Noriu būti ministru


Print

Iš tiesų – nenoriu. Bet Lietuvoje – didelis politikų ir politologų ministeriškas triukšmas.

Prezidentė atsisakė paskirti prieš tai su ja Ministro pirmininko nesuderintos kandidatūros į Švietimo ir kultūros ministro postą. Taip pasielgė gavusi STT pažymą apie tai, kaip kandidatas supranta politinę etiką, o gal ir ką nors daugiau.

Su pažyma susipažino ir Ministras pirmininkas. Jo nuomone, pažymoje nėra nieko tokio, kas ministrui trukdytų eiti pareigas.

Jis, atrodo, ir išviešino aukščiausiu lygiu pažymos esmę: apie galimai neskaidrų Kūno kultūros ir sporto departamento generalinio direktoriaus paskyrimą. Galima tik įsivaizduoti, kas lauktų Prezidentės, jei pažymą, bent dalinai, išviešintų ji. Daivos Ulbinatės bylos farsas jau tai įrodė.  

Taigi, Prezidentės ir Ministro pirmininko nuomonės dėl pažymos išsiskyrė.

Ministras pirmininkas veikia savo konstitucinių įgaliojimų ir savo supratimo apie politikos etiką lauke. Jo supratimas, panašu, būdingas valdančiosios koalicijos politikams: jei politikas nėra įtariamas kriminaliniais nusikaltimais, tai viskas tvarkoje, jis gali būti ministru. Svarbu, kad būtų „vsio zakonno“ dar nuo Mykolo Brazausko laikų.

Panašiai, brazauskiškai, galvoja ir kai kurie politologai: „jei STT, FNTT ar VSD nėra surinkę pakankamai duomenų apie politiką ar kitą pilietį, kad prokuratūra jų pagrindu galėtų pradėti ikiteisminį tyrimą, ši medžiaga neturėtų būti vartojama kaip pagrindas viešai skelbti, jog koks nors žmogus netinka jam siūlomoms pareigoms“.

Kandidatų į ministrus teikimas nėra vien konstitucinė procedūra. Yra dar nusistovėjusi ministrų skyrimo etika civilizuotose šalyse. Tai neseniai „Žinių radijo“ laidoje pastebėjo ekspremjeras Andrius Kubilius.

Jo tvirtinimu, jis pats su prezidentais kandidatus į ministrus paprastai preliminariai aptardavo konfidencialioje aplinkoje, neviešinant jų pavardžių. Taip darė siekiant apsaugoti kandidatus nuo įtarimų jų nepatvirtinimo ministru atveju, kaip, deja, atsitiko šiuo atveju, kai tokia etika nei Ministras pirmininkas, nei kandidatas nutarė nesivadovauti.

Tad pagrindas viešai skelbti, jog koks nors žmogus netinka jam siūlomoms pareigoms, atsirado tik  to paties žmogaus iniciatyva.

Ikiteisminis tyrimas, susijęs su kandidatu į ministrus, būsimu liudininku, įtariamuoju ar kaltinamuoju, jau pradėtas. O tyrimo pažymos negali būti viešinamos. Beje, VSD neseniai (2010 metais) buvo atleista  nuo jai nebūdingos ikiteisminio tyrimo funkcijos, tad jos nereikėtų minėti dabartiniame kontekste.

Kuo ikiteisminis tyrimas baigsis, niekas nežino ir žinoti negali, net patys tyrėjai. Gal tyrimas jau net nutrauktas dėl baudžiamosios bylos teisminio neperspektyvumo. Bet tai nereiškia, kad į jį įpainioti asmenys verti būti ministrais.

Ir retorinis eiliniam Lietuvos rinkėjui klausimas. Jei jis nebūtų paskirtas ministru, ar tai būtų jam bausmė? Jo garbės ir orumo įžeidimas? Bent jau pasiteiraukime prieš atsakydami darbo biržoje.

Prezidentė veikia savo konstitucinių įgaliojimų ir savo supratimo apie etiką lauke. Į jos supratimą apie politikų etiką, matyt, patenka ir kriminalinio nusikaltimo sudėties neturintys poelgiai: viešų ir privačių interesų painiojimas, kišimasis į konkursus valstybės tarnautojo pareigoms užimti ir t.t. Tai – jos konstitucinė teisė turėti savo nuomonę ir ja vadovautis.

Minėto asmens atveju Prezidentei, mano nuomone, galėjo pakakti ir žiniasklaidoje pareikštų jam įtarimų dėl viešų ir privačių interesų painiojimo.

Prezidentė negali kištis renkant Seimo narius į pareigas Seime, bet ministro paskyrimas priklauso ir nuo jos.

Atrodytų, palaukime Konstitucijos ir įstatymų numatytų ministro paskyrimo procedūrų pabaigos ir nekelkime tuščio erzelio valstybėje.

Vietoje to – ne tik kai kurių politikų (tai nestebina), bet ir politologų pasipiktinimai „autokratišku“ Prezidentės elgesiu.

„Skaidrumo stoka yra viena iš didžiųjų viešojo gyvenimo blogybių, – samprotauja politologas. Būti apkaltintam be galimybės gintis nedera su teisinės valstybės principais. Prezidentės elgesys glumina. Ji priėmė svarbų politinį sprendimą pasikliaudama slapta, paprastiems piliečiams ir daugeliui politikų neprieinama medžiaga. STT pažymą gaubia tamsa. Įsidėmėkime, kas vyksta. Viešai reiškiami priekaištai V. Gedvilui, puikiai žinant, kad jam bus sunku juos paneigti, nes su jais ir negalės susipažinti. Kaltinamasis, kitaip negalime vadinti V. Gedvilo, negali atsakyti į kaltinimus, apginti savo gero vardo, stengtis parodyti, jog priekaištai nepagrįsti arba kad pažymoje neteisingai interpretuojami minimi įvykiai. Visoje šioje aferoje nėra nė kvapo skaidrumo“.

Betgi įžūlu yra trimituoti ikiteisminio tyrimo metu apie „skaidrumo kvapo“ stoką. Tai, plačiąja prasme, – raginimas pažeisti žmogaus teises.  

Tai – jokia  afera ir kandidatas kol kas joks ne kaltinamasis. Net ne įtariamasis. Kitaip Seimo būtų paprašyta leisti jį apklausti pagal visas teisines procedūras.    

Pats kandidatas pareiškė, kad savo garbę gins teisme. Nieko asmeniško, bet tai labai primena Didžiojo Kombinatoriaus Ostapo Benderio mirtiną įsižeidimą dėl to, kad žurnalistas aprašė savo įspūdį, jog jis, Ostapas, išsigando pasibaidžiusio arklio. Jau taip norėjosi jam kėdės su brilijantais redakcijos patalpose.

Įdomu, kaip jis savo „garbę“ gins, net ir paviešinus pažymą. Juk iš to, kas „nutekėjo“ iš pažymos, nematyti nei jo šmeižto, nei jo garbės ar orumo įžeidimo požymių. Teismas tokio ieškinio (ir kam jis būtų adresuotas?) greičiausiai tiesiog nesiimtų svarstyti. Tiesiog persiųstų jį Seimo etikos ir procedūrų komisijai. Juk tai, kas, spėjama, rašoma pažymoje, kol kas tėra susiję su Seimo nario darbo etika.

Tačiau tai, kas tinka Seimo daugumai, nebūtinai tinka Prezidentui. Pagal Konstituciją. Kaip, pavyzdžiui, įstatymų projektų vetavimas. Pagal Konstituciją jis galėtų net neaiškinti savo veto motyvų. Ir tai nėra blogai.

xxx

Tik ką ekskomunistų nomenklatūros diriguojamas Seimas po pateikimo priėmė sprendimą skubos tvarka svarstyti leidimo paviešinti ikiteisminio tyrimo medžiagą, jei ji gali būti trukdžiu asmeniui eiti tam tikras pareigas, klausimą.

Tai labai įdomu. Atrodo, kad  rinkos ekonomika daro savo darbą. Panašu, jau ne visi spectarnybose yra AMB palikuonys.  Stebėkime tą svarstymą.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

2015.05.13; 11:42


Prisijunkite prie diskusijos