Žurnalo Time Rusijos korespondentas Saimonas Šusteris įžvelgė netikėtus panašumus tarp Rusijos tikrovės ir aplinkybių, kuriomis prasidėjo „arabų pavasaris“. „Priversti Rusijos biurokratą padaryti tai, ko tau reikia, dažnai sunkiau nei išjudinti iš vietos kalną – niūrų, žmonių nekenčiantį kalną. Tad kai kurie rusai, siekdami bazinio socialinio aprūpinimo, grasina griebtis kraštutinės, beviltiškos priemonės: susideginti“.
Straipsnyje aprašomi trys neseni atsitikimai. Paskutinis iš jų nutiko spalio viduryje Pervouralske. Vietinis verslininkas bandė išsireikalauti, kad jo name būtų įjungtas šildymas. Susidūręs su vietinių valdininkų bukumu ir jų „tuščiomis pažiūromis“, jis apsiliejo lako nuėmimo tirpalu ir uždegė save. Ugnį užgesino, o į neviltį įstumtą vyrą (po apklausos policijos skyriuje) išvežė greitoji.
Panašiai nutiko ir Kamčiatkoje spalio 1 dieną – ten pensininkė atėjo į administraciją, iš anksto apsilaisčiusi benzinu. Ji reikalavo, kad jos name būtų normaliai sutvarkytas vandens tiekimas, pusantrų metų veikiantis su pertraukomis. Kai jai pažadėjo išsiaiškinti, policininko prašoma ji padėjo žiebtuvėlį į šalį.
„Galimas dalykas, ją įkvėpė panašus atsitikimas praėjusį mėnesį“ Chakasijoje, tęsia S.Šusteris. Grupei šachtininkų, kurie badaudami reikalavo uždelstos išmokėti algos už 2001 metus, pavyko išsireikalauti derybas su valdžia tik po to, kai vienas iš jų per žiniasklaidą pranešė susideginsiąs – jis pažadėjo tai padaryti spalio 15-osios vidurdienį Černogorsko miesto centrinėje aikštėje.
„Kiekvienas iš šių atvejų privertė vietinius valdininkus pradėti kažką daryti arba bent jau pažadėti pradėti kažką daryti, – rašo S.Šusteris. – Kitų paskatų įsiklausyti į piliečių reikalavimus jie neturi. Atskiruose Rusijos regionuose administracija tik retkarčiais būna renkama, o šiaip dažniausiai yra skiriama aukštesnių valdininkų ir tuo pačiu įmontuojama į milžinišką pavaldumo vienas kitam grandinę, kurios viršūnėje sėdi prezidentas Vladimiras Putinas. Rusijoje ši grandinė žinoma kaip „valdžios vertikalė“. Kiekvienas funkcionierius šioje piramidėje bijo tik aukštesnio viršininko, bet ne rinkėjų, neturinčių jokių galimybių nubausti liaudies tarną – ar per rinkimus, ar kaip nors kitaip“.
„Paprastam Rusijos žmogui geriausias būdas išjudinti tą sistemą – tai atkreipti vadovaujančių darbuotojų dėmesį, kurie paskui gal perduos nurodymą žemyn hierarchijos laiptais. Viena iš galimybių (ir gal veiksmingiausia) – tai kasmet rengiama „tiesioginė linija“ su V.Putinu, per kurią keliems laimingiems Rusijos piliečiams pavyksta tiesiogiai paprašyti prezidento pagalbos. Net jeigu skundas susijęs su statybos normatyvų pažeidimais ar transporto įvykiu keliuose, V.Putinas išklausys, nubaus tingius aparatininkus, o paskui duos nurodymą vietiniam gubernatoriui išspręsti problemą. Bet kai pas V.Putiną „užimta“, piliečiai neretai griebiasi kitokių būdų priversti valstybę vykdyti bent jau pačias elementariausias savo funkcijas. Tokia kraštutinė priemonė, kaip susideginimas, atrodo tampa madinga“, – baigia leidinys.
Šaltinis: žurnalas "Time".
2013.10.23
