slapta įžengusi į suvenerios Gruzijos teritoriją ir į gruzinus intensyviai šaudė nuo pat rugpjūčio 6-osios.
Rusų eilinio kario tėvas taip pat pasibaisėjęs rusų karininkų nepagarba eiliniams rusų kareiviams. Pasak tėvo, rusų karininkai savo pavaldinius tame konflikte laikė alkanus. Ne dėl to, kad iš centro nebūtų atėję konservų daviniai. Mėsos konservus rusų karininkai parduodavo verslininkams ir perpardavinėtojams prekyvietėse, o pinigus susidėdavo sau į kišenes. “Štai tokia rusų kariuomenės moralė”, – rusų režisieriui pasakojo eilinio rusų kario tėvas.
Ir vis dėlto drįsčiau teigti, jog patys kraupiausi filmo vaizdai – visai ne tie, kurie susiję su krauju, raudomis, lavonais. Pačios kraupiausios akimirkos – tai savimi patenkinto, šaltakraujiškai į filmavimo objektyvą žvelgiančio Rusijos premjero Vladimiro Putino žodžiai, esą “Kremlius elgiasi visiškai adekvačiai, pažabodamas agresyvųjį Tbilisį”. Rusijos premjero teiginius, esą Kremliui galima priekaištauti tik todėl, kad jis per daug ilgai laukė, “kol atsikvošės Michailas Saakašvilis”, režisierius A.Nekrasovas pakomentavo leisdamas pasakoti patiems gruzinams, osetinams, abchazams. Dauguma filmo herojų demaskavo sumaniai paslėptas agresyvias Kremliaus užmačias. Jie pasakojo, kaip iš Cchinvalio dar gerokai iki konflikto Rusija masiškai ir organizuotai išvežė beveik visus civilius, mieste palikdama vien kariškius. Todėl Kremliaus propagandos platintojų šūkavimai, esą gruzinai barbariškai bombardavo taikų civilių miestą, – tėra begėdiškas melas. Kai Gruzija ėmėsi atsakomųjų veiksmų, Cchinvalyje civilių seniai nebuvo.
Dokumentiniame filme “Uroki ruskovo” režisierius A.Nekrasovas įamžinęs ir Rusijos premjero V.Putino pokalbį su Vakarų žurnalistu. Žurnalistas klusniai, tarsi mokinukas, atsakinėja į tendencingus Rusijos vadovo žodžius. Pasak režisieriaus A.Nekrasovo, V.Putinas neklausia, kurios pusės argumentai jam pasirodė labiau įtikinami. V.Putinas klausia, kodėl žurnalistui pasirodė teisinga būtent Maskvos pozicija. O demokratiškosios Europos Sąjungos atstovas ima berti tarsi mintinai išmoktas antigruziniškas tezes. O tuo metu rodomas vaizdas, kaip nuolaužų krūvoje pargriuvusi klykia moteris, o aplink ją viskas dega, sproginėja. Pasak režisieriaus A.Nekrasovo, visą pasaulį apskriejęs šis vaizdas buvo pateikiamas kaip Gruzijos kariškių agresijos prieš taikius abchazus ir osetinus pavyzdys. O juk iš tikrųjų – viskas klostėsi priešingai. Toji iš baimės ir skausmo klykianti moteris – ne abchazė ir ne osetinė. Ji – gruzinė. Ir ji klykė ne Cchinvalyje, o viename iš Gruzijos kaimų, kurį apšaudė ne gruzinų, bet rusų naikintuvai.
Režisieriui A.Nekrasovui pavyko išsamiau pasišnekėti su aukšto rango Gruzijos karininku, kuris atvirai, neslėpdamas veido, pasakoja, kaip rusų kariškių remiami separatistai, kriminalinių struktūrų atstovai konflikto išvakarėse įžūliai šaudė į gruzinų pozicijas dar iki rugpjūčio 5-osios. Tiksliau sakant, rusiškos provokacijos padažnėjo 2008-ųjų pradžioje ir tęsėsi iki pat konflikto pradžios. Tokiais veiksmais gruzinai buvo provokuojami atsakomiesiems veiksmams. Į klausimą, kam visos šios karinės operacijos prireikė V.Putinui, gruzinų kariškis atsakė nedviprasmiškai: “Kremlių erzina mūsų ketinimai stoti į NATO ir Europos Sąjungą”. Tuoj po šito pokalbio dokumentinėje juostoje rodoma Vokietijos kanclerė Angelos Merkel, sakanti kalbą iš oficialios tribūnos. Apie Gruzijos – Rusijos konfliktą ji kalba taip, tarsi dėl karo labiau būtų kalta Gruzija, o Rusija – tik dėl pernelyg grėsmingo atsakomojo veiksmo. Suprask, Rusija turėjo moralinę teisę atsakyti neva į Gruzijos agresiją, tik į agresiją atsakė per daug griežtai. Režisieriaus A.Nekrasovo filme Vokietijos kanclerės žodžiai skamba kaip įžūlus, begėdiškas melas. Akivaizdus, atviras Vokietijos politikės melas priklauso prie tų šiurpiųjų epizodų, verčiančių susimąstyti, kur nueis demokratinė Europos Sąjunga, net žodžiais neišdrįsdama agresoriaus įvardinti agresoriumi.
Dokumentiniame fime panaudojama ir vieno pasaulinio garso masto muzikanto muzika, kuri kadaise buvo grojama Leningrado blokados aukų garbei. Dabar savo muziką tas išsilavinęs, inteligentiškas muzikantas leidžia panaudoti pagerbiant neva nuo Gruzijos kariškių nukentėjusias aukas. Nors čia viskas apversta aukštyn kojomis. Režisierius A.Nekrasovas piktinasi: rusai barbariškai bombarduoja gruzinišką Gorį, o Vakarai apsimeta maną, jog tai gruzinai atakuoja Cchinvalį. O pasaulinio garso menininkas pasiduoda šiam melui ir savo kūryba stoja ginti akiplėšiško melo.
Filme kalba buvęs Gruzijos prezidentas Eduardas Ševardnadzė. Jis sako: “Rusijai reikia Abchazijos. Rusijai reikia Abchazijos kurortų, uostų. Todėl ji ir kursto abchazus prieš gruzinus. Filme girdėti ir pasipiktinusio Gruzijos diplomato žodžiai: “Mes išvedėme tankus iš Abchazijos, patikėję, jog Rusija nesiims destruktyvių veiksmų prieš mus. Bet Rusija mus apgavo. Mes išvedėme savo kariuomenę, o ji – įvedė. Ji sulaužė pasirašytus susitarimus”
A.Nekrasovas ir jo kolegė į karo konflikto zoną atvyko iš dviejų skirtingų pusių. Vienas iš jų važiavo iš Rusijos kontroliuojamos teritorijos. Kitas – iš regionų, kurie pavaldūs dabartinio Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio administracijai. Todėl pats žiūrovas gali palyginti, kokius faktus nutyli, slepia, iškraipo, sakykim, rusų kariškiai, ir kokias versijas pateikia Gruzijos karininkai. A.Nekrasovo dokumentinėje juostoje “Uroki ruskovo” leidžiama savo nuomonę išdėstyti visoms konfliktuojančioms pusėms. Tačiau režisieriaus A.Nekrasovo simpatijos – gruzinų pusėje. Pelnytos simpatijos.
Gintaro Visocko nuotraukoje: režisierius Andrėjus Nekrasovas, apie Rusijos – Gruzijos konfliktą sukūręs įsimintiną dokumentinį filmą “Uroki ruskovo”.
2010.01.28
