Gintaras Visockas
Iš atminties neišdyla Lietuvos televizijoje matyta laida, kurioje mūsų buvę ir esami ambasadoriai dalinosi prisiminimais apie pirmuosius diplomatinius Lietuvos žingsnius sprūstant iš Sovietų Sąjungos kalėjimo.
Prasminga prisiminti dramatiškas 1990 – 1992-ųjų akimirkas. Jos suteikia optimizmo, atneša pasitikėjimo savosiomis jėgomis. Taip, buvo sunku, pavojinga, kiekviena klaida galėjo tapti lemtinga, bet, nepaisant trukdžių, mes laimėjome. Laimėjome ignoruodami ir Kremliaus agresyvumą, ir Vakarų atsargumą. Žinoma, širdis plyšo iš skausmo, kai Europa puldavo per daug meiliai dirsčioti į Michailą Gorbačiovą, ar tik lietuviai, drastiškai nutraukdami okupacijos grandines, nepakenks neva pažangą nešančiai jo „perestroikai“.
Nieko nepadarysi. Anuomet egzistavo būtent tokie pasauliniai įsitikinimai, kuriuos, atvirai kalbant, buvo labai sunku pakeisti, bet kuriuos mums, mažai tautai, vis tik pavyko … apeiti, ignoruoti, jei labiau patinka, – koreguoti.
Taigi turime konkretų pavyzdį, kiek daug įmanoma nuveikti, nepraradus pasitikėjimo savo jėgomis bei sumaniai išnaudojant palankiai susiklosčias aplinkybes. Ir vis dėlto esama dalykų, kurie mums – neįkandami. Tik nepriekaištaukime sau, kad tuo lemtinguoju laikotarpiu, sulaukę Boriso Jelcino ir milijonų rusų moralinės paramos per tragiškus Sausio 13-osios įvykius, tą palankumą galėjome išsaugoti iki šiol.
Nereikia idealizuoti nei Rusijos politikų, nei Rusijos visuomenės. Tiesiog subyrėjus Sovietų Sąjungai tuometinė Rusija buvo ekonomiškai silpna, politiškai pasimetusi. Todėl ir elgėsi atsargiau, padoriau. O kai, pardavinėjant gamtos išteklius, užaugo jos raumenys, kai ji pamatė, jog naivuoliai Vakarai, patikėję amžina taika, nusiginkluoja, tada ir paaiškėjo tikrosios Kremliaus užmačios. Didžiarusiškas šovinizmas – niekur nedingęs.
Labai neteisinga manyti, kad Lietuva atstūmė draugystės ranką ištiesusiai Rusiją. Nei Rusija draugystės ranką nuoširdžiai mums tiesė, nei mes ją atstūmėme. Taip pat keistoka manyti, esą pirmasis Rusijos federacijos prezidentas buvo nuoširdus demokratas. Žinoma, tikriausiai teisingai pasielgėme, kad B.Jelcinui parodėme pagarbą. Juk jam dėkingi už principingą laikyseną gūdų 1991-ųjų sausį. Bet ar galima pamiršti aplinkybę, kad 1991-aisiais B.Jelcinui buvo labai paranku remti Baltijos valstybes, mat padėdamas mums jis kenkė mirtinam savo priešui Gorbiui? Juolab, kad dėl ekonominės suirutės vis tiek nebuvo įmanoma išsaugoti Sovietų Sąjungos.
Tačiau pabandykime įsivaizduoti, kas būtų nutikę, jei Gorbis nebūtų buvęs B.Jelcino priešas, o tuometinės Rusijos iždas būtų pilnas valiutos ir aukso atsargų? B.Jelcinas vis tiek ragintų Baltijos valstybes pasiimti tiek nepriklausomybės, kiek jos pajėgia?
Deja, minėtame televizijos reportaže apie diplomatų prisiminimus kalbėjęs Kovo 11-osios Akto signataras Egidijus Bičkauskas, vienas iš tų, kuriam pirmąjam teko eiti Lietuvos ambasadoriaus pareigas Blogio imperijos sostinėje Maskvoje, ir vėl užsiminė, esą mes ne viską padarėme, kad išsaugotume nuoširdžiai draugiškus santykius su Rusija, esą iki galo neišnaudojome tuomet mums palankios rusų visuomenės potencialo. Gal ponas E.Bičkauskas galėtų konkrečiai išvardinti, kokių pažangių oficialiosios Maskvos bei Rusijos visuomenės iniciatyvų oficialusis Vilnius neparėmė ar jas atmetė? Tegul nurodo bent vieną konkretų pavyzdį, kada į nuoširdų Rusijos raginimą draugauti Lietuva atkirto: „ne draugausime, bet kariausime“?
Šių eilučių autoriui teko dalyvauti keliuose istoriniuose B.Jelcino ir prof. Vytauto Landsbergio susitikimuose Maskvoje, kai Baltuosiuose rūmuose buvo pasirašomi, pavyzdžiui, įsipareigojimai išvesti iš Lietuvos okupacinę kariuomenę bei draugauti su Lietuva abipusiai naudingais pagrindais visose srityse, įskaitant politiką, ekonomiką ir kultūrą. Lietuva nieko neatmetė, nieko neignoravo. Lietuva nesielgė nei arogantiškai, nei iššaukiančiai. O kad nesugebėjome palenkti savo pusėn tokių kaip Vladimiras Putinas, kurie mano, jog SSRS griūtis yra didžiausia katastrofa, – argi tai mūsų kaltė? Nelaimė, bėda – taip. Kaltės – jokios.
Liūdna, tačiau manančių, jog su šiandienine Rusija įmanomas prasmingas lygiavertis dialogas, esama užtektinai daug. Panašiai įsitikinęs, tik kiek kitokiu aspektu, Kovo 11-osios Akto signataras Mečys Laurinkus. Štai skaitau dienraštyje „Lietuvos rytas“ vieną paskutinių jo komentarų „Europos politikai viską puikiai supranta, bet bijo pasakyti“ ir netikiu savo akimis.
M.Laurinkus rašo: „Pasaulyje yra daug valstybių, turinčių kovoje su terorizmu didelę patirtį, tačiau dėl politinių barjerų ta patirtimi neįmanoma pasinaudoti. Omenyje turiu Rusiją. Jos patirtis kovoje su fundamentalistiniais kalifatais yra labai didelė. Deja, objektyviai apie tai gali kalbėti Prancūzijos senatorė, neseniai apsilankiusi Lietuvoje, bet ne Lietuvos politikas. Pastarusis bemat bus priskirtas prie naudingų idiotų“.
Ar tikrai Rusija turi patirties tramdant teroristus? Kvailiau nesugalvosi. 1994 – 1995-aisiais metais gyvenau Šiaurės Kaukaze (Čečėnijoje, Ingušijoje, Gruzijoje), tad mačiau savo akimis, kaip Rusija bendravo su nepriklausomybės panorusiais čečėnais. Todėl drįstu manyti kitaip nei buvęs Lietuvos VSD vadovas M.Laurinkus. Rusija neturi jokios patirties tramdant fundamentalistinius kalifatus. Jei Rusija ir turi patirties, tai tik kurstant musulmoniškąją neapykantą. Taip, Rusija Lietuvoje ir kitur kare po karo negailestingai naikino laisvės kovotojus, vadindama juos banditais, teroristais.
Galėčiau ir dar aštriau pasakyti: Rusija – viena iš tų pasaulio valstybių, kurios sąmoningai kursto islamiškąjį fundamentalizmą. Rusija nesugebėjo taikiai susitarti su didesnių laisvių bei privilegijų panorusiais čečėnais. Ji temokėjo tankų ir bombonešių pagalba nušluoti nuo žemės paviršiaus Čečėnijos sostinę Grozną. Ar tai galima vadinti patirtimi: kraujyje paskandinti šimtus kartų už save silpnesnę tautą?!
O susitarti su Džocharu Dudajevu, Aslanu Maschadovu ir Zelimchanu Jandarbijevu dėl abipusiai priimtinų sugyvenimo sąlygų juk buvo įmanoma. Kalbant atvirai, Dž.Dudajevas buvo užtektinai padorus, sąžiningas, žodžio besilaikantis demokratas. Kur kas padoresnis ir sąžiningesnis už daugelį šiandieninių Vakarų demokratų. Tik Vakarų pasaulis šito nesuvokė arba nenorėjo suvokti. Ir todėl prarado daug įtakingų čečėnų, kurie nuoširdžiai norėjo su Vakarais bendradarbiauti, vadovaujantis civilizuotomis taisyklėmis.
Šią viliojančią perspektyvą sugriovė Rusija. Vos tik išgirdusi čečėnų pageidavimą atsiskirti, Rusija pasielgė taip, kaip elgdavosi ir anksčiau, – pasirinko išdegintos žemės taktiką. Rusija visa savo galybe puolė nė milijono gyventojų neturinčią Čečėniją, o Vakarai, apart niekam niekad naudos neatnešusių pareiškimų, leido Rusijos imperijai nušluoti nuo žemės paviršiaus Grozno, Vedeno, Arguno miestus, sudeginti dešimtis aūlų kalnuose. Pradėtą karą Kremlius ciniškai vadino „antiteroristine operacija“ arba „neteisėtų formuočių nuginklavimu“.
Nenuostabu, kad savo kruvimomis akcijomis Kremliaus militaristai sukėlė musulmonų čečėnų ir jiems giminingų musulmoniškų tautų neapykantą viskam, kas rusiška. Matematiškai skaičiuojant, Kremlius padarė viską, kad išaugtų keršyti norinčių čečėnų gretos. Tuo pačiu visame pasaulyje padaugėjo ir Vakarų abejingumu, dviveidiškumu, bejėgiškumu nusivylusių musulmonų visame pasaulyje. Nejaugi būtent taip Šiaurės Kaukaze susiklosčius įvykiams buvo galima tikėtis, kad vakarietiškasis ir musulmoniškasis pasaulis ims vienas kitą labiau gerbti bei suprasti?
Beje, jei Vakarai vadovautųsi Kremliaus „patirtimi“, kaip rašo M.Laurinkus, nuo žemės paviršiaus jiems tektų nušluoti Paryžių, Briuselį bei visą Nicos kurortą, dabar jau – ir keletą Vokietijos miestų. Juk ten tikrai gyvena bent po keletą potencialių teroristų, laukiančių patogios akimirkos atakuoti taikius, niekuo dėtus žmones. Tad kodėl nepradėjus bombarduoti ištisų kvartalų iš oro, kodėl neįvedus į miestus tankų ir desantininkų?
Tik aklas gali nematyti Rusijos kaltės kurstant fundamentalistinius kalifatus. Ji, švelniai tariant, – milžiniška.
O gal M.Laurinkus mano, kad Rusijos sėkmė kovojant su fundamentalistiniais kalifatais – tai Čečėniją prorusiškame kumštyje laikantis Ramzanas Kadyrovas?
2016.07.31; 08:09
